Vilniaus apygardos teismo nutartis

2009-12-22 · Civilinė byla Nr. 2A-1122-115/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-12-22
Bylos Nr.
2A-1122-115/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rasa Gudžiūnienė, Danutė Kutrienė, Algirdas Auruškevičius (pran.)
Ieškovas
Rimanto Arlicko
Atsakovas
AB „Lietuvos draudimas“

Pranešėjas Algirdas Auruškevičius Civilinė byla Nr. 2A-1122-115/2009

Teisėja Inga Štuopienė Procesinio sprendimo kategorijos: 42.; 42.9.;121.21.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2009 m. gruodžio 22d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Algirdo Auruškevičiaus,

teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Danutės Kutrienės,sekretoriaujant Margaritai Armalienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal apelianto (ieškovo) Rimanto Arlicko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. gegužės 13 d. sprendimo, civilinėje byloje Nr. 2-2061-827/2009 pagal ieškovo Rimanto Arlicko ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl įpareigojimo sutartį vykdyti natūra, tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Rūta Arlickaitė.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas ieškiniu ir patikslintu ieškiniu prašė įpareigoti AB „Lietuvos draudimas“ vykdyti transporto priemonių draudimo sutartį Nr. 1566755, sudarytą 2007-02-20 su ieškovu, ir įpareigoti AB „Lietuvos draudimas“ išmokėti ieškovui 11.000 Lt dydžio draudimo išmoką, kuri reikalinga užtikrinti automobilio remonto išlaidų Norvegijos Karalystėje, atlyginimą, 5 procentus palūkanų iki piniginės prievolės grąžinimo dienos – 504,16 Lt ir bylinėjimosi išlaidas, taip pat priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškovo naudai įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (b.l. 102-105). Ieškovas nurodė, jog 2007-02-20 prisijungimo būdu sudarė su atsakovu transporto priemonės automobilio Mazda 323, v/n CNO338 Kasko draudimo sutartį Nr. 1566755. Automobilis apdraustas ir privalomuoju vairuotojų civilinės atsakomybės draudimu. 2007-04-04 pagal panaudos sutartį automobilį perdavė naudotis dukrai R. Arlickaitei, kuri 2007-05-21 Norvegijos Karalystėje su šiuo automobiliu pateko į autoįvykį, automobilis buvo apgadintas. Autoįvykis buvo pripažintas draudiminiu ir draudimo bendrovė (atsakovas) išmokėjo draudimo išmoką, tačiau ieškovas mano, kad išmokėta draudimo išmoka yra ženkliai per maža ir nepadengia patirtų nuostolių. Automobilis yra Norvegijoje ir pagal Draudimo taisykles jį privaloma remontuoti Norvegijoje. Atsakovas nesutiko padengti Norvegijoje patirtų remonto išlaidų, tuo pažeidė Draudimo taisyklių 10.6 punktą. Ieškovas nurodo, jog automobilis draustas pasirenkant sąlygą „draudimo apsaugos galiojimas Europoje“, todėl įvykis Norvegijoje yra draudiminis. Draudimo bendrovei laikantis Draudimo taisyklių buvo pranešta apie įvykį, pateiktos apgadinto automobilio nuotraukos, pagal kurias bendrovės atstovai turėjo paskaičiuoti padarytą žalą ir išmokėti draudimo išmoką. Draudikui taip pat buvo pateiktos Norvegijos kompanijos sudaryta potencialių remonto darbų sąmata, kuri siekė apie 27.000 kronų, t. y. apie 11.000 Lt. Tačiau atsakovas ieškovui į sąskaitą pervedė 2.271,17 Lt dydžio draudimo išmoką. Draudimo bendrovė rėmėsi Taisyklių 5.1.7. punktu, kuris numato, kad atsitikus draudiminiam įvykiui, transporto priemonė remontuojama draudiko nurodytose remonto dirbtuvėse Lietuvoje arba išmoka apskaičiuojama vadovaujantis draudiko nurodytais vidutiniais remonto darbų įkainiais bei keičiamų dalių ir naudojamų medžiagų kainomis, ir pasiūlė ieškovui atvykti į dirbtuves Lietuvoje arba priimti draudiko apskaičiuotą draudimo išmoką. Taisyklių 10.6 punktas numato, kad, jeigu draudiminis įvykis atsitinka už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, transporto priemonės remontas užsienyje atliekamas tik tiek, kiek tai reikia saugiam eismui užtikrinti, prieš tai suderinus remonto dydį ir sąlygas su draudiku. Nors bendrovės atstovai savo laiškuose teigė, jog automobilio variklis, važiuoklė ir kiti esminiai elementai nebuvo pažeisti, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijais akivaizdu, kad apgadinto automobilio eksploatacija ir jos parvežimas į Lietuvą sukeltų realų pavojų eismo dalyviams. Be to, automobilį transportuoti į Lietuvoje esančias ir draudiko nurodytas dirbtuves būtų neprotinga, nes Taisyklių 10.2.4. punktas numato, jog atlyginamos tik vienkartinio transporto priemonės transportavimo iš įvykio vietos iki saugojimo ar remonto vietos išlaidos, ne daugiau kaip 5% draudimo sumos. Draudimo taisyklių 10.6. punktas nereglamentuoja, kokios būklės automobilis tinkamas eksploatuoti, kad būtų užtikrintas saugus eismas. Mano, kad draudikas neatsižvelgė į tai, kad su apgadintu automobiliu nėra galimybės grįžti į Lietuvą, todėl remontas turi būti atliekamas Norvegijoje, o draudimo bendrovė privalo atlyginti visas remonto išlaidas pagal Norvegijos automobilių remonto dirbtuvės pateiktą sąskaitą. Ieškovas pažymi, kad atsižvelgiant į kompensacinę draudimo paskirtį draudimo išmoka turi grąžinti draudėją į tą turtinę padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jeigu nebūtų buvę draudiminio įvykio.

