Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2024-11-28 · Administracinė byla Nr. eI2-15259-621/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2024-11-28
Bylos Nr.
eI2-15259-621/2024
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04838-2024-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Žanas Kubeckas, Rasa Milvydaitė, Deimantė Andrulytė
Pareiškėjas
S. S.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-15259-621/2024Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04838-2024-4Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.1 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. lapkričio 28 d.Šiauliai

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Deimantės Andrulytės, Žano Kubecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rasos Milvydaitės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. patikslintą skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas S. S. (toliau – ir Pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024-06-25 dienos sprendimą Nr. 24S153191 „Dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką“ (toliau – ir Sprendimas).

Patikslintame skunde nurodoma, kad Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau tekste – Atsakovas) priėmė sprendimą 2024-04-18 Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priimto sprendimą Nr. 24S102381 (toliau tekste – Sprendimas1) ir dėl 2024-06-25 Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priimto sprendimą Nr.: 24S153191 dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024-06-25 dienos iki 2027-06- 24 dienos (toliau tekste – Sprendimas2). Visi nurodyti sprendimai 1-2 (toliau tekste – Sprendimai) priimti dėl S. S., asmens kodas: (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – Pareiškėjas).

Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024-06-26 dieną priėmė Sprendimą2. Sprendimas1 ir Sprendimas2 yra tarpusavyje susiję, todėl visumoje Pareiškėjas pasisako dėl visų Sprendimų, kaip bendros visumos, kadangi jie tarpusavyje yra susiję. Sprendime nurodyta, kad buvo pateikti dokumentai ir nustatyta, kad remiantis Lietuvos Respublikos Užsieniečių teisinės padėtie įstatymu (toliau tekste – UTPĮ) UTPĮ 35 str. 1 d. 1 p , o konkrečiai šiame UTPĮ straipsnyje abstrakčiai nurodyta: „Informuojame, kad Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024-06-25 priėmė sprendimą Nr. 24S153191, kuriuo nuspręsta uždrausti Jums atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024-06-25 iki 2027-06-24, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 1 dalimi (užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui).”

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas, o skundžiamas Sprendimas1 buvo priimtas dėl neva neteisingų duomenų pateikimo ir darbdavio UAB „Vlantana“ įsipareigojimų neįvykdymo. Pareiškėjas teigia, kad Sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes neteisingai įvertinti byloje surinkti įrodymai, netinkamai taikytos materialiosios ir proceso teisės normos, nukrypta nuo aktualios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir LVAT formuojamos teismų praktikos. Pasak pareiškėjo, Atsakovas klaidingai konstatavo nubaudimo klausimą.

Iš ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo matyti, kad Atsakovas, spręsdamas dėl Pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo, nurodė, jog yra svarbu įvertinti užsieniečio gyvenimo Lietuvoje trukmę, susiklosčiusius šeiminius, socialinius, ekonominius ryšius, taip pat kitas sprendimui priimti reikšmingas aplinkybes. Atsakovas priėjo prie išvados, kad užsienietis nėra integravęsis į Lietuvos Respubliką tiek, kad galėtų naudotis trumpalaikio gyventojo statusu, ir nors užsienietį su Lietuvos Respublika sieja socialiniai ryšiai. Ginčijamame sprendime pareiškėjo socialiniai ir šeiminiai ryšiai nevertinti kaip itin stiprūs ir ilgalaikiai. Daroma išvada, kad tokių Atsakovo išvadų padarymas yra visiškai nepagrįstas ir prieštaraujantis įstatymo reikalavimams.

Šiuo atveju Pareiškėjas jokių pažeidimų per visą savo gyvenimą Lietuvos Respublikoje nėra padaręs, o pažeidimus dėl Pareiškėjo įdarbinimo atliko įdarbinančioji įmonė. Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad Atsakovas Sprendimą1 ir Sprendimą2 priėmė nenustatęs visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyręs.

Atsakovas išsamiai neištyrė visų bylos aplinkybių, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, visišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, neįvertino byloje esančius duomenis, neteisingai taikė teisės normas ir priėmė nepagrįstą bei neteisingą procesinį sprendimą, kuris turi būti panaikintas. Pareiškėjas nurodo, kadangi Sprendimas1, Sprendimas2 yra tarpusavyje susiję dėl Atsakovo išvados, todėl šis Skundas yra teikiama dėl visų 2 Sprendimų, kadangi pagrindinis visų priimtų Sprendimų motyvas yra tik Atsakovo išvada, kuri Pareiškėjo nuomone yra nepagrįsta ir tik nuginčijus šį faktą, visi visų Sprendimų argumentai netektų galios ir būtų panaikinti.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas prie LR vidaus reikalų ministerijos teismui pateikė atsiliepimą, kuriame su pareiškėjo patikslintu skundu nesutinka.

