Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-07-30 · Administracinė byla Nr. I-1721-621/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-07-30
Bylos Nr.
I-1721-621/2015
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00682-2015-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Žanas Kubeckas
Pareiškėjas
A. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1721-621/2015Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00682-2015-0Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 74 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. liepos 30 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjas Žanas Kubeckas,sekretoriaujant Palmirai Berberaušienei,nedalyvaujant pareiškėjui A. L.,

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs pateiktą skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. L. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (2–4 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 6000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. liepos mėn. iki 2010 m. spalio mėn. ir nuo 2014-12-17 iki 2015-03-09 buvo laikomas Šiaulių TI kamerose, pažeidžiant minimalias gyvenamojo ploto normas skirtas vienam asmeniui, taip pat kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų reikalavimams. Kamerose buvo drėgna, šalta, neatitvertas sanitarinis mazgas, pelijo kameroje džiūstantys rūbai, nesuteikiamas valymo inventorius. Atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių buvo patalpintas į laikino sulaikymo kameras, kuriose buvo laikomas 3-4 val., tai yra ilgiau nei leidžiama (2 val.), šiose kamerose šalta, drėgna, nėra stalo, tualetas neatitvertas, smirda. Į dušą vedami sergančiųjų neskiriant nuo sveikų žmonių. Todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, tai yra emocinę depresiją, psichologinį šoką, tapo dirglus, agresyvus.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime (81–89 b. l.) nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant jį nuo kreipimosi į teismą dienos, pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad iš atsakovo 2015-03-20 pažymos Nr. 69/06-9911 matyti, jog pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI kamerose. Pabrėžė, kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, bet tokia situacija nėra pastovi ir priklauso ne nuo institucijos kompetencijai priklausančių veiksmų atlikimo ar neatlikimo, įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Nurodė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu jo laikymo kameroje Nr. 7 buvo atliktas sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimas 2015-02-09 (2015-02-18 patikrinimo aktas Nr. EP-54). Nustatyta per maža oro temperatūra 16,5-16,8 C, per mažas oro judėjimo greitis, kameroje nevalyti sienų, lubų, langų, palangių, įrenginių paviršiai, sienų, lubų danga nelygi, suskilusi, atšokusi. Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu jo laikymo kameroje Nr. 105 buvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimas 2015-01-15 (2015-01-21 patikrinimo aktas Nr. EP-14). Nustatyta, kad pelėsis yra, ant lubų ir sienų matomos vandens nutekėjimo žymės, lupasi lubų ir sienų dažų danga. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato: taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo" ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" patvirtinimo" įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal Higienos normos 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir išjos ir kt). Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovas pabrėžia, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo dienos šviesos patekimo į kamerą, šalčio ar drėgmės, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" nuostatomis (56-60 punktais), gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 58 punktas reglamentuoja, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis Švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Teisės aktuose imperatyviai nustatyta pareiga patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka patalpoje. Kamerų būklė priklauso pirmiausia nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio: nesuinteresuoti palaikyti švarą ir tvarką ar tausoti įstaigos patalpas asmenys niokoja įstaigos turtą, blogina patalpų būklę. Taip pat teisės aktuose numatyta, kad kameroje turi būti valymo inventoriaus komplektas (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėmis ir kibiras). Dėl nepakankamo biudžeto finansavimo, Šiaulių tardymo izoliatorius neturi galimybės visas gyvenamąsias kameras aprūpinti valymo inventoriumi, tačiau esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, pasinaudojus juo, jis grąžinamas atsakingiems pareigūnams. Atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarko palaikymo sąlygomis kamerose. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Nurodė, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas. Karlu atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių II administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumu, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktu, į dušą vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas laikinuose sulaikymo kamerose ir režiminiame korpuse esančiuose paskirstymo kamerose (karantinai). Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (patvirtintomis LR teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. lR-172) 11 punktu, priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2015-03-26 pažymos Nr. 69/06-1965 „Dėl A. L.", pareiškėjas laikinuose sulaikymo kamerose buvo: PK-4 kameroje 2015-01-12. Pažymėjo, kad įstatymų leidėjas neįpareigoja Šiaulių tardymo izoliatorių registruoti duomenų, kiek asmenų buvo patalpinti kartu su pareiškėju į laikinas sulaikymo kameras. Vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašu (patvirtintas Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymu Nr. 1/01-157), režiminiame korpuse esančių paskirstymo kamerose Nr. 1 – 9 suimtieji (nuteistieji) laikomi iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra bei sanitarinis svarinimas bei suimtieji ir nuteistieji iš paskirstymo kamerų paskirstomi į gyvenamąsias kameras tą pačią dieną. Įstatymų leidėjas neįpareigoja Šiaulių tardymo izoliatorių registruoti duomenų, į kurias režiminiame korpuse esančias paskirstymo kameras (karantinus) buvo paskirtas ir kiek asmenų buvo patalpinti kartu su pareiškėju į režiminiame korpuse esančias paskirstymo kameras (karantinus). Nurodė, kad higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrenginio reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Trumpalaikio laikymo kameros ir režiminiame korpuse esančios paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo pretenzijos už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsakovas prašo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas A. L. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis, tai yra nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, kamerose buvo drėgna, šalta, neatitvertas sanitarinis mazgas, pelijo kameroje džiūstantys rūbai, nesuteikiamas valymo inventorius, atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių buvo patalpintas į laikino sulaikymo kameras, kuriose buvo laikomas 3-4 val., tai yra ilgiau nei leidžiama (2 val.), šiose kamerose buvo šalta, drėgna, nebuvo stalo, tualetas neatitvertas, smirdėjo, į dušą vedami sergantys kartu su sveikais asmenimis.

