Telšių apylinkės teismo sprendimas

sekretoriaujant Astai Lėgaudienei, Viktorijai Stanienei, Inai Visockienei, Odetai Krasauskienei,

dalyvaujant ieškovo BUAB „Telšių kuras“ atstovui bankroto administratoriui Rimantui Bražūnui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Telšių kuras“, atstovaujamos bankroto administratoriaus Rimanto Bražūno, ieškinį atsakovui UAB „Ajuva“, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje V. R., dėl sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Iš dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimų, byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad UAB „Telšių kuras“ pardavė UAB „Ajuva“ pagal 2014-04-07 PVM sąskaitą-faktūrą TK Nr. 065 320,63 tonų akmens anglies po 425 Lt už toną, iš viso už 136267,75 Lt su PVM, o pagal 2014-04-08 PVM sąskaitą-faktūrą TK Nr. 066 410,595 tonų brikečių po 253 Lt už toną, iš viso už 103880,54 Lt su PVM (1 t., b.l. 19, 20). Iš UAB „Telšių kuras“ 2014 m. balandžio mėn. ataskaitos už parduotas prekes pavedimais ir prekių ataskaitos nustatyta, kad parduodant atsakovui akmens anglį ir briketes buvo pritaikyta iš viso 61606,91 Lt (44267,05 Lt + 17339,86 Lt), kas sudaro 17842,59 Eur, nuolaida (1 t., b.l. 7, 8). Atsakovas UAB „Ajuva“ už parduotas prekes atsiskaitė 2014-04-10 keturiais mokėjimo pavedimais į UAB „Telšių kuras“ sąskaitą, esančią KU „Germanto lobis“ (1 t., b.l. 21-26, 2 t., b.l. 19-24). Tą pačią dieną 2014-04-10 UAB „Telšių kuras“ pervedė 260000 Lt KU „Germanto lobis“ paskolos, suteiktos 2009-04-20 sutartimi Nr. 09-00078, dengimui, o 2014-04-11 sumokėjo kredito unijai likusią paskolos sumą 31838,11 Lt (1 t., b.l. 21-26, 28, 31). Šalių atstovų paaiškinimais nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu UAB „Telšių kuras“ direktorius buvo V. R., o UAB „Ajuva“ direktorius R. R., V. R. sūnus. Šiaulių apygardos teismo 2015-04-30 nutartimi UAB „Telšių kuras“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas Rimantas Bražūnas (1 t., b.l. 4-5).

Vadovaujantis LR CK 6.66 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana); sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dvišalį sandorį pripažinti negaliojančiu šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Šiame nutarime taip pat akcentuota, kad sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu.

Atsakovo atstovas bei trečiasis asmuo V. R., trečiojo asmens atstovė nurodė, kad ieškovo atstovas, bankroto administratorius, yra praleidęs ieškinio senaties terminą ir prašė taikyti ieškinio senatį. LR CK 6.66 straipsnio 3 dalyje numatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas kreditoriui ginčyti skolininko sudarytus sandorius actio Pauliana pagrindu. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. LR Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte numatyta, kad bankroto administratorius ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos patikrina įmonės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareiškia ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (ar) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, taip pat padaręs prielaidą, kad yra tyčinio bankroto požymių, kreipiasi į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Šiuo atveju laikytina, kad administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad dokumentai bankroto administratoriui buvo perduoti 2015-07-01 (1 t., b.l. 10-12), tačiau 2015-07-08 dokumentų poėmio aktu Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija paėmė dokumentus iš bankroto administratoriaus UAB „Telšių kuras“ mokestiniam patikrinimui atlikti, o 2015-08-14 dokumentai perduoti Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriui dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo Nr. 05-2-00044-15 (1 t., b.l. 13). Ir tik gavęs 2016-09-26 Šiaulių apygardos teismo išduotą liudijimą susipažinti su ikiteisminio tyrimo byloje esančiais UAB „Telšių kuras“ dokumentais ir pasidaryti reikiamų dokumentų kopijas (1 t., b.l. 14), bankroto administratorius turėjo realią galimybę objektyviai įvertinti įmonės dokumentus. Pažymėtina, kad 6 dienų terminas (nuo 2015-07-01 iki 2015-07-08), kada dokumentai buvo administratoriaus žinioje, vertintinas kaip objektyviai nepakankamas susipažinti su visais įmonės buhalteriniais dokumentais ir įvertinti įmonės sudarytus sandorius už trejų metų laikotarpį. Šiuo atveju ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2016-09-26, ieškinys teisme gautas 2016-12-19, todėl darytina išvada, kad ieškovas nėra praleidęs CK 6.66 straipsnio 3 dalyje numatyto vienerių metų ieškinio senaties termino, todėl atsakovo ir trečiojo asmens prašymas taikyti ieškinio senatį laikytinas nepagrįstu ir atmestinas.

