Panevėžio apygardos teismo nutartis

2008-02-07 · Civilinė byla Nr. 2A-52-280/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-02-07
Bylos Nr.
2A-52-280/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Zina Mickevičiūtė (pirm.), Ramunė Čeknienė, Laimutė Sankausakitė, Laimutė Sankauskaitė (pran.)
Pareiškėjas
D. B.
Suinteresuotas asmuo
Panevėžio apskrities viršininko administracijos
Kategorijos
  • 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-52-280/2008

Teisėjas E. Činka Procesinio sprendimo kategorija 121.15;121.21

(S)PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTI S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. vasario 7 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Zinos Mickevičiūtės, kolegijos teisėjų Laimutės Sankauskaitės (pranešėja), Ramunės Čeknienės

Sekretoriaujant Vilmai Daukšienei

dalyvaujant pareiškėjui D. B.

suinteresuoto asmens Panevėžio apskrities viršininko administracijos atstovei A. T.

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-678-755/2007 pagal D. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, suinteresuotas asmuo Panevėžio apskrities viršininko administracija ir

Aprašomoji dalis

nusta t ė:

Šalies argumentai

D. B. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kurį du kartus papildė, dėl turinčių juridinę reikšmę faktų nustatymo ir prašė nustatyti:

1. kad A. B. įvaikino (įsūnijo) pareiškėjo tėvą P. B., gim.1896-06-27 (jis mirė 1980-10-04, JAV, Bostone);

2 kad ji, A. B. (ji mirė 1944-01-25 Lietuvoje), nuosavybės teisėmis iki žemės nacionalizacijos valdė 11,43 ha plotą žemės, esančios Dovydų km., Gružių apyl., Joniškėlio valsč., Pasvalio rajone.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teismui nurodė, kad jo tėvas P. B. gimė 1896(duomenys neskelbtini), o jo tėvais (pareiškėjo seneliais) yra J. (J.) B. ir U. B., kuri mirė 1912 metais. Po jos mirties liko vaikai: P., J., P. ir U.. 1913 metais jo senelis J. B. vedė antrą kartą ir susituokė su A. N. (B.). Ši įvaikino visus keturis savo vyro vaikus iš pirmos santuokos, o santuokoje su juo susilaukė sūnaus J.. 1925 m. J. B. apako ir nuo tada visus ūkio reikalus tvarkė jo žmona A. B.. Ji rašė ir pasirašinėjo visus žemės dokumentus.

Po senelio J. B. mirties 1931 metais 11,34 ha žemę pagal testamentą valdė A. B., o po jos mirties ji turėjo atitekti sūnaus J. B. nuosavybėn. Tačiau faktiškai tai neįvyko, nes nuo 1926 m. iki pat žemės nacionalizacijos 1940 m. A. B. ją turėjo kaip nuosavą, ją dirbo, ja naudojosi, mokėjo mokesčius, statė pastatus, formino savininkės dokumentus. Ji ta teise naudojosi sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdė iki savo mirties 1944 m. Jei ne žemės nacionalizacija 1940 metais, nuosavybės teisę 1941 m. jau būtų įgijusi įgyjamąja senatimi. 1938 m. Žemės tvarkymo departamento žemės tvarkymo protokole grafoje „žemės savininkų parašai" pasirašo ne J., o A.. Tai įrodo, kad ir protokole nurodytą Žemės banko skolą už šį 11,43 ha žemės plotą 1000 Lt. ir mokestį už žemės tvarkymo darbą 39 Lt, kaip savininkė, sumokėjo A. B.. J. B. kaime po tėvo mirties negyveno ir ūkyje niekada nedirbo. Motina jį išleido į mokslus, nes jis 1933-1936 m. Kauno universitete studijavo teisę, žurnalistiką, 1937 m. baigė Karo mokyklą, o 1936-1940 metais dirbo dienraščio „XX amžius" redakcijoje, kaip užsienio politikos apžvalgininkas, gyveno Kaune ir Berlyne. Minimą žemę jis laikė motinos nuosavybe, todėl nesielgė kaip jos valdytojas ir ja nesirūpino, todėl iki pat jos nacionalizacijos nepriėmė šio tėvo palikimo, kurį faktiškai pripažino kaip motinos ir jam nereikalingą. J. B., kai jam suėjo pilnametystė 1933 m., turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į žemę (į J. B. palikimą), bet nė karto tuo nepasinaudojo, to nepadarė. Nuo1925 m. iki 1940 m. turtinė situacija šeimoje pasikeitė. J. B. tapo pasiturinčiu valstybiniu ir politiniu pareigūnu ir, visai giminei pritariant, ruošėsi ir juridiškai įteisinti jam nereikalingos žemės seniai įvykusį atidavimą jos faktiškai savininkei motinai A. B., tačiau dėl 1940 metais įvykusios Lietuvos okupacijos ir žemės nacionalizacijos, to jis nepadarė. Nurodo, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas 2007-04-20 sprendimu atstatė jam, pareiškėjui, terminą prašymui nuosavybės teisėms atkurti į žemę ir giminystės ryšį su savininku patvirtinti, dokumentams pateikti. Per nustatytą terminą jis pateikė atitinkamą prašymą, tačiau negalėjo pateikti jokių jo įvaikinimą bei žemės priklausymo A. B. nuosavybės teise dokumentų, nes archyvuose jų rasti nepavyko. Todėl kreipiasi į teismą, prašo nustatyti nurodytus juridinius faktus, kuriuos nustačius, jam galės būti atkurtos nuosavybės teisės į žemę.

Žemesnės instancijos teismas

Pasvalio rajono apylinkės teismas 2007 m. lapkričio 22 d. sprendimu pareiškėjo prašymą dalyje dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo, jog A. B. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 11,43 ha plotą, žemės, esančios (duomenys neskelbtini), atmetė.

Bylą dalyje dėl turinčio juridinę reikšmę fakto, jog A. B. įsūnijo (įvaikino) pareiškėjo tėvą P. B., gim. 1896(duomenys neskelbtini), nustatymo, kaip nenagrinėtiną teisme, nutraukė.

