Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio, Albinos Rimdeikaitės ir Egidijaus Tamašausko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-529-285/2015 pagal ieškovės I. P. patikslintą ieškinį atsakovei L. D. dėl naudojimosi tvarkos gyvenamuoju namu ir žemės sklypo nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo sprendimo, kuriuo išspręstas (netenkintas) reikalavimas dėl naudojimosi tvarkos nustatymo žemės sklypu ir namu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad šalys yra bendraturtės nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų išrašas patvirtina, kad ieškovei I. P. priklauso 47/80 dalys pastato – gyvenamojo namo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) ir 47/80 dalys kitų statinių (tvora, kiemo aikštelė), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), o atsakovei L. D. priklauso 9/40 ir 3/16 dalys pastato – gyvenamojo namo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), bei 9/40 ir 3/16 dalys kitų statinių (tvora, kiemo aikštelė), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 12-126). Naudojimosi tvarka žemės sklypu ir gyvenamuoju namu tarp bendraturčių nebuvo nustatyta. Pagal ieškovės užsakymą UAB „Homo Novus“ atliktą pastato dalių apskaičiavimo projektą, ieškovei tenkantis jai priskirtinų gyvenamojo namo patalpų plotas 56,77 kv.m., atsakovei – 39,55 kv.m. (t. 3, b. l. 127). Atsižvelgiant į Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų išraše nurodytą gyvenamojo namo bendrą plotą 96.32 kv.m., bendraturtėms pagal jų turimas nuosavybės dalis ieškovei priklausytų 56,59 kv.m., atsakovei – 39,73 kv.m.

Naudojimosi daiktu tvarkos nustatymas reiškia naudojimosi teisės konkrečia daikto dalimi nustatymą. Nustačius naudojimosi tvarką atskiri nuosavybės teisės objektai nesuformuojami ir bendroji dalinė nuosavybės teisė nei visiškai, nei iš dalies nepasibaigia, o tam tikros nekilnojamojo daikto dalys ir toliau gali būti bendraturčių naudojamos bendrai.

Pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį bendrosios nuosavybės teisės objektu naudojamasi bendraturčių sutarimu. Ši nuostata dėl nekilnojamųjų daiktų detalizuota CK 4.81 straipsnyje. Jo 1 dalyje įtvirtinta nekilnojamojo daikto bendraturčių teisė tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgiant į dalis, turimas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Bendraturčiai turi teisę susitarimą dėl naudojimosi tvarkos patvirtinti notariškai ir įregistruoti viešame registre (CK 4.81 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-956/2003; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2006; 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2009). Bendraturčiams dėl naudojimosi tvarkos nesusitarus, ji nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį.

Naudojimosi tvarkos nustatymo procesas yra labai svarbus aspektas tinkamo nuosavybės teisės įgyvendinimo požiūriu, nes naudojimosi teise, t. y. teise pritaikius daikto naudingąsias savybes gauti jo duodamą naudą, pasireiškia nuosavybės socialinis ir ekonominis vertingumas. Be to, tik tokiu būdu apskritai įmanomas daikto, esančio bendrąja daline nuosavybe, naudojimas. Savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys. Praktikoje toks naudojimosi tvarkos nustatymas ne visada yra galimas, todėl leistini tam tikri nukrypimai nuo šio modelio ir tai nelaikytina netinkama naudojimosi tvarka. Neteisėtu naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymu gali būti pripažinti tokie atvejai, kai šia tvarka nepagrįstai suteikiamas prioritetas vienam iš bendraturčių; paskirtos naudotis dalys labai skiriasi nuo bendraturčiams tenkančių idealiųjų dalių dydžių ir už tai nekompensuojama; kai tvarka objektyviai įtvirtina prielaidas kilti konfliktams dėl bendro daikto naudojimo; kai tvarka neracionali, nustato neefektyvų, neekonomišką daikto naudojimą; kai tvarka pažeidžia teisės aktų reikalavimus ar trečiųjų asmenų teises.

