Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-07-10 · Byla Nr. ATP-736-562/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-07-10
Bylos Nr.
ATP-736-562/2014
Teisminio proceso Nr.
4-68-3-04634-2014-5
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Rosita Patackienė
Kategorijos
  • 39.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Nuorašas
Administracinė byla Nr. ATP-736-562/2014Teisminio proceso Nr.: 4-68-3-04634-2014-5Procesinio sprendimo kategorija: 39.2., 45.4.7. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. liepos 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Rosita Patackienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 13 d. nutarimo, kuriuo F. R. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130² str. 4500 Lt bauda su transporto priemonės Audi A4, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančios A. B., konfiskavimu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

F. R. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130² str. už tai, kad jis 2014-04-22, apie 14.45 val., Vilniuje, Ukmergės g. 319, vairavo automobilį Audi A4, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai nustatytas sunkus girtumas (3,30 promilės), neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonės, kai teisė vairuoti atimta, bei vienerių metų laikotarpyje būdamas baustas pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį.

Šalies argumentai

A. B. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 13 d. nutarimą ir nekonfiskuoti jam priklausančios transporto priemonės Audi A4, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliantas nesutinka su skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu dalyje dėl jam priklausančios transporto priemonės konfiskavimo, mano, kad teismas nepagrįstai priėjo išvados, kad apelianto sūnus V. B. teisėtai paėmė transporto priemonę, dėl to priėmė nepagrįstą nutarimą toje apimtyje, kurioje konfiskavo apeliantui nuosavybes teise priklausantį turtą.

Apeliantas A. B. teismo posėdžio metu paaiškino, kad tą dieną, kai buvo padarytas pažeidimas, jis buvo darbe, todėl nematė, kaip sūnus pasiėmė automobilį, nors raktelių jis nuo sūnaus neslėpė, jie buvo palikti namuose. Papildomai pažymėjo, jog, jeigu būtų žinojęs, kad sūnus automobilį pasiima važiuoti ne į darbą, jis to nebūtų leidęs. Dėl automobilio dingimo apeliantas į policiją nesikreipė, nes apie dingimo faktą sužinojo tik policijos pareigūnams pranešus apie pažeidimą. Apeliantas pažymi, kad liudytojas V. B. nurodė, kad transporto priemonė priklauso jo tėvui, tačiau, kai jis pasiėmė automobilį, tėvo namuose nebuvo, todėl jo ir neatsiklausė. Pasak apelianto, iš byloje surinktos medžiagos matyti, kad jo automobilis buvo užvaldytas neteisėtai, be apelianto žinios. Apeliantas niekada neteigė, jog 2014-04-22 savo transporto priemone leido naudotis sūnui. Priešingai apeliantas nurodė, kad sūnus automobilį užvaldė neteisėtai prieš jo valią, paslapčia pasiimdamas dokumentus ir automobilio raktelius, apie tai nieko nepranešęs savininkui. Neteisėto turto užvaldymo dieną apeliantas buvo darbe, todėl negalėjo žinoti apie nuosavybės teisės pažeidimą. Jeigu būtų žinojęs, kad sūnus automobilį paima ne darbui, o kitiems tikslams niekada nebūtų to toleravęs. Su administracinėn atsakomybėn patrauktu asmeniu apeliantas nėra pažįstamas, jam vairuoti automobilio neperdavė.

Apeliantas mano, kad remdamasis surinkta medžiaga pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantas sūnaus elgesio nelaikė neteisėtu transporto priemonės užvaldymu. Šią išvadą paneigia surinkta administracinės bylos medžiaga. Apeliantas pažymi, kad visų byloje apklaustų asmenų parodymai yra nuoseklūs, neprieštaringi, leidžiantys daryti priešingą išvadą, kad apelianto automobilis buvo užvaldytas neteisėtu būdu. Prieidamas priešingą išvadą pirmosios instancijos teismas jos nemotyvavo, nepagrindė įrodymais. Vien ta aplinkybė, jog apeliantas teismo posėdžio metu nelaikė neteisėto transporto priemonės užvaldymo vagyste, nereiškia, kad, jo nuomone, transporto priemonė užvaldyta teisėtai. Apeliantas nėra teisininkas ir jis neturi reikiamų teisinių žinių, būtinų asmens elgesio kvalifikavimui. Tačiau viso proceso metu apeliantas nuosekliai laikėsi nuostatos dėl automobilio valdymo netekimo prie savo valią. Skundžiamame nutarime teismas nemotyvuotai nurodė, kad apelianto sūnus pažeidimo dieną buvo teisėtas trečiajam asmeniui priklausančios transporto priemonės valdytojas. Pasak apelianto, tokia išvada nėra paremta surinkta bylos medžiaga.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad bylą nagrinėjęs apylinkės teismas nepagrįstai nurodė, kad byloje nėra įrodymu, jog teisėtas automobilio savininkas būtų ėmęsis kokių nors priemonių, jog apsaugotų transporto priemonę nuo neteisėto disponavimo ir užkirstų tam kelią. Lietuvos teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, jog iš asmens negalima reikalauti daugiau negu toje situacijoje būtų logiška ir protinga reikalauti. Taip pat, kad teisiškai negalima reikalauti to, kas yra neįmanoma. Iš bylos medžiagos matyti, jog apeliantas apie neteisėtą transporto priemonės valdymo netekimą, kuris buvo padarytas paslapčia, sužinojo tik policijos pareigūnams informavus apie pažeidimą. Tokiu būdu apeliantas būdamas darbe negalėjo žinoti ir nežinojo, kad jam nuosavybės teise priklausančia transporto priemone prieš jo valią naudojasi jo sūnus, o nežinodamas apie savo teisių pažeidimą jis negalėjo imtis atitinkamų priemonių. Pasak apelianto, šių aplinkybių kontekste bylą nagrinėjęs teismas nepagrįstai sukūrė apeliantui pareigą, kurios įvykdymas buvo neįmanomas.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Lietuvos Respublikos ATPK 130² str. numatyto teisės pažeidimo padarymas teisės vairuoti transporto priemones neturintiems asmenims užtraukia baudą nuo keturių tūkstančių iki penkių tūkstančių litų su transporto priemonės konfiskavimu arba administracinį areštą nuo dvidešimties iki trisdešimties parų su transporto priemonės konfiskavimu. Pirmosios instancijos teismas paskyrė F. R. 4500 Lt baudą su transporto priemonės Audi A4, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančios A. B., konfiskavimu. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, ginčo dėl F. R. kaltės, padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130² str., nėra. Apeliantas ginčija papildomos nuobaudos – automobilio Audi A4, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimo skyrimą.