Priteisė iš D. B., a.k. (duomenys neskelbtini) valstybei 9,75 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Sprendime teismas nurodė nustatyta, kad pareiškėjas yra P. B., gim. 1896-(duomenys neskelbtini) ir mirusio 1980-10-04, sūnus ( b.1.6, 73). P. B. yra J. B., gim.1862 m., mirusio 1931-04-24, ir U. B., mirusios 1912 m. sausio 19d., sūnus (Grūžių bažnyčios pažyma ir archyvo pažyma Nr. (Pl-5891) P-25899, b.l. 9,11). Pareiškėjo senelis 1913 m. lapkričio 26 d. vedė A. N. (B.) ( archyvo pažyma Nr.(Pl-5892) P2-5900, b.1.10) ir su ja santuokoje susilaukė sūnaus J. B.. J. (J. ) B. gimė 1915 metais, nes iš Grūžių bažnyčios mirimo metrikų knygos ištraukos matyti, kad J. B. mirties 1931 metais laikui jo sūnui J. buvo 16 metų ( (b. l. 11). Nustatė, kad iš 1931-06-15 Pasvalio nuovados taikos teisėjo nutarimo dėl J. B. notarinio testamento patvirtinimo nuorašo (b.1.59-62) matyti, jog pareiškėjo senelis J. (taip vardas nurodomas nutarime) B. 1926-08-06 testamentu paskirstė jo 1910-11-17, t.y. iki santuokos su A. B., įsigytą žemę (duomenys neskelbtini). Kaip palikimas palikti du žemės sklypai. Vienas iš šių sklypų, kurio plotas apie 11 ha, paliktas jo žmonos A. N.-B. iki jos gyvos galvos valdymui, o jų sūnui J. B. nuosavybėn. Visa kita likusi žemė palikta kitų jo teisėtų įpėdinių nuosavybėn lygiomis dalimis. Teismas sprendime nurodė, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnis nustato sąrašą piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Jos atkuriamos: 1) turto savininkui; 2) asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, - jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams; 3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939-1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, - į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams)- į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 5) asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Jeigu 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Nurodė, kad pareiškėjas pretenduoja į nuosavybės teisių atkūrimą minėto įstatymo 2 str. 1 d. 4 p. pagrindu - kaip turto, priklausiusio nurodomai žemės savininke A. B., vaikaitis (anūkas).Pagal CPK 444 straipsnį, teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisų atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Tam, kad įvaikinimo faktas sukurtų turtines teises - teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, reikalinga nustatyti, jog A. B. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė nekilnojamojo turto, nes to nenustačius, vien tik įvaikinimo nustatymas savaime nesukurtų prašomų teisių. Jeigu prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas tokių teisių ir pareigų nesukuria, reikalavimai teisme nenagrinėtini. Byloje nustatyta, kad turtas, į kurį pretenduojama, testamento surašymo ir mirties dienai priklausė nuosavybės teise pareiškėjo seneliui J. B.. Byloje nesurinkta duomenų, kad po J. B. mirties A. B. kokiu nors įstatymu nustatytu būdu būtų šį turtą (ar jo dalį) įgijusi nuosavybėn. Palikimo atsiradimo 1931 m. laikotarpiu Lietuvos Respublikoje veikusių civilinių įstatymų X t. l d.(toliau tekste - CĮ) 1010 straipsnis numatė galimybę palikti turtą įpėdiniams testamentu. CĮ penktojo perskyrimo 2 skirtis nustatė notarinių testamentų darymo bei jų saugojimo tvarką. CĮ 1060 straipsnis nustatė, kad bet koks testamentas per nustatytus terminus turi būti pristatytas patvirtinti Taikos teisėjui. CĮ 1066"3" straipsnis numatė šio teisėjo teisę patvirtinti testamentą, o 1066"7" str. nustatė, jog teisėjo nutarime surašomas visas testamento tekstas. Pagal CĮ 213 straipsnį asmenys iki 17 metų buvo laikomi, mažamečiais, o nuo 17 m. iki 21 m. nepilnamečiais. CĮ 221 str. nustatė, kad teisė visai savarankiškai disponuoti savo turtu, jį „rikiuoti" įgyjama ne anksčiau kaip sukakus pilnus, t.y.21 metus. Pagal 229 straipsnį, jeigu testamente nepaskirta atskirų globotojų turtui, tenkančiam mažamečiui, jį globoti gauna tebesąs gyvas tėvas ar motina. CĮ penktojo perskyrimo 3 skirtis numatė globotojų pareigas rūpinantis mažamečio asmens turto globojimu ir nenumatė galimybės globotojui faktinio valdymo būdu įsigyti globotinio turtą, tėvų kaip globotojų teises globotinių turto atžvilgiu laikė analogiškomis kitų globėjų teisėms ( CĮ 294 str.). Tokio globotinio nekilnojamojo turto perleidimas (pardavimas) numatytas tik leidus Taikos teisėjui bei Vyriausiajam Tribunolui. Iš Pasvalio nuovados taikos teisėjo 1931-06-15 nutarimo nuorašo matyti, jog A. B. inicijavo bylą dėl J. B. notariškai patvirtinto testamento patvirtinimo ir jos prašymas buvo patenkintas, testamentas patvirtintas vykdymui (b.1.59-62). Iš nutarimo turinio matosi, jog ten perrašytas testamento turinys, nurodyta, jog turtas ( žemė) pavedama A. B. valdymui iki gyvos galvos, bet lieka J. B. nuosavybėn. Taigi, buvo atliktos būtinos procedūros testamentui patvirtinti ir palikimui priimti, todėl nepagrįstas pareiškėjo teiginys, jog J. B. palikimo nepriėmė. Tą jis kaip mažametis padarė per savo globotoją, motiną A. B.. Kiti bylos duomenys nesudaro pagrindo išvadai, kad J. B. ar jo globotoja būtų įstatymo nustatyta tvarka turto atsisakę ir jį perleidę. Priešingai, iš Pasvalio apylinkės teisėjo 1933-12-13-15 sprendimo nuorašo matyti, jog apie 11 ha žemės buvo išimti iš J. B. valdymo ir perduoti iki gyvos galvos valdyti A. B. (nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr.05-11, 19-20 L.). Panevėžio apygardos teismas 1934-06-07 pakeitė minėtą sprendimą nurodydamas, jog 11 ha žemės išimami iš dviejų sklypų (nuosavybės teisių atkūrimo byla, b.1.21-22). Šiuose teisminiuose dokumentuose nenurodyta, jog žemės savininkas būtų nebe J. B., o kas nors kitas. Iš 1938-10-27 žemės tvarkymo departamento matininko K. surašyto protokolo nuorašo matyti, jog J. B. įpėdiniai ir J. B. pasidalijo 49,91 ha žemės, kurią paliko J. B. po savo mirties. J. B. nuosavybėn, o A. B. kaip faktinei žemės valdytojai, atiteko du sklypai - 10,75 ha ir 0,25 ha ploto. 