Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamosios bylos Nr. 1A-82-478/2013

Teisėja Loreta Radzevičienė Teisminio proceso Nr. 1-79-1-00303-2011-8

2013 m. sausio 25 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Algirdo Jaliniausko ir Gyčio Večersko, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, nuteistajam P. N., gynėjui advokatui Egidijui Milašiui, nukentėjusiojo nepilnamečio M. R. atstovei - Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyr. specialistei A. K., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. N. gynėjo advokato Egidijaus Milašiaus apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 4 d. nuosprendžio, kuriuo P. N. pripažintas kaltu ir nuteistas:

už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK) 140 str. 2 d. – laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams;

už nusikaltimą, numatytą LR BK 284 str. 1 d. - laisvės atėmimu 4 (keturiems) mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė –laisvės atėmimas 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 75 str. 1 d. ir 2 d. 8 p., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, paskiriant P. N. įpareigojimą - neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. N. nuteistas pagal LR BK 140 str. 2 d. už tai, kad 2011 m. birželio 23 d. apie 17.30 val. (duomenys neskelbtini), sudavė vieną smūgį ranka į veido sritį bei suspaudė kaklą sprando srityje nukentėjusiajam mažamečiui M. R., gim. (duomenys neskelbtini), tuo padarydamas mažamečiui M. R. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį veido sumušimu, kuris padarytas kietu buku daiktu, odos nubrozdinimu sprande, padarytu kietu bukabriauniu daiktu, galimai pirštų nagais.

Be to, jis nuteistas pagal LR BK 284 str. 1 d. už tai, kad toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu - 2011 m. birželio 23 d. apie 17.30 val. viešoje vietoje - (duomenys neskelbtini), savo įžūliu elgesiu, suduodamas vieną smūgį ranka į veido sritį bei suspausdamas kaklą sprando srityje nukentėjusiajam mažamečiui M. R., gim. (duomenys neskelbtini), padarė nežymų sveikatos sutrikdymą bei sutrikdė visuomenės rimtį ir pažeidė viešąją tvarką.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistąjį ir jo gynėją, prašiusius skundą tenkinti, prokurorą ir nukentėjusiojo M. R. atstovę, prašiusius skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo P. N. gynėjo advokato Egidijaus Milašiaus apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir teismo išvadų neatitikties faktinių bylos aplinkybių (BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 3 p.).

BPK 305 str. 1 d. 2 p. reglamentuojama, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų nuteistasis ir gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Pažymima, jog įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą nuosprendį. Ta aplinkybė, kad bylos įrodymai vertinami ne taip, kaip pageidavo nuteistasis ar jo gynėjas, nepatvirtina teismo šališkumo, o teismo nuosprendis savo forma bei turiniu atitinka BPK 301 str. nuostatų reikalavimus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 20 d. padarytoje teismų praktikos apžvalgoje „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išdėstytas nuostatas.

Baudžiamoji atsakomybė už LR BK 140 str. 2 d. numatytą nusikaltimą kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiame LR BK straipsnyje numatytą nusikaltimą kaltininkas padaro veikdamas tyčia. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį.

Motyvuojamoji dalis

Kolegija konstatuoja, kad byloje surinktų įrodymų pakanka neginčijamai nustatyta, kad P. N., norėdamas sudrausminti vaiką, kuris galimai nuskriaudė jo mažametį sūnų B. ir, galimai, kaip nurodė P. N. manęs, kad vaikas pavogė jo kokius tai daiktus, pasirinko mažamečio vaiko sudrausminimo būdą, vartojant kaip auklėjamojo poveikio priemonę – fizinį smurtą mažamečio vaiko atžvilgiu. P. N., suduodamas vieną smūgį ranka į veido sritį bei suspausdamas kaklą sprando srityje nukentėjusiajam mažamečiui M. R. ir šiais veiksmais padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą, suprato savo veiksmų pobūdį bei jų pavojingumą, neteisėtumą ir suvokė šių veiksmų pavojingas pasekmes, t. y. kad toks jo elgesys gali sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą, ir nors tokių pasekmių nenorėjo, sąmoningai leido joms kilti. Tarp neteisėtų P. N. veiksmų ir atsiradusių pasekmių yra aiškus priežastinis ryšys, todėl P. N. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 2 d.

