Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Justo Namavičiaus ir Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamojo A. K. gynėjo skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 21 d. nutarties, kuria kaltinamajam A. K. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2020 m. rugpjūčio 22 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-18-1121/2020 A. K. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 249 straipsnio 3 dalyje (organizavimas ir vadovavimas nusikalstamam susivienijimui), BK 25 straipsnio 4 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9 punktuose (bejėgiškos būklės asmens nesunkus sveikatos sutrikdymas, jį kankinant ar kitaip itin žiauriai dėl savanaudiškų paskatų, veikiant nusikalstamame susivienijime), BK 25 straipsnio 4 dalyje ir 135 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6, 9 punktuose (dviejų ar daugiau bejėgiškos būklės asmenų sunkus sveikatos sutrikdymas, kankinant ar kitaip itin žiauriai dėl savanaudiškų paskatų, veikiant nusikalstamame susivienijime), BK 25 straipsnio 4 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 9 punkte (asmens nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl savanaudiškų paskatų, veikiant nusikalstamame susivienijime), BK 25 straipsnio 4 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje (neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiu, veikiant nusikalstamame susivienijime) ir BK 25 straipsnio 4 dalyje ir 181 straipsnio 3 dalyje (didelės vertės turto prievartavimas, veikiant nusikalstamame susivienijime.

2. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnyje nustatyta tvarka A. K. buvo laikinai sulaikytas 2016 m. lapkričio 22 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartimi A. K. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas ir nustatytas 3 mėnesių suėmimo terminas, kuris vėlesniais teismų sprendimais buvo tęsiamas iki 2020 m. rugpjūčio 22 d.

Teismas skundžiamoje nutartyje pagrindą, jog A. K. gali mėginti trukdyti procesui, konstatavo remdamasis byloje esančiais liudytojų A. B. ir L. M. parodymais, tačiau neaišku, kaip šie parodymai ir iš jų daroma teismo išvada, jog jis gali bandyti paveikti nukentėjusiuosius ir liudytojus, susiję būtent su A. K., jo elgesiu po inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Be to, A. B. parodymai yra paremti išimtinai nuogirdomis. Tuo tarpu, G. B. laišką E. P. teismas visiškai klaidingai interpretavo ir tuo nepagrįstai rėmė A. K. suėmimo pratęsimo pagrindą. Pažymėtina, kad G. B. laiške nebuvo žadama neduoti parodymų teisme, o buvo nurodoma, kad duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnams G. B. buvo abstinencijos nuo narkotikų būsenoje, dėl ko neprisimena duotų parodymų, todėl, vėlgi, teismo laiško interpretavimas, neištyrus visų byloje esančių įrodymų, nelaikytinas pagrindžiančiu, neva, A. K. galimą poveikį neapklaustiems nukentėjusiesiems ar liudytojams. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad visi šie parodymai ir duomenys nėra ištirti visumoje teismo ištirtų visų įrodymų ir negali būti laikomi patikimais. Todėl iš tokių teismo teiginių yra akivaizdu, jog BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas pagrindas, kuriuo remiantis yra pratęsiamas A. K. suėmimo terminas, yra grindžiamas spėjamojo pobūdžio subjektyviais ir niekuo nepagrįstais bendrais teiginiais.