1938-11-19 žemės tvarkymo projekto ir jo pareiškimo priedo nuoraše 11,43 ha žemės savininku nurodomas J. B., o A. B. nurodoma, jog turtą valdys iki gyvens (nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr.05-11, 1.24-27). Šie įrašai patvirtinti A. B. parašu. Taigi, šiame paskutiniame iki žemės nacionalizacijos išlikusiame dokumente, J. B., o ne kitas asmuo nurodomas žemės savininku. Galiausiai jau ir po nacionalizacijos 1943-07-07 žemės tvarkymo projekto ir jo pareiškimo priedo nuoraše 11,43 ha žemės savininku dar kartą nurodomas J. B., o A. B. nurodoma žemės valdytoja iki gyvos galvos (b.1.31-32). Šie įrašai taip pat patvirtinti A. B. parašu. Joniškėlio valsčiaus viršaičio 1940-08-26 rašto Biržų apskrities mokesčių inspekcijai nuoraše nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) žemės savininkų sąraše nurodomi J. B. ir J. B. įpėdiniai. J. B. ūkis užrašytas J. B. ir A. B. vardais atskiru ūkiu (nuosavybės teisių atkūrimo byla, b.1.39).Kaip minėta, turtas 1926-08-06 testamentu buvo paliktas įpėdiniams: palikėjo sūnui Julijonui ir kitų jo teisėtiems įpėdiniams nuosavybėn lygiomis dalimis. J. B. motinai testamentu turto nuosavybėn nebuvo palikta, o jai suteikta teisė iki gyvos galvos naudotis J. B. nuosavybėn pagal testamentą paliktu turtu. Tokiu būdu, iš nurodytų dokumentų teismas padarė išvadą, jog po palikimo atsiradimo 1931 metais J. B. tinkama tvarka - per atstovą- savo motiną A. B. priėmė palikimą ir tapo žemės savininku. A. B. turėjo teisę naudotis žeme, bet jos savininke iki žemės nacionalizacijos netapo. A. B. parašai, kuriais patvirtintas žemės tvarkymo projekto ir jo pareiškimo priedų duomenų teisingumas, rodo, jog pati B., priešingai pareiškėjo teigimui, nelaiko savęs turto savininke, o traktavo save tik kaip žemės faktinę valdytoją. Bylos metu nesurinkta duomenų, jog nuosavybės teisės iš J. B. būtų perėjusios kitiems asmenims, todėl, teismo nuomone, labiau tikėtina, kad žemė iki nacionalizacijos buvo J. B. nuosavybe. Pati A. B. po jos vyro J. B. mirties 1931 metais žemės nepaveldėjo, kadangi testamentu jai nebuvo palikta, o savarankiškų teisių į žemę kaip jos vyro J. B. įsigytą iki santuokos 1910-11-17 turtą ji neįgijo (1931-06-15 nutarimas, kuriame cituojamas 1926-08-26 testamentas). Pareiškėjas neįrodinėjo, kad A. B. būtų savarankiškai (ne faktinio valdymo pagrindu) po vyro mirties, kaip našlė, įgijusi nuosavybės teises į dalį žemės CĮ 1148 straipsnio pagrindu. Teismas savo iniciatyva (CPK 443 str.8 d.) įvertino galimą tokį nuosavybės atsiradimo pagrindą ir padarė išvadą, jog tokios teisės ji neįgijo. CĮ 1148 straipsnis numatė, jog įsigytinio turto atžvilgiu jo turėtojo teisės nevaržomos. CĮ 397 straipsnio 2 p. tokiu pripažino turtą, kuris pirktas iš svetimos giminės, o 1068"l" straipsnis skelbė, jog tokio turto atžvilgiu palikėjas yra nevaržomas sutuoktinių įsakytinės dalies nuostatų. Kaip nustatyta, visas J. B. nekilnojamasis turtas paliktas testamentu. Kadangi paliktas turtas yra įsigytas 1910-11-17, t.y. iki santuokos su A. B., taigi yra įsigytinis, todėl turto palikėjas jį visą galėjo palikti savo nuožiūra ir sutuoktinis pagal įstatymą teisės į jo dalį neįgijo. Aplinkybės, jog A. B. dokumentuose yra pasirašiusi ar juos rašiusi už vyrą, jos nuosavybės neįrodo, nes, kaip nurodo pareiškėjas, nuo maždaug 1925 m. J. B. buvo aklas, todėl pats ir negalėjo pildyti dokumentų. Nuosavybės neįrodo ir pasirašymo už J. B. faktai, nes iki šis buvo nepilnametis ( iki 1937 m.) tai buvo kaip globėjos pareiga, o vėlesni parašai patys savaime irgi neįrodo nuosavybės įsigijimo fakto. Todėl pareiškėjo pareiškimas toje dalyje kaip neįrodytas atmestas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodymas, jog jo tėvas po pastarojo motinos mirties buvo „automatiškai" įvaikintas pamotės A. B. yra nepagrįstas. Pareiškime nenurodytas konkretus teisinis pagrindas, kurio pagrindu įvaikinimas įvyko, todėl teismas vertino tiek galimo įvaikinimo metu, tiek dabar galiojančius teisės aktus tuo klausimu. Po pareiškėjo senelės mirties 1912 metais, pareiškėjo senelis J. B. vedė 1913-11-26, jis vedė antrą kartą A. N. ( B.). Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjo tėvas P. B. tėvo antrosios santuokos metu buvo nepilnametis (gimęs 1896 m. (duomenys neskelbtini)) ir po jos bent iki tėvo mirties 1931 metais gyveno tėvo ir pamotės šeimoje. Tiek iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918-02-16, tiek iki Lietuvos okupacijos 1940 metais galiojusio Civilinių įstatymų X t. l d. 145"1" straipsnis numatė, kad svetimų vaikų ėmimas įvaikiais neleistinas, jeigu ėmėjas turi savo teisėtų arba įteisintų vaikų, 149 straipsnis ir 150 straipsnis numatė antrojo sutuoktinio bei paties įvaikinamojo, jeigu šiam suėjo 14 metų, sutikimą įvaikinant. Byloje nesurinkta duomenų, kad pareiškėjo tėvas P. B. iki pilnametystės jo pamotės A. B. pagal tuo metu galiojusių įstatymų reikalavimus būtų buvęs įvaikintas. A. B. esant santuokoje ir 1915 m. susilaukus sūnaus J., ji apskritai nieko negalėjo įvaikinti. Duomenų, kad iki J. gimimo ji būtų įvaikinusi pareiškėjo tėvą, kad jis pats ir jo tėvas būtų davę sutikimą įvaikinimui, byloje nesurinkta. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog pagal Karo prievolės įstatymo 31 straipsnį posūniai buvo prilyginti vaikams, nereiškia, jog vien santuokos sudarymo su našliu faktas reiškė šio vaikų įvaikinimą ir juridine prasme, nes tam yra numatyta speciali procedūra ir sąlygos. Šią pareiškimo dalį teismas svarstė ir nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą aspektu. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1992 m. gegužės 7 d. nutarimo Nr. I-2563 Dėl priemonių agrarinei reformai plėtoti 3 punktu, nustatė, „ kad tais atvejais, kai faktiniai įtėviai įvaikinimo juridiškai nėra įforminę, įvaikinimo faktas gali būti įrodomas teismo". Šiuo aktu įvaikinimas aiškinamas plačiau ir gali būti pripažįstamas įvykusiu tokiais atvejais kai formalių įstatymo reikalavimų įvaikinant ir nebuvo laikytasi, jeigu pretenduojama į teisių į žemę atkūrimą. Nėra pareiškėjo aiškinimą nuneigiančių duomenų, jog faktiškai jo tėvas P. B. buvo pamotės auginamas, auklėjamas, išlaikomas kaip jos tikras sūnus, t.y. , kad jis faktiškai buvo įvaikintas, kaip tai numato 1992 m. gegužės 7 d. nutarimo Nr. 1-2563 Dėl priemonių agrarinei reformai plėtoti 3 punktas, todėl toks faktas teismo nuomone iš esmės yra įrodytas. Pareiškėjas ir J. B. yra sūnėnas ir dėdė, o pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnį sūnėnai negali pretenduoti į nuosavybės teisių po dėdės mirties atkūrimą. Todėl nenustačius nuosavybės teisių į žemę A. B., įvaikinimo fakto nustatymas nesukurs pareiškėjui D. B. teisinių prielaidų į nuosavybės teisių į dėdei priklausiusio turto atkūrimą. Tokių teisių ir pareigų nesukuriančių faktų nustatymas pagal CPK 444 str. 1 d. negalimas, todėl dėl pasakyto nurodė, kad byla šioje dalyje nutrauktina (CPK 293 str. l p.).Nurodė, kad pareiškėjo bylinėjimosi išlaidos šios kategorijos bylose neatlyginamos, o valstybės patirtos išlaidos iš jo priteistinos ( CPK 96 str.).

