Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Eglės Kiaurakytės ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. B. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl 2025 m. liepos 25 d. sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas M. B. M. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. liepos 25 d. sprendimą, kuriuo pareiškėją nuspręsta grąžinti į užsienio valstybę (Alžyrą) per 30 dienų (toliau – Sprendimas).

Paaiškina, kad atvyko į Lietuvos Respubliką (toliau – Lietuva) tikslu studijuoti Klaipėdos verslo kolegijoje. Studijų programos pradžia buvo numatyta 2024-2025 mokslo metais. Studijos buvo visiškai apmokėtos. Studijų laikinas sustabdymas įvyko dėl objektyvių priežasčių, ne dėl piktybiško elgesio. Nežinodamas Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų, nepranešė apie studijų sustabdymą Migracijos departamentui. Tai – ne tyčinis teisės pažeidimas, o žmogiška klaida dėl nežinojimo ir kultūrinių bei kalbinių barjerų. Siekia tęsti studijas, laikytis visų Lietuvos Respublikos įstatymų ir integruotis į akademinę bei visuomeninę aplinką. Atvyko iš Alžyro, kelis kartus vyko per Turkiją, visas santaupas investavo į šį studijų projektą. Visos jo išlaidos buvo skirtos tik mokslui ir saviugdai, o ne teisės pažeidimams. Laikinas darbas vasarą iki studijų pradžios nebuvo suvoktas kaip pažeidimas. Šis darbas buvo trumpalaikis ir nebuvo vykdomas su siekiu apeiti migracijos tvarką ar piktnaudžiauti leidimu gyventi. Jis patiria didelę emocinę žalą. Sprendimas palikti Lietuvą ne tik sugriauna jo akademinius planus, bet ir sukelia realią psichologinę krizę.

Tvirtina, kad Migracijos departamento sprendimas priimtas formaliai, neįsigilinus į individualias aplinkybes, neįvertinus pateiktų dokumentų apie apmokėtas studijas, akademinės veiklos tęstinumą ir tikruosius pareiškėjo ketinimus.

Teigia, kad Sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ, Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 9 punktui ta apimtimi, kiek jis aiškinamas neatsižvelgiant į proporcingumo principą; Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 straipsnio 2 daliai – kiekvienas administracinis sprendimas turi būti pagrįstas, teisėtas ir proporcingas; Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijai, kurioje pabrėžiamas žmogaus teisės į mokslą, privataus gyvenimo neliečiamybę ir teisę į orų elgesį.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėjas teisėtai atvyko į Lietuvą, turėdamas 2025 m. sausio 17 d. išduotą leidimą laikinai gyventi, ketinant studijuoti Lietuvoje, galiojantį iki 2027 m. sausio 17 d. Nustačius leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, vadovaujantis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 2025 m. liepos 7 d. buvo priimtas sprendimas panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, o 2025 m. liepos 23 d. leidimas paskelbtas negaliojančiu. Pareiškėjas nuo 2025 m. liepos 23 d. Lietuvoje yra neteisėtai. Pareiškėjas Migracijos departamentui raštu paaiškino, kad pageidauja grįžti į Alžyrą, todėl, vadovaudamasis UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 127 straipsnio 1, 3 ir 6 dalimis, Migracijos departamentas priėmė Sprendimą.

Pažymi, kad pareiškėjui buvo žinoma, jog turi atvykti registruotis į studijas nuo paskutinės rugpjūčio savaitės. Pareiškėjas prašė leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, ketindamas studijuoti, o ne dirbti, tačiau, atvykęs į Lietuvą 2025 m. balandžio 7 d. įsiregistravo kaip vykdantis individualią veiklą, o nuo 2025 m. gegužės 21 d. įsidarbino (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas neteisėtai naudojosi leidimu laikinai gyventi, išduotu tam, kad studijuotų pagal numatytą Klaipėdos valstybinės kolegijos studijų programą, vykdydamas darbinę veiklą Lietuvoje. Tai, kad pareiškėjas nuo 2025 m. rugsėjo 1 d. turėjo pradėti studijas Klaipėdos valstybinėje kolegijoje, nesuteikia pagrindo vertinti, kad pareiškėjas elgėsi teisėtai.

Mano, kad Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Sprendimas atitinka UTPĮ, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ), kitų teisės aktų ir teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėją nuspręsta grąžinti į užsienio valstybę (Alžyrą) per 30 dienų, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad 2025 m. sausio 17 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2027 m. sausio 17 d., Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkte ir 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas asmeniui, kuris priimtas studijuoti į mokslo ir studijų instituciją pagal studijų programą). Pildydamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas nurodė, jog ketina studijuoti Klaipėdos valstybinėje kolegijoje. Leidimas pareiškėjui buvo įteiktas per Migracijos departamento pasirinktą išorės paslaugų teikėją Turkijoje 2025 m. kovo 12 d.