Atsakovas ir trečiasis asmuo nesutinka, kad ieškovas turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Ieškovas pateikė įrodymus, kad 2014-04-10, t. y. atsakovo atsiskaitymo pagal ginčijamus sandorius dienai, UAB „Telšių kuras“ turėjo pradelstų įsiskolinimų kreditoriams UAB „Baltic oil“, UAB „Medžista“, UAB „Belfuel“, UAB „Lukoil Baltija“, UAB „Dameta“ bendrai 44978,04 Eur sumai (1 t., b.l. 82-87). Minėtų kreditorių, išskyrus UAB „Belfuel“, kreditoriniai reikalavimai buvo patvirtinti ir UAB „Telšių kuras“ bankroto byloje (2 t., b.l. 117-118). Taigi darytina išvada, kad bankroto byloje patvirtinti kreditorių reikalavimai (dalis jų) atsirado iki ginčijamų sandorių sudarymo.

Atsakovas ir trečiasis asmuo taip pat nesutinka, kad ginčijami sandoriai pažeidė kreditorių teises. LR CK 6.66 straipsnio 1 dalyje yra pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Byloje turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai: ar dėl sudaryto ginčijamo sandorio susidaro faktinis skolininko nemokumas, nulemiantis skolininko nesugebėjimą vykdyti prievoles, ar kreditoriaus teisės ir interesai pažeidžiami kitais būdais, pasunkinant galimybę kreditoriui nukreipti reikalavimus į skolininką. Kreditorius pagrįstai gali reikšti actio Pauliana dėl skolininko sudaryto sandorio nuginčijimo ne tik tais atvejais, kai dėl tokio sandorio skolininkas tampa nemokus, bet ir kitais atvejais, kai ginčijamas sandoris kitaip pažeidžia kreditoriaus teises ir interesus. Kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2007). Kreditoriaus teisės gali būti pažeistos ir kitais būdais, pavyzdžiui, kai skolininkas, perleidęs turtą, nors ir netampa nemokus, tačiau gerokai sumažina savo turtą ir taip sukelia realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007); šiems atvejams priskirtinas turto pardavimas už aiškiai mažesnę kainą, kai po tokio sandorio sudarymo kreditorius negali išsiieškoti skolos, nes skolininko gautos už parduotą turtą sumos ir likusio skolininko turto gali neužtekti skolai grąžinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Be to, tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-05-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).

Atsakovas ir trečiasis asmuo tvirtina, kad ginčijamų sandorių sudarymas neturėjo įtakos UAB „Telšių kuras“ mokumui, nes atsakovas visiškai atsiskaitė už pirktą produkciją ir po ginčijamų sandorių sudarymo UAB „Telšių kuras“ sąskaitoje buvo 240148,29 Lt daugiau negu iki 2014-04-10. Tačiau nagrinėjamu atveju įvertintina tai, kad ginčijamais sandoriais UAB „Telšių kuras“ pardavė UAB „Ajuva“ visas turėtas akmens anglies ir brikečių atsargas už žymiai mažesnę kainą negu parduodavo kitiems pirkėjams ir po šių sandorių sudarymo UAB „Telšių kuras“ realiai toliau jokios ekonomiškai naudingos veiklos nevykdė. Šiaulių apygardos teismas 2015-04-30 nutartyje, kuria UAB „Telšių kuras“ iškelta bankroto byla, vertindamas įmonės nemokumą konstatavo, kad UAB „Telšių kuras“ 2013-12-31 turto turėjo už 506 786 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 523 542 Lt (taigi viršijo turimą turtą).