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2007-11-22 sprendimą ir priimti naują sprendimą, nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. B., įgyjamąja senatimi įgijusi šį 11,43 ha. žemės sklypą, valdė jį nuosavybės teise.

Skundą grindžia sekančiais argumentais:

Nurodo, jog sutinka su teismo sprendimo dalimi, kad jo tėvas P. B. faktiškai buvo savo pamotės A. B. įsūnytas (įvaikintas), kaip tai numato Vyriausybės I992 m. gegužės 7 d. nutarimo Nr.l-2563 „Dėl priemonių agrarinei reformai plėtoti" 3 p., toks faktas teismo nuomone iš esmės yra įrodytas, o todėl civilinė byla šioje dalyje nutraukta.

Žemesnės instancijos teismas

Su teismo sprendimu dalyje dėl 11,43 ha. žemės sklypo A. B. valdymo nuosavybės teise fakto nepatvirtinimo nesutinka dėl šių sekančių motyvų:

1. Spendime netiksliai įvardyti teismo posėdžių dalyviai. Sprendime teigiama, kad teisme dalyvavo teismo posėdžių sekretorė E. K.. Tikrumoje abiejuose teismo posėdžiuose 2007- 10-18 ir 2007-11-08 dalyvavo tik viena posėdžių sekretorė L. G.. Teigiama, kad teisme nedalyvavo suinteresuoti asmenys, tačiau tikrumoje pirmajame teismo posėdyje, 2007-10-18, dalyvavo suinteresuoto asmens atstovė - Pasvalio rajono žemėtvarkos skyriaus viršininko pavaduotoja G. P.. Proceso dalyvių netikslus įvardijimas galėjo turėti įtakos teismo dalyvių parodymų objektyviam įvertinimui G. P. padarė teismui labai svarbius pareiškimus:

„Pagal nutarimą (1931-06-15) žemė buvo skirta J., bet į valdymą jis galėjo pretenduoti tik po motinos mirties. Kad jis būtų susitvarkęs palikimo dokumentus - nesimato. Pareiškėjas gali pretenduoti į žemę kaip senelio anūkas. Ši žemė laisva - neužimta. Negalėjo tapti savininku nei J., nei A., nes visa apie 50 ha žemė iki nacionalizacijos išliko senelio J. B. nuosavybė. Jo sūnaus J. B., J. vaikams nuosavybės teisės buvo atstatytos kaip senelio anūkams." Šie G. P. nurodyti faktai buvo protokoluojami, kurie patvirtina, kad minėtas Nutarimas-testamentas nebuvo įgyvendintas nei J., nei kitiems jame nurodytiems įpėdiniams teisėtomis dalimis (įpėdiniai buvo J. B. mirimo metrikoje, išduotoje 1931-05-04 Nr.30, Grūžių bažnyčios Kurato, išvardinti - žmona A. , vaikai P., J., J., P. ir U.).