Atsakovas apsiliepimu į patikslintą ieškinį su ieškiniu nesutiko (b.l.110-112). Nurodė, jog atsakovas 2007-07-03 ieškovui išmokėjo 2.277,17 Lt dydžio draudimo išmoką, todėl iš ieškiniu reikalaujamos priteisti 11.504,16 Lt sumos turi būti atimta išmokėta suma bei perskaičiuotos prašomos priteisti palūkanos. Nurodo, kad draudžiant ieškovui priklausantį automobilį Mazda 323, valst. Nr. CNO338, buvo pasirinkta sąlyga: draudimo apsaugos galiojimas Europoje. Šis punktas apibrėžia tik draudimo sutarties galiojimo teritorines ribas, tačiau nereglamentuoja draudėjo išlaidų, patirtų remontuojant automobilį, atlyginimo. Draudžiant minėtą automobilį taip pat buvo pasirinktas transporto priemonės draudamo sąlygų variantas: „Remontas organizuojamas draudiko pasirinkimu“. Taisyklių 5.1.7. punktas nurodo, kad atsitikus draudiminiam įvykiui, transporto priemonė remontuojama draudiko nurodytose remonto dirbtuvėse Lietuvoje arba išmoka apskaičiuojama vadovaujantis draudiko nurodytais vidutiniais remonto darbų įkainiais bei keičiamų detalių ir naudojamų medžiagų kainomis. Taisyklių antros dalies 10.1. punktas nurodo, kad nuostolio dydį nustato draudikas, vadovaudamasis surašytu transporto priemonės apžiūros protokolu, gautais iš apdraustojo ir kompetentingų įstaigų dokumentais, reikalingais įvykio priežastims bei aplinkybėms ir nuostolio dydžiui nustatyti, atsižvelgdamas į draudiko sudarytą atkūrimo išlaidų sąmatą, sąskaitas, dokumentus, draudimo sutarties sąlygas, kitus galiojančius teisės aktus. Apskaičiuojant nuostolio dydį atsižvelgiama tik į įvykio metu tiesiogiai padarytus sugadinimus. Taisyklių antros dalies 10.2.4. punktas nurodo, kad nuostoliu laikomas taip pat ir vienkartinio transporto priemonės transportavimo iš įvykio vietos iki saugojimo ar remonto vietos išlaidos (ne daugiau kaip 5 % draudimo sumos). Taisyklių antros dalies 10.6. punktas nurodo, kad jeigu draudimo įvykis atsitinka už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, transporto priemonės remontas užsienyje atliekamas tik tiek, kiek tai reikia saugiam eismui užtikrinti, prieš tai suderinus remonto dydį ir sąlygas su draudiku. Atsakovas nurodė, kad pagal ieškovo pateiktus duomenis 2007-05-21 autoįvykio metu nukentėjusiam automobiliui Mazda 323, v/n CNO338, nebuvo pažeistos dalys, kurios gali įtakoti saugų eismą (stabdžių sistema, važiuoklė ir kt.), todėl būtinybės remontą atlikti Norvegijoje taip pat nebuvo.

