Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.5; 1.1.8.1.2; 1.1.8.9; 1.2.7.2.2.3; 2.4.6.; 2.4.7.

2016 m. kovo 30 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. G. priteista: nukentėjusiajai mažametei V. G. 2 000 eurų neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajai mažametei S. G. 1 500 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. nuteistas už tai, kad laikotarpyje nuo 2014 m. balandžio 18 d. iki 2014 m. balandžio 19 d., tiksliau nenustatytu laiku, atsivedęs į savo gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), V. G., gim. (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad nukentėjusioji yra mažametė, ir nukentėjusiai priešinantis, sakant nenoriu, stumiant jį rankomis, panaudojęs fizinę prievartą jos pasipriešinimui įveikti, iš vidaus užsklendęs namo lauko duris, apkabinęs ir paguldęs nukentėjusiąją ant nugaros svetainėje ant sofos, prievarta nurengęs kelnes, pėdkelnes, kelnaites ir batus, nusirengęs iki pusės pats, laikydamas prispaudęs prie sofos rankomis nukentėjusios rankas, užgulęs visu kūno svoriu, kad nukentėjusioji neatsikeltų ir neišeitų, ir taip atimdamas galimybę nukentėjusiajai priešintis, bučiuodamas nukentėjusiosios lūpas, trindamas savo lytinį organą į nukentėjusios V. G. nuogas šlaunis, dirgino savo varpą ir taip tenkino savo lytinę aistrą bei tokiais veiksmais sukėlė nukentėjusiajai susirgimą, reakciją į stiprų stresą (F43.8), kuris vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu.

A. G. taip pat nuteistas už tai, kad laikotarpyje nuo 2014 m. balandžio 18 d. iki 2014 m. balandžio 19 d., dienos metu, tiksliau nenustatytu laiku, turėdamas tikslą patenkinti savo lytinę aistrą, nusivedęs į savo ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini), S. G., gim. (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad nukentėjusioji yra mažametė ir pasinaudodamas jos bejėgiška būkle dėl mažametystės, bučiuodamas jos lūpas, rankomis glostydamas jos lytinius organus per rūbus ir užkišęs ranką už kelnaičių tiesiogiai, nusimovęs savo kelnes ir kelnaites reikalavo čiulpti varpą, nukentėjusiajai nesutikus, rankomis paėmęs nukentėjusiajai už galvos ir jėga palenkęs jos galvą prie savo varpos ir taip atimdamas galimybę nukentėjusiajai priešintis, siekė įvesti nukentėjusiajai į burną varpą ir taip tenkinti savo lytinę aistrą oraliniu būdu prieš nukentėjusios valią, tačiau nusikalstamos veikos neužbaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes S. G., ištrūkusi iš jo, pabėgo ir tokiais veiksmais sukėlė nukentėjusiajai susirgimą, reakciją į stiprų stresą (F43.8), kuris vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu.

Apeliaciniame skunde nuteistojo A. G. gynėjas prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nuosprendį ir A. G., pripažintam kaltu pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį, paskirti švelnesnes, negu baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta, bausmes.

Nuteistojo A. G. gynėjas teigia, kad apygardos teismas neteisingai įvertino bylos duomenis, apibūdinančius A. G. asmenybę, ir padarė išvadas, iš dalies neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, nepagrįstai netaikė BK 62 straipsnio arba 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, dėl to paskyrė aiškiai per griežtas bausmes, prieštaraujančias BK 41 straipsnyje įtvirtintam teisingumo principui.

Apeliantas nurodo, kad bylos duomenys (A. G. motinos liudytojos A. P. parodymai, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas) patvirtina, jog A. G. nustatytas lengvas protinis atsilikimas, reikšmingas elgesio sutrikimui, jis nemoka nei skaityti, nei rašyti. Tokias aplinkybes nuosprendyje konstatavo ir apygardos teismas. Taigi, kyla abejonių, ar A. G. galėjo visiškai suvokti pavojingą nusikalstamų veiksmų pobūdį (savo veiksmų esmę) ir valdyti savo veiksmus, tačiau šis klausimas, svarbus tiek sprendžiant asmens atsakomybės klausimą, tiek skiriant bausmę, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant apygardos teisme nebuvo keliamas. Teismas nesiėmė priemonių iškviesti teismo psichiatrą ekspertą, siekiant išsiaiškinti, ar dėl protinio atsilikimo nuteistajam nėra išsivystęs padidintas seksualinis potraukis, kurio jis nesugeba tinkamai atitinkamomis aplinkybėmis valdyti dėl reikšmingo elgesio sutrikimo. Nustačius, kad A. G. veikų padarymo metu buvo ribotai pakaltinamas, ir šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 11 punktas) įvertinus kartu su kitomis teismo nustatytomis bausmės skyrimui reikšmingomis aplinkybėmis, būtų pagrindas nuteistajam paskirtas bausmes švelninti taikant BK 62 straipsnio nuostatas. Gynėjas atkreipia dėmesį, kad tik dėl paties A. G. parodymų ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatytos reikšmingos bylai teisingai išspręsti aplinkybės, jokių kitų faktinių duomenų dėl antrojo nusikalstamos veikos epizodo byloje nėra.

