- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-27
- Bylos Nr.
- 2S-2025-258/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rita Kisielienė
- Ieškovas
- UAB ,,Autocom LT“
- Atsakovas
- UAB ,,Litmac“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Kisielienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB ,,Autocom LT“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB ,,Autocom LT“ ieškinį atsakovui UAB ,,Litmac“ dėl nuostolių atlyginimo, trečias asmuo R. M.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB ,,Autocom LT“ teismui reiškiamu ieškiniu atsakovui UAB ,,Litmac“, prašo iš atsakovo priteisti 30 280,28 Lt nuostolių, 6 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas ieškinyje suformulavo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui priklausantį turtą, pinigines lėšas ir turtines teises pareikšto reikalavimo ribose.
Nurodė, kad reikalavimo suma atsižvelgiant į atsakovo turtinę padėtį yra didelė, šią aplinkybę patvirtina tai, kad atsakovas mažina darbuotojų skaičių ir didėja jo skola VSDF. Atsakovo elgesys ieškovo atžvilgiu rodo jo nesąžiningumą ir realią grėsmę, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimai palinkus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas. Atsakovas nepagrįstai vengia vykdyti savo prievoles, kylančias iš nuomos sutarties.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. nutartimi ieškovo UAB ,,Autocom LT“ prašymas atmestas.
Teismas nurodė, kad vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo paties ieškovo valios. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises (Lietuvos apeliacinio teismo 2011-02-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-155/2011). Teismo vertinimu, ieškovas prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepateikė teismui jokių duomenų, kad galima būtų daryti išvadą, jog atsakovas negalės įvykdyti teismo sprendimu nustatytos piniginės prievolės. Aplinkybės, jog byloje kilo ginčas dėl didelės pinigų sumos, galinčios apsunkinti teismo sprendimo, jei jis būtų palankus ieškovui, įvykdymą, teismas nelaikė esmine, kadangi didelė ieškinio suma savaime nesudarė pagrindo byloje taikyti atsakovo turto ir piniginių lėšų areštą kaip procesinio pobūdžio apsaugos priemonę. Priešingu atveju šio klausimo išsprendimas vien tik esant didelei ieškinio sumai (kurią savo nuožiūra nustato ieškovas), bet neatsižvelgiant į kitas reikšmingas aplinkybes, reikštų formalų, o ne realų, konstitucinėmis normomis pagrįstą teisingumo vykdymą. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme UAB „Litmac“ atžvilgiu buvo iškelta viena civilinė byla, kurioje įmonė buvo patraukta atsakovu. Teismo nuomone, ši aplinkybė nesudarė pagrindo teigti, kad atsakovas sužinojęs apie jo atžvilgiu pareikštus reikalavimus bandys vengti galimai jo atžvilgiu nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovas nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių, kad atsakovas slepia turtą ar bando jį realizuoti, perleisti tretiesiems asmenims be kreditorių žinios. Atmesdamas ieškovo argumentus, dėl atsakovo skolų SODRAI, teismas konstatavo, kad nuo 2014 m. gegužės 30 d., iki skundžiamosios nutarties priėmimo, atsakovo skola Sodrai siekė 4 054,30 Lt. Iš ieškovo pateiktos pažymos turinio sekė, kad atsakovo skola Sodrai nuolat keičiasi, t.y. nuo 2014 m. sausio 25 d., socialinio draudimo įsiskolinimų atsakovas neturėjo; nuo 2014 m. vasario 25 d., turėjo 972,28 Lt skolą, o 2014 m. kovo 6 d. skolų neturėjo. Iš nurodytų aplinkybių, teismas padarė išvadą, jog atsakovas reguliariai atsiskaito su Sodra. Be to, ieškovo nurodyta aplinkybė, kad atsakovas mažina įmonės darbuotojų skaičių, patvirtina, jog jis stengiasi sumažinti susidariusi įsiskolinimą Sodrai. Teismo nuomone, ta aplinkybė, kad atsakovas skundžiamosios nutarties priėmimo dienai turėjo 4 054,30 Lt skolą Sodrai, nesudarė pagrindo teigti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių sprendimo įvykdymas pasunkės (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 2 d., 178 str.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas UAB ,,Autocom LT“ (toliau – apeliantas) atskiruoju skundu prašo panaikinti skundžiamąją teismo nutartį ir priimti naują nutartį, ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti.