Teismas pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1527/2012).

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pasisakydamas dėl faktinių bylos aplinkybių reikšmės pareiškėjo prašomos atlyginti žalos atsiradimui, teismas laiko, kad turi būti atsižvelgta į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.

Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis). Tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nenurodė jokių objektyvių priežasčių bei nepateikė įrodymų, dėl kurių ieškinio senaties terminas neturėtų būti taikomas, todėl teismo nuomone, atsakovo prašymas taikyti ieškinio senatį tenkintinas ir ieškinio senatis skaičiuotina nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2015 m. kovo 9 d. (spaudas ant voko (5 b. l.).

Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2010-07-14 iki 2010-10-12 (9–11 b. l.), o į teismą kreipėsi tik 2015 m. kovo 9 d. (spaudas ant voko (5 b. l.), todėl reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2010-07-14 iki 2010-10-12 turi būti taikoma ieškinio senatis, o pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2012 m. kovo 9 d.

Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 17 d. iki 2015 m. kovo 9 d. (skundo padavimo teismui dienos). Iš byloje esančios Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2015-03-20 pažymos Nr. 69/06-9911 ir 2015-03-26 pažymos Nr. 69/06-1965 (9–16 b. l.) matyti, kad pareiškėjas A. L. laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 17 d. iki 2015 m. kovo 9 d. kalėjo Šiaulių tardymo izoliatoriuje kamerose Nr. 83, 60, 89, 105, 7, tačiau nustatyta vienam asmeniui kameros ploto norma nebuvo pažeista. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir kad Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pareiškėjas nurodė, kad kameros, kuriose jis buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų, tai yra kamerose buvo drėgna, šalta, neatitvertas sanitarinis mazgas, pelijo kameroje džiūstantys rūbai, nesuteikiamas valymo inventorius, laikino sulaikymo kamerose buvo šalta, drėgna, nebuvo stalo, tualetas neatitvertas, smirdėjo.