Pažymėtina, kad bet kurios uždarosios akcinės bendrovės pagrindinis tikslas – siekti pelno savo pasirinkimu vykdant įstatymų nedraudžiamą komercinę ūkinę veiklą. Nagrinėjamu atveju, iš UAB „Telšių kuras“ 2014 m. balandžio mėn. ataskaitos už parduotas prekes pavedimais (1 t., b.l. 7) matyti, kad pati įmonė buvo nustačiusi, jog akmens anglies pardavimo kaina yra 563,06 Lt už toną, o brikečių – 295,23 Lt už toną. Ginčijamais sandoriais UAB „Telšių kuras“ pardavė UAB „Ajuva“ akmens anglį po 425 Lt už toną ir briketes po 253 Lt už toną. Iš bankroto administratoriaus pateiktų duomenų apie UAB „Telšių kuras“ akmens anglies ir durpių briketų pardavimus (2 t., b.l. 45, 68-94) matyti, kad akmens anglis ir durpių briketai atsakovui buvo parduoti už ženkliai mažesnę (mažiausią) kainą negu kitiems pirkėjams. V. R. teigia, kad buvo parduotas didelis kiekis anglies ir brikečių, todėl ir buvo perskaičiuota kaina, taip pat tvirtina, kad prekės nebuvo parduotos pigiau nei savikaina. Teismo vertinimu, analizuojamu atveju turi racijos bankroto administratoriaus nurodytas prekių savikainos paskaičiavimas (2 t., b.l. 42-43), kadangi prekių savikainą sudaro ne tik jų įsigijimo kaina, bet ir kitos pridėtinės išlaidos. UAB „Telšių kuras“ atveju tos pridėtinės išlaidos buvo pakankamai didelės, nes įmonė tvarkėsi neūkiškai, ką rodo prastėjantys įmonės veiklos rezultatai (2 t., b.l. 44). Pati įmonė (UAB „Telšių kuras“) buvo paskaičiavusi ekonomiškai naudingą (nenuostolingą) minėtų prekių pardavimo kainą, nurodytą ataskaitoje už parduotas prekes. Pritaikydama nuolaidą ar, kaip nurodo V. R. perskaičiuodama kainą, kas teismo vertinimu iš esmės yra tapatu, UAB „Telšių kuras“ sudarė akivaizdžiai įmonei nenaudingus ir nuostolingus sandorius. Iš pelno (nuostolių) ataskaitos (2 t., b.l. 44) matyti, kad UAB „Telšių kuras“ pardavimo pajamos 2014 m. sudarė 339567 Lt (be PVM), o veiklos nuostoliai 157955 Lt (be PVM). Atsižvelgiant į tai, kad ginčijami sandoriai sudarė daugiau nei pusę visų 2014 m. įmonės pardavimo pajamų (198469,66 Lt be PVM), įvertinant įmonės veiklos nuostolius, darytina išvada, kad UAB „Telšių kuras“ akmens anglį ir briketus atsakovui pardavė nuostolingai. Nors V. R. nurodė, kad reikia skirti mažmeninę ir didmeninę kainą ir esą atsakovui, atsižvelgiant į perkamą kiekį, prekės buvo parduotos už didmeninę kainą, tačiau vertinant UAB „Telšių kuras“ buhalterinius dokumentus (pelno (nuostolių) ataskaitą, balansą), matyti, kad UAB „Telšių kuras“ veiklos sąnaudų turėjo kaip mažmeninė įmonė ir tokio didelio kiekio anglies bei briketų pardavimas atsakovui už minėtas kainas įmonei buvo akivaizdžiai nenaudingas, juo labiau, kad buvo parduotos visos minėtų prekių atsargos. Įrodymų, kad UAB „Telšių kuras“ buvo priversta priimti (nupirkti) didelį kiekį anglies ir briketų iš UAB „Dameta“ ir kad anglis buvo nekokybiška, atsakovo atstovas ir trečiasis asmuo nepateikė.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ginčo sandoriai buvo sudaryti vien tam, kad būtų atsiskaityta su vienu iš UAB „Telšių kuras“ kreditorių – KU „Germanto lobis“ (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis dėl atsiskaitymo su šiuo kreditoriumi teisėtumo spręsta Šiaulių apygardos teismo civilinėje bylos Nr. e2-403-883/2017, 2017-02-21 priimtas sprendimas 2017-10-18 dienai nėra įsiteisėjęs). Be to, UAB „Telšių kuras“, atstovaujamas direktoriaus V. R., pardavė visas ginčo prekių atsargas V. R. sūnaus R. R. vadovaujamai įmonei, siekiant išvengti išieškojimo nukreipimo į buvusios UAB „Telšių kuras“ akcininkės, dabartinės V. R. sutuoktinės, R. B. įkeistą turtą.

Įvertinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad UAB „Telšių kuras“ pardavus atsakovui prekes už akivaizdžiai mažesnę kainą negu kitiems pirkėjams ir iš gautų lėšų atsiskaičius tik su vienu kreditoriumi, esant nepatenkinamai įmonės finansinei situacijai, kitų kreditorių galimybės atgauti skolas akivaizdžiai sumažėjo ir tokiu būdu pažeidė kreditorių teises.