Gynėjas pažymi, jog apygardos teismas nustatė A. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybę, kad jis pripažino kaltę ir gailėjosi dėl savo veiksmų, viena jo veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, kas rodo mažesnį veikos pavojingumą, A. G. anksčiau neteistas, jo padarytos nusikalstamos veikos buvo atsitiktinio pobūdžio, nuteistasis nuoširdžiai gailisi dėl padarytų veikų, jo santykiai su mažametėmis bei jų motina iki veikų padarymo buvo geri, jis padėdavo S. R. prižiūrėti mergaites, gerai su jomis sutardavo. Be to, A. G., nors ir nemokėdamas skaityti ir rašyti, stengėsi susirasti darbą, dirbo atsitiktinius darbus miške, gyveno su mama, kuriai padėjo prižiūrėti dar devynis vaikus.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo A. G. gynėja advokatė Eleonora Ada Unčiurienė prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. G. gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. numato, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistojo A. G. gynėjas apeliaciniame skunde, neginčydamas veikos kvalifikavimo, apimties bei A. G. kaltės jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme, prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nuosprendį ir A. G., pripažintam kaltu pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį, paskirti švelnesnes, negu baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta, bausmes.

Apeliantas skunde nurodo, kad bylos duomenys patvirtina, jog A. G. nustatytas lengvas protinis atsilikimas, reikšmingas elgesio sutrikimui, jis nemoka nei skaityti, nei rašyti. Pasak apelianto, kyla abejonių, ar A. G. galėjo visiškai suvokti pavojingą nusikalstamų veiksmų pobūdį (savo veiksmų esmę) ir valdyti savo veiksmus, tačiau šis klausimas, svarbus tiek sprendžiant asmens atsakomybės klausimą, tiek skiriant bausmę, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant apygardos teisme nebuvo keliamas. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Pagal BK 18 straipsnio 1 dalį teismas asmenį pripažįsta ribotai pakaltinamu, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką tas asmuo dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų. BK 18 straipsnyje išskirti du riboto pakaltinamumo kriterijai – medicininis ir juridinis. Asmuo pripažįstamas ribotai pakaltinamu tik tada, kai nustatomi abu būtini minėti kriterijai. Medicininio kriterijaus išraiška baudžiamajame įstatyme yra psichikos sutrikimas, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti asmenį nepakaltinamu. Juridinis kriterijus apibūdinamas dviem požymiais – intelektiniu ir valiniu. Pirmas iš jų reiškia asmens gebėjimą suprasti savo veiksmų esmę, antras – asmens gebėjimą valdyti savo veiksmus. Pažymėtina, kad medicininį riboto pakaltinamumo (kaip ir nepakaltinamumo) kriterijų sudaro psichikos sutrikimai, tačiau vien toks sutrikimas nelemia riboto pakaltinamumo, nes ne kiekvienu atveju psichikos sutrikimas lemia tokią būseną, dėl kurios asmuo negali visiškai suvokti savo veiksmų ar jų valdyti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142/2008).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio teismo psichiatrijos skyriaus specialisto išvadoje Nr. 97 TPK-157/2014 nurodyta, jog A. G. nustatytas lengvas protinis atsilikimas su reikšmingais elgesio sutrikimais. F70.1. Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas. F.10.2. Padaryta išvada, kad A. G. skirti ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę netikslinga (t. 1, b. l. 172). Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą teismui kilo abejonių dėl A. G. pakaltinamumo ir galėjimo nusikaltimo bei teismo proceso metu suprasti savo veiksmų esmę ar juos valdyti, kadangi A. G. nemoka skaityti ir rašyti, teismui pateiktoje Panevėžio rajono pedagoginės psichologinės tarnybos pažymoje konstatuoti jo riboti sugebėjimai suvokti ir įsisavinti informaciją, žinias, A. G. parodymai prieštaringi, nenuoseklūs. Atsižvelgiant į tai, Panevėžio apygardos teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutartimi A. G. buvo paskirta stacionarinė teismo psichiatrinė ekspertizė, ją pavedant atlikti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Utenos ekspertiniam skyriui (t. 2, b. l. 61). Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Utenos ekspertinio skyriaus Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 75U-II-4/2015 nustatyta, kad A. G. nusikalstamų veikų padarymo metu nesirgo ir šiuo metu neserga lėtiniu bei laikinu psichikos sutrikimu. Jam nustatytas lengvas protinis atsilikimas, reikšmingas elgesio sutrikimui, reikalaujantis dėmesio ar gydymo bei psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas, kas nusikalstamų veikų padarymo metu visiškai netrukdė ir šiuo metu netrukdo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. A. G. gali suvokti reikšmingas bylai aplinkybes, gali dalyvauti teisiamajame posėdyje. Jam nereikalinga taikyti priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones (t. 2, b. l. 77-80). Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad nuteistajam nustatytas lengvas protinis atsilikimas, reikšmingas elgesio sutrikimui, reikalaujantis dėmesio ar gydymo bei psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas, neatitinka BK 18 straipsnio 1 dalyje numatytų riboto pakaltinamumo kriterijų. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, jog nusikalstamų veiksmų atlikimo metu nuteistasis nebuvo ribotai pakaltinamas, kadangi iš minėto ekspertizės akto, kuriuo abejoti teismas neturi jokio pagrindo, matyti, kad nuteistasis nusikalstamų veikų atlikimo metu dėl savo psichikos sveikatos būklės galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.