Apeliantas skunde nepagrįstai teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo paimti nukentėjusiojo ir įtariamojo kraujo mėginiai, kad nustatyti aplinkybę, kam priklauso kraujo dėmės ant nukentėjusiojo palaidinės apykaklės, nepaimti įtariamojo DNR mėginiai, tam, kad nustatyti ar yra jo prakaito bei odos junginių ant nukentėjusiojo M. R. drabužių ar kūno. Teisėjų kolegija pažymi, kad ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. LR BPK 169 str. 171 str., numatančiuose prokuroro įgaliojimus atliekant ikiteisminio tyrimą, numatyta, kad pradėjęs ikiteisminį tyrimą, prokuroras arba pats atlieka visus reikalingus ikiteisminio tyrimo veiksmus, arba tai padaryti paveda ikiteisminio tyrimo įstaigai; kai ikiteisminį tyrimą ar atskirus jo veiksmus atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras privalo kontroliuoti, kaip vyksta ikiteisminis tyrimas; prokuroras duoda ikiteisminio tyrimo pareigūnams privalomus nurodymus. LR BPK 172 str. nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo atlikti būtinus proceso veiksmus, kad būtų greitai ir išsamiai atskleistos nusikalstamos veikos; vykdyti visus prokuroro nurodymus. Taigi, prokuroras, vadovaujantis ikiteisminiam tyrimui, ir ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai turi teisę nuspręsti, kokius proceso veiksmus yra būtina atlikti, siekiant greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas. Klausimą dėl DNR ekspertizės skyrimo pagrįstumo ir tikslingumo turėjo teisę spręsti ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis prokuroras ir jį atliekantys pareigūnai, todėl jiems nusprendus, kad toks proceso veiksmas šiame ikiteisminiame tyrime nėra būtinas, jis ir nebuvo atliktas. Bylos medžiaga patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikti visi būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai, siekiant nustatyti P. N. inkriminuotų nusikaltimų padarymo aplinkybes. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad LR BPK 21 str. numatyta įtariamojo teisė teikti prašymus, todėl P. N. turėjo teisę prašyti prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūnų atlikti DNR ekspertizę, tačiau tokia teise nepasinaudojo.

Apelianto teigimu, iš karto po tariamos P. N. nusikalstamos veikos padarymo, taip pat laikotarpyje nuo 2011-06-23 iki 2011-07-12, t. y. ištisas 19 dienų, jis nebuvo sulaikytas įtarus jį padarius nusikalstamą veiką ar nebuvo apklaustas apie veiką, kurios padarymu jis buvo įtariamas, tokiu būdu P. N. buvo sutrukdyta pasinaudoti įtariamojo teisėmis, nustatytomis BPK 21 str. 4 d. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas 2011-06-27 tyrėjo V. B. rezoliucija (b. l. 4, t. 1), prokuroras M. Povilanskas 2011-06-30 ikiteisminį tyrimą pavedė atlikti Kauno apskrities VPK Prienų rajono PK (b. l. 1, t. 1). P. N. pirminis pranešimas apie įtarimą pasirašytinai įteiktas 2011-07-12 (b. l. 65, t. 1), patikslintas pranešimas apie įtarimą pasirašytinai įteiktas 2011-10-20 (b. l. 70, t. 1), pateikus pranešimus, jis buvo apklaustas įtariamuoju (b. l. 66-67, 72-75, t. 1). Šiuose pranešimuose apie įtarimą buvo nurodytos LR BPK nustatytos įtariamojo procesinės teisės, todėl darytina išvada, kad nuo pirminio pranešimo apie įtarimą P. N. žinojo savo procesines teises ir galėjo jomis naudotis. Tai patvirtina ir teisės turėti gynėją išaiškinimo protokolai (b. l. 63, 69, t. 1). Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad baudžiamojo proceso įstatymai nereglamentuoja, jog iš karto po kreipimosi į teisėsaugos organus dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, asmuo, apie kurio galimai nusikalstamą veiką pranešama, būtų nedelsiant sulaikytas ar pripažintas įtariamuoju. Dėl įtariamojo apklausos laiko ar kitų procesinių veiksmų, tarp jų ir įtariamojo atžvilgiu, sprendžia ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis prokuroras ir jį atliekantys pareigūnai. Susipažinus su bylos medžiaga, teisėjų kolegija sprendžia, kad prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmuose, atliekant ikiteisminį tyrimą, nenustatyta jokių procesinių pažeidimų, įtariamojo teisės ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pažeistos.