Tą pareiškimą patvirtina ir suinteresuoto asmens - Panevėžio apskrities viršininko administracijos atsiliepimas Panevėžio apygardos administraciniam teismui 2007-03-22 Nr. 20 - 932 - (1-45) - 24.: „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 11,43 ha. žemės sklypą, kuris pagal testamentą būtų perėjęs J. B. nuosavybėn, paveldėtojai į Pasvalio rajono žemėtvarkos skyrių nesikreipė." Tuo pripažįstama, kad faktiškai J. B. nuosavybėn šis sklypas neperėjo.

2. Nurodo, kad 2007-09-18 nutartimi apylinkės teismas, pareikalavęs pateikti jo su pareiškimo papildymu teismui pridėtų naujų archyvinių dokumentų originalias kopijas (b.l.52, nutartis), pareiškėjui jas pateikus, teismas jų nesvarstė. Tai yra nesvarstė Joniškėlio valsčiaus viršaičio atsakymo Biržų apskrities Mokesčių inspekcijai 1940-05-31 Nr. 2454 (į raštą Nr.4613), kad B. A. iš B. J. ūkio, esančio Joniškėlio valsč., Dovydų km., formaliai neatidalinta, bet to, ūkio 11 h a. valdo atskirai nuo kitų, kas įrodo A. B., o ne J. B. žemės valdymo iki pat tarybų valdžios nacionalizacijos faktą. Į Biržų apskrities Mokesčių inspekcijos 1940-07-09 Paklausimą Nr.4917, kiek J. B. vardu yra užrašyta žemės Žemės mokesčių knygoje ir kada B. yra miręs, Joniškėlio valsčiaus viršaitis 1940-07-20 raštu Nr.3160 praneša, kad J. B., (duomenys neskelbtini) valsčiaus žemės mokesčių knygose užrašyta viso 49,94 ha žemės ir kad J. B. mirė 1930 m. balandžio mėn. 24 d. Tai įrodo labai svarbų faktą, kad paskutinę dieną prieš žemės nacionalizaciją (žemė buvo nacionalizuota 1940-07-21 Liaudies seimo nutarimu) visos Būtėnų žemės savininkas tebebuvo senelis J. B. ir jokie turtiniai pasikeitimai nebegalėjo įvykti. Tai įrodo, kad nei Julijonas, nei kiti testamente nurodyti įpėdiniai savo palikimų prieš žemės nacionalizaciją nebuvo įforminę įstatymų nustatyta tvarka.

3. Teismas neįvertino pareiškėjo tėvo P. B., J. s. 1945-02-16 asmeninio testamento, atitinkančio LR CK 5.3 str. reikalavimus, kurį Panevėžio apygardos administracinis teismas savo 2007-04-20 sprendimu pripažino pakankamu įrodymu, kad J. B., P. „tėvo palikimas bendras ir dar neatidalytas tarp brolių", jo sūnų P., J. ir J. nebuvo priimtas iš tėvo 49,94 ha žemės nuosavybės iki pat nacionalizacijos „dėl visokių neramių laikų Dovydų sodžiuje". Pripažindamas šį testamentą, teismas jam leido kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Šis testamentas buvo paskutinė J. B. vyriausiojo sūnaus P. informacija visiems įpėdiniams apie tėvų palikimo padėtį 1940 m.

4. Teismas neteisingai padarė išvadą, kad J. B. palikimą galėjo priimti kaip mažametis per savo motiną A. B.. Jokios procedūros nepilnamečio palikimo priėmimo valdymui pagal tų laikų įstatymus nebuvo ir negalėjo būti atliktos. Teismo minimas CĮ 221 str. nustato, kad teisė disponuoti turtu atsiranda sulaukus 21 metų, tačiau J. ir šio amžiaus sulaukęs 1936 m., šia teise sąmoningai nepasinaudojo ir palikimo nepriėmė, palikdamas šią teisę savo motinai A. B.. Palikimo priėmimas yra juridinis veiksmas- įregistravimas įgijėjui turto į hipotekos knygas. Pagal Lietuvoje iki žemės nacionalizacijos galiojusio Hipotekos įstatymo 30 str. nekilnojamojo turto nuosavybės teisė buvo įgyjama įrašius įgijėjui į hipotekos knygas nuo prašymo laiko. (tą reikalavimą išaiškina LR Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 1999-12-20 nutartis byloje Nr. 3K-3-963/1999). J. to nepadarė ir šios savo teisės neįgyvendino, kas įrodyta byloje esančiais dokumentais. Teismas neturėjo ir nepateikė duomenų, kad būtų atlikta kokia nors procedūra dėl J. palikimo priėmimo. 1931 m. nutarimu testamentas buvo patvirtintas, bet nuosavybės įgijimui galiojo kiti įstatymai, tarp jų ir įrašymas į Hipotekos knygas ir pradėjimas turtą valdyti. Tokia palikimo priėmimo procedūra numatoma ir LR CK 5.50str. l d., 2 d. ir 5.51 str. l d. Viso to nebuvo padaryta. J. nenorą priimti palikimą rodo ir tai, kad jis nepasinaudojo CĮ 1097str. numatyta įvedimo į turėjimą teise. Pagal šį straipsnį įvedimas į turėjimą pagal testamentus daromas taisyklėmis, nustatytomis dėl įvedimo į palikimo turėjimą. 1097 str. 2 p. numato, kad savininkas gali reikalauti įvesti jį į turėjimą dar nepasibaigus turėjimui iki gyvos galvos, kuris tuo atveju tik pažymimas įvedimo akte. Julijonas to nepadarė. Minimas 1933-12-13-15 sprendimo nuorašas, kuriuo apie 11 ha. žemės buvo išimta iš J. B. valdymo ir perduota jo žmonos A. valdymui ir 1934-06-07 šio sprendimo patikslinimas, kad šis žemės plotas susideda iš dviejų sklypų (matininko K. K. nužymėtų plane 11,15 ha dirbamos žemės ir 0,28 ha Gružių miestelyje, kur A. B. buvo pasistačiusi namą su parduotuve ir pienine), tik patvirtina, kad ji minėtą žemę jau savarankiškai valdė nuo 1926 m.