Dėl gyvenamojo namo tvarkos nustatymo

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių argumentus, ieškovės pasiūlytą naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis tvarkos nustatymo variantą pagal UAB „Homo Novus“ 2015 m. birželio 30 d. sudarytą pastato dalių apskaičiavimo projektą, sprendęs, kad nors šalys nesutaria tik dėl naudojimosi gyvenamojo namo patalpa, pažymėta indeksu 1-13/3,69 kv.m. ir padaręs išvadą, kad patalpa, pažymėta indeksu 1-13/3.69 kv.m., turi būti paskirta bendrai naudotis, ieškovės pasiūlytą variantą pripažino netinkamu, pažeidžiančiu atsakovės teisę į naudojimąsi patalpa, pažymėta indeksu 1-13/3.69 kv.m., ir ieškovės reikalavimo dėl naudojimosi tvarkos gyvenamojo namo patalpomis nustatymo netenkintino. Ieškovė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais, nurodo, kad tarp šalių kilo ginčas ir dėl patalpų, pažymėtų indeksu 1-13, 1-5, 1-6, 1-7. Teigia, jog įvertinus byloje nustatytą aplinkybę, jog priestatas yra rekonstruotas tik jos-apeliantės lėšomis, yra pagrindas ginčo patalpą 1-13/3,69 kv.m pripažinti vien tik jos-ieškovės asmenine nuosavybe.

Su šiais apeliantės argumentais sutikti pagrindo nėra. Minėta, kad šalys yra ginčo turto, kuriuo, byloje pareikštais reikalavimais, siekiama nustatyti naudojimosi tvarką, bendraturtės. Bendraturčių dalys bendrojoje nuosavybėje nėra ginčijamos, todėl nustatant naudojimosi turtu tvarką yra pagrindas vadovautis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis. Ieškovės procesiniuose dokumentuose nuoroda į ginčo patalpos asmeninę nuosavybę labiau susijusi su pageidautinos asmeniškai jai naudotis skirtinos patalpos nurodymu, o ne su turto teisinio statuso – kaip asmeninės nuosavybės konstatavimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, bendraturčiui pagerinus bendrąjį daiktą kiekybiškai (padidinus jo plotą), visais atvejais turi išlikti daikto, kaip bendrosios nuosavybės, statusas. Tam, kad patalpa 1-13 taptų asmenine ieškovės nuosavybe, ji turėtų būti atidalinta iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės, šią patalpą atskiriant ir suformuojant kaip atskirą daiktą (CK 4.80 straipsnis). Pažymėtina, kad nors apeliantė akcentuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų nepagrįstumą dėl patalpos 1-13 priklausymo šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise, tačiau pareiškusi reikalavimą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, siekia, kad naudojimosi tvarka būtų nustatyta pagal jos pateiktą projektą, kuriame ginčo patalpa 1-13 įtrauktina į bendro turto masę.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįsti ir apeliantės argumentai dėl naudojimosi bendromis patalpomis dalių nustatymo. Minėta, kad nustatant naudojimosi tvarką skiriama bendraturčiams naudotis atskiromis izoliuotomis to namo patalpomis, ar tam tikro nekilnojamojo daikto dalys naudojamos bendrai. Bendrai naudojamų patalpų paskyrimas naudotis pagal atitinkamas dalis prieštarautų protingumo kriterijui, nes sukeltų šalių konfliktines situacijas, nustačius bendro patalpų naudojimo dalis teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas.