Skunde taip pat teigiama, kad pirmasis policijos tyrėjas V. B., apžiūrėjęs M. R., nesurado jokių tariamos P. N. smurtinės nusikalstamos veikos požymių M. R. atžvilgiu. Bylos duomenys patvirtina, kad tyrėjas V. B. surašė protokolą-pareiškimą pagal nukentėjusiojo tėvo A. R. žodinį pareiškimą ir pradėjo ikiteisminį tyrimą (b.l. 4, t. 1), taip pat surašė užduotį medicinos ekspertams dėl nukentėjusiojo M. R. sveikatos sužalojimo masto nustatymo (b. l. 29, t. 1). Šias aplinkybes tyrėjas V. B. patvirtino teisiamojo posėdžio metu parodydamas, kad 2011-06-27 į policijos komisariatą kreipėsi A. R. su sūnumi, pranešdamas apie sūnaus sumušimo faktą, jis priėmė pareiškimą ir išrašė siuntimą pas medicinos ekspertus, išoriškai vaiko neapžiūrėjo (b. l. 43-45, t. 2). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirminiai procesiniai ikiteisminio tyrimo veiksmai tyrėjo atlikti nepažeidžiant procesinio įstatymo nuostatų, ir atkreipia apelianto dėmesį, kad jis savo skunde iškraipo teismo posėdžio protokole užfiksuotus liudytojo V. B. parodymus, be to, tyrėjas nėra medicinos specialistas, jis neprivalo atlikti nukentėjusiojo asmens apžiūros ir vertinti nukentėjusiojo patirto sveikatos sužalojimo masto. Nukentėjusiojo sužalojimo faktą nustato ir sveikatos sutrikdymo mastą vertina medicinos specialistai, kas ir buvo atlikta šioje byloje (b. l. 30, t. 1).

Apelianto teigimu, VšĮ Prienų ligoninė parengto 2011-06-23 išrašo iš M. R. medicininių dokumentų padarytų išvadų nepatvirtino ne tik P. N., liudytojai, bet iš dalies ir specialistė L. K.. Kolegija pažymi, kad byloje yra VšĮ Prienų ligoninės asmens ambulatorinio gydymo priėmimo skyriuje apskaitos kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje užfiksuoti M. R. kūno sužalojimai ir aprašytos sužalojimų atsiradimo aplinkybės bei laikas (b. l. 145, t. 1), tik medicinos specialistai gali vertinti medicininių dokumentų išvadas. Specialisto išvadą pateikusi teismo medicinos ekspertė L. K. VšĮ Prienų ligoninės priėmimo skyriaus medicininiame išraše aprašytus nukentėjusiojo M. R. sužalojimus vertino kartu apžiūrėdama ir patį nukentėjusįjį, prieštaravimų tarp medicininiame išraše užfiksuotų sužalojimų ir apžiūros metu nustatytų sužalojimų nekonstatuota, todėl apelianto teiginiai apie neva suklastotus ar neatitinkančius tikrovės medicininius dokumentus yra nepagrįsti.

Nepagrįsti yra apeliacinio skundo argumentai, kad fotonuotraukos, kuriuose matyti tariami nukentėjusiojo M. R. sužalojimai, negali būti laikomos įrodymais, nes nesurašytas protokolas dėl jų pateikimo, negalima nustatyti, kada jos darytos, t. y. šiais teiginiais keliamas įrodymų leistinumo klausimas. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2011-08-17 nukentėjusiojo M. R. tėvas pateikė fotonuotraukas, kuriuose užfiksuotas nukentėjusysis (b. l. 13, t. 1), šis procesinis veiksmas įformintas LR BPK 98 str., 179 str. numatyta tvarka, surašant daiktų, dokumentų pateikimo protokolą, fotolentelėje užfiksuotas nuotraukų darymo laikas – 2011-06-23, 18.35. Apeliacinis teismas sprendžia, kad byloje esančios fotonuotraukos laikytinos įrodymu byloje, nes nuotraukos gautos laikantis procesinių įstatymų reikalavimų ir betarpiškai ištirtos teisiamojo posėdžio metu. Fotonuotraukos, kaip ir nukentėjusiojo, liudytojų parodymai, medicininiai dokumentai, tik patvirtina nukentėjusiojo M. R. sužalojimo faktą.