5. Teismas klaidingai suprato ir aiškino 1938-10-27 žemės tvarkymo departamento matininko K. K. sudarytą žemės sklypo planą- „Faktino valdymo išplanavimo plano ištrauką" ir protokolą, kuriais parodomas valdomų žemės plotų pasiskirstymas (LCVA 1250-1-94-64, 1250-1-94 -41a.p. ir 1250-1-14-94-162a.p.-163), kur pasirašo A. B. ir jos sūnus J. B., J., patvirtindami savo valdomus plotus, o ne jų nuosavybę. Protokolas sudarytas pagal žemės valdytojų (ne savininkų) prašymą padalinti natūroje ir pavaizduoti plane jų valdomą žemę. Tai ir buvo padaryta ir atkartota minimo 1943-07-07 žemės tvarkymo projekto, kuris kaip tik patvirtina, kad ir žemės nacionalizacijos metu, ir jau vokiečių okupacijos metu Būtėnų žemės valdymo tvarka buvo išlikusi ta pati, 1931 m. nutarimas niekam iš senelio J. B. įpėdinių - sūnų P., J. ir J. nebuvo įgyvendintas ir visa apie 50 ha. žemė išliko jo nuosavybėje, kaip tą paliudijo ir suinteresuoto asmens atstovė-Pasvalio rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo pavaduotoja G. P., disponuojanti visais Žemėtvarkos skyriuje sukauptais dokumentais.

6. J. po tėvo mirties 193l m., kaime negyveno, tėvų ūkiu nesirūpino ir nesidomėjo. Motina išleido jį į mokslus, jis gyveno ir dirbo didmiesčiuose, nepriėmė tėvo palikimo, kurį faktiškai pripažino kaip motinos, o jam nereikalingo. Tą įrodo ir teismui pateikta, bet nenagrinėta, labai svarbi Panevėžio apskrities archyvo 2006-07-17 Pažyma apie turėtą žemę Nr. D 7 - 798, kurioje nurodoma, kad net po A. B. mirties (1944m.) ji iki 1947m. buvo laikoma (duomenys neskelbtini) kaimo 11,43 ha. naudotoja, valdanti žemę pagal paveldėjimo dokumentus. J. nei Nepriklausomoje Lietuvoje, nei tarybiniais laikais kaip šio sklypo valdytojas nefigūravo, nėra nė vieno dokumento su jo parašu ar dalyvavimo įrodymu.

7. Visi šie išvardinti svarbiausi bylos liudijimai ir dokumentai, įrodantieji, kad J. B., kaip ir kiti jo tėvo J. B., P. s. įpėdiniai, nebuvo tapęs dalies tėvo žemės savininku, net ir pareiškėjo tėvo P. B., J. testamentas bei Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimas nebuvo Pasvalio rajono apylinkės teismo svarstomi, o sprendime net neminimi. Tai rodo, kad, jų neįvertindamas ir nesiremdamas jų įrodymais, kad visa žemė iki pat nacionalizacijos buvo išlikusi senelio J. B. nuosavybė, kurios dalį - 11,43 ha. valdė jo žmona A. B.. Teismas padarė klaidingas išvadas, atvedusias į klaidingą sprendimą. A. B. – 1925 m. apakus vyrui J. B., nuo 1926 m. testamento parašymo valdė ne tik tą atskirtą 11,43 ha sklypą, bet ir visą 49,94 ha. ūkį ir iki pat mirties 1944 m., turėjo žemę kaip nuosavą, ją dirbo, ja naudojosi, mokėjo mokesčius, statė pastatus, tvarkė visus jos juridinius reikalus ir dokumentus, sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai. Tokio jos šio 11,43 ha. sklypo valdymo trukmė nuo 1926 m., kada testamente buvo įvardintos jo ribos, iki nacionalizacijos 1940 m., buvo 14 m. Ji jau buvo šį sklypą įgijusi įgyjamąja senatimi (1930 m." Įgijimo įsisenėjusiu valdymu nekilnojamojo turto nuosavybės teisės pripažinimo įstatymas". „Vyriausybės žinios" 1930-12- 14 Nr. 332). ir pagal CĮ 533 str., (Vyriausiojo tribunolo sprendimai Nr. 4, Nr.10 ), CĮ 565 str. Įgyjamoji senatis A..Būtėnienei taikytina ir pagal dabartinius įstatymus (LR CK 4.68 str. l d.).Teismo proceso metu paaiškėjo, kad visi žemėtvarkos ir pareiškėjo pateikti dokumentai įrodo, jog visa 49,94 ha. žemė (tame tarpe ir 11,43 ha.) iki nacionalizacijos išliko J. B. (1862-1931) nuosavybė. Jie visiškai paneigia manymą, kad J. B. galėjo būti kokiu nors būdu nustatyta tvarka priėmęs palikimą. Panevėžio apygardos administracinis teismas, leisdamas atnaujinti terminą pareiškėjui paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. B. valdytą 11,43 ha. žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, tą leidžia padaryti į nurodytą konkretų sklypą, kuris pagal testamentą būtų perėjęs J. B. nuosavybėn, bet dėl išvardintų priežasčių neperėjo, likdamas senelio J. B. nuosavybėje ir dėl kurio paveldėtojai į Pasvalio rajono žemėtvarkos skyrių nesikreipė. Sklypas yra laisvas ir pareiškėjas turi vienodas teises pretenduoti ir į senelės, ir į senelio išlikusią laisvą žemę, kurio iš judviejų vardu ji besiskaitytų. Tačiau, vykdydamas savo tėvo testamentą ir žinodamas, kad faktiškai 18 m. turėjusi šią žemę (14 m. iki nacionalizacijos) senelė buvo tikroji jos savininkė, prašo Teismą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. B., įgyjamąja senatimi įgijusi šį 11,43 ha. žemės sklypą, valdė jį nuosavybės teise.