Kitas pagrindas, kuriuo remiantis teismas pratęsė A. K. taikomo suėmimo terminą, numatytas BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Teismas skundžiamoje nutartyje šį suėmimo pagrindą išimtinai grindė tik A. K. neigiamai charakterizuojančiomis aplinkybėmis, anksčiau A. K. inkriminuotų nusikaltimų aplinkybėmis bei kaltinimo pavojingumu. Tačiau tokie teismo argumentai prieštarauja asmens nekaltumo prezumpcijos principui ir neįrodo galimybės, jog asmuo paleistas iš suėmimo galėtų daryti naujas nusikalstamas veikas. Teismas net neužsiminė apie A. K. teigiamai charakterizuojančias aplinkybes, pavyzdžiui, jog 2015 m. balandžio 16 d. jis buvo lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos, įsidarbino UAB „Vicus“, vėliau – UAB „VKK Vilnius“, dirbo vadybininku; gyvena faktinėje santuokoje nuo 2008 metų; kartu su sugyventine išlaiko ir augina du vaikus, vienas iš jų – nepilnametis; po paleidimo iš pataisos įstaigos teisės pažeidimų ar nustatytų probacijos reikalavimų nepažeidė; jokių neteisėtų ar nusikalstamos kilmės pajamų po paleidimo iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos jis neturėjo; A. K. pakartotinio nusikalstamo elgesio rizika pagal „OASys“ metodiką buvo įvertinta kaip žema; bausmės atlikimo metu jis įvykdė visas socialinės reabilitacijos plane numatytas priemones; pataisos namuose skatintas devynis kartus, motyvuotas dirbti ir kt. Skundžiamoje nutartyje net neužsiminęs apie A. K. teigiamai charakterizuojančias aplinkybes, teismas be jokių motyvų padarė išvadą, kad nėra pagrindo pakeisti jau iš anksčiau nustatytus BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose numatytus suėmimo taikymo pagrindus. Toks argumentavimas nesuderinamas su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 5 straipsnio 3 dalies taikymo praktika. EŽTT yra ne karta pažymėjęs, kad kiekvieną kartą sprendžiant klausimą dėl suėmimo termino pratęsimo iš esmės turėtų būti taikoma paleidimo prezumpcija. Iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo kaltinamasis turi būti laikomas nekaltu, o Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatų paskirtis yra suteikti kaltinamajam teisę proceso metu būti paleistam į laisvę, kai jo laikymas suėmime nebegali būti pagrįstas (sprendimas Vlasov prieš Rusiją, sprendimas Trifkovič prieš Kroatiją). Taigi, suėmimo termino pratęsimo klausimą sprendžiantis teismas, atsižvelgdamas į nekaltumo prezumpcijos principą, privalo kiekvienąkart išanalizuoti visas svarbias aplinkybes ir pateikti įtikinamus argumentus dėl suėmimo termino pratęsimo pagrįstumo.

Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiama nutartimi A. K. pratęsus suėmimo terminą, jo visas laikymo suėmime laikotarpis sudaro lygiai 4 metus. Neabejotina, kad šis laikotarpis yra labai ilgas, tai pripažįsta ir skundžiamą nutartį priėmęs teismas. EŽTT yra ne kartą pažymėjęs, kad pagrįstas įtarimas yra būtina sąlyga suėmimo teisėtumui, bet praėjus tam tikram laikui šios sąlygos nepakanka (sprendimas Dragin prieš Kroatiją, sprendimas Buzadji prieš Moldovą ir kt.). Šiuo atveju pažymėtina, kad viso proceso metu jokių priežasčių (juolab išskirtinių aplinkybių), svarbių būtent suėmimo termino pratęsimui, o ne bylos nagrinėjimui iš esmės, taip ir nebuvo pateikta, teismas išimtinai rėmėsi kaltinimo pagrįstumu ir A. K. inkriminuotų nusikaltimų sunkumu. Taip pat abejotina, ar vykstantis procesas atitinka ypatingo stropumo kriterijų. Pažymėtina, kad pasikeitus teisėjų kolegijai susidarė pakankamai ilgi laikotarpiai, kai posėdžiai apskritai nevyko ar vyko neintensyviai, tačiau į šią aplinkybę pratęsiant A. K. suėmimo terminą apskritai nebuvo atsižvelgiama. Nors kolegijos pasikeitimą galėjo sąlygoti objektyvios priežastys, kyla klausimas, ar tikrai buvo imtasi visų įmanomų priemonių, kad minėtų laikotarpių būtų išvengta ir būtų užtikrintas proceso nepertraukiamumas, juolab, kad dar ikiteisminio tyrimo metu buvo žinoma apie didelę bylos apimtį ir galimą apklaustinų asmenų skaičių.