Atsiliepimas

Tretysis asmuo Rūta Arlickaitė atsiliepimu į ieškinį ieškovo ieškinį palaikė. Nurodė, kad po avarijos kreipėsi į Norvegijos motorinį biurą, kur paaiškinta, jog žalos atlyginimo klausimą nagrinėtų tik tokiu atveju, jeigu sulauktų oficialaus atsakovo kreipimosi. Apie tai informavo atsakovą, kuris vengė perduoti žalos atlyginimą administruoti Norvegijos motoriniam biurui. Nurodė, jog dėl autoįvykio ji nėra kalta, nes Norvegijos pilietis motorolerį vairavo neturėdamas vairuotojo pažymėjimo, be šalmo, o pats motoroleris buvo neapdraustas civilinės atsakomybės draudimu. Norvegijos pareigūnė trečiajam asmeniui paaiškino, jog tokiais atvejais motorinis biuras atlygina žalą nukentėjusiajam asmeniui ir regreso būdu nuostolius išreikalauja iš kaltininko. Nurodė, jog su apgadintu automobiliu važiuojant į Lietuvą kiltų realus pavojus eismo dalyvių saugumui bent keliose šalyse. Draudikas vengia atlyginti nuostolius, todėl automobilis yra nesuremontuotas, per tą laiką pasibaigė techninės apžiūros galiojimo laikas. Pagal saugaus eismo taisykles su techniškai netvarkingu automobiliu važinėti negalima, todėl jį tektų transportuoti. Tačiau draudimo taisyklės numato, kad lyginamos tik vienkartinio transporto priemonės transportavimo iš įvykio vietos iki remonto vietos išlaidos ir ne daugiau kaip 5% draudimo sumos. Dėl šios priežasties tai daryti būtų neprotinga (b.l. 119-120).

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2009 m. gegužės 13 d. sprendimu (b.l. 179-185) ieškovo R. Arlicko ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl įpareigojimo įvykdyti sutartį natūra atmetė, priteisė iš ieškovo 32,75 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl to, kokio dydžio draudimo išmoka turi būti išmokėta ieškovui. Teismas sprendė, kad pasirinkta sąlyga „draudimo apsaugos galiojimas Europoje“ reiškia tik tai, jog draudimo sutartis ir draudimo apsauga galioja ne tik Lietuvoje, bet ir už jos teritorijos ribų. Tuo tarpu draudimo sumos apskaičiavimui ir remonto organizavimui reikšmingos sąlygos yra numatytos Transporto priemonių draudimo liudijimo dalyje „Transporto priemonės draudimas“. Atsižvelgęs į tai, kad draudimo apsaugos galiojimas ir transporto priemonės draudimo sąlygos draudimo liudijime yra nurodytos ir draudėjo pasirenkamos atskirai, be to, draudimo taisyklėse šios sąlygos taip pat paaiškintos atskirai, teismas sprendė, kad nėra jokio pagrindo teigti, kad šios sąlygos yra netikėtos ar nesuprantamos. Draudėjas pasirinko sąlygą „Remontas organizuojamas draudiko pasirinkimu“ (draudimo taisyklių 2 dalies 5.1.7. p. p.), o tai reiškia, kad atsitikus draudiminiam įvykiui, transporto priemonė remontuojama draudiko nurodytose remonto dirbtuvėse Lietuvoje arba išmoka apskaičiuojama vadovaujantis draudiko nurodytais vidutiniais remonto darbų įkainiais bei keičiamų detalių bei naudojamų medžiagų kainomis. Teismas sprendė, kad ieškovo ir atsakovo pasirašyta draudimo sutartis nenumatė galimybės atsitikus draudiminiam įvykiui, transporto priemonę remontuoti toje šalyje, kurioje įvyko įvykis. Draudimo taisyklių 2 dalies 10.6 punktas numato tik vieną išimtį, kada transporto priemonės remontas gali būti atliekamas užsienyje, t. y. jeigu draudiminis įvykis atsitinka už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, tada transporto priemonės remontas užsienyje atliekamas tik tiek, kiek tai reikia saugiam eismui užtikrinti, prieš tai suderinus remonto dydį ir sąlygas su draudiku. Teismas pažymėjo, kad nei ieškovas, nei tretysis asmuo nenurodė, dėl kokių automobilio sugadinimų juo negalima saugiai parvykti į Lietuvą, tačiau patvirtino tą faktą, jog minėtas automobilis po įvykio buvo važiuojantis, juo buvo važinėjama. Teismas konstatavo, jog nėra duomenų, kad ieškovas ar tretysis asmuo būtų pasinaudoję Draudimo taisyklių 2 dalies 10.5. punkte nurodyta galimybe transporto priemonės remontą Norvegijoje atlikti tiek, kiek tai reikia saugiam eismui užtikrinti. Teismas sprendė, kad atsakovas (draudikas) tinkamai vykdė sutarties sąlygas, Draudimo taisyklių 2 dalies 5.1.7. punkto pagrindu draudimo išmoką apskaičiuodamas draudiko nurodytais vidutiniais remonto darbų įkainiais bei keičiamų detalių bei naudojamų medžiagų kainomis ir ją išmokėdamas ieškovui, nes ieškovas automobilio neremontavo draudiko nurodytose remonto dirbtuvėse Lietuvoje.

