Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 159 straipsnyje, 260 straipsnio 1 dalyje, 264 straipsnio 2 dalyje, 261 straipsnyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 159 straipsnį (už nepilnamečio U. L. įtraukimą į nusikalstamą veiką) – 1 metams ir 6 mėnesiams;

pagal BK 159 straipsnį (už nepilnamečio D. Ž. įtraukimą į nusikalstamą veiką) – 1 metams ir 6 mėnesiams;

pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (už kanapių ir jų dalių laikymą turint tikslą platinti) – 3 metams;

pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (už kanapių dervos įgijimą ir laikymą turint tikslą platinti) – 5 metams;

pagal BK 264 straipsnio 2 dalį – 6 metams ir 6 mėnesiams;

pagal BK 261 straipsnį (už narkotinių medžiagų platinimą nepilnamečiui D. Ž. laikotarpiu nuo 2011 m. pavasario iki 2011 m. lapkričio mėnesio) – 7 metams ir 6 mėnesiams;

pagal BK 261 straipsnį (už narkotinių medžiagų platinimą nepilnamečiui D. Ž. 2011 m. lapkričio 22 d.) – 7 metams ir 6 mėnesiams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 16 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu U. L. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, D. Ž. nuteistas pagal BK 261 straipsnį, tačiau dėl jų apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad nuo 2011 m. sausio mėnesio bute (duomenys neskelbtini), įtikinėdamas ir papirkdamas, t. y. siūlydamas vaikui – U. L., gim. xxx, piniginį atlygį 10 Lt už kiekvieną parduotą narkotinės medžiagos kanapių ir jų dalių ar kanapių dervos gramą, jį įtraukė į nusikalstamą veiką – narkotinių medžiagų platinimą.

Be to, A. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2011 m. pavasario iki 2011 m. lapkričio mėn., tikslus laikas ir vietos ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, siūlydamas nepilnamečiui D. Ž., gim. xxx, vartoti narkotines medžiagas kanapes ir jų dalis bei kanapių dervą, duodamas jam vartoti šių narkotinių medžiagų, lenkė nepilnametį D. Ž. ne gydymo tikslais vartoti narkotines medžiagas ir platino narkotines medžiagas kanapes ir jų dalis bei kanapių dervą šiam nepilnamečiui.

Be to, A. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2011 m. vasarą, tikslus laikas ir vieta ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, įtikinėdamas ir papirkdamas, t. y. siūlydamas vaikui – D. Ž., gim. xxx, piniginį atlygį 10 Lt už kiekvieną parduotą narkotinės medžiagos kanapių ir jų dalių ar kanapių dervos gramą, jį įtraukė į nusikalstamą veiką – narkotinių medžiagų platinimą.

Be to, A. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad iki 2011 m. lapkričio 24 d. 11.18 val. neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, bute (duomenys neskelbtini), laikė 0,206 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, iki kratos metu jas rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Be to, A. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2011 m. lapkričio 19 d. iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo 12,352 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos, kurią nuo įgijimo momento, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, laikė su savimi iki 2011 m. lapkričio 22 d. ryto, kai bute (duomenys neskelbtini), perdavė dalį – 2,295 g – D. Ž., gim. xxx, ir tokiu būdu platino nepilnamečiui narkotinę medžiagą, o likusią dalį – 10,057 g – turėdamas tikslą platinti, laikė name (duomenys neskelbtini), iki 2011 m. lapkričio 24 d. 12.20 val., kai dalį – 1,095 g narkotinės medžiagos kanapių dervos – patalpų apžiūros metu rado ir paėmė policijos pareigūnai, o likusią dalį – 8,962 g narkotinės medžiagos kanapių dervos – papildomos apžiūros metu rado ir paėmė policijos pareigūnai 2011 m. gruodžio 24 d. 15.10 val.

