- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-12
- Bylos Nr.
- 1S-234-337/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Evaldas Vanagas
- Kategorijos
neviešame teismo posėdyje išnagrinėjęs D. M. skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015-04-13 nutarties, kuria buvo tenkintas VŠĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas ir D. M. pratęstas stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Vilniaus apygardos teismo 2012-03-02 nutartimi D. M., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 str. 2 d. 3 p., buvo nutarta taikyta priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
Rokiškio rajono apylinkės teismo 2013-10-23 nutartimi priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis, D. M. buvo pakeista į priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis bei pratęsta.
Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014-04-17 bei 2014-10-14 nutartimis buvo tenkinti VŠĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimai ir D. M. pratęstas stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis.
Skundžiama Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015-04-13 nutartimi taip pat buvo tenkintas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas ir D. M. stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis pratęstas.
Šalies argumentai
Skundu D. M. prašo panaikinti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015-04-13 nutartį ir priimti naują sprendimą – pakeisti jam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį – iš stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Nurodo, kad jis dėl savo poelgio gailisi, o priverstinio gydymo metu neteko 41 kg svorio.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
BK 98 str. 3 d. nustatyta, kad stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. BK 98 str. 6 d. įtvirtinta, kad teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko. Jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Iš esmės tokie patys reikalavimai nurodyti ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 str. 1 d. ir 2 d.
Iš teismui pateiktoje medžiagoje esančios 2015 m. kovo 19 d. Komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo medicininės apžiūros išvados Nr. 146 matyti, kad D. M. psichinė būsena nestabili, jis išlieka įtarus, nepasitikintis, konfliktuoja su kitais ligoniais dėl tvarkos palatoje. Pokalbio metu nerimastingas, paralogiško mąstymo, jo emocijos blėsios, nuotaika pažeminta, jis save teisina, aiškina, kad atsisako rentgeno tyrimų, nes gali susirgti spinduline liga, jis nekritiškas savo būsenai, ligai, yra hipochondriškas, gynybiškas, kategoriškas, savitai susieja faktus, išsako interpretacinius kliedėjimus (dingsta daiktai).
Rokiškio psichiatrijos ligoninės atstovė apylinkės teisme sutiko su komisijos išvada ir ją palaikė. Atstovė taip pat patvirtino, jog D. M. kontaktas formalus, iniciatyvos bendrauti nerodo, jis yra įtarus („dingsta jo daiktai“), galima įtarti nuostolio kliedėjimo idėjų fragmentus, fizinio poveikio kliedėjimo idėjas, atsisako atlikti kontrolinę rentgenogramą dėl galimo apšvitinimo. Suicidines mintis neigia. Nekritiškas ligos, padaryto nusikaltimo atžvilgiu.
Iš byloje esančių duomenų matyti, jog D. M. 2011-07-19 asmeninio konflikto metu, tyčia sudavė peiliu šešis smūgius savo motinai M. M. ir tokiu būdu jis tyčia sunkiai sutrikdė savo motinos M. M. sveikatą. 2011 m.. spalio 19 d. – lapkričio 17 d., Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr.75U-I-66 buvo konstatuota, kad D. M. nuo 1996 metų diagnozuota ūmi paranoidinė psichozė, 2006 metais diagnozuotas lėtinis psichikos sutrikimas - paranoidinė šizofrenija, tai yra D. M. nusikalstamos veikos padarymo metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, dėl kurio negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti.
Taigi, šios bei pirmiau paminėtuose dokumentuose nurodytos aplinkybės apie dabartinę D. M. psichikos būseną neleidžia daryti išvados, jog D. M. psichikos būklė pagerėjo tiek, kad išnyko jo pavojingumas ir dėl padarytos veikos pavojingumo bei jo psichikos sutrikimo D. M. nebereikia stebėti ir gydyti stacionare. Kaip tik iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad pastarojo ligonio esminio psichinės sveikatos pagerėjimo nėra, o kritikos stoka savo būsenos atžvilgiu rodo, kad D. M. socialinis pavojingumas dar išlikęs.
Pirmiau aptartos aplinkybės pagrindžia būtinumą D. M. toliau taikyti priverčiamąją medicinos priemonę, nes priverstinis gydymas ambulatorinio stebėjimo sąlygomis kol kas nebūtų pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta ir ją keisti ar naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
D. M. skundą atmesti ir palikti galioti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutartį.
Nutartis neskundžiama.