ATPK 30 str. 2 d. numatyta, kad skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. ATPK 130² str. sankcijoje numatytas transporto priemonės konfiskavimas yra privaloma, o ne alternatyvi administracinė nuobauda. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad pažeidimo padarymo įrankio (transporto priemonės) konfiskavimas pripažintinas proporcinga administracine nuobauda, esant padarytiems tam tikriems Lietuvos Respublikos ATPK numatytiems pažeidimams, toks nuosavybės teisės ribojimas atitinka visuomenės siekiamus visuotinai svarbius tikslus ir negali būti laikomas priemone, kuri varžo asmens teises labiau negu reikia, kad šie tikslai būtų pasiekti (2008-05-26 nutartis administracinėje byloje Nr. N575-1742/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2A-4-2012).). Taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997-04-08 nutarime konstatuota, jog vienas iš nuosavybės teises ribojančių požymių yra draudimas panaudoti turtą taip, kad kitiems asmenims ar visuomenei dėl to būtų padaryta žala. Šis draudimas išlieka nepriklausomai nuo to, ar turtą valdo, juo naudojasi bei disponuoja pats savininkas, ar jis yra perduotas valdyti ar naudotis kitiems asmenims. Nurodyta, jog Lietuvos Respublikos ATPK 26 str. 1 d. numatytas tretiesiems asmenims priklausančio daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo įrankis, konfiskavimas prilygintinas jo faktiniam žuvimui, dėl kurio savininkas praranda galimybę susigrąžinti jį natūra. Nepaisant to, jis gali reikalauti iš tokį teisės pažeidimą padariusio jo daikto valdytojo ar naudotojo atlyginti žalą. Tokios praktikos yra laikomasi iki šiol (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N575-3392/2011, N261-4717/2011). Toks teisinių santykių sureguliavimas įstatymu yra skirtas teisės pažeidėjo atsakomybės už savo veiksmus sugriežtinimui ir negali būti vertinamas kaip trečiųjų asmenų nubaudimas.

Teismų praktikoje, analizuojant Lietuvos Respublikos ATPK įtvirtintas normas bei remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrina, yra konstatuota, jog transporto priemonės konfiskavimas už Lietuvos Respublikos ATPK 130² str. teisės pažeidimą gali būti netaikomas ir Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ str. nuostatų taikymas yra galimas, kai nustatoma išskirtinė situacija, leidžianti daryti išvadą, jog automobilio savininkas nėra atsakingas už jo nuosavybės panaudojimą teisės pažeidimo padarymo metu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N575-3213/2010).