Iš byloje esančio Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 21 d. patikrinimo akto Nr. EP-14 (25–29 b. l.) matyti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje 2015 m. sausio 15 d. buvo atliktas operatyvus patikrinimas, kurio metu, be kita ko, buvo tikrintos gyvenamosios kameros Nr. 89 ir Nr. 105. Pareiškėjas kameroje Nr. 89 buvo laikomas nuo 2015-01-12 iki 2015-01-15, iš viso 4 dienas, kameroje Nr. 105 – nuo 2015-01-16 iki 2015-02-04, iš viso 20 dienų. Patikrinimo metu kameroje Nr. 105 išmatuota santykinė oro drėgmė – 64,4 iki 79,2 proc., nustatyta, kad ji neatitiko leidžiamos šaltuoju metų laiku, todėl pažeistas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ VI skyriaus 26 punkto reikalavimas. Taip pat nustatytas HN 76:2010 VI skyriaus 22 punkto pažeidimas, nes nustatyta dirbtinė apšvieta kameroje (nuo 138 lx iki 189 lx) neatitiko reikalavimų (200 lx). Kameroje Nr. 105 ant lubų išplitęs pelėsis, lupasi lubų ir sienų dažų danga, todėl pažeisti HN 76:2010 X skyriaus 56 ir 62 punktų reikalavimai. Iš 2015-02-18 d. patikrinimo akto Nr. EP-54 (21–24 b. l.) matyti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje 2015 m. vasario 9 d. buvo atliktas operatyvus patikrinimas, kurio metu, be kita ko, buvo tikrinta gyvenamoji kamera Nr. 7, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015-02-05 iki 2015-03-09, viso 32 dienas. Nustatyti HN 76:2010 26 punkte numatytų reikalavimų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui pažeidimai. Taip pat HN 76:2010 59 punkto pažeidimas, nes kameroje neatliktas pagrindinis patalpų valymas – nevalyti sienų, lubų, langų, palangių, įrenginių paviršiai (vietomis byra tinkas, ant sienų ir lubų pajuodę plotai, santechnikos įrenginiai surūdiję), nepateiktas pagrindinio gyvenamųjų patalpų valymo registras. Nustatytas HN 76:2010 62 punkto pažeidimas, nes kameros lubų danga nelygi, suskilusi, atšokusi.

Minėtų higienos normų nesilaikymas administracinių teismų praktikoje paprastai vertinamas kaip teisės į sveiką aplinką pažeidimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1546/2013; 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-608/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad byloje nustatytos aplinkybės, susijusios pelėsiu, sudaro pagrindą atlyginti laisvės atėmimo vietose kalinčiam asmeniui kilusią neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A602-369/2013).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose tualetas nebuvo atitvertas nuo bendros kameros, buvo matomas kartu kalintiems asmenims, dėl ko buvo pažeistas jo orumas ir garbė.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkte numatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. 2009 m. liepos 10 Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnio 14.5 punktas numato, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas akcentuoja, jog asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų. Pavyzdžiui, Glotov byloje nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05, 29 paragrafas).

Teismas pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju atsakovas byloje neįrodė faktų, kad sanitarinis mazgas kamerose Nr. 83, 60, 89, 105, 7, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo atitvertas ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Pažymėtina, kad atsakovas teismui pateikė Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015 m. kovo 24 d. pažymą Nr. 62/08-324 (17–19 b. l.), kurioje abstrakčiai nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamose patalpose sanitarinio mazgo patalpa yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga. Iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015-02-18 patikrinimo akto Nr. EP-54 (23 b. l.) matyti, kad institucija 2015-02-09 atlikdama operatyvų patikrinimą faktų dėl netinkamo tualeto įrengimo nenagrinėjo, nurodė, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietos taikomi tik tie HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, tačiau atsakovas dėl šio fakto teismui jokių argumentų nepateikė. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatuotina, kad dabartinė Šiaulių tardymo izoliatoriaus patalpų būklė turi atitikti HN 76:2010 reikalavimus, kurie privalomi ir šiuo metu veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, kadangi šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas privalomas visiems teisiniams santykiams, atsirandantiems, besitęsiantiems ir pasibaigiantiems esamuoju laiku. Atsižvelgiant į tai, kad byloje ginčo laikotarpis yra 2014-12-17 – 2015-03-09, turėjo būti vadovaujamasi ginčo laikotarpiu galiojusiais teisės aktais, šiuo atveju – Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ ir 2009 m. liepos 10 Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ reikalavimais.

