Vilniaus apygardos teismo nutartis

2011-09-23 · Civilinė byla Nr. 2S-792-516/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-09-23
Bylos Nr.
2S-792-516/2011
Teisminio proceso Nr.
2-02-3-11606-2010-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Romualda Janovičienė, Rasa Gudžiūnienė, Andžej Maciejevski
Suinteresuotas asmuo
T. V., A. V.
Kategorijos
  • 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-792-516/2011Teisminio proceso Nr. 2-02-3-11606-2010-4Procesinio sprendimo kategorija: 122.2;122.3;122.4 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. rugsėjo 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Andžej Maciejevski,

kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuotų asmenų (atsakovių) A. V. ir T. V. atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 16 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo (ieškovo) E. D. prašymą suinteresuotiems asmenims T. V. ir A. V. dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas E. D. kreipėsi į teismą su prašymu, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo - areštuoti T. V. ir A. V. nekilnojamąjį bei kilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias T. V. ir A. V. bei esančias pas T. V. ir A. V. ar trečiuosius asmenis.

Nurodė, kad būsimos atsakovės neketina geruoju ir sąžiningai atlyginti ieškovo turėtas išlaidas, dėl kurių jos nepagrįstai praturtėjo. Taip pat paaiškino, kad yra pagrįstai manoma, jog T. V. pinigus, esančius AB Ūkio banko sąskaitoje slėps arba jau paslėpė, pervesdama juos į bendraatsakovės – A. V. sąskaitą. Būsimoji atsakovė yra prasitarusi, jog dalį buto ketina išnuomoti, o ieškovo dalies buto išnuomojimas pažeistų jo interesus, nes grįžęs į Vilnių neturi kur gyventi. Reikalavimo suma yra didelė, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 16 d. nutartimi atsakovių T. V. ir A. V. atžvilgiu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės - reiškiamo reikalavimo sumai 91084 Lt, t.y. areštuotas T. V., priklausantis kilnojamasis ar nekilnojamasis turtas 64184 Lt sumai, o nesant pakankamai areštuotos T. V. piniginės lėšos 64184 Lt sumai, leidžiant piniginių lėšų, esančių areštuotoje sąskaitoje, išmokėjimą atsiskaitymams su ieškovu, taip pat privalomiesiems mokesčiams į valstybės biudžetą, ieškovo E. D., reikalavimui užtikrinti. Taip pat areštuotas A. V. priklausantis kilnojamasis ar nekilnojamasis turtas 30000 Lt sumai, uždraudžiant juo disponuoti, nedraudžiant valdyti ir naudotis. Nesant pakankamai nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, areštuotos A. V. piniginės lėšos 30000 Lt sumai, leidžiant piniginių lėšų, esančių areštuotoje sąskaitoje, išmokėjimą atsiskaitymams su ieškovu, taip pat privalomiesiems mokesčiams į valstybės biudžetą, ieškovo E. D., reikalavimui užtikrinti.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

Atskiruoju skundu atsakovė T. V. prašo: 1) Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-11-16 nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovo prašymo netenkinti, arba 2) atmetus skundą, pareikalauti, kad ieškovas pateiktų galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo užtikrinimą.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