V. R. teigia, kad UAB „Telšių kuras“ privalėjo sudaryti ginčijamus sandorius, nes turėjo atsiskaityti su KU „Germanto lobis“. Privalėjimas sudaryti sandorį – tai asmens pareiga, kurią gali nustatyti įstatymas, ir jei šalis tokios pareigos nevykdo, tai suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą su reikalavimu teismo tvarka nustatyti prievolę. Skolininko pareiga sudaryti sandorį taip pat gali būti nustatyta teismo sprendimu, gali kilti iš skolininko vienašališko įsipareigojimo (pvz., paskolos sutartyje nustatytas skolininko įsipareigojimas pagal kreditoriaus pareikalavimą įkeisti turtą), ikisutartinių santykių, viešo konkurso ir kitų imperatyvų. Be to, skolininkas, net ir turėdamas pareigą sudaryti sandorį, ją turėtų įvykdyti kuo mažiau pakenkdamas kreditoriaus interesams, nes galimi tokie atvejai, kai skolininkas gali piktnaudžiauti šia pareiga, siekdamas išvengti atsiskaitymo su tam tikrais kreditoriais arba suteikti pranašumą tik vienam ar keletui jų. Vykdydamas savo pareigą sudaryti sandorį skolininkas, esantis nemokumo situacijoje, turi siekti, kad nebūtų pažeisti kitų kreditoriaus interesai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-05-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad egzistuojanti skolininko piniginė prievolė, kaip tokia, nesudaro teisinio pagrindo CK 6.66 straipsnio nuostatų kontekste jos vertinti kaip skolininko pareigos sudaryti kokius nors kitokius sandorius, siekiant atsiskaityti su kreditoriumi, pavyzdžiui, parduoti savo turtą, imti paskolą arba kreditoriui perleisti turtą ar turtines teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009).

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2009-04-20 tarp KU „Germanto lobis“ ir UAB „Telšių kuras“ buvo sudaryta paskolos sutartis Nr.09-00078, kuria UAB „Telšių kuras“ suteikta 291 000 Lt paskola, paskolos grąžinimo terminas 2014-04-20 (1 t., b.l. 28). V. R. paaiškino, kad užtikrinant šios paskolos grąžinimą buvo įkeisti R. B. priklausantys žemės sklypai. R. B. dalį žemės sklypų nutarė parduoti. Kredito unija sutiko leisti parduoti įkeistus žemės sklypus su sąlyga, kad bus grąžintas kreditas arba pateiktas naujas užstatas ar rastas laiduotojas. V. R. teigimu buvos priimtas sprendimas atsiskaityti su kredito unija, tuo tikslu ir buvo sudaryti ginčo sandoriai – jo vadovaujama sūnaus įmonė UAB „Ajuva“ sutiko nupirkti didelį kiekį akmens anglies ir briketų, o kad galėtų atsiskaityti su UAB „Telšių kuras“, UAB „Ajuva“ paėmė paskolą (2 t., b.l. 18). Šios V. R. nurodytos aplinkybės tik patvirtina, kad atsakovas UAB „Ajuva“ neturėjo poreikio įsigyti tokį didelį kiekį anglių ir briketų, tam net neturėjo pakankamai apyvartinių lėšų, dėl ko buvo paimta paskola. Analizuojamos situacijos kontekste matyti, kad tiek V. R., veikdamas kaip UAB „Telšių kuras“ direktorius, tiek jo sūnus R. R., atstovaudamas UAB „Ajuva“, tiek R. B. veikė kryptingai ir dėjo maksimalias pastangas atsiskaityti su vienu iš UAB „Telšių kuras“ kreditorių. Ginčo sandorių sudarymo dienai atsiskaitymo terminas pagal minėtą paskolos sutartį nors ir artėjo į pabaigą, tačiau dar nebuvo suėjęs. Sprendimas bet kokia kaina – šiuo atveju nuostolingai parduodant įmonės prekių atsargas – atsiskaityti su kredito unija, nesvarstant ir neieškant kitų alternatyvų, nesistengiant paisyti visų įmonės kreditorių interesų, buvo nesuderinamas su ieškovo veiklos tikslais, jo siekiu gauti pajamų, pelningai vykdyti ūkinę veiklą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į aukščiau aptartą kasacinio teismo praktiką, darytina išvada, kad UAB „Telšių kuras“ neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių.