Atsiliepime nurodė, jog 2023-09-04 pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p. nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). Leidimas laikinai gyventi pareiškėjui įteiktas 2023-09-13 per Jungtinių Arabų Emyratų IPT. Migracijos departamento duomenimis, UAB „Vlantana“ (toliau – Bendrovė) darbo sutarties su pareiškėjas nesudarė (2023-10-03 gautas Bendrovės pranešimas Nr. 2310-PRNŠ-0296, kad pareiškėjas neatvyko dirbti). Jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas šiuo metu nedirba. Patikrinus Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenis, duomenų apie pareiškėjo Lietuvos Respublikos sienos kirtimus nerasta. Vertinant pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, nustatyta, kad pareiškėjui anksčiau leidimai laikinai gyventi išduoti nebuvo, Lietuvos Respublikoje įdarbintas nebuvo. Tai leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje neturi. Migracijos departamentas taip pat nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra. Migracijos departamentas, įvertinęs visus duomenis, priėmė: - 2024-06-25 sprendimą Nr. 24S153191 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus). Įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus). Įstatymo 133 str. 1 d. numato, kad užsieniečiui, kuriam buvo panaikintas leidimas gyventi gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p. numato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Šio Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu atveju išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui taip pat atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų studijoms ir grįžimo kelionės išlaidoms apmokėti. Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-10-12 įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Tvarkos aprašas), 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007-01-29 įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 minimali mėnesinė alga (toliau – MMA). Dėl skundo motyvų 3 Atkreipiame dėmesį, kad Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato Migracijos departamentui pareigos priimant ginčijamą sprendimą aiškintis aplinkybės dėl pareiškėjo nesudarytos darbo sutarties priežasties. Pažymime, kad teisės aktai nagrinėjamu atveju nenumatė Migracijos departamento pareigos apklausti pareiškėją.

Pareiškėjo argumentai dėl šeimos privataus gyvenimo ir judėjimo laisvės atmestini kaip nepagrįsti. Nėra duomenų, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra. Pažymi, jog pagal tarpininkavimo raštą ir prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pareiškėjo darbo užmokestis nurodytas 1386 Eur. Tačiau, pareiškėjas su Bendrove nesudarė darbo sutarties ir nustatyto darbo užmokesčio negavo, dėl to neatitinka imperatyvių Įstatymo reikalavimų. Pažymėtina, kad panašaus pobūdžio bylose LVAT yra suformavęs aiškia teismų praktiką, kad užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas vertinamas kaip aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas nurodė, kad vienintelis jo pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, pareiškėjo darbo užmokestis neatitiko MMA dydžio). Kadangi pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat Teisėjų kolegija nekvestionuoja pareiškėjo teisės į neapmokamas atostogas, tačiau pažymi, kad pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (žr. LVAT 2023-11-22 nutartį adm. byloje Nr.: eA-2489-463/2023; LVAT 2023-11-22 nutartį adm. byloje Nr.: eA-2476-821/2022).

Motyvuojamoji dalis

Pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, t. y., kad buvo nustatyta, jog duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, į Lietuvos Respubliką neatvyko ir darbo sutarties su įmone, tarpininkavusia dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nesudarė), tai, kad pareiškėjas savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 p. asmeniui nustatytinas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas, atitinkantis Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus. Įvertinus tai, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, tai, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, su juo darbo sutartis nesudaryta, galima daryti pagrįstą išvadą, kad asmuo ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti gauti leidimą laikinai gyventi, atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Įvertinus tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, asmens duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 p., iš Nacionalinio sąrašo teiktini SIS.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie LR vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2024-06-25 dienos sprendimo Nr. 24S153191 „Dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką“ (toliau – Sprendimas).

Sprendime nuspręsta uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus). Sprendimas priimtas, nes asmens leidimas gyventi buvo panaikintas Migracijos departamentas 2024-04-18 priėmė sprendimą Nr. 24S102381 panaikinti asmeniui 2023-09-04 išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760284553, vadovaujantis UTPĮ 50 str. 1 d. 2 p., UTPĮ 35 str. 1 d. 2, 5 p. ir UTPĮ 50 str. 1 d. 6 p., nes buvo nustatyta, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, asmuo pateikė duomenis, kurie neatitinka, neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), ir darbo sutartis su juo nesudaryta. Pagal UTPĮ 133 str. 1 d., užsieniečiui, kuriam buvo panaikintas leidimas gyventi, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pagal SIS reglamento 24 str. 2 d. c p., situacija, kuriai taikomas 1 d. a p. susidaro, kai: trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Įvertinus tai, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, tai, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, su juo darbo sutartis nesudaryta, galima daryti pagrįstą išvadą, kad asmuo ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti gauti leidimą laikinai gyventi, atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja Užsieniečių teisinės pagalbos įstatymas (toliau – ir UTPĮ), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.