ieškovo prašyme nurodytos aplinkybės, kad atsakovės neketina geruoju ir sąžiningai atlyginti ieškovo turėtas išlaidas, dėl kurių jos nepagrįstai praturtėjo, nepagrįsta jokiais įrodymais. Apeliančių nuomone, šis ieškovo subjektyvus teiginys nėra pakankamas pagrindas daryti pagrįstą išvadą, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimas teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Be to, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovė siekia paslėpti ar perleisti savo dar turimą turtą;pirmosios instancijos teismas pažeidė ekonomiškumo principą, kadangi teismui areštavus atsakovės pinigines lėšas sąskaitoje, ji liktų be jokio pragyvenimo šaltinio, nes kas mėnesį į atsiskaitomąją sąskaitą pervedamas darbo užmokestis. Be to, atsakovė turi būsto paskolą, už kurią bankas kas mėnesį iš sąskaitos nuskaito įmokas. Atsakovei taip pat būtų apribota galimybė atlikti mokėjimus už suteiktas komunalines paslaugas ir tai galėtų sukelti neigiamas pasekmes ne tik pačiai atsakovei, bet ir jos artimiesiems;pirmosios instancijos teismas privalėjo pareikalauti iš ieškovo pateikti užtikrinimą dėl atsakovės galimų nuostolių atlyginimo. Apeliantė, atsižvelgdama į proporcingumo, protingumo ir ekonomiškumo principus, tiek ir į jai pareikštų reikalavimų dydį, tiek š preliminarių nuostolių dydį prašo, kad ieškovas į teismo depozitinę sąskaitą įneštų ieškinio sumos dydžio pinginę sumą ar patiektų tokio pat dydžio banko garantiją.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu atsakovės A. V. prašo: 1) Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-11-16 nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovo prašymo netenkinti, arba 2) atmetus skundą, pareikalauti, kad ieškovas pateiktų galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo užtikrinimą.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

ieškovo prašyme nurodytos aplinkybės, kad atsakovės neketina geruoju ir sąžiningai atlyginti ieškovo turėtas išlaidas, dėl kurių jos nepagrįstai praturtėjo, nepagrįsta jokiais įrodymais. Apeliančių nuomone, šis ieškovo subjektyvus teiginys nėra pakankamas pagrindas daryti pagrįstą išvadą, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimas teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Be to, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovė siekia paslėpti ar perleisti savo dar turimą turtą;pirmosios instancijos teismas pažeidė ekonomiškumo principą, kadangi teismui areštavus atsakovės pinigines lėšas sąskaitoje, ji liktų be jokio pragyvenimo šaltinio, nes iki 2010 m. rugsėjo mėn. į atsiskaitomąją sąskaitą būdavo gaunamas darbo užmokestis, o nuo 2010 m. gruodžio mėn. bus pervedamos VSDFV išmokos. Kitų lėšų pragyvenimui atsakovė iš niekur kitus negauna. Be to, atsakovei taip pat būtų apribota galimybė atlikti mokėjimus už suteiktas komunalines paslaugas ir tai galėtų sukelti neigiamas pasekmes ne tik pačiai atsakovei, bet ir jos artimiesiems;pirmosios instancijos teismas privalėjo pareikalauti iš ieškovo pateikti užtikrinimą dėl atsakovės galimų nuostolių atlyginimo. Apeliantė, atsižvelgdama į proporcingumo, protingumo ir ekonomiškumo principus, tiek ir į jai pareikštų reikalavimų dydį, tiek š preliminarių nuostolių dydį prašo, kad ieškovas į teismo depozitinę sąskaitą įneštų ieškinio sumos dydžio pinginę sumą ar patiektų tokio pat dydžio banko garantiją.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovių atskiruosius skundus ieškovas E. D. prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-11-16 nutartį palikti nepakeistą, o atsakovių atskiruosius skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Teigia, kadangi A. V. reikalavimas nebuvo pareikštas, ieškovas paprašė teismo jai taikytas laikinąsias apsaugos priemones panaikinti. Dėl šių priežasčių ir atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismas pats spręs taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą A. V., jos atskirasis skundas yra nepagrįstas.

Ieškovo nuomone, teismas pagrįstai areštavo atsakovei T. V. priklausantį turtą 64 184 Lt sumai, uždraudžiant juo disponuoti, o šio turto nesant pakankamai, areštavo pinigines lėšas šios sumos ribose, leidžiant piniginių lėšų, esančių areštuotoje sąskaitoje, išmokėjimą atsiskaitymams su ieškovu. Teigia, jog iš jo prašyme nurodyto atsakovės elgesio matyti, kad jis bandys slėpti ar perleisti savo turimą turtą. Akivaizdus tokio elgesio pavyzdys yra ieškovo lėšų, buvusių atsakovės sąskaitoje AB ŪKIO banke, pasisavinimas, žadėtų grąžinti baldų negrąžinimas, bet kokio bendravimo su ieškovu nutraukimas.