Nuteistasis A. Ž. apeliaciniame skunde nurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu renkant įrodymus pažeisti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) reikalavimai. D. Ž. atitinka apelianto šeimos nario ir artimojo giminaičio sąvoką. Dėl to prieš duodant parodymus jis turėjo būti įspėtas, kad turi galimybę pasinaudoti BPK 82 straipsnio 2 dalyje numatyta teise. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme D. Ž. apie šią teisę nebuvo informuotas, tuo pažeistos BPK 20 straipsnio normos. Tokią praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. D. Ž., neatskleidęs aplinkybių dėl tariamo lenkimo vartoti narkotines medžiagas, nebūtų pakenkęs sau, todėl ypač svarbu supažindinti šį asmenį su teise atsisakyti duoti parodymus ar kai kuriuos iš jų – prieš tėvą. Nebuvo užtikrinta apelianto teisė į teisingą procesą, numatyta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnyje. Atsižvelgiant į šiuos pažeidimus, veika dėl nepilnamečio D. Ž. lenkimo vartoti narkotines medžiagas laikoma neįrodyta.

Veika dėl nepilnamečio D. Ž. lenkimo vartoti narkotines medžiagas ir platinimo jas nuo 2011 m. pavasario iki 2011 m. lapkričio mėn. apeliantui inkriminuota tik pagal D. Ž. parodymus. Nors teismas konstatavo, jog D. Ž. parodymus patvirtina U. L. parodymai, tačiau pastarasis parodė žinantis tik aplinkybę apie mėtų maišymą su rūkomąja medžiaga. Pats apeliantas neigė vertęs D. Ž. rūkyti kanapes. Dėl to nesant kitų įrodymų dėl šios veikos jis išteisintinas.

0,206 g kanapių ir jų dalių laikymas bute (duomenys neskelbtini), nepagrįstai pripažintas savarankiška atskira nusikalstama veika. Narkotines medžiagas apeliantas laikė nepaisydamas jų rūšinio požymio, t. y. jis neturėjo tikslo įsigyti ir laikyti kanapių ir jų dalių atskirai nuo kanapių dervos. Laikyti kanapes, jų dalis ir kanapių dervą buvo jo vieningas sumanymas, t. y. vieninga tyčia. Buvus vieningą tyčią patvirtina ir tai, kad narkotinės medžiagos rastos bei paimtos tuo pačiu metu. Praktiką, jog skirtingų rūšių narkotines medžiagas, paimtas iš įtariamųjų tuo pačiu metu, įprasta laikyti viena veika, formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Dėl išdėstytų argumentų dvi atskiros veikos dėl 0,206 g kanapių ir jų dalių laikymo bute (duomenys neskelbtini), ir dėl 10,057 g kanapių dervos laikymo name (duomenys neskelbtini), turi būti kvalifikuotos kaip viena veika, taikant idealiąją nusikaltimų sutaptį.

Apeliantas prisipažino padaręs penkias iš septynių jam inkriminuotų veikų, todėl teismas už tas veikas, kurias pripažino, turėjo skirti mažesnes bausmes. Savo nusikaltimais apeliantas niekam nepadarė žalos, nukentėjusiųjų šioje byloje nėra, civilinių ieškinių nepareikšta. Nusikaltimai nesmurtiniai, todėl nehumaniška jį izoliuoti nuo visuomenės tokiam ilgam laikotarpiui. Be to, teismas neatsižvelgė į apelianto amžių, kad jis gali nebesulaukti laisvės ir nebepasidžiaugti savo artimaisiais. Apeliantui paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė prieštarauja teisingumo principui.