LR CPK 183 str. yra nurodyta teismo pareiga tirti visus byloje esančius įrodymus. Iš ankščiau pateiktų argumentų darytina išvada, kad teismas nevisapusiškai ir neišsamiai juos išnagrinėjo, dėl ko buvo priimtas sprendimas pažeidžiant LR CPK 263 str. nuostatas ir teismo išvada neatitinka bylos įrodymų (306 str. 1 d. 3p.), todėl prašo panaikinti Pasvalio rajono apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas. CPK 326 str.1 d. 1 p.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes ir objektyviai, visapusiškai jas ištyrė bei tinkami įvertino byloje esančius įrodymus (CPK 177 , 178 str., CPK 185 str.), padaryta išvada atmesti ieškinį yra pagrįsta (CPK 176 str.). Sprendime teismas išvardijo konkrečius įrodymus ir nustatytas bylos aplinkybes, sudariusias pagrindą pareiškimą atmesti, priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.). Teismo posėdyje sekretore buvo L. G., ji surašė ir pasirašė posėdžio protokolą, todėl sprendime jos pavardė įrašyta pagrįstai. Dėl kitos teismo posėdžio sekretorės, kuri ruošė kitus teismo procesinius dokumentus, įrašymo, sprendimas negali būti pripažintas neteisėtu. Teismo sprendime nurodyti ne tik paskutiniame posėdyje byloje dalyvavę asmenys, bet ir išklausyti prieš tai vykusiame posėdyje.

Sprendime apylinkės teismas pagrįstai nustatė ir konstatavo, kad byloje pateikti įrodymai nepatvirtina prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto, kad 11,43 ha žemės (duomenys neskelbtini) Pasvalio rajone iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis priklausė A. B., mirusiai 1944 m. Kaune. Žemės iki nacionalizacijos savininku buvo J. B., kuris ją nuosavybėn įgijo paveldėjimo pagal testamentą būdu po savo tėvo mirties. A. B. pagal tą patį testamentą turėjo teisę ir tai darė, valdyti ir naudotis žemės sklypu iki gyvos galvos. Dėl šios priežasties iki 1944 m. J. B. žeme nesinaudojo, jos nevaldė, nors žemė buvo jo nuosavybėje. Tik teisėto valdymo teisė negali būti pagrindu nuosavybės teisių atsiradimui, kol turto savininkas nuosavybės teisių neperleidžia valdytojui.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su Pasvalio rajono apylinkės teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad byloje nesurinkta duomenų, jog po savo vyro J. B. mirties A. B. kokiu nors įstatymu nustatytu pagrindu ir tvarka būtų šį turtą (ar jo dalį) įgijusi nuosavybėn. Palikimo atsiradimo 1931 m. laikotarpiu Lietuvos Respublikoje veikusių civilinių įstatymų X t. l d.(toliau tekste - CĮ) 1010 straipsnis numatė galimybę palikti turtą įpėdiniams testamentu. CĮ penktojo perskyrimo 2 skirtis nustatė notarinių testamentų darymo bei jų saugojimo tvarką. CĮ 1060 straipsnis nustatė, kad bet koks testamentas per nustatytus terminus turi būti pristatytas patvirtinti Taikos teisėjui. CĮ 1066"3" straipsnis numatė šio teisėjo teisę patvirtinti testamentą, o 1066"7" str. nustatė, jog teisėjo nutarime surašomas visas testamento tekstas. Pagal CĮ 213 straipsnį asmenys iki 17 metų buvo laikomi, mažamečiais, o nuo 17 m. iki 21 m. nepilnamečiais. CĮ 221 str. nustatė, kad teisė visai savarankiškai disponuoti savo turtu, jį „rikiuoti" įgyjama ne anksčiau kaip sukakus pilnus, t.y.21 metus. Pagal 229 straipsnį, jeigu testamente nepaskirta atskirų globotojų turtui, tenkančiam mažamečiui, jį globoti gauna tebesąs gyvas tėvas ar motina. CĮ penktojo perskyrimo 3 skirtis numatė globotojų pareigas rūpinantis mažamečio asmens turto globojimu ir nenumatė galimybės globotojui faktinio valdymo būdu įsigyti globotinio turtą, tėvų kaip globotojų teises globotinių turto atžvilgiu laikė analogiškomis kitų globėjų teisėms ( CĮ 294 str.).