Apeliantas teigia, kad teismas kritiškai nevertino nukentėjusiojo M. R. ir liudytojų, kurie tiesiogiai nematė įvykio – A. R. ir V. D. parodymų esmės, taip pat nevertino N. G. parodymų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo vertinti nukentėjusiojo M. R. parodymus kritiškai, nes juos patvirtina kitų teisiamojo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymai, medicininiai dokumentai, specialistės paaiškinimai ir kiti byloje esantys įrodymai. A. R. ir V. D. parodymai taip pat neprieštarauja byloje esantiems įrodymams, todėl jais netikėti teismas neturi pagrindo, o aplinkybės, kur šie liudytojai buvo 3-3,5 val. ir ką jie veikė, neturi įtakos nustatant P. N. kaltę nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 2 d., padarymu. Liudytoja N. G. paties įvykio plente nematė, negalėjo nurodyti įvykio aplinkybių, todėl jos parodymai dėl anūko buvimo laiko nėra informatyvūs, sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą ir vertintini kitų įrodymų kontekste.

Nepagrįsti yra nuteistojo gynėjo argumentai, kad nukentėjusiojo atstovei ir jo tėvui A. R. nerūpėjo nukentėjusiojo teisės ir interesai, nes įstatyminė M. R. atstovė nepareiškė jokio civilinio ieškinio P. N. atžvilgiu, o nukentėjusiojo tėvas A. R. tam neprieštaravo. Asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (LR BPK 109 str.). Šioje byloje nukentėjusiuoju pripažintas M. R. (b. l. 28, t. 1), jo įstatymine atstove pripažinta Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė A. K. (b. l. 18, t. 1). Nukentėjusiojo įstatyminė atstovė turėjo teisę šioje byloje pareikšti civilinį ieškinį dėl nukentėjusiojo patirtos žalos, atstovaudama jo teises ir interesus. Nors civilinis ieškinys byloje nepareikštas, tačiau to negalima vertinti kaip nukentėjusiojo teisių pažeidimo ar įstatyminio atstovo pareigų neatlikimo, nes procesinis įstatymas numato teisę, o ne pareigą pareikšti civilinį ieškinį, spendimas dėl civilio ieškinio pareiškimo paliekamas įstatyminio atstovo nuožiūrai, be to, turtinės ir neturtinės žalos klausimus galima spręsti ir civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad P. N. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d. P. N. buvo kaltintas ir nuteistas dėl to, kad 2011 m. birželio 23 d. apie 17.30 val. viešoje vietoje - (duomenys neskelbtini), savo įžūliu elgesiu, suduodamas vieną smūgį ranka į veido sritį bei suspausdamas kaklą sprando srityje nukentėjusiajam mažamečiui M. R., gim. (duomenys neskelbtini), padarė nežymų sveikatos sutrikdymą bei sutrikdė visuomenės rimtį ir pažeidė viešąją tvarką, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1d. Apylinkės teismas, pripažindamas P. N. kaltu, savo sprendimą motyvavo tuo, kad nusikalstami P. N. veiksmai, tyčia sužalojant mažametį M. R., buvo atlikti viešoje vietoje, t. y. bendro naudojimo kelyje, smurtaujant prieš nepilnametį asmenį, kas pagal teismų praktiką laikoma vieša vieta, nes, kaip žinia, bendro naudojimo kelyje bet kuriuo metu galėjo pasirodyti kiti žmonės, važiavo transporto priemonės, ką patvirtino ne tik teisės teorija, bet ir šios bylos faktiniai duomenys, kaltinamasis aukščiau aptartais veiksmais pasirinkdamas vaiko sudrausminimo būdą, akivaizdžiai sutrikdė ne tik nukentėjusiojo sveikatą, bet ir pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį. BK 284 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar palinkai demonstravimas, kurio pasekmė realus visuomenės rimties arba tvarkos sutrikdymas. Viešosios tvarkos pažeidimas turi pasireikšti bent vienu iš šių būdų: įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais., nusikaltimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia. Apylinkės teismas, nuosprendyje konstatuodamas, kad nusikalstama veika buvo padaryta viešoje vietoje, nepasisakė, kuriuo iš būtinų būdų pasireiškė viešosios tvarkos pažeidimas, taip pat neanalizavo ir šios nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės. Byloje ištirtų įrodymų visuma nustatyta, kad P. N. viešoje vietoje, t. y. viešame kaimo kelyje, kuriuo judėjimas nėra intensyvus, pasivijęs savo sugyventinės sūnų, norėdamas sudrausminti vaiką, kuris galimai nuskriaudė jo mažametį sūnų B. ir, galimai, kaip nurodė P. N. manęs, kad vaikas pavogė jo kokius tai daiktus, pasirinko mažamečio vaiko sudrausminimo būdą, vartojant kaip auklėjamojo poveikio priemonę – fizinį smurtą mažamečio vaiko atžvilgiu. Analizuojant byloje surinktus duomenis matyti, kad fizinį smurtą nukentėjusiojo M. R. atžvilgiu P. N. vartojo tik iš asmeninių paskatų: veikiamas pykčio ar noro atkeršyti už nuskriaustą savo vaiką, jo tyčia nebuvo nukreipta pažeisti viešąją tvarką, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad P. N. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto LR BK 284 str. 1 d., subjektyviosios pusės, taigi, nėra ir šio nusikaltimo sudėties. Dėl šios nusikalstamos veikos apylinkės teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, todėl šioje dalyje apeliacinis skundas tenkintinas, nuosprendis keistinas P. N. išteisinant dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 284 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismas, pažeisdamas LR BK 55 str. nuostatas, pirmą kartą teisiamam P. N. už nesunkų nusikaltimą skyrė su laisvė atėmimu susijusią bausmę, kuri yra neteisinga, neatitinkanti bausmės paskirties. Skirdamas bausmę, teismas vadovaujasi LR BK 54 str. nuostatomis, kurios numato, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgdamas į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, nusikalstamų veikų stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. LR BK 140 str. 2 d. sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki dvejų metų, todėl teismas, skirdamas šią bausmės rūšį nuteistajam, LR BPK 54 str. nuostatų nepažeidė. LR BK 61 str. 2 d. įtvirtinta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas LR BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam P. N. bausmės trukmę, įvertino visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė bendrąsias bausmės skyrimo nuostatas ir atsižvelgė į bausmės paskirtį. P. N. pirmą kartą nuteistas už nesunkų tyčinį nusikaltimą, nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, todėl apylinkės teismas pagrįstai laisvės atėmimo bausmės trukmę nustatė mažesnę, nei sankcijos vidurkis. Dar labiau švelninti bausmę teisėjų kolegija neturi pagrindo. Apylinkės teismas taip pat pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nuteistasis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, turi pastovią gyvenamąją vietą, augina vaiką, dirba, nusikaltimu nesukelta sunkių padarinių, ir padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo, taikant BK 75 str. Atidėdamas bausmės vykdymą ir skirdamas įpareigojimus, teismas atsižvelgia į jų tikslingumą bei vykdymo realumą, būsimą poveikį nuteistajam. Konkretus teismo paskiriamas įpareigojimas priklauso nuo skiriamo įpareigojimo rūšies, bylos aplinkybių, nuteistojo asmenybės. Kolegija vertina, kad apylinkės teismas nuteistajam skyrė tinkamą įpareigojimą, kuris nėra per griežtas, nuteistasis gali jį realiai atlikti ir tai įtakos nuteistąjį laikytis įstatymų ir vėl nenusikalsti. Tačiau taikydamas BK 75 str., teismas neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes neatsižvelgė į LR BK 3 str. 2 d. nuostatas, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią. Nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 2 d., P. N. padarė 2011- 06-23, tuo metu galiojusi BK 75 str. redakcija (2007-06-28 įst. red.) numatė teismo įpareigojimą be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Ši įstatymo norma lengvina nuteistojo padėtį, todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, P. N. atžvilgiu taikant BK 75 str. (2007-06-28 įst. red., BPK 328 str. 1 p.).

Prienų rajono apylinkės teismo 2012-10-04 nuosprendį pakeisti dėl netinkamai pritaikyto įstatymo, teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių (LR BPK 328 str. 1 p., 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p.

nusprendžia:

nuteistojo P. N. gynėjo advokato Egidijaus Milašiaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, Prienų rajono apylinkės teismo 2012-10-04 nuosprendį pakeisti:

P. N. išteisinti dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 284 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria bausmės už atskiras nusikalstamas veikas subendrintos, vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d, 5 d. 1 p.

Paskirtą P. N. laisvės atėmimo bausmę 8 (aštuoniems) mėnesiams už nusikaltimą, numatytą LR BK 140 str. 2 d., vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p. (2007-06-28 įst. red., BK 3 str. 2 d.), atidėti 1 (vieneriems) metams, įpareigojant P. N. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.