Dėl atsakovės argumento, jog areštavus jos pinigines lėšas sąskaitose ji liktų be jokio pragyvenimo šaltinio nurodo, jog darbuotojas gali susitarti su darbdaviu dėl tiesioginių jo įmokų bankui iš jo uždirbtų pinigų mokėjimo. Be to, iš AB Ūkio banke pasisavintų lėšų 23 094 Lt atsakovė gali ilgą laiką pragyventi ir susimokėti mokesčius.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis procesas pagal atsakovės A. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 16 d. nutarties nutrauktinas, atsakovės T. V. atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

Dėl A. V. atskirojo skundo

CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiamas sprendimas (nutartis), kuris pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Jeigu ši aplinkybė paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas (CPK 315 str. 5 d.). Šios taisyklės taikomos taip pat ir atskirųjų skundų priėmimui ir nagrinėjimui (CPK 338 str.).

Nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis paaiškėjo, jog Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 6 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 16 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis ieškovui E. D. 30000 Lt sumai areštuotas atsakovės A. V. kilnojamasis ar nekilnojamasis turtas, uždraudžiant juo disponuoti, nedraudžiant valdyti ir naudotis, o nesant pakankamai nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, areštuotos A. V. piniginės lėšos 30000 Lt sumai, leidžiant piniginių lėšų, esančių areštuotoje sąskaitoje, išmokėjimą atsiskaitymams su ieškovu, taip pat privalomiesiems mokesčiams į valstybės biudžetą, ieškovo E. D. reikalavimui užtikrinti. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartis yra įsiteisėjusi.

Taigi panaikinus laikinąsias apsaugos priemones A. V. atžvilgiu, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 16 d. nutartis nebeteko teisinės reikšmės, nes A. V. negali sukurti jokių teisinių pasekmių. Tokia teisinė situacija reiškia, jog byloje neliko skundo dalyko: apeliacinės instancijos teismas negali panaikinti nutarties, kuri jau yra panaikinta ( CPK 315 str. 2 d. 3 p.).

Išnykus apeliacinio apskundimo objektui ir šiai aplinkybei paaiškėjus jau pradėjus apeliacinį procesą, vadovaujantis CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu bei to paties straipsnio 5 dalimi, apeliacinis procesas pagal atsakovės A. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 16 d. nutarties nutrauktinas.

Dėl T. V. atskirojo skundo

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.; Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarčių negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 16 d. nutarties, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, pateiktus dokumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Skundžiamą nutartį panaikinti ar pakeisti atskirajame skunde nurodytais motyvais įstatyminių pagrindų nėra.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovo E. D. būsimo ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui atsakovės T. V. atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Remiantis CPK144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui (pareiškus priešieškinį – atsakovui), įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog laikinosios apsaugos priemonės yra kompleksas teismo taikomų po vieną ar kelias priemonių dėl atsakovui priklausančio turto (kilnojamojo, nekilnojamojo, lėšų, turtinių teisių) nuosavybės teisių apribojimų ir kitų įpareigojimų, draudimų ar veiksmų sustabdymo, kuriais siekiama užtikrinti sprendimo, kuris bus priimtas ateityje, įvykdymą bei kartu išvengti teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimo arba pasidarymo nebeįmanomu. Taigi laikinosios apsaugos priemonės yra atsakovui ar jo turtui teismo taikomos procesinės priemonės, kuriomis nesprendžiamas tarp šalių kilęs materialusis teisinis ginčas, o tik imamasi įstatymuose nustatytų priemonių, kad ateityje, šalių ginčą išsprendus, būtų neapsunkintas ir apskritai būtų įmanomas priimto sprendimo įgyvendinimas, t. y. įvykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-02-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2010).