Nuteistojo A. G. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad apygardos teismas neteisingai įvertino bylos duomenis, apibūdinančius A. G. asmenybę, ir padarė išvadas, iš dalies neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, nepagrįstai netaikė BK 62 straipsnio arba 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, dėl to paskyrė aiškiai per griežtas bausmes, prieštaraujančias BK 41 straipsnyje įtvirtintam teisingumo principui. Pasak apelianto, nustačius, kad A. G. veikų padarymo metu buvo ribotai pakaltinamas, ir šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 11 punktas) įvertinus kartu su kitomis teismo nustatytomis bausmės skyrimui reikšmingomis aplinkybėmis, būtų pagrindas nuteistajam paskirtas bausmes švelninti taikant BK 62 straipsnio nuostatas. Šie apeliacinio skundo argumentai taip pat atmetami kaip nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam A. G. yra teisėta ir pagrįsta. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam A. G., šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.

Teisėjų kolegija pažymi, kad švelnesnės negu įstatymo numatytos bausmės paskyrimas, net ir esant konkrečioje baudžiamojoje byloje BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų sąlygų visumai, yra teismo, nagrinėjančio bylą, teisė, bet ne pareiga. BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. BK 62 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra bent viena iš 1-6 punktuose numatytų aplinkybių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo (ar netaikymo) klausimą, visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės (Kasacinės nutartys Nr. 2K-740/2006, Nr. 2K-424/2007, Nr. 2K-449/2007, Nr. 2K-123/2008, Nr. 2K-7–287/2009, Nr. 2K-650/2012 ir kt.). Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nagrinėjamu atveju BK 62 straipsnyje numatytos sąlygos nenustatytos. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. G. savo noru neatvyko ir nepranešė teisėsaugos institucijoms apie padarytas nusikalstamas veikas. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė tik vieną A. G. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismas nenustatė, kad A. G. nusikalstamų veikų padarymo metu buvo ribotai pakaltinamas, todėl nėra pagrindo nustatyti atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad veiką padarė ribotai pakaltinamas asmuo (BK 59 straipsnio 1 dalies 11 punktas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, spręsdamas švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės paskyrimo klausimą, pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų taikyti kaltinamajam BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatų. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. Bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-252/2014, 2K-447/2014, 2K-361/2014, 2K-P-89/2014 ir kt.). BK 54 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo taikymo galimybė – tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje išryškėjusių aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti.

Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog A. G., veikdamas tiesiogine tyčia padarė du tyčinius nusikaltimus žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, kuriuos baudžiamasis įstatymas priskiria labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę – nuo trejų iki trylikos metų. Vienas iš A. G. padarytų nusikaltimų nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmę A. G. apygardos teismas atsižvelgė į tai, kad A. G. teisiamas pirmą kartą (t. 1, b. l. 165), keturis kartus baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 166-168), gyvenamojoje vietoje charakterizuojamas neigiamai (t. 1, b. l. 175), nedirba (t. 1, b. l. 176), piktnaudžiavo alkoholiu ir tai išsivystė į psichikos ir elgesio sutrikimą vartojant alkoholį, priklausomybės sindromą, negydomos psichikos ligos ir piktnaudžiavimas alkoholiu sudarė sąlygas tapti socialiai pavojinga asmenybe. Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę taip pat atsižvelgė į A. G. diagnozuotus psichikos sutrikimus – ūminę reakciją į stresą, lengvą protinį atsilikimą su reikšmingu elgesio sutrikimu, nes šie sutrikimai turės neabejotiną įtaką jo gebėjimui socialiai ir psichologiškai adaptuotis laisvės atėmimo vietoje tarp bausmę atliekančių asmenų, emocinei būsenai ir aplinkinių elgesiui jo atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas nustatė A. G. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe nustatė tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo lemiamos reikšmės veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Taigi pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytas aplinkybes. Be to, pirmosios instancijos teismas įvertino ir BK 62 straipsnio bei BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir pagrįstai konstatavo, jog nuteistajam A. G. skiriant bausmes nėra įstatyminio pagrindo taikyti BK 62 straipsnyje įtvirtintų nuostatų švelnesnės bausmės skyrimui, taip pat nėra pagrindo skirti švelnesnes bausmes nei numatyta sankcijoje pagal BK 54 straipsnio 3 dalį. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nenustatyta aplinkybių, rodančių, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už konkrečios veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam už nusikalstamas veikas, numatytas BK 150 straipsnio 4 dalyje, BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje, paskyrė minimalias ir artimas minimaliai ribai laisvės atėmimo bausmes, kurios nėra aiškiai per griežtos. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, baudžiamojo įstatymo pažeidimų nepadarė.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog Europos Tarybos konvencijos dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos prieš juos 27 straipsniu siekiama užtikrinti, kad už šioje Konvencijoje nurodytus nusikaltimus būtų baudžiama taikant veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias sankcijas atsižvelgiant į nusikaltimų sunkumą. Tokios sankcijos apima su laisvės atėmimu susijusias bausmes, dėl kurių gali būti taikoma ekstradicija. Be to, Konvencijos 28 straipsnis įtvirtina sunkinančias aplinkybes, kad vadovaujantis atitinkamomis vidaus teisės aktų nuostatomis į toliau nurodytas aplinkybes, jei jos dar nėra laikomos nusikaltimo sudedamąja dalimi, būtų galima atsižvelgti kaip į sunkinančias aplinkybes nustatant dėl šioje Konvencijoje nurodytų nusikaltimų taikytinas sankcijas: nusikaltimu padaryta didelė žala fizinei arba psichinei aukos sveikatai; nusikaltimas padarytas pasirinkus ypač pažeidžiamą auką; nusikaltimą padarė bendrininkų grupė ir kt. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-432/2014). Nagrinėjamu atveju A. G. du tyčinius labai sunkius nusikaltimus žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui padarė prieš ypač pažeidžiamas aukas, t. y. mažamečius vaikus, kuriems buvo sukelti susirgimai, reakcija į stiprų stresą (F43.8), kurie vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu.

Dar kartą atsižvelgti į apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes, kad A. G. prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, viena jo veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, A. G. anksčiau neteistas, ir tuo pagrindu švelninti A. G. už padarytus nusikaltimus paskirtas bausmes teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Be to, apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad A. G. santykiai su mažametėmis nukentėjusiosiomis bei jų motina iki veikų padarymo buvo geri, jis padėdavo S. R. prižiūrėti mergaites, gerai su jomis sutardavo, stengėsi susirasti darbą, dirbo atsitiktinius darbus miške, gyveno su mama, kuriai padėjo prižiūrėti dar devynis vaikus, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą, nelaikytinos išimtinėmis, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad šioje baudžiamojoje sankcijoje numatytos bausmės skyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, A. G. paskirtos bausmės pagrįstai subendrintos iš dalies jas sudedant ir jam galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Švelninti paskirtą galutinę subendrintą bausmę teisėjų kolegija taip pat neturi teisinio pagrindo.

Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo A. G. gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko apeliacinį skundą atmesti.