Taigi, analizuojant EŽTT praktiką, matyti, jog pačios griežčiausios kardomosios priemonės termino pratęsimas, remiantis vien tik kaltinimo pusės pateiktais duomenimis bei visiškai neatsižvelgiant į kitas asmenį charakterizuojančias aplinkybes, pažeidžia kaltinamojo teises. Konvencijos 5 straipsnio 3 dalis garantuoja kiekvieno suimto asmens teisę būti paleistam proceso metu, jo paleidimą sąlygojant garantijomis, kad jis atvyks į teismą. Švelnesnės kardomosios priemonės taikymo galimybė kiekvieną kartą turi būti realiai apsvarstoma, o ne atmetama be jokių motyvų. Pavyzdžiui, kaip jau buvo ne kartą siūlyta, tačiau teismas šio siūlymo realiai nevertino, kardomoji priemonė – intensyvi priežiūra kartu su draudimu bendrauti su baudžiamojoje byloje nurodytais asmenimis ir užstatu – pilnai užtikrintų visišką kaltinamojo A. K. kontrolę, užkardytų jį nuo bet kokių galimybių atlikti naujas nusikalstamas veikas ar galimybes trukdyti procesui. Šių kardomųjų priemonių taikymas eliminuotų bet kokias grėsmes visuomenei ir vykstančiam teisminiam procesui, bei užtikrintų, kad būtų pasiekti BPK 119 straipsnyje įtvirtinti kardomųjų priemonių tikslai. Nepaisant to, Vilniaus apygardos teismas kiekvieną kartą tik deklaratyviai atmeta tokią kardomųjų priemonių komplekso taikymo galimybę, nenurodydamas priežasčių, kodėl ji netinka, taip pat, nenurodydamas, ko reikėtų, jog A. K. būtų paleistas iš suėmimo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Tokia teismo pozicija, atimanti net teorinę galimybę kaltinamajam būti paleistam iš suėmimo proceso metu, prieštarauja ne tik BPK, bet yra laikytina ir Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies pažeidimu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiama Vilniaus apygardos teismo nutartis iš esmės yra grindžiama ne faktiniais, dabartinę situaciją atitinkančiais duomenimis, bet kaltinamojo akto tekstu pagrįstais spėjimais ir prielaidomis, jog, paleistas iš suėmimo, A. K. pažeis BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus. Dėl minėtų priežasčių Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 21 d. nutartis turėtų būti panaikinta kaip nepagrįsta ir neteisėta.

5. Teismo posėdyje gynėjas prašė jo skundą tenkinti, prokuroras prašė kaltinamojo gynėjo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

6. Kaltinamojo A. K. gynėjo skundas atmetamas.

7. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 21 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Pratęsdamas kaltinamajam taikomos kardomosios priemonės suėmimo terminą trims mėnesiams, teismas tinkamai įvertino visas reikšmingas aplinkybes, laikėsi BPK 119, 121, 122, 127 straipsnių reikalavimų, taip pat nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų nuostatų, pagal kurias niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip tik tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas.

8. Aukštesnysis teismas ankstesnėse nutartyse jau konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo metu byloje surinkta pakankamai duomenų, davusių pagrindą pagrįstai manyti, kad A. K. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Šie duomenys neišnyko ir priimant skundžiamą nutartį, nors kaltinamojo gynėjas skunde teigia priešingai. Tokie duomenys užfiksuoti kaltinamajame akte (nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai ir kt.). Kaltinamojo gynėjas skunde vertina liudytojų (A. B., L. M.) parodymų turinį, tačiau teismas, spręsdamas kardomosios priemonės suėmimo termino pratęsimo teisėtumą bei pagrįstumą, nevertina byloje esančių duomenų pagal BPK 20 straipsnio nuostatas. Šie klausimai sprendžiami tik teisiamajame posėdyje, kur byloje surinkti įrodymai iš esmės ištiriami ir įvertinami bei išsprendžiami asmens kaltumo, veikos kvalifikavimo ir kiti klausimai. Šioje proceso stadijoje byloje surinkti duomenys analizuojami ir vertinami tik tiek, kad būtų galima nustatyti, ar yra pagrindas asmenį kaltinti jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu. Kaip jau minėta, byloje pakanka duomenų, leidžiančių manyti, jog toks pagrindas egzistuoja.

9. Kaltinamajam A. K. kardomosios priemonės suėmimo terminas pratęstas BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose numatytais pagrindais, t. y. pagrįstai manant, kad būdamas laisvėje jis gali trukdyti procesui bei daryti BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus.