LR CK 6.67 straipsnyje įtvirtintos kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcijos. Pagal CK 6.67 straipsnio 2 punktą preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su juridiniu asmeniu, kurio vadovas, valdymo organo narys arba dalyvis, nuosavybės teise tiesiogiai ar netiesiogiai valdantis mažiausiai penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.), yra skolininko sutuoktinis, vaikas, tėvas (motina) ar kiti artimieji giminaičiai, arba kai jiems visiems kartu priklauso mažiausiai penkiasdešimt procentų to juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.). Byloje, kaip minėta, nėra ginčo, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu UAB „Telšių kuras“ ir UAB „Ajuva“ vadovai buvo šeimos nariai – tėvas ir sūnus. Įvertinus aukščiau aptartus motyvus dėl kreditorių teisių pažeidimo, neprivalėjimo sudaryti sandorius, kryptingų ir suderintų veiksmų, nepaisant sunkios ieškovo finansinės situacijos, darytina išvada, kad įstatyme įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija nebuvo paneigta, todėl konstatuotina, kad sudarant ginčijamus sandorius abi šalys buvo nesąžiningos.

Įvertinus įmonės veiklos tikslus gauti pajamų, pelningai vykdyti ūkinę veiklą, turtas turėjo būti parduodamas už ekonomiškai pagrįstą, o ne sumažintą kainą, todėl pripažinti sandorius teisėtais nėra pagrindo. Konstatuotina, kad yra visos sąlygos taikyti LR CK 6.66 straipsnį ir UAB „Telšių kuras“ su UAB „Ajuva“ sudaryti anglies ir brikečių pirkimo – pardavimo sandoriai pagal 2014-04-07 PVM sąskaitą-faktūrą TK Nr. 065 ir 2014-04-08 PVM sąskaitą-faktūrą TK Nr. 066 pripažintini negaliojančiais (CK 6.66 str.).

Ieškovas yra šiuo metu yra bankrutavusi įmonė, turinti pareigą vykdyti atsiskaitymus su įmonės kreditoriais, sandoriai buvo sudaryti prieš daugiau nei trejus metus. Nors atsakovo atstovas nurodė, kad ir šiai dienai prekės (jų dalis) neparduotos, tačiau jokių objektyvių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų byloje nėra, todėl labiau tikėtina, kad ginčo prekės (didžioji jų dalis) visgi buvo realizuotos. Išdėstytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad šiuo atveju restitucija natūra negalima. Atsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaitose-faktūrose TK Nr. 065 ir TK Nr. 066 nurodytą kainą atsakovas yra sumokėjęs, iš atsakovo priteistina jam nepagrįstai, pažeidžiant kitų kreditorių interesus, pritaikyta nuolaida (sumažintos kainos dalis), iš viso 17842,59 Eur suma (CK 6.145 str. 2 d., 6.146 str., 6.147 str. 2 d.).

Ieškinį patenkinus, iš atsakovo valstybei priteistinas 401 Eur žyminis mokestis (17842,59 Eur × 3 proc. × 75 proc.), nuo kurio mokėjimo ieškovas buvo atleistas, ir 20,46 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 7 d., 83 str. 1 d. 8 p., 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 1 d.).

Telšių rajono apylinkės teismo 2016-12-30 nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės paliktinos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis LR CPK 259, 263, 264, 265, 268, 270, 279, 307 straipsniais, teismas

nusprendė:

ieškinį tenkinti.

Pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento UAB „Telšių kuras“ ir UAB „Ajuva“ sudarytus akmens anglies pirkimo – pardavimo sandorį pagal 2014-04-07 PVM sąskaitą-faktūrą TK Nr. 065, kuriuo UAB „Telšių kuras“ pardavė, o UAB „Ajuva“ nupirko 320,63 tonų akmens anglies už 39465,87 Eur (136267,75 Lt), ir brikečių pirkimo – pardavimo sandorį pagal 2014-04-08 PVM sąskaitą-faktūrą TK Nr. 066, kuriuo UAB „Telšių kuras“ pardavė, o UAB „Ajuva“ nupirko 410,595 tonų brikečių už 30085,88 Eur (103880,54 Lt).

Priteisti iš atsakovo UAB „Ajuva“ 17842,59 Eur ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 17842,59 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2016-12-30 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovui BUAB „Telšių kuras“.

Priteisti iš atsakovo UAB „Ajuva“ 401 Eur žyminio mokesčio ir 20,46 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, iš viso 421,46 Eur valstybei, priteistą sumą sumokant į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, lėšų gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmokos kodas 5660.

Telšių rajono apylinkės teismo 2016-12-30 nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo UAB „Ajuva“ turto areštą – palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Telšių rajono apylinkės teismą.