Tam tikrais atvejais dėl objektyvių priežasčių negalima iš karto paduoti ieškinio, tačiau gresiant pavojui, jog kita šalis gali tuo pasinaudoti, būtina nedelsiant užtikrinti suinteresuoto asmens interesus ir sutrukdyti atsakovui išnaudoti laiką iki ieškinio pareiškimo tam, kad apsunkinti būsimo galimai atsakovui nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą. Teismas gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu iki ieškinio teismui padavimo dienos. Asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo dienos, privalo nurodyti teismui, dėl kokių priežasčių ieškinys nebuvo paduotas iš karto, ir pateikti įrodymus, patvirtinančius tam tikrą grėsmę pareiškėjo turtiniams interesams (CPK 148 str. 2, 3 d.).

Apeliantė teigia, kad ieškovo prašyme nurodytos aplinkybės, kad atsakovės neketina geruoju ir sąžiningai atlyginti ieškovo turėtas išlaidas, dėl kurių jos nepagrįstai praturtėjo, nepagrįsta jokiais įrodymais. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais atskirojo skundo argumentais nesutinka.

Ieškovas prašyme nurodė, kad rengia ieškinį atsakovei T. V. dėl dalinės nuosavybės teisės, atsiradusios jungtinės veiklos pagrindu, pripažinimo į ½ buto dalį bei nuostolių atlyginimo iš T. V. ir A. V.. Kartu su prašymu ieškovas pateikė bankų sąskaitų išrašus, iš kurių matyti, kad jis legialiai dirbo Airijoje ir uždirbtus pinigus pervedinėdavo T. V. (b.l.15). Teismui taip pat buvo pateikta ir pažyma apie ieškovo deklaruotą gyvenamąją vietą ginčo bute (b.l.8), bei 2008-08-09 preliminari ginčo buto pirkimo – pardavimo sutartis, iš kurios matyti, kad šį butą ieškovas ketino įsigyti ir kad pradinį 10 000 Lt įnašą už šį turtą taip pat sumokėjo ieškovas (b.l. 11). Be to, apeliacinės instancijos teismas taip pat pastebi, jog ieškovas neturėjo galimybės pats surinkti ir pateikti teismui daugiau įrodymų apie iš atsakovės banko sąskaitų vykdytas operacijas, nes bankai tokių duomenų tretiesiems asmenims neteikia (b.l. 48).

Taigi siekiant išvengti veiksmų, kuriais atsakovė apsunkintų galimo teismo sprendimo įvykdymą arba jį padarytų nebeįmanomą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo prašymą ir areštavo T. V. priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą 64 184 Lt sumai, uždraudžiant juo disponuoti valdyti ir naudotis, o nesant šio turto pakanakami, areštavo pinigines lėšas šios sumos ribose.

Remiantis CPK 145 straipsnio antrąja dalimi, laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo ir proporcingumo principais. Šie principai reiškia, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, jog maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet kartu nesukeltų atsakovui nuostolių, arba šie nuostoliai būtų minimalūs. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia tam tikrus nepatogumus ar ribojimus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų atsakovo teisių daugiau, negu būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti.

Kaip matyti iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, teismas, atsakovei taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia nurodė areštuoti atsakovės nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, o tik tuo atveju, jei tokio turto atsakovė neturi arba turi nepakankamai, ir pinigines lėšas. Be to, teismas leido iš areštuotų lėšų mokėti mokesčius valstybei ir privalomąsias socialinio draudimo įmokas bei atsiskaityti su ieškovu pagal šioje byloje pareikštus reikalavimus.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad vykdant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismo nurodyta tvarka, lėšos atsakovės sąskaitoje galės būti areštuotos tik tuo atveju, jeigu atsakovė neturi jokio turto, į kurį galėtų būti nukreipiamas išieškojimas. Jeigu atsakovė turto, kurio vertė 64 184 Lt, neturi ir dėl to atsiras poreikis jo lėšų areštui, tokia aplinkybė tik patvirtintų taikytų laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą, o tai savo ruožtu paneigtų apeliantės argumentus, kad šios priemonės taikytos nepagrįstai.

