Panevėžio apygardos teismo nutartis

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjęs J. Ž. (J. Ž.), kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, skundą dėl Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2020 m. birželio 1 d. nutarties, kuria jam buvo pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, taikymas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2018 m. gegužės 18 d. nutartimi J. Ž., nepakaltinamumo būsenoje padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2 veikos), buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. rugsėjo 17 d. nutartimi ši J. Ž. taikoma priverčiamoji medicinos priemonė buvo pakeista į švelnesnę – jo ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

2. Skundžiama nutartimi J. Ž. buvo pratęstas jo ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Apylinkės teismas skundžiamą nutartį motyvavo tuo, kad J. Ž. psichikos būklė nepasikeitė, jo socialinis pavojingumas neišnyko, todėl jo priverstinis gydymas ambulatorinėmis sąlygomis išlieka aktualus ir šiuo metu yra būtinas.

5. Teismo posėdyje J. Ž. prašė patenkinti jo skundą, panaikinti jam taikomą priverčiamąją medicinos priemonę. Prokuroras prašė skundą atmesti, palikti galioti teismo nutartį.

Motyvuojamoji dalis

6. Skundas atmetamas.

7. Skunde apeliantas nurodo, kad yra sveikas, todėl jam be pagrindo yra taikoma priverčiamoji medicinos priemonė. Tačiau skundą nagrinėjantis apygardos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis apie J. Ž. psichikos būklę šiuo metu, sutinka su apylinkės teismo išvada, kad jo psichikos būklė nepasikeitė – ji nėra pakankamai stabili, jo socialinis pavojingumas neišnyko, todėl jam reikalinga tęsti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

8. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas medicinos priemonės rūšį atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą : asmens psichinė sveikata bei su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.

9. Skundžiamą nutartį priėmęs apylinkės teismas, spręsdamas klausimą dėl J. Ž. taikomos priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, pratęsimo, pagrįstai rėmėsi VšĮ (duomenys neskelbtini) (toliau – Komisija) aktu Nr. (duomenys neskelbtini) bei šio centro atstovės V. D. paaiškinimais teismo posėdyje. Šiais duomenimis nustatyta, jog, priešingai nei teigiama skunde, stebimuoju laikotarpiu J. Ž. psichikos būklė buvo nepakankamai stabili, dėl nerimo, sutrikusio miego, afektinių svyravimų jam buvo koreguotas gydymas. Nors, iš tiesų, apžiūros metu konstatuota, jog J. Ž. suvokimo sutrikimų, kliedesių paskutiniu metu nebuvo išaiškinama, tačiau kartu pažymėta, kad jo klinikoje išlieka kontakto formalumas, emocinis blankumas, paralogiškas ir nenuoseklus mąstymas, kritikos stoka ligai ir jam taikomam gydymui. Nors skunde apeliantas nesutinka su tokiu Komisijos aktu bei prašymu pratęsti jam taikomą priverčiamąją medicinos priemonę, tačiau subjektyvus jo požiūris į savo psichikos būklę, šios išvados ir joje nurodytų duomenų nepaneigia. Skundą nagrinėjantis apygardos teismas, kaip ir apylinkės teismas, neturi pagrindo abejoti išvadą pateikusių gydytojų kompetencija, jų turimomis specialiomis žiniomis – o todėl, ir jų pateikta išvada apie būtinumą tęsti J. Ž. stebėjimą ir gydymą ambulatorinėmis sąlygomis. Duomenys, paneigiantys ar sukeliantys abejonių dėl šio akto pagrįstumo, nėra pateikti, todėl šiais bylos duomenimis nėra pagrindo netikėti. Taigi, skundžiamą nutartį priėmęs apylinkės teismas, spręsdamas dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo tikslingumo J. Ž., pagrįstai vadovavosi šiuo aktu bei pagrįstai sprendė, kad J. Ž. psichikos būklė nepagerėjo ir jo socialinis pavojingumas neišnyko.

10. Pagal BPK 405 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktus, panaikinti asmeniui taikomą priverčiamąją medicinos priemonę teismas gali, jeigu asmuo pasveiko ir išnyksta reikalas tokią priemonę taikyti, o jeigu jo būklė nepasikeitė – teismas jam pratęsia priverčiamosios medicinos priemonės taikymą. Iš anksčiau aptartų ir apylinkės teismo įvertintų duomenų matyti, jog šiuo metu nėra pakankamo pagrindo išvadai, kad J. Ž. gydytis gali savarankiškai, neprižiūrimas sveikatos priežiūros įstaigos specialistų. Todėl apygardos teismas pritaria apylinkės teismo nutarties motyvams, kad nepratęsus J. Ž. priverčiamosios medicininės priemonės – ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, gali ženkliai pablogėti jo psichikos būklė, taip pat gali padidėti jo socialinis pavojingumas, kilti grėsmė tiek jo paties, tiek kitų aplinkinių asmenų sveikatai ar gyvybei.

11. Nors teismo posėdyje pats J. Ž. nurodė, kad lankymasis pas gydytojus kartą į dvi savaites jam trukdo dirbti montuotoju galimai (duomenys neskelbtini), naftos perdirbimo įmonėje, tačiau jis nepateikė jokių jo ketinimą įsidarbinti patvirtinančių dokumentu ar kitų duomenų. Be to, jis pats paaiškino, jog paskutinį kartą dirbo prieš keletą metų (nurodė prieš 7 metus), Jungtinėje Karalystėje, kiemsargiu, todėl iš viso abejotina, kad jo ketinimas įsidarbinti Lietuvoje yra tikras ir realus. Daugiau esminių argumentų, kodėl jam turėtų būti panaikinta priverčiamoji medicinos priemonė, jis teismui nenurodė.

12. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad J. Ž. psichikos būklė šiuo metu esmingai nepasikeitė – pagal dabartinę jo psichikos būklę jam reikalingas ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis dėl išliekančio socialinio pavojingumo, nestabilios psichikos būklės. Pagal BPK 405 straipsnio 3 dalies 1 punktą tai sudaro pagrindą jam pratęsti priverčiamosios medicinos priemonės taikymą. Todėl skundžiama apylinkės teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, jos išvadų, su kuriomis sutinka apygardos teismas, skundo argumentai nepaneigia.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti J. Ž. (J. Ž.), kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, skundą ir Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2020 m. birželio 1 d. nutartį palikti galioti.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.