- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-16
- Bylos Nr.
- 2S-946-340/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Pareiškėjas
- J.V.
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Vilniaus apskrities viršininko administracija
- Kategorijos
- 106.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 106.8.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Įžanginė dalis
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J.V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 28 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo J.V. pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Vilniaus apskrities viršininko administracija.
Aprašomoji dalis
nustatė:
pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog M.V. po savo vyro A.V. mirties priėmė palikimą faktiškai pradėdama valdyti paveldimą turtą. Nurodė, kad faktas nustatomas nuosavybės teisių atkūrimui.
Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2008-05-21 nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2008-06-16 arba per 20 d. nuo šios nutarties gavimo dienos nutartyje nurodytiems trūkumams pašalinti.
Pareiškėjas, atsižvelgęs į teismo nutartį dėl trūkumų pašalinimo, pateikė teismui papildomus dokumentus.
Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2008-08-28 nutartimi pareiškimą atsisakė priimti. Teismas nustatė, jog, kuomet viešajame registre gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu nuo 1975-08-13 įregistruoti kaip pareiškėjo E.V. nuosavybė, pareiškimas dėl pareiškėjo prašomo nustatyti juridinio fakto nenagrinėtinas teisme. Pareiškimas nenagrinėtinas, kadangi pareiškėjas pagal 1975-08-12 paveldėjimo teisės liudijimą priėmė paminėtą M.V. palikimą, tame tarpe ir pareiškėjo nurodytą pareiškėjo dėdės A.V. vardu registruotą namo dalį ir ūkinio pastato dalį, esančią (duomenys neskelbtini). Dėl kokių nuosavybės teisių atkūrimo, būdamas namo ir ūkinių pastatų savininku, pareiškėjas prašo nustatyti juridinį faktą, kuris nustatytas nuosavybės įregistravimu viešajame registre, pareiškėjas nenurodo. Teismas nustatė, kad šalindamas trūkumus pareiškėjas pateikia Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007-10-12 raštą Nr. S22-1353, kuriame pareiškėjui pranešta, kad prašymas atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko žemę adresu (duomenys neskelbtini) pateiktas 1992-03-19. Teismas konstatavo, jog tik esant atnaujintam terminui nuosavybės teisėms atkurti dokumentams pateikti, gali būti priimtas pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nes tik tuomet faktas turėtų juridinę reikšmę. Pareiškėjas neprašo termino atnaujinimo ir nepateikia jokio įrodymo, kad pareiškėjui yra atnaujintas terminas dokumentams Vilniaus apskrities viršininko administracijai pateikti; todėl, pareiškimą, kaip nenagrinėtiną teisme, teismas atsisakė priimti. Teismas pažymėjo, kad išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimas vykdomas ne pagal Civilinio kodekso, o pagal specialiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas taisykles. Tai, kad valstybės ir jos institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra viešojo administravimo sritis (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 str. 1 d.) ne kartą konstatavo specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo.
Atskiruoju skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2008-08-28 nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apelianto nuomone, teismas pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas, reglamentuojančias Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas bei CPK 177, 183 str. nuostatas dėl rašytinių įrodymų ir neteisingo jų vertinimo. Nurodo, kad teismas pažeidė teisės normų reikalavimus, pradėdamas nagrinėti bylą, spręsti pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, net nepriėmęs pareiškimo; tik priėmęs pareiškėjo procesinį dokumentą ir nagrinėdamas bylą iš esmės teismas galėjo pasiūlyti pateikti daugiau įrodymų. Nurodo, jog iš Nekilnojamojo turto registro centrinio banko 2006-05-15 išrašo matyti, jog (duomenys neskelbtini) statiniai priklauso pareiškėjui ir A.V., o 2008-06-09 įraše konstatuota, kad tik pareiškėjui, įrašai prieštaringi vienas kitam. Nurodo, kad prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo pateikęs 1992-03-19, t.y. nepraleidęs įstatymų nustatyto termino. Apelianto nuomone, klausimą dėl termino pateikiamiems dokumentams atnaujinimo, galima išspręsti parengiamajame teismo posėdyje patikslinus pareiškimą arba pirmosios instancijos teismui tenkinus pareiškimą ir nustačius juridinę reikšmę turintį faktą ir vėliau kreipiantis administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Todėl nesutinka su teismo nuostata, kad neišsprendus šio klausimo pirmiau, turėtų būti teisinis pagrindas atsisakyti priimti pareiškimą.