Nustatyti servitutą ginčo patalpai 1-13 pagrindo taip pat nėra, kadangi ginčas sprendžiamas tarp turto bendraturčių, o servituto teisė – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis svetimu daiktu arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti to daikto, dėl kurio nustatomas servitutas, tinkamą naudojimą.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys pagal nusistovėjusią naudojimosi tvarką naudojasi izoliuotomis patalpomis: ieškovė patalpomis 1-1, 1-10, 1-11, 1-12, 1-14, 1-15 ir 1-16, o atsakovė 1-2, 1-4. Šalys pripažįsta, kad yra poreikis patalpomis, pažymėtomis plane 1-3, 1-5 naudotis bendrai, kadangi patalpoje 1-5 įrengtas vandentiekio įvadas, o į šią patalpą patekti abi šalys turi galimybę iš patalpos 1-3. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks poreikis, t. y. naudotis bendrai kyla ir patalpa 1-7, kadangi šioje patalpoje įrengtas dūmtraukis, dujų įvadas, šildymo katilas. Nustatyta, kad name yra įrengti du įėjimai, apeliantė į jos naudojamas patalpas patenka per patalpą 1-16, o atsakovei, dėl šalių konfliktinių santykių, naudotis patalpa 1-16 galimybės yra apribotos. Nesutiktina su apeliantės argumentais, jog atsakovė neturi poreikio naudotis pirmame namo aukšte esančiomis patalpomis, kadangi jos užrakintos. Minėta, kad šalys pripažino, kad patalpomis 1-2 ir 1-4 apeliantė nesinaudojo ir ateityje nesiekia jomis naudotis, tokį siekį turi atsakovė. Paskiriant šalims naudojimuisi izoliuotas patalpas turi būti užtikrinama ir galimybė į jas patekti. Tokiu būdu, yra pagrindas ginčo patalpą 1-13 skirti naudotis šalims bendrai, užtikrinant galimybę atsakovei patekti į jos naudojamas patalpas. Paskyrus ginčo patalpą 1-13 naudotis bendrai, ieškovė galės patekti į savo patalpas iš patalpos 1-16, atsakovė – į savo iš patalpos 1-13, ir taip bus užtikrintas tiek ieškovės, tiek atsakovės turto saugumas bei išvengta konfliktų, kurie gali kilti tarp bendraturčių, naudojantis savo dalimi bendrosios nuosavybės teise. Atsakovei neprieštaraujant ir atsižvelgiant į bendraturčių nuosavybės dalis patalpa 1-6 taip pat skirtina bendram naudojimui.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas iš dalies tenkinti ieškovės ieškinį ir nustatyti ginčo turto-gyvenamojo namo naudojimosi tvarką. Ieškovei I. P. skirtinos naudotis patalpos 1-1/14,25 kv.m., 1-10/9,54 kv.m., 1-11/4,19 kv.m., 1-12/1,03 kv.m., 1-14//3,50 kv.m., 1-15/10,10 kv.m. ir 1-16/3,62 kv.m. Atsakovei L. D. skirtinos naudotis patalpos 1-2/11,86 kv.m., 1-4/11,02 kv.m., 1-8/2,06 kv.m., 1-9/0,90 kv.m. Šalims bendrai po ½ skirtinos naudotis patalpos 1-3/5,81 kv.m., 1-5/1,67 kv.m. 1-6/6,62 kv.m., 1-7/6,44 kv.m. ir 1-13/3,69 kv.m. Iš viso ieškovei skirtina naudotis 58,34 kv.m., o atsakovei 37,95 bendro gyvenamojo namo

Dėl žemės sklypo tvarkos nustatymo

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės siūlomą naudojimosi tvarkos žemės sklypu variantą (t. 4, b. l. 107), sprendė, kad žemės sklypo dalis, plane pažymėta indeksu „D2“, turi būti palikta šalių bendram naudojimui, todėl šios žemės sklypo dalies priskirimas prie žemės sklypo dalies, pažymėtos indeksu „B“, priskirtos bendram naudojimui, teismo vertinimu, užtikrintų abiems bendraturtėms galimybę pro vartelius patekti į namų valdą. Nors ir nustatęs ginčo apimtis ir spręsdamas, kad tikslinga žemės sklypo dalį „D2“ palikti šalių bendram naudojimui, pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą dėl naudojimosi žemės sklypu atmetė, argumentuodamas tuo, jog ieškovės pateiktas žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo projektas yra nepriimtinas, pažeidžiantis atsakovės interesus, neatitinkantis faktiškai nusistovėjusios naudojimosi tvarkos.

Teisėjų kolegija nesutinka su tokia teismo išvada, sprendžia, kad nurodyti pirmosios instancijos teismo argumentai nesudaro pagrindo atmesti reikalavimą dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo.