Teismas sprendė, kad draudėjo pasirinkta sąlygą „Transporto priemonės remontas organizuojamas draudiko pasirinkimu“ reiškia tai, kad transporto priemonė, atsitikus draudiminiam įvykiui, turi būti remontuojama draudiko nurodytose remonto dirbtuvėse Lietuvoje arba išmoka apskaičiuojama vadovaujantis draudiko nurodytais vidutiniais remonto darbų įkainiais bei keičiamų dalių bei naudojamų medžiagų kainomis, todėl draudimo išmoka turėjo būti paskaičiuota ne pagal Norvegijos vidutines rinkos kainas, o pagal Lietuvos vidutines rinkos kainas. Taikyti Norvegijos rinkos kainas prieštarautų ne tik ieškovo ir atsakovo sudarytai draudimo sutarčiai, bet ir būtų neprotinga, nes apdrausto automobilio rinkos vertė yra 12.700 Lt, gi draudimo išmoką apskaičiavus pagal Norvegijos vidutines rinkos kainas, ji beveik pasiektų automobilio rinkos vertę, t.y. maksimalią draudimo išmoką. Taigi 11.000 Lt draudimo išmokos išmokėjimas prieštarautų kompensacinei draudimo paskirčiai, kadangi dėl draudiminio įvykio automobilio vertė tiek nesumažėjo, kad siektų beveik visą jo rinkos vertę. Teismas pažymėjo, jog UAB „Darsna“ pažyma negali remtis kaip rašytiniu įrodymu, nes ji neinformatyvi, jos išvada prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Teismas nustatė, jog tretysis asmuo reikalavimą dėl žalos atlyginimo kildina ne iš transporto priemonės draudimo sutarties, bet iš transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės sutarties, tačiau šioje byloje ginčas yra kilęs iš savanoriškojo transporto priemonės draudimo (Kasko draudimo) sutarties. Teismas pažymėjo, kad išmokos išmokėjimas pagal Kasko draudimo sutartį neatima iš ieškovo teisės likusioje dalyje reikalauti žalos atlyginimo iš žalą padariusio asmens ar jo civilinės atsakomybės draudiko.