Nurodo, kad reikalavimo suma – 30 280,28 Lt yra didelė, todėl vien tai jau suponuoja pagrindą taikyti laikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui. Apelianto teigimu, priimant skundžiamąją nutartį nebuvo atsižvelgta į tai, kad atsakovas sparčiai mažina darbuotojų skaičių, taip pat didėja jo skolos Sodrai, todėl apeliantas mano, kad ieškinio suma atsakovui yra didelė ir reikšminga, nes atsakovas negali padengti 4 054,30 Lt skolos Sodrai. Todėl apeliantas mano, kad teismas neturėdamas jokių duomenų, paneigiančių aukščiau minėtą prezumpciją, nepagrįstai ieškovo reikalavimo apimties nevertino, kaip savarankiško pagrindo, suponuojančio būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu. Teismas neturėdamas jokių finansinę atsakovo padėtį pagrindžiančių įrodymų, padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovas nebandys išvengti ieškovui palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, jo vykdymo. Kritiškai vertina teismo išvadą, jog darbuotojų skaičius yra mažinamas siekiant sumokėti skolas Sodrai, nes toks darbuotojų mažinimas rodo, kad įmonės finansinė padėtis yra sunki ir atsakovas yra nepajėgus įvykdyti teismo sprendimo, jei jis bus palankus ieškovui (apeliantui). Juo labiau, kad per 4, 2014 metų mėnesius, atsakovas sumažino įmonės darbuotojų skaičių nuo 5 iki 1 darbuotojo. Nesutinka su teismo išvada dėl galimo atsakovo nesąžiningumo vykdant iš sutarties kylančius įsipareigojimus bei galimą vengimą tinkamai įvykdyti ieškovui galimai palankų teismo sprendimą ir mano, jog teismas netinkamai įvertino atsakovo vengimą atsiskaityti, bendradarbiauti ir kooperuotis su ieškovu Įvertinus nesąžiningus atsakovo veiksmus, kuriais ignoruojami iš sutarties kylantys įsipareigojimai yra nebejotinai reali grėsmė, kad atsakovas lygiai taip pat nesąžiningai vengs įvykdyti ieškovui galimai palankų teismo sprendimą, todėl siekiant užtikrinti realų, o ne fipotetinį teismo sprendimo įvykdymą yra būtina ieškinio reikalavimo ribose areštuoti atsakovo turtą.
Atsiliepimas į atskirąjį skundą įstatymo nustatyta tvarka pateiktas nebuvo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą, atskirojo skundo argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas ir nesudaro pagrindo apskųstajai nutarčiai panaikinti.
Atskirasis skundas atmestinas.
CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš šios teisės normos dispozicijos akivaizdu, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis yra užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą bei garantuoti šio sprendimo privalomumą (CPK 18 str.). Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas.
Apeliantas pateikęs atskirąjį skundą teigia, kad ieškinio reikalavimo suma – 30280,28 Lt yra didelė ir reikšminga atsakovui, todėl ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, jo įvykdymas gali būti apsunkintas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien didelė ieškinio suma nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovui palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, atsakovas vengs jo įvykdymo. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo (atsakovų) finansines galimybes, t. y. ar jam (jiems) ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2013 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1535/2013). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad atsakovas, ieškovui (apeliantui) palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, sieks išvengti ieškovui (apeliantui) palankaus teismo sprendimo įvykdymo ar jau ėmėsi tokių veiksmų. Kartu pažymėtina ir tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindinis tikslas yra ne reikalavimo pagrįstumo nustatymas (tai nustatoma išnagrinėjus ginčą iš esmės), o būsimo, galimai šaliai palankaus, teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas, pasinaudodamas VĮ Registrų centras Juridinių asmenų duomenų bazės duomenimis, nustatė, jog apelianto įmonė veiklą vykdo, ir nors neteikia registrui finansinių dokumentų rinkinių, tačiau vien tai negali patvirtinti, jog atsakovas yra nemokus ir vengs ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo ar apsunkins jo įvykdymą (CPK 144 str. 1 d., 179 str. 3 d.). Apeliantas įrodinėdamas atsakovo finansinės padėties sunkumą pateikė teismui išrašus apie atsakovo neatsiskaitymą su Sodra ir iš įmonės atleidžiamus darbuotojus (b.l. 33-34). Tačiau sutiktina su pirmos instancijos teismo išvada, jog šie argumentai neįrodo, kad atsakovas, teismui priėmus atsakovui palankų sprendimą, vengs teismo sprendimo įvykdymo, nes iš apelianto pateiktų rašytinių įrodomų galima daryti išvadą, jog atsakovo skolos Sodrai nuolat kinta, o darbuotojų atleidimas yra galimas ne tik dėl įmonės finansinės padėties pasunkėjimo, tačiau ir dėl įvairiausių gamybinių-organizacinių priemonių ir tikslų. Pirmos instancijos teismas nustatė, jog atsakovo atžvilgiu teismuose yra pradėta tik viena byla, todėl sutiktina su pirmos instancijos teismo išvada, kad atsakovas sužinojęs apie jo atžvilgiu pareikštus reikalavimus bandys vengti galimai jo atžvilgiu nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo.
Atsižvelgiant į išdėstytą apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog priimdamas skundžiamą nutartį pirmos instancijos teismas nepažeidė CPK 145 straipsnio 2 dalies nuostatų ir tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl naikinti skundžiamosios teismo nutarties nėra teisinio pagrindo (CPK 183 str., 185 str., 263 str., CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. nutartį palikti nepakeistą.