Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Mefodijos Povilaitienės, Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Henriko Sadausko,

trečiojo suinteresuoto asmens Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Aigerdui Skroliui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovei Vyriausiajai tarnybinei etikos komisijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Viešojo saugumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Komisijos sprendime nurodoma, jog sistemiškai vertinant Vidaus tarnybos statuto ir Vidaus tarnybos sistemos Pareigūnų specialių nekarinių laipsnių suteikimo taisyklių nuostatas, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas aukštesnio laipsnio suteikimą pareigūnui sieja su atitinkamuose teisės aktuose išvardytų sąlygų (tarnybinio stažo, teigiamo asmeninių ir tarnybinių pareigūno savybių įvertinimo ir kt.) atsiradimu, kartu vienareikšmiškai įpareigodamas tiesioginį pareigūno vadovą parengti teikimą ir perduoti jį savo vadovui, kuris parengia galutinę išvadą, nuspręsdamas, ar pareigūną teikti tarnybinio laipsnio paaukštinimui. Todėl pareiškėjo parašas yra viena iš būtinų aukštesnio laipsnio suteikimo pareigūnui dalių. Komisijos nuomone, Tarnybos Vilniaus dalinio vado tiesioginis vadovas yra Tarnybos vado pavaduotojas, jis atskaitingas ir pačiam Tarnybos vadui. Vieną iš šių asmenų jis ir privalėjo informuoti apie esamą interesų konfliktą, bet nesiėmė jokių veiksmų interesų konfliktui išvengti. Komisija taip pat nurodė, jog Įstatymo nuostatų kontekste yra svarbus paties asmens elgesys iškilus interesų konflikto situacijai, tiriamuoju atveju – jam kreipusis į Tarnybos vado pavaduotoją arba Tarnybos vadą dėl nusišalinimo, nusišalinimas galėjo būti nepriimtas ir jis būtų įpareigotas dalyvauti tolesnėse sprendimų, susijusių su jam artimais asmenimis, priėmimo procedūrose.

Mano, jog ginčijamas sprendimas naikintinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas. Sutinka su Komisijos sprendime nurodyta aplinkybe, jog įstatymų leidėjas aukštesnio laipsnio suteikimą pareigūnui sieja su atitinkamuose teisės aktuose išvardintų sąlygų (tarnybinio stažo, teigiamo asmeninių ir tarnybinių pareigūno savybių įvertinimo ir kt.) atsiradimu, kartu vienareikšmiškai įpareigodamas tiesioginį pareigūno vadovą tokiu atveju parengti teikimą ir perduoti jį savo vadovui, kuris parengia galutinę išvadą. Mano, jog ne nuo Vilniaus dalinio vado noro ar pageidavimo pareigūnei L. S. buvo suteiktas aukštesnis laipsnis, bet dėl tos priežasties, kad taip nustato teisės aktai. Kadangi pareigūnė L. S. šiuos teisės aktų reikalavimus atitiko, jis neturėjo jokio teisinio pagrindo ar priežasties nepasirašyti išvados dėl L. S. suteikto aukštesnio laipsnio. Pažymėjo, jog jokio suinteresuotumo ar asmeninės įtakos darymo iš jo pusės nebuvo, kadangi L. S. suėjo nustatytas terminas suteikti aukštesnį laipsnį ir jis privalėjo būti suteiktas. Pažymėjo, kad Tarnyba ir Vidaus reikalų ministerija nebuvo nustačiusi nusišalinimo nuo vykdomų pareigų tvarkos, sprendžiant kasdienius tarnybos klausimus, susijusius su artimais asmenimis tarnyboje.

Įstatymo nuostatos leidžia daryti išvadą, kad jo tikslas yra suderinti valstybės tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybės tarnyboje. Įstatymo 2 str. 6 d. apibrėžia asmeninį suinteresuotumą. Komisija neteisingai interpretavo faktines aplinkybes, kadangi vadovaujantis Įstatymo 2 str. 2, 4 ir 6 d., tam, jog būtų konstatuotas interesų konfliktas, būtina įrodyti asmeninį suinteresuotumą. Komisija asmeninio suinteresuotume net neaptarinėjo, o Vilniaus dalinio vadas vykdė teisės aktų nuostatas. Pažymėjo, kad ne jo sprendimu buvo suteiktas aukštesnis laipsnis, o Tarnybos vado S. M. įsakymu (b. l. 1–5).

Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skundo reikalavimus ir prašė skundą tenkinti remdamiesi jame nurodytais argumentais. Papildomai nurodė, kad jo atlikti veiksmai nedaro įtakos sprendimų priėmimui, todėl šioje situacijoje nebuvo jokio interesų konflikto. Tai, kad Komisija nutarė Tarnybai pasiūlyti priimti nusišalinimo procedūrų nuostatas, patvirtina, jog pareiškėjo veiksmų atlikimo metu nebuvo reglamentuojama nusišalinimo tvarka, kuria pareiškėjas būtų galėjęs pasinaudoti. Pareiškėjo tiesioginis vadovas interesų konflikto taip pat neįžvelgė, todėl ir nenušalino pareiškėjo, kaip to reikalauja Įstatymo nuostatos.

Duomenų, kurie leistų pagrįstai manyti, jog pareiškėjui Įstatymo 11 str. 2 d. nustatyta tvarka pareikšti nusišalinimą nuo savo brolienės būtų sutrukdžiusios kokios nors objektyvios priežastys, byloje nėra. Neabejotina, kad pareiškėjui nusišalinus nuo pareigūnės brolienės paaukštinimo klausimo sprendimo, jis būtų buvęs išspręstas kitų Tarnybos darbuotojų.

Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, esą tai, kad priėmimo dėl jo brolienės tarnybos procedūrose dalyvavo, galutinį sprendimą priėmė Tarnybos vadas, pašalina interesų konflikto galimybę. Interesų konflikto situacija yra galima bet kurioje klausimo rengimo, svarstymo bei priėmimo stadijoje. Įstatymo 11 str. nuostata įtvirtina nusišalinimo prievolę. Pareiškėjo tarnybiniai veiksmai dėl jo brolienės buvo atlikti iki Tarnybos vadui priimant galutinį sprendimą, Įstatymo nuostatų prasme jų negalima laikyti formaliais.

Pažymėjo, jog pareiškėjas Tarnyboje eina vadovaujančias pareigas, todėl jam taikytini aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai. Nusišalinimas yra kiekvieno valstybės tarnyboje dirbančio asmens personalinė pareiga. Pareiškėjo skunde nurodoma aplinkybė, kad nei Tarnyba, nei Vidaus reikalų ministerija nebuvo nustačiusi nusišalinimo nuo vykdomų pareigų tvarkos sprendžiant kasdienius klausimus, susijusius su artimais žmonėmis tarnyboje, neatleidžia jo nuo Įstatyme įtvirtintos pareigos veikti objektyviai ir nešališkai (b. l. 22–24).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vidaus reikalų ministerija atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė, jos atstovas į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką pranešta tinkamai, neatvyko, byla nagrinėjama jai nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjo, jo, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovų paaiškinimais, administracinėje byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas 2013-03-19 pasirašė L. S. 2013-02-28 atestacijos lape dėl jos tinkamumo eiti pareigas (b. l. 70–72). Tarnybos vadas 2013-06-12 įsakymu Nr. 47TE-275 „Dėl kvalifikacinių kategorijų suteikimo“ suteikė L. S. trečiąją kvalifikacinę kategoriją. Pareiškėjas šį įsakymą vizavo 2013-06-10 (b. l. 59–60).

Pareiškėjas 2013-07-22 pasirašė Pareigūnų kvalifikavimo komisijos išvadoje dėl siūlymo suteikti antrąją kvalifikacinę kategoriją R. V. (b. l. 56).

Pareiškėjas 2013-09-25 surašė išvadą dėl teikimo suteikti L. S. aukštesnį jaunesniosios puskarininkės laipsnį, kurioje nurodė, jog teikia suteikti vidaus tarnybos grandinei L. S. <...> vidaus tarnybos jaunesniosios puskarininkės laipsnį (b. l. 75–76).

Tarnybos pareigūnų kvalifikavimo komisijos 2013-07-30 posėdyje pareiškėjas balsavo „už“ dėl 2013-07-22 vertintiems pareigūnams pasiūlytą įvertinimą „profesionalumas atitinka pirmosios kvalifikacinės kategorijos reikalavimus“. Balsavime dėl A. S. profesionalumo pareiškėjas nedalyvavo. Komisijos 2013-07-30 posėdyje nutarta suteikti antrąją kvalifikacinę kategoriją A. S. (b. l. 51–53). Tarnybos vadas 2013-07-30 įsakymu Nr. 47TE-342 „Dėl kvalifikacinių kategorijų suteikimo“ suteikė antrąją kvalifikacinę kategoriją A. S. ir R. V. Pareiškėjas šį įsakymą vizavo 2013-07-29 (b. l. 57–58).