10. BPK 122 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog, kai pagrįstai manoma, kad įtariamasis trukdys procesui, suėmimas gali būti paskirtas, jei yra duomenų, jog įtariamasis pats ar per kitus asmenis gali bandyti: 1) paveikti nukentėjusiuosius, liudytojus, ekspertus, kitus įtariamuosius, kaltinamuosius ar nuteistuosius; 2) sunaikinti, paslėpti ar suklastoti daiktus bei dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti teisme. A. K. kaltinamas ne tik tuo, kad dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje kartu su kitais šio baudžiamojo proceso dalyviais (liudytojais, nukentėjusiaisiais), bet ir tuo, kad jis vadovavo šiam susivienijimui. Kaltinamojo galimai padarytos nusikalstamos veikos yra įtakotos griežtos laisvės atėmimo bausmes atliekančių asmenų tarpusavio hierarchijos, nulėmusios jo įtaką kitiems nuteistiesiems. Baudžiamojoje byloje yra duomenų (A. B., L. M. parodymai), patvirtinančių, kad bausmes atliekantys nuteistieji ir laisvėje esantys asmenys palaikydami tarpusavio ryšį, ėmėsi smurtinio pobūdžio veiksmų prieš laisvėje esančius asmenis dėl bausmes atliekančių asmenų nurodymų nevykdymo. Be to, byloje yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad po A. K. paleidimo iš pataisos įstaigos, pastarasis ir toliau telefonu bendravo su pataisos namuose likusiais bausmes atliekančiais asmenimis, galimai jiems duodavo nurodymus kaip elgtis. Taip pat byloje yra duomenų (G. B., L. B. parodymai), leidžiančių manyti, kad nusikalstamo susivienijimo lyderiai, tarp jų ir A. K., darė poveikį nukentėjusiesiems, kad apklausų metu šie neduotų juos kaltinančių parodymų. Šiuo metu byloje dar nėra apklausti visi liudytojai (R. L., D. R.), todėl, atsižvelgiant į objektyvius bylos duomenis, yra pagrindas manyti, jog taikant švelnesnes kardomąsias priemones nei suėmimas, A. K. gali pats ar per kitus asmenis neteisėtais veiksmais bandyti įtakoti dar neapklaustus asmenis, todėl suėmimo taikymo pagrindas, numatytas BK 122 straipsnio 1 dalies 2 punkte, skundžiamoje nutartyje nurodytas pagrįstai.

11. Pratęsdamas suėmimo terminą kaltinamajam A. K., teismas pagrįstai nustatė ir BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą pagrindą, t. y. kad kaltinamasis, būdamas laisvėje, gali daryti naujus nusikaltimus, nurodytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje. Gynėjas skunde teigia, jog šį suėmimo pagrindą teismas grindė vien tik kaltinamąjį neigiamai charakterizuojančiomis aplinkybėmis, kurios neįrodo, jog asmuo paleistas iš suėmimo galėtų daryti naujus nusikaltimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis teismų praktika, pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie asmens teistumą, jo vaidmenį padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamų veikų bei kiti duomenys. Nusikaltimai, kuriuos galimai padaręs A. K. kaltinamas, patenka į BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytą nusikaltimų sąrašą. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, jog teismas įvertino ne tik pareikštų kaltinimų pavojingumą, bet ir duomenis apie paties kaltinamojo pavojingumą, t. y., kad kaltinamojo galbūt padaryti nusikaltimai buvo ne atsitiktinio pobūdžio, galimai padaryti veikiant nusikalstamo susivienijimo sudėtyje. A. K. vaidmuo juose galimai buvo aktyvus, t. y. jis galimai buvo nusikalstamo susivienijimo organizatorius, subūręs asmenis sistemingų nusikalstamų veikų darymui ir visą šią veiklą koordinavęs. Suimtasis vėl galimai nusikalto, būdamas anksčiau teistas už panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas (turtiniai nusikaltimai, neteisėtas disponavimas narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti) ir atlikdamas jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę įkalinimo įstaigoje. Nusikalstami veiksmai truko ilgą laiką. Taigi, kaltinamasis A. K., nepaisydamas ankstesnio teistumo, toliau elgėsi nusikalstamai, kas rodo, kad jo suėmimas pagrįstas siekiu apsaugoti visuomenę nuo galimai sistemingai daromų nusikalstamų veikų. Skunde nurodoma, kad lygtinai paleistas iš įkalinimo įstaigos kaltinamasis įsidarbino ir dirbo vadybininku, tačiau ankstesnės A. K. padarytos nusikalstamos veikos bei dalies jam naujai inkriminuojamų nusikalstamų veikų pobūdis, jų mastas rodo, kad suimtasis jas galbūt padarė iš savanaudiškų paskatų, tokiu būdu siekdamas gauti ir neteisėtų pajamų. Nors bylos medžiagoje nėra jokių objektyvių duomenų, jog kaltinamasis šiuo metu planuoja daryti naujas konkrečias nusikalstamas veikas, tačiau BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytam suėmimo pagrindui konstatuoti užtenka pagrįsto manymo, kad kaltinamasis, būdamas nesuimtas, darys naujus nusikaltimus, ir nėra būtina nustatyti, kad asmuo rengiasi daryti naujus nusikaltimus. Atsižvelgusi į visas aplinkybes, reikšmingas vertinant naujų nusikalstamų veikų padarymo riziką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas skundžiamoje nutartyje padarė pagrįstą išvadą, jog A. K. būdamas laisvėje gali daryti naujus nusikaltimus, taip pat ir nurodytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje.