Minėta, kad žemės sklypas priklauso dviem bendraturčiams, ieškovės siūlomame naudojimosi tvarkos variante yra įtvirtinta nusistovėjusi faktinė naudojimosi žemės sklypu tvarka. Iš šalių paaiškinimų spręstina, kad dėl žemės sklypo dalių, plane pažymėtų „C“, kurios plotas 89 kv.m. ir „D1“ kurios plotas 118 kv.m. ir kuriomis siūloma šalims naudotis atskirai, taip pat ir sklypo dalių „A“, kurios plotas 124 kv.m. bei sklypo dalies „B“, kurios plotas 89 kv.m. ir kuriomis siūloma šalims naudotis bendrai, ginčo nėra. Ginčas kilęs tik sklypo dalies, plane pažymėtos „D2“ kurios plotas yra 7 kv.m. Apeliantės teigimu, paskyrus šią žemės sklypo dalį naudotis bendrai, atsakovei ir jos šeimos nariams bus suteikta teisė naudotis svetimu turtu – varteliais, kurie yra įrengti jos-apeliantės lėšomis prie šios žemės sklypo dalies esančioje tvoroje, be to, ši sklypo dalis padengta trinkelėmis, kurių atsakovė kaip ir vartelių neprižiūri. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka, nes jie nėra pagrįsti byloje surinktais įrodymais.

Iš byloje pateikto registro pažymėjimo matyti, jog kiemo statiniai, tame tarpe ir tvora bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso abiem bendraturčiams (t. 3, b. l. 124-126). Pagal ieškovės pateiktą žemės sklypo naudojimosi tvarkos tarp bendraturčių nustatymo planą matyti, jog tvora skiria namų valdos žemės sklypą nuo (duomenys neskelbtini). Jokių įrodymų apie tai, kad sklype būtų įregistruota kita tvora ar įrengtas kiemo įrenginys (trinkelių takas), kurie asmeninės nuosavybės teise priklausytų tik apeliantei byloje nėra pateikta. Nustačius šias aplinkybes spręstina, kad nėra pagrindo išvadai, jog apeliantės nurodyti kiemo įrenginiai priklauso ieškovei ir, kad ji viena šiais įrenginiais turi teisę naudotis. Pažymėtina, kad byloje ginčas kilęs dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo. Apeliacinio skundo argumentais, kuriais dėstomos aplinkybės dėl vartelių įrengimo, priežiūros siekiama iš dalies paneigti kiemo įrenginių nuosavybę, kas vertintina kaip naujas reikalavimas, kuris nebuvo nagrinėjamas pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis).

Nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentais, jog atsakovė turi galimybę į ginčo žemės sklypą patekti per didesnius vartus, įrengtus šalia mažesnių vartelių ir šios ginčo žemės sklypo dalies „D2“ paskyrimas naudotis vien tik apeliantei nepažeis atsakovės interesų. Akivaizdu, jog apeliantės įvardinti didesni vartai yra įrengti prie pat ginčo vartelių ir yra skirti į namų kiemą pateikti transporto priemonei (t.2, b. l. 44), vien tik asmens patekimui į kiemą jie nėra skirti, jų konstrukcija sukonstruota taip, jog jie būtų atveriami iš vidaus, panaudojus tam skirtą skląstį. Pagal apeliantės (ieškovės) siūlomą planą, atsakovei kiltų poreikis įrenginėti kitus vartelius, tai pareikalautų papildomų išlaidų, atsakovei galimybė naudotis įrengtu praėjimu (t. 4, b. l. 53) apeinant žemės sklypą dėl atstumų, esančių tarp namo ir tvoros, nėra užtikrinama.