Pažymėtina, kad teismas atsakovą 2015 m. kovo 13 d. teismo nutartimi buvo įpareigojęs pateikti duomenis, susijusius su sanitarinio mazgo įrengimu, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas šių duomenų nepateikė, todėl teismas remiasi pareiškėjo skunde nurodytomis aplinkybėmis ir jas vertina pareiškėjo naudai, bei konstatuoja, kad valstybės valdžios institucijos (Šiaulių tardymo izoliatoriaus) pareigūnai pareiškėją laikė kamerose, neatitinkančiose joms keliamo 2009 m. liepos 10 Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnio 14.5 punkte numatyto reikalavimo, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara.

Teismas nesutinka su atsiliepime į skundą nurodytais atsakovo argumentais, kad higienos normoje nustatyti reikalavimai trumpalaikio laikymo kameroms ir rėžiminiame korpuse esančioms paskirstymo kameroms netaikomi, nes šios patalpos nėra gyvenamosios, o higienos norma taikomos gyvenamųjų patalpų įrengimui. Teismas pažymi, kad pagal HN 76:2010 5 punktą, gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos, todėl teismo nuomone, karantino (izoliavimo) patalpos, tai yra kamera PK-4, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2015-01-12, yra priskiriama gyvenamosioms patalpoms ir šios patalpos įrengimas turi atitikti HN 76:2010 reikalavimus. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas neįrodė, kad kameroje PK-4, kurioje pareiškėjas buvo kalinamas 2015-01-12, buvo laikomasi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ VI skyriuje nustatytų reikalavimų, todėl konstatuotini Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėti veiksmai.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad kamerose pagal taisykles švarą palaikyti privalo kaliniai, tačiau sunku išsireikalauti iš pareigūno priemones švarai ir tvarkai užtikrinti.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 56 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Higienos normos 58 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti įvairiu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014-10-03 patikrinimo akte Nr. EP-406 nurodoma, kad gyvenamąsias patalpas valosi suimtieji, valymo inventorius ir kalcinuota soda išduodama asmenims paprašius. Tikrinimo metu išduodamas valymo inventorius buvo geros kokybės (šepečiai, skudurai, dubenys). Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad atsakovas laikėsi Higienos normos 58 punkte numatytų reikalavimų ir aprūpindavo asmenis tvarkingu valymo inventoriumi. Pareiškėjo paaiškinimai, kad buvo sunku išsireikalauti iš pareigūno priemones švarai ir tvarkai užtikrinti yra abstraktūs, todėl teismas negali jų įvertinti ir išsamiai atsakyti.

Pareiškėjas nurodė, kad į dušą vedami sergantys asmenys kartu su sveikais. Šie pareiškėjo paaiškinimai yra abstraktūs, todėl teismas negali jų įvertinti ir išsamiai atsakyti, tačiau pažymėtina, kad Lietuvos higienos norma HN 73:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, Šiaulių tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklės nenumato konkrečių izoliavimo taisyklių suimtuosius (nuteistuosius) vedant į dušą ar juo naudojantis. Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų izoliavimo reikalavimų laikomasi paskirstant suimtuosius (nuteistuosius) į gyvenamąsias kameras, tai yra asmenys, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze, arba pagal gydytojų išvadas – laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Kaip atsiliepime nurodo atsakovas, į dušą vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji (86 b. l.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

LR CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (56 dienos pareiškėjas kalėjo kamerose, neatitinkančiose Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimų), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Kalinimas neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis galėjo pareiškėjui sukelti diskomfortą ir dvasinį sukrėtimą, galėjo trukdyti naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą 6000 eurų sumą. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma pažeista nebuvo, įvertinus byloje esančią pareiškėjo asmens sveikatos istoriją (49–77 b. l.), nenustatyta, kad nagrinėjamu atveju būtent dėl kalinimo sąlygų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui buvo užtikrintas ne mažesnis, nei minimalus teisės aktais numatytas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, t.y. daugiau nei 3,6 kv.m. vienam asmeniui, taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 100 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. L. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 100 Eur (vieną šimtą Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Spendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.

Teisėjas Žanas Kubeckas