Tarnybos vadas 2013-10-15 įsakymu Nr. 47TE-439 suteikė L. S. jaunesniojo puskarininkio laipsnį. Pareiškėjas šį įsakymą vizavo 2013-09-26 (b. l. 77–78).

Tarnybos pareigūnų kvalifikavimo komisijos 2014-05-22 posėdyje pareiškėjas balsavo „už“ 2014 m. gegužės 20–22 d. vertintiems pareigūnams pasiūlytą įvertinimą „profesionalumas atitinka pirmosios, antrosios ir trečiosios kvalifikacinės kategorijos reikalavimus“. Komisijos posėdyje, be kita ko, buvo nutarta skirti trečiąją kvalifikacinę klasę G. S. (b. l. 61–64).

Tarnybos vadas 2014-06-11 įsakymu Nr. 47A-147 suteikė G. S. ir L. S. kasmetines atostogas. Pareiškėjas šį įsakymą vizavo 2014-06-09 (b. l. 66–69).

Tarnybos vadas 2014-06-30 įsakymu Nr. 47A-160 suteikė R. V. atostogas dukrai prižiūrėti. Pareiškėjas 2014-06-25 vizavo šios pareigūnės prašymą (b. l. 65).

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis VTEK prašė įvertinti S. S. elgesio atitiktį Įstatymo nuostatoms, kai jis, eidamas Tarnybos Vilniaus dalinio vado pareigas, dalyvavo sprendžiant jo brolio ir jo brolio žmonos tarnybos eigos klausimus, o būtent: 1) 2013-03-19 pasirašė brolio G. S. žmonos L. S. atestacijos lape dėl jos tinkamumo eiti pareigas; 2) 2013-06-10 vizavo Tarnybos vado įsakymą dėl kvalifikacinės kategorijos suteikimo L. S.; 3) 2013-09-25 pasirašė teikime įsakymą dėl eilinio aukštesnio vidaus tarnybos laipsnio suteikimo L. S.; 4) 2013-09-26 vizavo Tarnybos vado įsakymą dėl eilinio aukštesnio vidaus tarnybos laipsnio suteikimo L. S.; 5) 2014-06-09 vizavo Tarnybos vado įsakymą dėl atostogų suteikimo broliui G. S.; 6) 2011-06-09 vizavo Tarnybos vado įsakymą dėl atostogų suteikimo brolio žmonai L. S.; 7) 2013-07-22 pasirašė Pareigūnų kvalifikavimo komisijos išvadoje dėl siūlymo suteikti antrąją kvalifikacinę kategoriją, o 2013-07-24 vizavo Tarnybos vado įsakymą dėl kvalifikacinės kategorijos suteikimo žmonos buvusio vyro seseriai R. V.; 2014-06-25 vizavo šios pareigūnės prašymus dėl nedarbingumo pratęsimo ir vaiko priežiūros atostogų ir 2014-06-26 vizavo Tarnybos vado įsakymą dėl atostogų suteikimo šiai pareigūnei (b. l. 48–50). Apie tai, kad VTEK pradėjo tyrimą pareiškėjo atžvilgiu, pareiškėjas buvo informuotas VTEK 2016-01-25 raštu (b. l. 83–84). Vidaus reikalų ministerijos generalinis inspektorius apie pradėtą tyrimą informuotas VTEK 2016-01-25 raštu (b. l. 85–86).

Pareiškėjas 2016-02-04 VTEK pateikė paaiškinimus dėl VTEK atliekamo tyrimo, kuriuose, be kita ko, paaiškino, jog Tarnybos pareigūnams vidaus tarnybos pareigūnų laipsniai suteikiami vadovaujantis įstatymų nustatyta tvarka. Pažymėjo, jog L. S. pirminis laipsnis Tarnybos vado buvo suteiktas priimant ją į tarnybą. Teisės aktuose griežtai reglamentuojama vidaus tarnybos pareigūnų laipsnio suteikimo tvarka, todėl, suėjus ištarnautam laikui, pareigūnui, jeigu jis neturi nuobaudų, privalo būti suteikiamas aukštesnis tarnybinis laipsnis. Teisės aktuose nenustatyta nusišalinimo nuo tiesioginio pareigūno vadovo (kuopos vado) teikiamo teikimo eiliniam aukštesniam pareigūno laipsnio suteikimui, jei pareigūnas atitinka visus aukštesnio laipsnio gavimo, reikalavimus. Taip pat pažymėjo, jog teisės aktuose nenustatyta įstaigos vadovo įsakymų kvestionavimo procedūra. Parašu buvo patvirtinamas susipažinimas su Tarnybos vado parengtu įsakymu. Nusišalinimo procedūros, vykdant tiesiogines pareigas bei susipažįstant su įstaigos vadovo rengiamais įsakymais, nereglamentuoja jokie teisės aktai (b. l. 87–102).