Šalies argumentai

Ieškovas (apeliantas) pateikė teismui apeliacinį skundą (b.l.188-189), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009-05-13 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; priteisti iš atsakovo mano naudai visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas netinkamai vertino Taisyklių Nr.021 10.6 punktą, kuris numato jog, jei draudiminis įvykis atsitinka už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, transporto priemonės remontas užsienyje atliekamas tiek, kiek tai reikia saugiam eismui užtikrinti, prieš tai suderinus remonto dydį ir sąlygas draudiku. Iš byloje esančių dokumentų, fotografijų matyti, kad smarkiai apgadintas automobilio kėbulas, sugadinti šviestuvai, akivaizdu, kad techniškai netvarkingo automobilio parvežimas į Lietuvą prieštarautų K.E.T. 60 p. Automobilį transportuoti į Lietuvoje esančias ir draudiko nurodytas dirbtuves būtų neprotinga, nes Taisyklių 10.2.4. punktas numato, jog atlyginamos tik vienkartinio transporto priemonės transportavimo iš įvykio vietos iki saugojimo ar remonto vietos išlaidos, tačiau - ne daugiau kaip 5% draudimo sumos. Taigi, teismo argumentai, jog automobilis buvo apgadintas nežymiai, kad būtų galima jį pargabenti į Lietuvą, yra atmestinas, prieštarauja protingumo principui, nustatytam LR CK 1.5. str. Mano, kad turėtų būti taikoma CK 6.193 str. 4 d. įtvirtinta taisyklė - kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Ieškovas nurodo, sutartį sudaręs prisijungimo būdu. Mano, kad teismas netinkamai vertino draudimo sutarties prasmę. Atsižvelgiant į kompensacinę draudimo paskirtį, draudimo išmoka turi grąžinti draudėją į tą turtinę padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jeigu nebūtų draudiminio įvykio. Yra logiška ir suprantama, kad apgadinto daikto išmokos suma negali viršyti draudimo sumos. Tačiau, reikalaujamos draudimo sumos sumokėjimas jokiu būdu neprieštarautų draudimo kompensacinei paskirčiai - reikalaujamos draudimo sumos sumokėjimas grąžintų draudėją į tą turtinę padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jeigu nebūtų buvę draudiminio įvykio, t.y. kompensuotų ieškovo išlaidas automobilio, kurio, transportuoti neįmanoma, remontui. Draudėjas nepatirtų nuostolių, tačiau taip pat nepagrįstai nepraturtėtų. Mano, kad teismas netinkamai vertino byloje esamus įrodymus ir taip pažeidė LR CPK 176 str. ir 85 str., nes neatsižvelgė į byloje pateiktą pažymą su Norvegijoje esančio autoserviso tiksliais paskaičiavimais dėl remonto sąmatos ir pateiktos pažymos nevertino, o „mechaniškai atmetė“.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 200-201) prašė apeliacinį skundą atmesti. Mano, kad jog Taisyklėse naudojamas terminas „saugus eismas“ neturėtų būti aiškinamas plečiamai, nes yra įtvirtintas ir K.E.T., ir nėra pagrindo kurios nors iš draudimo sutarties šalių naudai kitaip interpretuoti. Pažymi, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovas pateikė trečiojo asmens R. Arlickaitės elektroninį laišką (rašytą 2007-07-02, praėjus beveik dvejiems mėnesiams po eismo įvykio), kuriame ji nurodė, jog po eismo įvykio važinėjo apdraustu automobiliu. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme šią aplinkybę pripažino ir apeliantas. Mano, nėra jokio pagrindo teigti, jog automobilio apgadinimai kelia grėsmę eismo saugumui. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių įrodymų, kad pažeisti esminiai automobilio mazgai, turintys įtakos eismo saugumui. Be to, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ieškovas patvirtino, jog tarp šalių nėra ginčo dėl automobilio apgadinimų masto - tik dėl jų remonto vertės. Nesutinka su skundo argumentais, jog teismas netinkamai aiškino draudimo sutarties kompensacinę paskirtį. Ieškovas nepatyrė faktinių automobilio remonto išlaidų, jis pasirinko gauti draudimo išmoką, kaip apskaičiuojamąją žalą. Nurodo, jog apskaičiuojamosios žalos nustatymo tvarka buvo išsamiai aptarta šalių sudarytoje draudimo sutartyje (Taisyklių Nr. 021 II d. 10.1 p., 5.1.7. p.). Atitinkamai, ieškovo patirti nuostoliai buvo jam visiškai kompensuoti šalių sudarytoje sutartyje aptartu būdu. Atsakovas teigia, jog sprendime išsamiai pasisakyta dėl ieškovo pateiktos į bylą UAB „Darsna“ pažymos, nurodant, dėl kokių priežasčių nėra galimybės remtis šia pažyma priimant sprendimą. Todėl ieškovo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas „mechaniškai atmetė“ UAB „Darsna“ pažymą yra nepagrįstas.