12. Skunde gynėjas nepagrįstai teigia teismą neįvertinus kaltinamąjį A. K. teigiamai charakterizuojančių aplinkybių (gyvena faktinėje santuokoje, augina vaikus, suimtojo teigiamas elgesys bausmės atlikimo vietoje ir kt.). Lietuvos apeliacinis teismas jau ankstesnėje 2020 m. birželio 15 d. nutartyje gana išsamiai atsakė į kaltinamojo gynėjo skunde išdėstytą argumentą dėl skunde nurodytų aplinkybių vertinimo. Dar kartą pažymima, kad gynėjo skunde nurodomos aplinkybės nėra lemiančios sprendžiant apie kaltinamojo galimybę trukdyti procesui bei daryti naujus nusikaltimus. Šios aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant klausimą dėl suėmimo skyrimo (pratęsimo) BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, t. y. kai pagrįstai manoma, kad įtariamasis (kaltinamasis) bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo (BPK 122 straipsnio 2 dalis). Kadangi kaltinamajam A. K. šiuo pagrindu suėmimo terminas nebuvo pratęstas, todėl gynėjo skunde nurodomų aplinkybių teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nevertino.

13. Skunde teisingai nurodoma, kad griežčiausia kardomoji priemonė suvaržo kaltinamojo A. K. teises, tačiau, atsižvelgiant į pareikštų kaltinimų pobūdį, sunkumą, kaltinamojo teisės suvaržytos, nepažeidžiant proporcingumo principo. Šiuo konkrečiu atveju nustatytų suėmimo taikymo pagrindų buvimas, kaltinamojo A. K. asmenybę apibūdinančios aplinkybės, galimai padarytų nusikalstamų veikų pavojingumas, pobūdis, sunkumas teisėjų kolegijai leidžia konstatuoti, kad nei skunde nurodomu užstatu ar intensyvia priežiūra, nei kitomis švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis ar jų kompleksu BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai nebūtų pasiekti. Gynėjas skunde remiasi EŽTT sprendimais, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pagal EŽTT sprendimus suėmimo trukmės pagrįstumas negali būti vertinamas in abstracto (abstrakčiai). Suėmimo pratęsimo pagrįstumas nustatomas, atsižvelgiant į kiekvienos bylos ypatybes. Kuo sunkesnės ir sudėtingesnės nusikalstamos veikos tiriamos, tuo griežtesnių prievartos priemonių panaudojimas gali būti pateisintas. Būtent tai akcentuoja EŽTT praktika (Lukovič prieš Serbiją, Milankovič ir Bošnjak prieš Kroatiją, Štvrtecky prieš Slovakiją ir kt.). Nei bendra suėmimo taikymo A. K. trukmė, nei skundžiama teismo nutartimi kaltinamajam A. K. nustatytas suėmimo taikymo terminas nėra per ilgas ir, teismo vertinimu, yra adekvatus kaltinamojo galimai padarytų nusikalstamų veikų sunkumui, asmenybės pavojingumui bei viešojo intereso apsaugos užtikrinimui. A. K. suėmimo terminas pratęstas, nustačius BPK nustatytas šios kardomosios priemonės taikymo sąlygas bei pagrindus, nurodytus BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose, kurie šiuo metu neišnykę. Jų neeliminuoja ir tas faktas, kad byla teisiamajame posėdyje pradėta nagrinėti iš naujo. Bylos nagrinėjimo teisiamajame posėdyje trukmei daro įtaką objektyvios priežastys – keitėsi teisėjų kolegijos sudėtis, bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbto karantino, jam pasibaigus bylos nagrinėjimas vyksta gana intensyviai. Nagrinėjamu atveju net ir ilgai trunkantis A. K. suėmimas pateisina suėmimo laiko trukmę ir atitinka skunde minimos Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatas ir EŽTT suformuluotus kriterijus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

kaltinamojo A. K. gynėjo skundą atmesti.

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi kaltinamajam A. K. trims mėnesiams pratęstą suėmimo terminą palikti galioti.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.