Apie Komisijos posėdį, kuris įvyks 2016-04-06, pareiškėjas buvo informuotas 2016-03-31 raštu (b. l. 102). VTEK 2016-04-06 įvykusiame posėdyje, be kita ko, svarstė klausimą dėl Tarnybos Vilniaus dalinio S. S. veiklos. Pristatant svarstomą klausimą nebuvo kvestionuojamos pareiškėjo, kaip Vilniaus dalinio vado, teisės ir pareigos vertinti tiesioginių jo pavaldinių parengtus teikimus. Tačiau buvo nustatyta, jog pareiškėjui dalyvaujant procedūroje dėl tarnybinio laipsnio paaukštinimo jo brolio žmonai L. S., kilo interesų konfliktas, dėl ko jis turėjo imtis Įstatymo nustatytų priemonių interesų konfliktui suvaldyti – nusišalinti nuo dalyvavimo minėtose procedūrose. Pareiškėjui nenusišalinus nuo parengiamųjų aukštesnio laipsnio suteikimo L. S. procedūrų, VTEK siūlė pripažinti Įstatymo nuostatų pažeidimą. Be to, buvo nustatyta, jog pareiškėjas vizavo Tarnybos vado įsakymą dėl aukštesnio laipsnio šiai pareigūnei suteikimo. Aukštesnis laipsnis S. S. buvo suteiktas 2013-10-15, tačiau pareiškėjas atitinkamą įsakymą vizavo dar 2013-09-26. Pareiškėjas posėdyje pakartojo paaiškinime nurodytus argumentus ir akcentavo, kad aukštesnio laipsnio suteikimo procedūra yra visiškai formali, tačiau pripažino, kad be jo, kaip aukštesnio vadovo, surašytos išvados aukštesnio laipsnio suteikimo procedūra negalėtų būti tęsiama (b. l. 25–27).

VTEK 2016-04-06 sprendimu, be kita ko, pripažino, kad Tarnybos Vilniaus dalinio vadas S. S., 2013-09-25 pateikdamas išvadas dėl aukštesnio jaunesniosios puskarininkės laipsnio suteikimo jo brolio sutuoktinei, o vėliau vizuodamas įsakymą dėl šio laipsnio suteikimo, pažeidė Įstatymo 3 str. 1 d. 2 p. ir 11 str. 1 ir 2 d. nuostatas (VTEK sprendimo 1 p.) (b. l. 7–14). VTEK apie ginčijamą sprendimą 2016-04-14 raštu informavo Tarnybos vadą (b. l. 36).

Byloje ginčas kilo dėl VTEK 2016-04-06 sprendimo Nr. KS-31 „Dėl S. S.“ dalies, kurioje nuspręsta pripažinti, kad Tarnybos Vilniaus dalinio vadas S. S., 2013-09-25 pateikdamas išvadas dėl aukštesnio jaunesniosios puskarininkės laipsnio suteikimo jo brolio sutuoktinei, o vėliau vizuodamas įsakymą dėl šio laipsnio suteikimo, pažeidė Įstatymo 3 str. 1 d. 2 p. ir 11 str. 1 ir 2 d. nuostatas, teisėtumo bei pagrįstumo. Byloje ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių nėra.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, kad Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu siekiama suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje (Įstatymo 1 str.). Siekiant šių uždavinių, Įstatymo 3 str. yra įtvirtintos asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, bendrosios prievolės. Įstatymo 3 str. 1 d. 2 p. nustatyta, jog viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. To paties Įstatymo 11 str. 1 d. įtvirtintas draudimas asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Tuo tarpu Įstatymo 11 str. 2 d. nustatyta, kad prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą bei asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje. Institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje. Taigi, kaip yra pabrėžęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Įstatymo tikslai yra prevenciniai, o konstatuoti, jog asmuo pažeidė šį Įstatymą, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius bei įrodyti, jog asmuo nesiėmė Įstatyme nustatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti (LVAT 2013-06-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-998/2013).