Byloje nustačius padarytas penkias veikas, iš kurių trys (kanapių ir jų dalių laikymas turint tikslą platinti, kanapių dervos laikymas turint tikslą platinti ir narkotinių medžiagų platinimas D. Ž. 2011 m. lapkričio 22 d.) vertintinos kaip viena, taikant idealiosios nusikaltimų sutapties kriterijus, šios veikos turėtų būti apimamos. Teismas nepagrįstai neįvertino ir dviejų nesunkių veikų (už nepilnamečių įtraukimą į nusikalstamą veiką) skirtumo nuo kitų apelianto padarytų veikų ir netaikė bausmių apėmimo taisyklės. Apėmimo taisyklę teismas turėjo taikyti, atsižvelgęs į padarytų nusikaltimų pavojingumą. Dėl išdėstytų argumentų apelianto padarytos veikos turėjo būti apimtos.

Nuteistasis A. Ž. apeliaciniu skundu prašo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 264 straipsnio 2 dalį, 261 straipsnį (už narkotinių medžiagų platinimą nepilnamečiui D. Ž. laikotarpiu nuo 2011 m. pavasario iki 2011 m. lapkričio mėnesio) panaikinti ir jį dėl šių veikų išteisinti, o kitą nuosprendžio dalį pakeisti, sumažinti paskirtą bausmę.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.

Nuteistojo A. Ž. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nuteistasis ginčija nuosprendį tik dėl dviejų veikų padarymo ir bausmės, todėl vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Teisėjų kolegijos nuomone, A. Ž. kaltė padarius inkriminuotus nusikaltimus, kuriuos jis ginčija, įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl jų pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Dėl ginčijamų veikų, numatytų BK 264 straipsnio 2 dalyje ir 261 straipsnyje

Nuteistasis A. Ž. ginčija nuo 2011 m. pavasario iki 2011 m. lapkričio mėnesio lenkęs nepilnametį sūnų D. Ž. ne gydymo tikslais vartoti narkotines medžiagas kanapes ir jų dalis bei kanapių dervą, taip pat jas platinęs šiam nepilnamečiui.

Apelianto nuomone, D. Ž. nebuvo informuotas apie BPK 82 straipsnio 2 dalyje numatytą teisę atsisakyti duoti parodymus prieš tėvą, tuo pažeistos BPK 20 straipsnio normos, todėl veika dėl nepilnamečio sūnaus lenkimo vartoti narkotines medžiagas laikoma neįrodyta.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta, dėl skundžiamos veikos apeliantas pagrįstai pripažintas kaltu.

82 straipsnis ,,Liudijimo ypatumai“ įrašytas Baudžiamojo proceso kodekso V skyriaus pirmame skirsnyje, pavadintame ,,Liudytojai“. Tai reiškia, kad šio straipsnio nuostatos taikomos asmeniui, kurio procesinė padėtis yra liudytojas.

Nagrinėjamoje byloje nuo pat pirmos apklausos nepilnametis D. Ž. dalyvaujant gynėjui apklaustas kaip įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 261 straipsnyje (2 t., 13 b. l.), todėl jam netaikoma aptariama įstatymo nuostata. Pranešant apie įtarimą jam išaiškintos BPK 21 straipsnio 4 dalyje numatytos teisės (2 t., 12 b. l.), įskaitant teisę duoti parodymus. D. Ž. pasinaudojo šia teise ir davė parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką – narkotinių medžiagų įgijimą ir platinimą nepilnamečiui U. L.

Jau pirmos apklausos metu D. Ž. prisipažino ir išsamiai papasakojo viską, kaip buvo: kartą tėvas pasiūlė parūkyti ,,Broniaus“ (kanapių), ir jis iš smalsumo pabandė; 6–7 kartus tėvas pasiūlė ir davė kanapių parūkyti pačiam su draugais; keletą kartų iš tėvo gautas kanapes pardavė draugams; paskutinį kartą iš tėvo gautą maišelį su hašišu (buvo penki vienetai) perdavė U. L.

Taip paaiškėjo apelianto A. Ž. padaryti, tačiau jo ginčijami nusikaltimai.

Taigi duomenys gauti įstatymo leidžiamu būdu, BPK 20 straipsnio nuostatos nepažeistos.