Apeliantei pripažinus, kad atsakovė turi mažametę dukrą, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas spręsti, kad ieškovės pasiūlyta naudojimosi bendru turtu tvarka, paskiriant žemės sklypo dalį „D2“ naudotis tik ieškovei, neatitinka ne tik ginčo šalių, bet ir nepilnamečio vaiko, gyvenančio ginčo namų valdoje, interesų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatant naudojimosi žemės sklypu tvarką ir sklypo dalį „D2“ skiriant šalims naudoti bendrai bus racionaliau užtikrinama galimybė naudotis ginčo žemės sklypu, nebus nukrypstama nuo proporcingumo ir šalių interesų pusiausvyros principų (CK 1.5 straipsnis, 4.37 straipsnio 1 dalis, 4.81 straipsnio 1 dalis).

Pažymėtina, kad apeliantė, siekdama, kad žemės sklypo dalis „D2“ būtų paskirta naudotis vien tik jai, nurodo prieštaringus argumentus: vienu atveju teigia, kad nepaskyrus šios sklypo dalies jai naudotis yra neužtikrinamas jos saugumas, tačiau tuo pačiu teigia, kad neprieštarauja, kad bendraturčiai naudotųsi ir šia sklypo dalimi. Apeliantė, kaip bendrosios nuosavybės teisės subjektas, privalo, atsižvelgdama į šios teisės pobūdį, toleruoti tai, kad kai kuriomis bendro turto dalimis ji naudojasi bendrai su kitais bendraturčiais, nes tai neišvengiama. Kita vertus, kitus bendraturčius naudojantis bendro naudojimo sklypo dalimi saisto pareiga elgtis taip, kad būtų įmanomai mažiau pažeidžiami kito bendraturčio interesai, tam tarpe į ieškovės saugumą, į poilsį, užtikrinti, kad bendrojoje nuosavybėje nesilankytų abejotinos reputacijos ar ieškovei pavojų keliantys asmenys.

Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija spendžia, kad byloje pateikti įrodymai yra pakankami išspręsti ir reikalavimą dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo. Ši tvarka iš esmės nustatytina pagal apeliantės pateiktą UAB „Žemėtvarkos darbai“ parengtą žemės sklypo naudojimosi tvarkos tarp bendraturčių nustatymo planą (t. 3, b. l. 107), paskiriant ieškovei I. P. naudotis žemės sklypo dalimi, plane pažymėta „D1“ 118 kv.m. ploto, atsakovei L. D. paskiriant naudotis žemės sklypo dalimi, plane pažymėta „C“ 89 kv.m. ploto. Šalims bendrai paskirti naudotis sklypo dalimis, plane pažymėtomis „A“ 124 kv.m. ploto, „B“ 89 kv.m. ploto ir „D2“ 7 kv.m. ploto.

Pasisakant dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo kolegija pirmiausiai pažymi tai, jog teismas, nustatęs bendraturčio pasiūlytos tvarkos ar plano netikslumus turėjo teisę atmesti reikalavimus dėl naudojimosi ginčo turto nustatymo, tačiau toks sprendimas turėtų būti išimtinis šios kategorijos bylose. Teismas, būdamas ginčus sprendžianti institucija, visų pirma privalo savo sprendimais įgyvendinti CPK 2 straipsnyje numatytus tikslus, ir kaip jau minėta apeliacinės instancijos sprendime – atkurti teisinę taiką tarp šalių. Be to, nors ir teismas pakankamai išsamiai aprašė įrodymus, kuriais rėmėsi priimdamas sprendimą, tačiau analizuodamas ir vertindamas padarė neteisingas išvadas vertindamas pateiktus įrodymus ir suabsoliutindamas apeliantės teises. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti naikinamas tiek dėl netinkamo įrodymų vertinimo, tiek dėl netinkamo materialinės teisės normų, reglamentuojančių bendraturčių naudojimąsi nuosavybe, aiškinimo, priimant naują sprendimą CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų turėtų pirmosios instancijos teisme

Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują, atitinkamai tarp šalių perskirstomos jų bei valstybės patirtos išlaidos, susijusios su vykusiu teisminiu procesu (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ieškinį patenkinus iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų, o atsakovui – proporcingai atmestų ieškinių reikalavimų dalims. Kadangi ieškinys tenkintinas iš dalies, t. y. 50 procentų, pagal šį santykį paskaičiuotinos bylinėjimosi išlaidos.