Taigi apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovės atžvilgiu taikė laikinąsias apsaugos priemones ir iš esmės įvertinęs galinčias dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atsakovei kilti neigiamas pasekmes, jas parinko proporcingai.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija laiko nepagrįstu atskirojo skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė ekonomiškumo principą.

Atskirojo skundo argumentas, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones pirmosios instancijos teismas neįvertino galimų atsakovės nuostolių atsiradimo rizikos ir privalėjo savo iniciatyva pareikalauti iš ieškovo pateikti duomenis apie atsakovės nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, užtikrinimo, taip pat nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį.

Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog savo iniciatyva teismas gali taikyti atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą tik esant viešajam interesui (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ Delagida“ v. UAB " Vilturta",bylos Nr. 2-677/2009). Tačiau tokio viešo intereso apeliantė pirmosios instancijos teismui nenurodė.

Apeliantė atskiruoju skundu prašo taikyti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Tačiau teisėjų kolegija tokį atsakovės prašymą atmeta.

Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad siekiant pritaikyti atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, būtina pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog ateityje nuostoliai gali realiai atsirasti ir būtent minėtų įrodymų pagrindu teismas sprendžia, ar reikia pareikalauti iš ieškovo pateikti galimų atsakovo nuostolių įvykdymo užtikrinimą, atsižvelgiant į nuostolių dydžio prognozę pagal byloje esančius ar šalių pateiktus duomenis. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad galimi nuostoliai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti realiai prognozuojami (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 19 d. nutartis Nr. 2-321/2009, 2008 m. lapkričio 27 d. nutartis Nr. 2-857/2008, 2008 m. lapkričio 6 d. nutartis Nr. 2-826/2008). Tokį galimų nuostolių realumą turi pagrįsti ir įrodyti asmuo, reiškiantis prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo (CPK 12 straipsnis, 78 straipsnis). Tačiau tokių įrodymų apeliantė į bylą nepateikė.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog norėdama išvengti konkrečių procesinių veiksmų vykdant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsakovė gali pasinaudoti teisinės gynybos priemonėmis, numatytomis CPK 146 straipsnyje, ir taip pašalinti nuostolių ar kitokių nepatogumų atsiradimo tikimybę.

Remiantis tuo, kas aukščiau išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones T. V. atžvilgiu iki ieškinio padavimo dienos, teisingai aiškino ir taikė civilinio proceso kodekso 144-152 straipsnio normas, dėl to ieškovo prašymą išsprendė teisingai, pagrindų panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra (Civilinio proceso kodekso 329, 330, 338 str.), todėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartis paliekama nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 str. 1 p.), o atsakovės T. V. atskirasis skundas netenkinamas.

Pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo 9,95 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.). Netenkinus atsakovės T. V. atskirojo skundo dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-11-16 nutarties ir nutraukus apeliacinį procesą pagal atsakovės A. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-11-16 nutarties iš atsakovių T. V. ir A. V. priteistina po 4,98 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 str. 2 d. 3 p., 315 str. 5 d., 331 str., 334 - 339 str., teisėjų kolegija

nutarė:

Apeliacinį procesą pagal atsakovės A. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 16 d. nutarties, kuria iki ieškinio pareiškimo atsakovei A. V. buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštuotas atsakovės A. V. kilnojamasis ar nekilnojamasis turtas, uždraudžiant juo disponuoti, nedraudžiant valdyti ir naudotis, o nesant pakankamai nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, areštuotos A. V. piniginės lėšos 30000 Lt sumai, leidžiant piniginių lėšų, esančių areštuotoje sąskaitoje, išmokėjimą atsiskaitymams su ieškovu, taip pat privalomiesiems mokesčiams į valstybės biudžetą, ieškovo E. D. reikalavimui užtikrinti, nutraukti.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 16 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo T. V. atžvilgiu, palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovių T. V. ir A. V. po 4,98 Lt (keturis litus ir 98 centus) pašto išlaidų valstybei, mokamų į surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).

Teisėjai Rasa GudžiūnienėRomualda JanovičienėAndžej Maciejevski