Tretysis asmuo R. Arlickaitė atsiliepimu su apeliaciniu skundu sutiko (b.l. 206-207), nurodė, jog atsakovas vengia vykdyti savo įsipareigojimus pagal draudimo sutartį, nors eismo įvykį pripažino draudiminiu. Pagal saugaus eismo taisykles su techniškai netvarkingu automobiliu važinėti negalima, todėl jį tektų transportuoti. Bet draudimo taisyklės numato, kad lyginamos tik vienkartinio transporto priemonės transportavimo iš įvykio vietos iki remonto vietos išlaidos ir ne daugiau kaip 5% draudimo sumos. Dėl šios priežasties tai daryti būtų neprotinga.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.).

Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.).

Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas R.Arlickas nesutinka su Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2009 m. gegužės 13 d. sprendimu, kuriuo yra atmestas jo ieškinys atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl įpareigojimo įvykdyti 2007-02-20 sudarytą KASKO transporto priemonių draudimo sutartį Nr. 1566755, įpareigojant AB „Lietuvos draudimas“ išmokėti ieškovui 11.000 Lt dydžio draudimo išmoką, kuri reikalinga atlyginti automobilio remonto išlaidas Norvegijos Karalystėje, priteisti 504,16 Lt palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas, taip pat priteisti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą, sprendžia, kad skundžiamas pirmos instancijos teismo sprendimas iš esmės yra pagrįstas ir teisėtas, todėl paliktinas nepakeistas, o atsakovo argumentai atmestini.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, tai ginčas šioje byloje kilo dėl draudimo išmokos dydžio, reikalaujant ieškovui, kad jam draudimas atlygintų Norvegijos kainomis apgadinto automobilio remonto išlaidas, motyvuojant tuo, jog automobilis negali būti pargabentas į Lietuvą, todėl turi būti remontuojamas užsienyje galiojančių Taisyklių Nr. 021 10.6 punkto pagrindu.

Kolegija pažymi, kad ieškovas 2007-02-20 su atsakovu sudarė automobilio Mazda 323 nuo nelaimingų atsitikimų draudimo sutartį(KASKO ), kuri galioja visoje Europoje, numatant 12700Lt draudimo išmoką su besąlygine 400Lt išskaita (b.l. 7-16). Apdraustas automobilis, vairuojamas ieškovo dukros R.Arlickaitės, 2007-05-21 buvo apgadintas autoįvykio metu Norvegijoje, kur buvo paskaičiuota, kad jo remontas su mokesčiais kainuos 27655,39 Norvegijos kronų (b.l.17-31), t.y. apie 11000Lt kaip nurodo ieškovas. Tuo tarpu atsakovas pagal ieškovo pateiktą medžiagą paskaičiavo, kad automobilio remonto kainą, atsižvelgiant į jo apgadinus ir sutarties sąlygas, sudaro 2677,17Lt, todėl išskaičius numatytus 400Lt ieškovui išmokėjo 2277,17Lt (b.l. 67-73). Dėl apgadinto automobilio mąsto ir reikalingo remonto apimties ginčo tarp šalių faktiškai nėra. Ieškovas nepateikė teismui įrodymų, kad atsakovas neteisingai paskaičiavo apgadinto automobilio remonto išlaidas Lietuvoje, o atsakovas neginčija remonto išlaidų Norvegijoje (CPK 178str.). Kaip jau buvo minėta anksčiau, tai ieškovas teigia, kad jam turi būti atlygintos automobilio remonto išlaidos, kurias jis patirtų automobilį remontuojant Norvegijoje.