Ieškovė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme yra sumokėjusi 82,83 Eur (286,00 Lt) žyminį mokestį (t. 1, b. l. 16), todėl ieškinį patenkinus iš dalies, t. y. 50 procentų, jai iš atsakovės priteistina 41,42 Eur dydžio žyminio mokesčio (50 proc.). Ieškovė byloje taip pat yra pateikusi prašymą priteisti jai iš atsakovės 967,00 Eur bylinėjimosi išlaidų už suteiktą advokato teisinę pagalbą, pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus (t. 3, 8-9, 10, 11, t. 4, b. l. 63, 68). Teismas sprendžia, kad ieškovės turėtos išlaidos yra pagrįstos, neviršija maksimalių dydžių, nustatytų teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio, todėl ieškovei iš atsakovės priteistina 483,50 Eur (50 proc.) bylinėjimosi išlaidų už suteiktą advokato teisinę pagalbą (CPK 98 straipsnio 1 dalis, 2 dalis).

Ieškovė taip pat prašo priteisti 491,77 Eur kitų būtinų išlaidų, susijusių su bylos vedimu, kurias sudaro registruotų laiškų siuntimas, dokumentų kopijavimas, nuotraukų darymas, projektų rengimas, duomenų gavimas iš VĮ „Registrų centro“, pateikė į bylą šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus (t. 3, b. l. 8-9, 10-18, 128-131, t. 4, b. l. 63-67). CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos. Tam, kad įstatyme tiesiogiai neišvardytos išlaidos galėtų būti pripažintos išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, jos turi atitikti abi CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytas sąlygas, t. y. jos turi būti būtinos ir pagrįstos. Ar turėtos išlaidos buvo būtinos, sprendžiama pagal tai, ar asmuo neišvengiamai turėjo daryti šias išlaidas dėl bylos nagrinėjimo, ar nebuvo įmanoma apsieiti ir be jų, ar išlaidos nėra perteklinės ir neprotingos. Išlaidų pagrįstumo sąlyga reiškia, kad turėtas išlaidas būtina įrodyti. Teismas sprendžia, kad ieškovės prašomos priteisti išlaidos už registruotų laiškų siuntimą, dokumentų kopijavimą nepripažintinos būtinomis išlaidomis, susijusiomis būtent su šios bylos nagrinėjimu, todėl ieškovei iš atsakovės priteistina suma tik už nuotraukų darymą, projektų rengimą, duomenų iš registrų centro gavimą, t. y. 234,03 Eur ((345,67 Eur (1 193,53 Lt)-1,39 Eur (4,80 Lt)-16,22 Eur (56,02 Lt))+(116,00 Eur+15,00 Eur+5,23 Eur+3,77 Eur)=468,06/2) (50 proc.). Iš viso ieškovei iš atsakovės priteistina 758,95 Eur (483,50 Eur+41,42 Eur+234,03 Eur) bylinėjimosi išlaidų turėtų pirmosios instancijos teisme.

Tuo tarpu atsakovė byloje yra pateikusi prašymą priteisti jai iš ieškovės 463,39 Eur (1 600,00 Lt) bylinėjimosi išlaidų už suteiktą advokato teisinę pagalbą, pateikė tai pagrindžiančius įrodymus (4 t., b. l. 69-70). Teismas sprendžia, kad šios išlaidos už procesinių dokumentų rengimą, atsakovės atstovės dalyvavimą teismo posėdžiuose yra pagrįstos, neviršija maksimalių dydžių, nustatytų teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio, todėl atsakovei iš ieškovės priteistina 231,70 Eur (50 proc.)

Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos pirmosios instancijos teisme sudarė 34,46 Eur, todėl ieškinį tenkinus iš dalies (50 proc.), šios išlaidos lygiomis dalimis priteistinos iš ieškovės ir atsakovės, t. y. po 17,23 Eur.