LVAT savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 3 str. 1 d. 2 p. nustatyto pažeidimo kvalifikavimui pakanka nustatyti, jog priimant sprendimą pareiškėjas nepasielgė taip, kad nekiltų abejonių, jog egzistuoja toks konfliktas. Konfliktą kelia asmens, dirbančio valstybės tarnyboje, galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas, todėl valstybės tarnautojas, priimdamas sprendimus, privalo vengti net šališkumo regimybės. Toks teisės aiškinimas grindžiamas Įstatymo 1 str. įtvirtinta šio įstatymo paskirtimi, kuria siekiama įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą (LVAT 2011-11-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3154/2011; LVAT 2013-03-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-518/2013 ). Tuo tarpu Įstatymo 11 str. 1 d. administracinių teismų praktikoje aiškinama kaip draudžianti atlikti teisei priešingas veikas – dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, t. y. reikalauja susilaikyti nuo tam tikro elgesio varianto (LVAT 2011-04-04 nutartis administracinėje byloje Nr.A662-1121/2011). Vertinant, ar buvo pažeista Įstatymo 11 str. 1 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str. (57 str. redakcija, galiojusi iki 2016-07-01, kuri yra analogiška nuo 2016-07-01 galiojančiai 56 str. redakcijai) įtvirtintomis taisyklėmis, būtina išsiaiškinti tik tą faktinę aplinkybę, ar pareiškėjas dalyvavo rengiant, svarstant, priimant ar kitaip paveikiant sprendimus (LVAT 2011-06-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2312/2011; LVAT 2011-10-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-2861/2011; LVAT 2012-09-06 sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-2728/2012; LVAT 2013-03-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-518/2013). Pagal administracinių teismų praktiką tai reiškia, kad Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, užtenka to, kad jis neįvykdė Įstatymo 11 str. įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (LVAT 2007-11-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-844/07; LVAT 2011-06-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2312/2011; LVAT 2011-10-27 sprendimas administracinėje byloje A492-3330/2011; LVAT 2012-09-06 sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-2728/2012).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad L. S. yra pareiškėjo brolio G. S. žmona (b. l. 100–102). Pareiškėjas 2013-09-25 surašė išvadą dėl teikimo suteikti L. S. aukštesnį jaunesniosios puskarininkės laipsnį, kurioje nurodė, jog teikia suteikti vidaus tarnybos grandinei L. S. <...> vidaus tarnybos jaunesniosios puskarininkės laipsnį (b. l. 75–76). Tarnybos vadas 2013-10-15 įsakymu Nr. 47TE-439 suteikė L. S. jaunesniojo puskarininkio laipsnį. Pareiškėjas šį įsakymą vizavo 2013-09-26 (b. l. 77–78). Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad pareiškėjas dalyvavo sprendimo, kuriuo L. S. suteiktas eilinis aukštesnis vidaus tarnybos laipsnis, priėmime, susidedančiame iš keleto etapų, ir atliko aktyvius veiksmus, t. y. surašė išvadą dėl teikimo suteikti L. S. aukštesnį jaunesniosios puskarininkės laipsnį, vizavo įsakymą, kuriuo L. S. suteiktas jaunesniojo puskarininkio laipsnis. Pažymėtina, jog LVAT 2010-10-04 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-146-1217/2010 išaiškino, jog vizavimas laikytinas derinimu ir yra sprendimo rengimo ir svarstymo procedūrų sudedamoji dalis, todėl atmestini pareiškėjo argumentai, jog jis nedalyvavo sprendimo priėmimo procedūroje, bei kad jo parašas patvirtina tik susipažinimą su atitinkamu dokumentu.

Įstatymo 11 str. 1 d. nustato, kad asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą ir asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje (Įstatymo 11 str. 2 d). Institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas motyvuotu rašytiniu sprendimu gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje (Įstatymo 11 str. 3 d.). Taigi, Įstatymas nenustato jokių išimčių, kada asmuo, dirbantis valstybės tarnyboje, galėtų neinformuoti savo tiesioginio vadovo ar institucijos vadovo įgalioto atstovo bei asmenų, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nenusišalinti nuo dalyvavimo sprendimo, kuris sukelia interesų konfliktą, rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A525-998/2013).