Skunde minima teismų praktika šiuo klausimu nagrinėjamoje byloje netinka, nes apelianto nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse rašoma apie asmenis, kurie davė parodymus prieš šeimos narius kaip liudytojai arba kaip įtariamieji davė nenuoseklius parodymus prieš save abejones dėl apklausų teisėtumo keliančiomis aplinkybėmis ir šių parodymų negalima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog aptariamos nusikalstamos veikos A. Ž. inkriminuotos tik pagal sūnaus D. Ž. parodymus, nors atkreipiamas apelianto dėmesys, kad kito nuteistojo parodymai, gauti teisėtu būdu, yra tinkamas įrodymas. Byloje nenustatyta, jog D. Ž. turėjo interesą apkalbėti savo tėvą.

Nuteistojo D. Ž. parodymai išsamiai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje, todėl nekartojami.

Byloje yra ir daugiau A. Ž. kaltę padarius aptariamus nusikaltimus įrodančių duomenų, kurie yra tinkami įrodymai, būtent, kito nepilnamečio nuteistojo U. L. parodymai. Nuteistasis U. L. pirmosios instancijos teisme parodė, kad, kai mamos nebūdavo namuose, trise (A. Ž., D. Ž. ir U. L.) parūkydavo kanapių, kurias duodavo A. Ž..

Apeliantas skunde iškraipo nuteistojo U. L. parodymus teigdamas, jog šis parodė žinantis tik mėtų maišymo su rūkomąja medžiaga aplinkybę.

Priešingai, teisme atsakydamas į A. Ž. klausimus nuteistasis U. L. nuosekliai parodė A. Ž. parsinešdavus kažkokios arbatos (lyg mėtinės) ir ją maišydavus su kanapėmis, kad daugiau išeitų.

Teismas pagrįstai įvertino apelianto parodymus kaip neįtikėtinus, jog jis duodavo sūnui rūkyti arbatos norėdamas patikrinti, ar šis nerūko ,,žolės“.

Taigi nepilnamečio sūnaus lenkimą ne gydymo tikslais vartoti narkotines medžiagas iš dalies įrodo paties apelianto parodymai, kad jis duodavo sūnui rūkyti, o rūkomą medžiagą esant kanapes įrodo nepilnamečio D. Ž. parodymai.

Apeliacinio skundo argumentas dėl Konvencijos 6 straipsnio pažeidimo atmetamas kaip deklaratyvus. Šiame nuosprendyje jau aptartas įrodymų leistinumas.

Veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 264 straipsnio 2 dalį ir 261 straipsnį.

Dėl nusikaltimų daugeto

Apeliantas ginčija 0, 206 g kanapių ir jų dalių laikymą bute (duomenys neskelbtini), kaip savarankišką veiką ir nori, jog ji būtų kvalifikuota kaip viena veika, taikant idealiąją nusikaltimų sutaptį, su 10,057 g kanapių dervos laikymu name (duomenys neskelbtini).

Toks apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad tai dvi savarankiškos veikos. Tokį veikų įvertinimą nulėmė ne apelianto nurodyta aplinkybė, jog jis skirtingose vietose laikė dvi skirtingas narkotines medžiagas nepaisydamas jų rūšinio požymio, bet tai, kad jos įgytos skirtingu laiku, iš skirtingų šaltinių, skirtingomis aplinkybėmis (pirmuoju atveju konkretus įgijimo šaltinis ir aplinkybės nenustatytos, todėl įgijimas nebuvo teisiškai įvertintas, antruoju – atvežė iš Biržų kaip kompensaciją už pavogtą auksinę grandinėlę). Taigi nėra pagrindo teigti, jog šių narkotinių medžiagų buvimą apelianto žinioje sąlygojo vieningas sumanymas ir tyčia. Esmės nekeičia tai, kad abi narkotines medžiagas pareigūnai rado ir paėmė tą pačią dieną.