Kolegija pažymi, kad draudimo sumos apskaičiavimui ir remonto organizavimui reikšmingos sąlygos yra numatytos Transporto priemonių draudimo liudijimo dalyje „Transporto priemonės draudimas“. Atsižvelgiant į tai, kad draudimo apsaugos galiojimas ir transporto priemonės draudimo sąlygos draudimo liudijime yra nurodytos ir draudėjo pasirenkamos atskirai, o draudimo taisyklėse šios sąlygos taip pat paaiškintos atskirai, pirmos instancijos teismas sprendė, kad nėra jokio pagrindo teigti, kad šios sąlygos yra netikėtos ar nesuprantamos. Tuo tarpu draudėjas pasirinko sąlygą „Remontas organizuojamas draudiko pasirinkimu“ (draudimo taisyklių 2 dalies 5.1.7. p. p.), o tai reiškia, kad atsitikus draudiminiam įvykiui, transporto priemonė remontuojama draudiko nurodytose remonto dirbtuvėse Lietuvoje arba išmoka apskaičiuojama vadovaujantis draudiko nurodytais vidutiniais remonto darbų įkainiais bei keičiamų detalių bei naudojamų medžiagų kainomis.

Apeliantas teigia, kad apgadintas automobilis turi būti remontuojamas Norvegijoje, kadangi jom pargabenimas į Lietuvą prieštarautų KET reikalavimams ir keltų pavojų eismo dalyvių saugumui, važiuojant kelių valstybių teritorija. Faktiškai Draudimo taisyklių 2 dalies 10.6 punktas numato tik vieną išimtį, kada transporto priemonės remontas gali būti atliekamas užsienyje, t. y. jeigu draudiminis įvykis atsitinka už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, tada transporto priemonės remontas užsienyje atliekamas tik tiek, kiek tai reikia saugiam eismui užtikrinti, prieš tai suderinus remonto dydį ir sąlygas su draudiku. Apeliantas teigia, kad Taisyklių 10.6 punktas yra netikėtas ir negalioja, kadangi sutartis sudaryta prisijungimo būdu ir galioja visoje Europoje, todėl jis pagrįstai tikėjosi realių nuostolių atlyginimo, dėl ko turi būti ginama silpnesnioji sutarties pusė. Tačiau kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka, nes Taisyklėse Nr. 021 yra aiškiai pasakyta kur atliekamas transporto priemonės remontas, kuris užsienyje galimas tik tiek, kiek tai reikia saugiam eismui užtikrinti, prieš tai suderinus remonto dydį ir sąlygas su draudiku. Tai rodo, kad šios sąlygos negali būti laikomos netikėtomis ar pripažintinos negaliojančiomis ieškovo nurodytu pagrindu. Be to, ieškovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog dėl padarytų apgadinimų automobilį draudžiama eksploatuoti pagal galiojančias KET. Pažymėtina, kad apeliantas skunde be kėbulo apgadinimo nurodo ir šviestuvus, tačiau jų apgadinimas apskritai nėra fiksuotas pateiktuose dokumentuose. Tuo tarpu, kad automobilis po autoįvykio buvo eksploatuojamas patvirtina R.Arlickaitės elektroninis laiškas, rašytas praėjus 2 mėnesiams po automobilio apgadinimo (b.l. 74). Taip pat pažymėtina, kad ieškovas faktiškai siekia visus automobilio apgadinimus pašalinti Norvegijoje, o ne šalinti tuos, kurie neleidžia(draudžia) automobilį eksploatuoti ir pristatyti į Lietuvą. Kolegija mano, kad ieškinys pilna apimtimi negali būti patenkintas ir vadovaujantis ieškovo nurodytu protingumo principu, kadangi tai susiję su sutarties sąlygų ir atsakovo prisiimtų įsipareigojimų pakeitimu, neatsižvelgiant į ieškovo sumokėta draudimo įmoką (790Lt), numatytą draudimo sumą (12700Lt), kuri gali būti išmokėta už prarastą ar nepataisomai sugadintą automobilį ir faktiškai padarytus automobilio apgadinimus bei jo remonto išlaidas Lietuvoje ir Norvegijoje.

Kiti apeliacinio skundo argumentai reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino, taikė materialinės ir procesinės teisės normas, ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, nes tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais pagrindo nėra (CPK 326str.1d.1p.).

Be to, iš ieškovo priteistinos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos (CPK 88 str.1 d. 3 p., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. gegužės 13 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2061-827/2009 palikti nepakeistą.

Priteisti iš Rimanto Erlicko 8,40Lt valstybei procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Kolegijos pirmininkas Algirdas AuruškevičiusTeisėjai Rasa GudžiūnienėDanutė Kutrienė