Dėl bylinėjimosi išlaidų turėtų apeliacinės instancijos teisme

Tenkinus ieškovės apeliacinį skundą iš dalies, t. y. 50 procentų, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovei proporcingai patenkintų reikalavimų, o atsakovei – proporcingai atmestų reikalavimų dalims (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 3 dalis). Ieškovė byloje yra pareiškusi prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kurias sudaro 41,00 Eur žyminis mokestis ir 150,00 bylinėjimosi išlaidos už apeliacinio skundo parengimą, pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Teismas sprendžia, kad išlaidos yra pagrįstos, neviršija maksimalių dydžių, nustatytų teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio, todėl ieškovei iš atsakovės priteistina iš viso 95,50 Eur (41,00+150,00/2) (50 proc.).

Ieškovei apeliacinės instancijos teisme taip pat buvo suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba. Byloje yra pateikta 2016 m. rugsėjo 5 d. pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. NTP-7-9104, kurioje nurodyta, kad valstybės patirtos išlaidos už antrinės teisinės pagalbos teikimą yra 170,24 Eur, 2016 m. gruodžio 1 d. pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. NTP-7-13148, iš viso 282,22 Eur. Ieškovei suteikta antrinė teisinė pagalba, valstybei garantuojant ir apmokant 50 procentų antrinės pagalbos išlaidų. Dėl nurodytų priežasčių, ieškinį tenkinus iš dalies (50 proc.), į valstybės biudžetą iš ieškovės ir atsakovės išieškotina po 141,11 Eur.

Atsakovė taip pat pateikė prašymą priteisti 150,00 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, pateikia šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Teismas sprendžia, kad išlaidos yra pagrįstos, neviršija maksimalių dydžių, nustatytų teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio, todėl proporcingai atmestų ieškovės apeliacinio skundo reikalavimų daliai atsakovei iš ieškovės priteistina 75,00 Eur bylinėjimosi išlaidų (50 proc.).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 1R-298/1K-290, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą panaikinti.

Priimti naują sprendimą, kuriuo patikslintą ieškinį patenkinti iš dalies.

Nustatyti naudojimosi tvarką šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu gyvenamuoju namu, indeksas 1A1/Ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini).

Ieškovei I. P. paskirtis naudotis patalpomis 1-1/14,25 kv.m., 1-10/9,54 kv.m., 1-11/4,19 kv.m., 1-12/1,03 kv.m., 1-14//3,50 kv.m., 1-15/10,10 kv.m. ir 1-16/3,62 kv.m.

Atsakovei L. D. pakirti naudotis patalpomis 1-2/11,86 kv.m., 1-4/11,02 kv.m., 1-8/2,06 kv.m., 1-9/0,90 kv.m.

Šalims ieškovei I. P. ir atsakovei L. D. bendrai po ½ paskirti naudotis patalpomis 1-3/5,81 kv.m., 1-5/1,67 kv.m. 1-6/6,62 kv.m., 1-7/6,44 kv.m. ir 1-13/3,69 kv.m.

Nustatyti naudojimosi tvarką šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiu (duomenys neskelbtini), pagal UAB „Žemėtvarkos darbai“ parengtą projektą, esantį trečiojo bylos tomo 107 lape.

Ieškovei I. P. paskirti naudotis žemės sklypo dalimi, plane pažymėta „D1“ 118 kv.m. ploto.

Atsakovei L. D. paskiriti naudotis žemės sklypo dalimi, plane pažymėta „C“ 89 kv.m. ploto.

Šalims ieškovei I. P. ir atsakovei L. D. bendrai paskirti naudotis sklypo dalimis, plane pažymėtomis „A“ 124 kv.m. ploto, „B“ 89 kv.m. ploto ir „D2“ 7 kv.m. ploto.

Ieškovei I. P., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės L. D., a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti iš viso 850,45 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovei L. D., a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės I. P., a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti iš viso 306,70 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš ieškovės I. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 141,11 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo (šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5630).

Priteisti valstybei iš atsakovės L. D., a. k. (duomenys neskelbtini) 141,11 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo (šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5630).

Priteisti valstybei iš ieškovės I. P., a. k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovės L. D., a. k. (duomenys neskelbtini) po 17,23 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (nurodytas sumas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.