Atskirasis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priėmimo klausimą, tinkamai įvertino bylos aplinkybes bei pritaikė šį klausimą reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas.
Civilinio proceso teisena dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo turi specialią paskirtį ir gali būti naudojama tik esant tam tikroms įstatyminėms prielaidoms. Kasacinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką bylose dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, ne kartą pažymėjo, jog nustatomi tik tokie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, ir, nagrinėjant klausimą dėl prašymo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, būtina įvertinti, ar prašomas nustatyti faktas, atsižvelgiant į atitinkamus santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, gali būti pagrindas atsirasti pareiškėjo siekiamoms įgyti teisėms. Pagal CPK 444, 445 straipsnių nuostatas juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t.y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme.
Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog kuomet viešajame registre gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu nuo 1975-08-13 įregistruoti kaip pareiškėjo E.V. nuosavybė, pareiškimas dėl pareiškėjo prašomo nustatyti juridinio fakto, kad M.V. po savo vyro A.V. mirties priėmė palikimą faktiškai pradėdama jį valdyti, nenagrinėtinas teisme. Atskirajame skunde pareiškėjas nurodo, jog iš Nekilnojamojo turto registro centrinio banko 2006-05-15 išrašo matyti, jog (duomenys neskelbtini) statiniai priklauso pareiškėjui ir A.V., o 2008-06-09 įraše konstatuota, kad tik pareiškėjui, įrašai prieštaringi vienas kitam. Kolegija nesutinka su tokia Nekilnojamojo turto registro centrinio banko išrašų interpretacija, kadangi 2006-05-15 Nekilnojamojo turto registro centrinio banko įraše nurodyta, kad A.V. nuosavybės teisės įrašas galiojo nuo 1949-12-09 iki 1975-08-13, o E.V. – nuo 1975-08-13 (b.l. 33-34); 2008-06-09 Nekilnojamojo turto registro centrinio banko įraše nurodyta, kad nuosavybės teisės įrašas E.V. galioja nuo 1975-08-13 (b.l. 38), todėl akivaizdu, kad įrašai neprieštarauja vienas kitam. Kadangi pareiškėjas pagal 1975-08-12 paveldėjimo teisės liudijimą priėmė M.V. palikimą, tame tarpe ir pareiškėjo nurodytą pareiškėjo dėdės A.V. vardu registruotą namo dalį ir ūkinio pastato dalį, esančią (duomenys neskelbtini); dėl kokių nuosavybės teisių atkūrimo, būdamas namo ir ūkinių pastatų savininku, pareiškėjas prašo nustatyti juridinį faktą, kuris nustatytas nuosavybės įregistravimu viešajame registre, pareiškėjas nenurodo, todėl kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškimas nenagrinėtinas teisme ir atsisakė jį priimti, nepažeisdamas CPK normų, reglamentuojančių pareiškimo priėmimo bei įrodymų vertinimo klausimus.
Apeliantas nurodo, jog prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo pateikęs 1992-03-19, t.y. nepraleidęs įstatymų nustatyto termino ir pateikia Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007-10-12 raštą Nr. S22-1353, dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo. Šį raštą kolegija vertina kritiškai, kadangi rašte minima žemės yra (duomenys neskelbtini), gi pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo bei pridedamuose įrodymuose kalbama apie turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Pažymėtina ir tai, kad iš šio rašto neaišku, kas yra buvęs savininkas, su kuriuo giminystės ryšį įrodančių dokumentų nepateikta. Kitokių įrodymų ar argumentų dėl žemės (duomenys neskelbtini), nėra pateikta. Todėl kolegijos vertinimu, neįrodyta, kad šis klausimas susijęs su pateiktu pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, jog M.V. po savo vyro A.V. mirties priėmė palikimą faktiškai pradėdama valdyti paveldimą turtą, nustatymo. Atsižvelgiant į išdėstytą, kolegija laiko, kad netikslinga plačiau pasisakyti dėl teismo ir apelianto argumentų, susijusių su termino atnaujinimu pateikti dokumentams nuosavybės teisėms atkurti, bei teismingumo klausimais.
Esant tokioms aplinkybėms, pripažįstama, kad atskirajame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Todėl atskirasis skundas atmetamas, paliekant Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008-08-28 nutartį nepakeistą (CPK 337 str. 1 p.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 329, 331, 336, 337, 339 str., kolegija
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.