UTPĮ 2 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos – teisės aktų nustatyta tvarka priimtas sprendimas, pagal kurį užsienietis per nustatytą laiką savanoriškai privalo išvykti į tą Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybę narę, kurioje jis turi teisę būti ar gyventi.

Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo” (toliau – ir Tvarka) 5 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.

Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui.

Įstatymo 133 straipsnio 8 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad draudimo atvykti į Lietuvą trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes. Be kita ko, vadovaujantis šia dalimi, priimta Kriterijų vertinimo tvarka, kurios 11 punkte, be kita ko, nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo panaikintas leidimas gyventi Lietuvoje, atsižvelgiama į pagrindą, dėl kurio buvo panaikintas leidimas gyventi; esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko. Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkte, be kita ko, nustatyta, kad užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte (pagal 35 str. 1 d. 2 p.) nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.

Iš ginčijamo Departamento 2024-06-25 sprendimo turinio matyti, kad draudimas pareiškėjui 36 mėn. atvykti į Lietuvos Respubliką priimtas siekiant užkirsti kelią nelegaliai migracijai ir atsižvelgus į tai, kad, prašydamas išduoti leidimą gyventi, pareiškėjas siekė tik įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, o ne realiai vykdyti teisėtą veiklą, jis neturi jokių socialinių ar šeimyninių ryšių.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) vertindamas aptarto reglamentavimo turinį, yra pažymėjęs, jog vien tai, kad užsieniečiui buvo panaikintas jam išduotas leidimas (nuolat ar laikinai) gyventi Lietuvoje, nesukuria Migracijos departamentui pagrindo elgtis imperatyviai ir kiekvienu tokiu atveju priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą. Aptartas reglamentavimas suteikia Migracijos departamentui diskreciją spręsti dėl tokio sprendimo priėmimo. Ne tik užsieniečiui nustatyto draudimo atvykti į Lietuvą trukmė, bet ir Migracijos departamento diskrecija spręsti dėl sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Atlikdamas šį vertinimą, Migracijos departamentas taip pat turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus, vadovaujantis ir laikantis konstitucinio atsakingo valdymo principo bei viešojo administravimo principų (2024 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr.eA-1909-662/2004). Departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, atsižvelgė į nagrinėjant pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje nustatytas aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas nedirbo, darbo sutartis nebuvo sudaryta. Atsakovui nėra pateikti jokie objektyvūs duomenys apie kitą pragyvenimo lėšų šaltinį, ketinimus atidaryti individualią veiklą. Siekdamas paneigti Departamento ginčijamame sprendime nustatytas, jo teigimu, nepagrįstas aplinkybes, ir išvengti nepalankaus sprendimo dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką priėmimo, pareiškėjas turėjo objektyvias sąlygas nuo darbo sutarties atsisakymo momento pateikti atsakovui objektyvius duomenis apie susiklosčiusią situaciją. Priešingai, šie pareiškėjo argumentai grindžiami išimtinai jo paaiškinimais, kad pažeidimus dėl Pareiškėjo įdarbinimo atliko įdarbinančioji įmonė. Pažymėtina, kad atsakovas priimdamas sprendimą, vertino pareiškėjo situaciją Kriterijų vertinimo tvarka ir atsižvelgė į individualias aplinkybes, netaikė griežčiausio penkerių metų uždraudimo atvykti laikotarpio. Todėl pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Įvertinęs tai, kad pareiškėjas nepaneigė Departamento 2024-06-25 sprendime Nr. 24S153191 nustatytų faktinių aplinkybių ir atlikto jų vertinimo, šis sprendimas yra teisėtas ir galiojantis.

Pažymėtina, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, taip pat yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose. Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai, išaiškinti visas klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad ginčijamame sprendime Departamentas nurodė faktinius duomenis, kurie sudaro pagrindą jį priimti, pateikė jų vertinimą, t. y. taikomas poveikio priemones ne tik pagrindė objektyviais faktiniais duomenimis, bet ir motyvavo jų taikymą. Teismo vertinimu, ginčijamas Departamento sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 str. reikalavimus. Įvertinęs tai, kad pareiškėjo su Lietuva nesieja jokie ryšiai, darbo sutarties nesudarė, bei atsižvelgęs į tai, kad ginčijamo sprendimo tikslas yra užkirsti kelią nelegaliai migracijai, teismas konstatuoja, kad taikomas draudimas yra proporcinga priemonė. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą nėra, todėl Departamento 2024-06-25 sprendimas Nr. 24S153191paliktinas galioti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. S. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėjai Deimantė AndrulytėŽanas KubeckasRasa Milvydaitė