Migracijos departamentui 2025 m. birželio 26 d. atlikus Klaipėdos valstybinėje kolegijoje studijuojančių užsieniečių teisinės padėties patikrinimą, buvo nustatyta, kad pareiškėjas į 2024/2025 m. studijas neregistruotas, jo studijų pradžia nukelta į 2025 m. rugsėjo 1 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad nuo 2025 m. balandžio 7 d. pareiškėjas vykdo individualią veiklą, o nuo 2025 m. gegužės 21 d. dirba (duomenys neskelbtini).

2025 m. liepos 7 d. sprendimu pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, kadangi asmuo neatvyko studijuoti.

Sprendimu, vadovaujantis UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 127 straipsnio 1, 3 ir 6 dalimis, nuspręsta grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę (Alžyrą), t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Sprendimas priimtas, nes asmeniui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Nustatyta, kad panaikintas leidimas negaliojančiu paskelbtas 2025 m. liepos 23 d., todėl pareiškėjas nuo 2025 m. liepos 23 d. Lietuvoje yra neteisėtai. Pareiškėjas raštu paaiškino, kad pageidauja grįžti į Alžyrą. Asmens ilgalaikiai ekonominiai ryšiai ir socialiniai ryšiai su Lietuva nesieja.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (redakcija, galiojanti nuo 2025 m. sausio 1 d.).

UTPĮ 3 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų.

UTPĮ 125 straipsnyje numatyti grąžinimo į užsienio valstybę ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos pagrindai. Sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi (UTPĮ 125 str. 1 d. 2 p.).

Sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos (UTPĮ 127 str. 1 d.). Įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos nustatomas ne ilgesnis kaip 30 dienų terminas, per kurį užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos (UTPĮ 127 str. 3 d.). Sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar jo vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priima ir jo įvykdymą kontroliuoja institucija, nustačiusi užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba (UTPĮ 127 str. 6 d.).

Priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą (UTPĮ 128 str. 1 d.).

Nustatyta, kad 2025 m. liepos 7 d. Migracijos departamento sprendimas, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, yra įsiteisėjęs. Todėl minėto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo pagrindai neaptariami.

Įvertinus aptartą teisinį reguliavimą ir susiklosčiusią individualią pareiškėjo situaciją, konstatuotina, kad priėmus sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo ir tokiu būdu nustačius pareiškėjo įpareigojimo išvykti iš Lietuvos pagrindą (UTPĮ 125 str. 1 d. 2 p.), Migracijos departamentas turėjo pareigą priimti sprendimą dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę (Alžyrą), t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę.

Įstatymo 130 straipsnyje numatyti draudimo išsiųsti arba grąžinti užsienietį pagrindai. Draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę (1 d.). Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (2 d.).

Teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų patvirtinančių jo negrąžinimo į kilmės valstybę Įstatyme numatytų pagrindų. 2025 m. liepos 24 d. užsieniečio apklausos lape nurodyta, kad pareiškėjas nurodė, jog pageidauja grįžti į kilmės valstybę (Alžyrą). Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas gali būti grąžintas į savo kilmės valstybę. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad Sprendimas sugriauna jo akademinius planus ir sukelia realią psichologinę krizę, nėra Įstatyme numatytos priežastys, dėl kurių asmuo negali būti grąžinamas.

UTPĮ 39 straipsnyje nustatyti atvejai, kai užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu: 1) gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi; 2) gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas negaliojantį leidimą gyventi; 3) gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas leidimą gyventi, kuris yra panaikintas; 4) turi suklastotą leidimą gyventi; 5) turi suklastotą kelionės dokumentą.

Nustatyta, kad pareiškėjui 2025 m. liepos 24 d. surašytas nutarimas dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas už tai, kad po 2025 m. liepos 23 d. panaikinto leidimo laikinai gyventi paskelbimo negaliojančiu Lietuvoje gyvena neteisėtai (UTPĮ 39 str. 1 d. 3 p.). Pareiškėjas prisipažino padaręs nusižengimą.

Taigi, panaikinus leidimą laikinai gyventi ir 2025 m. liepos 23 d. pripažinus jį negaliojančiu, pareiškėjas Lietuvoje gyvena neteisėtai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad panaikinus leidimą laikinai gyventi pareiškėjas negalėjo tikėtis, jog galės studijuoti Klaipėdos valstybinėje kolegijoje, būdamas Lietuvoje neteisėtai.

Apibendrinus, darytina išvada, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kuris atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvavimo ir pagrįstumo reikalavimus.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Įvertinus minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius atsakovo Sprendimo neteisėtumo pagrindų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jie nenagrinėjami.

Pareiškėjas prašo iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atmetus pareiškėjo skundą, jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo M. B. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo atmesti.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.