Kaip minėta, pareiškėjo dalyvavimas sprendžiant brolio žmonos tarnybos eigos klausimus yra akivaizdus. Esant tokiai situacijai pareiškėjas privalėjo įvykdyti Įstatymo 11 str. 2 d. nustatytą pareigą nusišalinti, tačiau byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų bandęs įgyvendinti Įstatymo reikalavimus bei pateikęs tiesioginiam vadovui pranešimą dėl nusišalinimo. Pažymėtina, jog pareiškėją elgtis taip, jog nekiltų jokių net menkiausių abejonių jo nešališkumu, įpareigoja ne tik minėtos Įstatymo nuostatos, tačiau toks įpareigojimas kyla ir iš paties pareiškėjo, kaip Tarnybos Vilniaus dalinio vado, statuso bei jam keliamų reikalavimų ir su tuo susijusių visuomenės lūkesčių (LVAT 2013-06-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-998/2013).

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pareiškėjas neįvykdė Įstatymo 11 str. 1 ir 2 d. įtvirtintų reikalavimų. Pareiškėjo argumentai, kad Tarnybos vadas žinojo, jog jis dalyvauja sprendžiant brolio žmonos tarnybos eigos klausimus, kad pareiga nusišalinti kyla tuomet, kai sprendžiami su finansais susiję klausimai, kad veiksmų atlikimo metu nebuvo patvirtinta nusišalinimo tvarka bei tai, kad įstatymų nustatyta tvarka L. S. turėjo būti suteiktas aukštesnis laipsnis ir jis neturėjo jokios teisinio pagrindo ar priežasties nepasirašyti išvados dėl aukštesnio laipsnio L. S., vertintini kaip nepaneigiantys pareiškėjo pareigos nusišalinti, vadovaujantis Įstatymo 11 str. nuostatomis.

Pareiškėjas skunde teigė, jog Komisija ginčijamame sprendime nepasisakė dėl jo suinteresuotumo bei pažymėjo, jog jokio suinteresuotumo ar asmeninės įtakos darymo iš jo pusės nebuvo. Teismas nesutinka su šiuo pareiškėjo argumentu, kadangi kaip matyti iš ginčijamo sprendimo turinio, šiam klausimui aptarti Komisija paskyrė netgi atskirą skyrių „Teisinis veiklos vertinimas ir motyvai“, kuriame nurodoma, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo privataus intereso buvimas sietinas su jam artimų asmenų – G. S. ir brolio žmonos L. S. – asmeniniu suinteresuotumu būti atestuotiems, gauti aukštesnes kvalifikacines kategorijas, aukštesnius laipsnius ir atostogas jų pageidautinu laiku. Komisija pripažino, kad S. S. dalyvavimas procedūrose, susijusiose su jam artimais giminaičiais, galėjo ir gali sukelti jam interesų konfliktą (b. l. 7–14).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A525-998/2013 taip pat pažymėjo, kad terminai „interesų konfliktas“, „viešieji interesai“, „privatūs interesai“ yra specialūs teisiniai terminai. Įstatymo 2 str. 4 d. interesų konfliktas apibrėžiamas kaip situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais. Tuo tarpu viešieji interesai Įstatyme suprantami kaip visuomenės suinteresuotumas, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai (Įstatymo 2 str. 3 d.), o privatūs interesai – asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, (ar jam artimo asmens) asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas (Įstatymo 2 str. 2 d.). Atitinkamai asmeninis suinteresuotumas, remiantis Įstatymo 2 str. 6 d., yra valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens (ar jam artimo asmens) moralinė skola, moralinis įsipareigojimas, turtinė ar neturtinė nauda arba kitas panašaus pobūdžio interesas.

Atsižvelgiant į nurodytą LVAT praktiką, į Įstatymo 2 str. 2 d. nuostatą, ir į tai, kad pareiškėjas dalyvavo sprendimo, kuriuo brolio žmonai L. S. suteiktas eilinis aukštesnis vidaus tarnybos laipsnis, priėmime, susidedančiame iš keleto etapų, ir atliko aktyvius veiksmus, darytina išvada, jog Komisija pagrįstai pripažino, jog S. S. dalyvavimas tokiose procedūrose sukėlė viešųjų ir privačių interesų konfliktą.

Teismas, įvertinęs surinktų įrodymų visetą, atsižvelgęs į ginčo klausimo teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad VTEK ginčijamame sprendime teisingai pripažino, kad Tarnybos Vilniaus dalinio vadas S. S., 2013-09-25 pateikdamas išvadas dėl aukštesnio jaunesniosios puskarininkės laipsnio suteikimo jo brolio sutuoktinei, o vėliau vizuodamas įsakymą dėl šio laipsnio suteikimo, pažeidė Įstatymo 3 str. 1 d. 2 p. ir 11 str. 1 ir 2 d. nuostatas. VTEK ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str. reikalavimus, todėl jo naikinti skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d., 133 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. S. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.