Iš bylos medžiagos matyti, kad automobilis Audi A4 valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuria F. R. padarė jam inkriminuojamą teisės pažeidimą, nuosavybės teise priklauso A. B. (b. l. 18). A. B. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad minėtu automobiliu duodavo naudotis savo sūnui V. B. nuvažiuoti į darbą. Paaiškino, kad tą dieną, kai buvo padarytas pažeidimas, jis buvo darbe, todėl nematė, kaip sūnus pasiėmė automobilį, nors raktelių jis nuo sūnaus neslėpė, jie buvo palikti namuose. A. B. taip pat nurodė, jog, jei būtų žinojęs, kad sūnus automobilį pasiima važiuoti ne į darbą, jis to nebūtų leidęs. A. B. taip pat nurodė, jog, jeigu pažeidimo padarymo metu automobilio dokumentai buvo pas jo sūnų V. B., tai negalima teigti, kad pastarasis automobilį pavogė, jis tiesiog jį pasiėmė be A. B. žinios (b. l. 28-29). Apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu V. B. paaiškino, kad automobilis priklauso jo tėvui, o įvykio metu automobilį vairavo F. R.. Paaiškino, kad, tėvas duoda automobilį nuvažiuoti į darbą, tačiau šį kartą, kai pasiėmė automobilį, tėvo namuose nebuvo, todėl jo ir neatsiklausė. Nurodė, jog pažeidimo padarymo dieną jis kartu su F. R. vartojo alkoholinius gėrimus, nepamena, kodėl nusprendė spontaniškai įsėsti į automobilį ir važiuoti. Automobilio rakteliai visą laiką buvo užvedimo spynelėje, kadangi kitaip neveikia automobilio magnetola (b. l. 29). Apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu F. R. paaiškino, kad kartu su V. B. ir kitais asmenimis (iš viso šešiese) vartojo alkoholinius gėrimus būdami prie automobilio, pamatė atvažiuojančius policijos pareigūnus ir spontaniškai įsėdo į automobilį, stengdamiesi pabėgti nuo policijos pareigūnų, automobilį tie patys policijos pareigūnai sustabdė už 100 metrų. F. R. taip pat nurodė, kad jam automobilio raktelius davė V. B.. Nors automobilis priklauso V. B. tėvui, tačiau juo visą laiką važinėja pats V. B. (b. l. 28).

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog transporto priemonės savininkas ar valdytojas rūpinasi ir atsako už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę. Šio įstatymo 2 str. 74 p. nustatyta, kad transporto priemonės valdytojas – asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir naudojantis transporto priemonę. Iš bylos medžiagos matyti, įvykio dieną A. B. priklausantis automobilis Audi A4, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo jo sūnaus V. B. žinioje. Tiek automobilio savininkas A. B., tiek jo sūnus V. B. patvirtino, kad A. B. leisdavo naudotis automobiliu savo sūnui V. B. nuvažiuoti į darbą. Administracinėn atsakomybėn patrauktas F. R. taip pat nurodė, kad, nors automobilis priklauso V. B. tėvui, tačiau juo visą laiką važinėja pats V. B.. Taigi, kaip pagrįstai skundžiamame nutarime nurodė pirmosios instancijos teismas, tarp automobilio savininko ir jo sūnaus V. B. buvo nusistovėjusi tam tikra praktika, kuomet A. B. leisdavo sūnui naudotis savo automobiliu. Nors tuomet, kai buvo padarytas administracinės teisės pažeidimas V. B. automobilį pasiėmė be savininko, t. y. savo tėvo žinios, tačiau pagrindo išvadai, kad pažeidimo padarymo dieną V. B. automobilį pasiėmė neteisėtai, pagal bylos duomenis, nėra. Taigi, administracinio teisės pažeidimo padarymo metu V. B. buvo teisėtas automobilio valdytojas, atsakingas už automobilį naudojimosi metu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog automobilio valdytojas V. B. nesiėmė atitinkamų priemonių jam patikėtam turtui apsaugoti nuo neteisėto pasinaudojimo juo. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, transporto priemonės savininkas ar valdytojas neturi būti pasyvus saugant transporto priemonę nuo neteisėto panaudojimo. Kaip matyti iš bylos duomenų, V. B. nebuvo aktyvus ir nepasirūpino, jog F. R., kuris jau buvo baustas administracine tvarka už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam, neturėtų galimybės pasinaudoti minėtu automobiliu. Priešingai, V. B., kaip pats paaiškino teismo posėdžio metu, kartu su F. R. vartojo alkoholinius gėrimus prie automobilio, automobilio raktelius palikdamas užvedimo spynelėje, taip suteikdamas galimybę netrukdomai pasinaudoti minėtu automobiliu. Taigi byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad automobilis Audi A4, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo paimtas prieš transporto priemonės valdytojo valią ir juo buvo disponuojama neteisėtai, o V. B. nebuvo atsakingas už jam patikėto automobilio panaudojimą teisės pažeidimo padarymo metu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog susidariusi situacija nebuvo išskirtinė, sudaranti pagrindą, skiriant administracinę nuobaudą, svarstyti Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ str. nuostatų taikymo galimumą. Nagrinėjamu atveju daroma išvada, kad V. B. nesiėmė reikiamų priemonių, jog jam patikėtu turtu nebūtų pasinaudota administraciniam teisės pažeidimui daryti.

Apibendrinat išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 13 d. nutarimu, pripažindamas F. R. kaltu pagal ATPK 130² str., pagrįstai paskyrė administracinę nuobaudą – automobilio Audi A4, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimą. Šiuo atveju transporto priemonės savininkas A. B. dėl neteisėtų pažeidėjo veiksmų, vairuojant ir naudojant svetimą transporto priemonę, dėl patirtų turtinių nuostolių turi teisę kreiptis į teismą dėl jų išieškojimo iš kalto asmens, padariusio žalą, civilinio proceso tvarka.

Įvertinus minėtas aplinkybes, F. R. paskirta administracinė nuobauda yra proporcinga jo padarytam teisės pažeidimui, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 13 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 13 d. nutarimą nepakeistą ir A. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėja Rosita Patackienė