Apelianto nurodyta teismų praktika negali būti laikoma teisminiu precedentu, taikytinu šioje byloje. Iš apeliaciniame skunde minimų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių turinio matyti, jog tose bylose nustatytos faktinės aplinkybės nėra identiškos arba labai panašios į šioje byloje aptariamas, o Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime nurodyta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose.

Dėl bausmės

Pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo bausmių už atskiras nusikalstamas veikas skyrimą. Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamo nuosprendžio motyvais, todėl jų nekartoja.

Įvertinęs padarytų veikų kiekį, jų pavojingumą, kaltininko asmenybę, nenustatęs nei jo atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, teismas beveik už visas nusikalstamas veikas paskyrė artimas vidutinėms laisvės atėmimo bausmes, o už vieną veiką – artimą minimaliai trukmei bausmę.

Skirti mažesnių bausmių netikslinga. Ikiteisminio tyrimo metu apeliantas nedavė parodymų. Jis turėjo tokią teisę ir ja pasinaudojo, tačiau tai nerodo apeliantą nuo pat pradžių gailintis dėl padarytų veikų ir nuoširdžiai prisipažįstant, o tai reikšminga skiriant bausmę. Visos veikos padarytos, veikiant tiesiogine tyčia.

Nepagrįstas skundo argumentas, jog apeliantas niekam nepadarė žalos. Priešingai, jis padarė žalos nepilnamečiams, juos įtraukdamas į narkotinių medžiagų platinimą, lenkdamas sūnų vartoti šias medžiagas, taip pat kitiems asmenims, kuriems šias medžiagas nepilnamečiai išplatino.

Kita vertus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad paskirta galutinė subendrinta bausmė yra per griežta. Ji prieštarauja teisingumo ir protingumo principams bei BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytai bausmės paskirčiai.

Teismas tinkamai vadovavosi BK 63 straipsnio 2 dalies nuostatomis, taikydamas bausmių apėmimo taisyklę. Dėl to nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog teismas netaikė šios taisyklės, subendrindamas dvi nesunkias veikas. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad už BK 159 straipsnyje numatytas veikas bausmės su kitomis bausmėmis subendrintos jas apimant, pritaikius BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą.

Teismas taip pat teisingai nustatė, kurios veikos padarytos esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, ir tas veikas subendrino jas apimdamas.

Tačiau teismas visiškai nemotyvavo, kodėl taikydamas BK 63 straipsnio 4 dalies nuostatas ir bausmes iš dalies sudėdamas galutinę subendrintą bausmę paskyrė artimą maksimaliai.

Skirdamas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, teismas nurodė skiriantis artimas vidutinėms bausmes. Teisėjų kolegijos nuomone, šis principas turi būti išlaikytas, ir iš dalies sudedant bausmes.

Už atskiras veikas paskirtos pakankamai griežtos bausmės, jos atitinka veikų sunkumą, tačiau subendrinta bausmė turi būti teisinga, išlaikanti proporciją tarp veikų pavojingumo (teisėjų kolegija to neginčija) ir realiai kilusių santykinai nedidelių padarinių (nepilnametis D. Ž. vengė susitikimų su tėvu ir nedaug išplatino iš jo gautų narkotinių medžiagų, pats vartojo šias medžiagas tik keletą kartų, nepilnamečio U. L. nusikalstama veika taip pat nebuvo intensyvi).

Apeliaciniame skunde minimos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos netaikomos, nes galutinė bausmė koreguojama, taikant bausmių subendrinimo taisykles.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 13 d. nuosprendžio dalį dėl galutinės subendrintos bausmės paskyrimo pakeisti:

vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2, 4, 6 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes pagal BK 159 straipsnį, 260 straipsnio 1 dalį, 264 straipsnio 2 dalį ir 261 straipsnį subendrinti bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais ir galutinę subendrintą bausmę A. Ž. paskirti laisvės atėmimą 12 (dvylikai) metų ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.