Iš Pasvalio nuovados taikos teisėjo 1931-06-15 nutarimo nuorašo matyti, jog A. B. inicijavo bylą dėl J. B. notariškai patvirtinto testamento patvirtinimo ir jos prašymas buvo patenkintas, testamentas patvirtintas vykdymui (b.1.59-62). Iš nutarimo turinio matosi, jog ten perrašytas testamento turinys, nurodyta, jog turtas ( žemė) pavedama A. B. valdymui iki gyvos galvos, bet lieka J. B. nuosavybėn. Taigi, buvo atliktos būtinos procedūros testamentui patvirtinti ir palikimui priimti, todėl nepagrįstas pareiškėjo teiginys, jog J. B. palikimo nepriėmė. Tą jis padarė per savo motiną A. B.. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, kad J. B. būtų įstatymo nustatyta tvarka turto atsisakęs ar jį perleidęs. Priešingai, iš Pasvalio apylinkės teisėjo 1933-12-13-15 sprendimo nuorašo matyti, jog apie 11 ha žemės buvo išimti iš J. B. valdymo ir perduoti iki gyvos galvos valdyti A. B. (nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr.05-11, 19-20 L.), kaip ir buvo nurodyta testamente. Panevėžio apygardos teismas 1934-06-07 pakeitė minėtą sprendimą nurodydamas, jog 11 ha žemės išimami iš dviejų sklypų (nuosavybės teisių atkūrimo byla, b.1.21-22). Šiuose teisminiuose dokumentuose nenurodyta, jog žemės savininkas būtų nebe J. B., o kas nors kitas. Iš 1938-10-27 žemės tvarkymo departamento matininko K. K. surašyto protokolo nuorašo matyti, jog J. B. įpėdiniai ir J. B. pasidalijo 49,91 ha žemės. J. B. nuosavybėn, o A. B. kaip faktinei žemės valdytojai atiteko du sklypai - 10,75 ha ir 0,25 ha ploto. 1938-11-19 žemės tvarkymo projekto ir jo pareiškimo priedo nuoraše 11,43 ha žemės savininku nurodomas J. B., o A. B., nurodoma, turtą valdys iki gyvens (nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr.05-11, 1.24-27). Šie įrašai patvirtinti A. B. parašu. Jau ir po nacionalizacijos 1943-07-07 žemės tvarkymo projekto ir jo pareiškimo priedo nuoraše 11,43 ha žemės savininku dar kartą nurodomas J. B., o A. B. nurodoma žemės valdytoja iki gyvos galvos (b.1.31-32). Šie įrašai taip pat patvirtinti A. B. parašu. Joniškėlio valsčiaus viršaičio 1940-08-26 rašto Biržų apskrities mokesčių inspekcijai nuoraše nurodyta, jog Dovydų kaimo žemės savininkų sąraše nurodomi J. B. ir J. B. įpėdiniai. J. B. ūkis užrašytas J. B. ir A. B. vardais atskiru ūkiu (nuosavybės teisių atkūrimo byla, b.1.39). J. B. motinai testamentu turto nuosavybėn nebuvo palikta, o jai suteikta teisė iki gyvos galvos naudotis J. B. nuosavybėn pagal testamentą paliktu turtu.

Apelianto skunde išdėstyti argumentai dėl įrodymų kitokio vertinimo ir nustatytinų kitokių bylos aplinkybių, kaip jis mano, tėra tik pareiškėjo samprotavimai neparemti tiesioginiais įrodymais. Jo tvirtinimai ir prieštaringi, nes vienu atveju tvirtinama, kad J. B. jam palikto testamentu turto net nepriėmė, o kitu atveju jau tvirtina, kad ruošėsi paveldėtą turtą perrašyti savo motinai A. B..

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesvarstė Joniškėlio valsčiaus viršaičio atsakymo Biržų apskrities Mokesčių inspekcijai 1940-05-31 Nr. 2454 (į raštą Nr.4613), kad B. A. iš B. J. ūkio, esančio (duomenys neskelbtini), formaliai neatidalinta, bet to, ūkio 11 h a. valdo atskirai nuo kitų, kas įrodo A. B., o ne J. B. žemės valdymo iki pat tarybų valdžios nacionalizacijos faktą. Į Biržų apskrities Mokesčių inspekcijos 1940-07-09 Paklausimą Nr.4917, kiek J. B. vardu yra užrašyta žemės Žemės mokesčių knygoje ir kada B. yra miręs, Joniškėlio valsčiaus viršaitis 1940-07-20 raštu Nr.3160 praneša, kad J. B., (duomenys neskelbtini) valsčiaus žemės mokesčių knygose užrašyta viso 49,94 ha žemės ir kad J. B. mirė 1930 m. balandžio mėn. 24 d. Apelianto nuomone, tai įrodo labai svarbų faktą, kad paskutinę dieną prieš žemės nacionalizaciją (žemė buvo nacionalizuota 1940-07-21 Liaudies seimo nutarimu) visos B. žemės savininkas tebebuvo J. B. ir jokie turtiniai pasikeitimai nebegalėjo įvykti. Su tuo sutikti negalima, nes archyviniai dokumentai, kaip aukščiau nurodyta, patvirtino, kad buvo kitaip. Po žemės nacionalizacijos surinkti įrodymai tik liudija apie žemės valdymą, o ne nuosavybės teisių pasikeitimą, jie surašyti atitinkamomis istorinėmis sąlygomis ir negali būti patikimais įrodymais apie nuosavybės teisių į žemę pasikeitimą iki nacionalizacijos. J. B. buvo miręs ir jis negalėjo būti pripažintas žemės savininku po nacionalizacijos. Tiesioginiai įrodymai patvirtina apie įvykusį jo turto paveldėjimą.

Nenustatyta, kad A. B. įgijo nuosavybės teises įgyjamąja senatimi , kaip tvirtina pareiškėjas D. B., nes A. B. buvo savo sūnaus J. B. paveldėto turto valdytoja ir šias savo teises pripažino, pasirašydama žemės dokumentus. Ji savęs niekur neįvardijo žemės savininke, todėl nustatytomis aplinkybėmis ji negalėjo net pretenduoti šiuo pagrindu įgyti nuosavybės teisių įgyjama senatimi į sūnui J. paliktą žemę, nes jai buvo suteikta teisė valdyti ją iki gyvos galvos.

Teismas neturi teisinio pagrindo naikinti Pasvalio rajono apylinkės teismo sprendimo dėl to, kad Panevėžio apskrities viršininko administracijos atstovė bei Pasvalio rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo pavaduotoja G. P. atitinkamai vertino byloje esančius įrodymus, tvirtindamos, kad J. B. nebuvo susitvarkęs nuosavybės dokumentų. Kaip jis turėjo susitvarkyti, nenurodyta. Teismas padarė išvadą, kad J. B. testamentas buvo įvykdytas, J. B. tapo žemės savininku. Pagal Seimo 1936 m. lapkričio 30 d. priimtą Ipotekos įstatymo 32 str. nekilnojamojo turto nuosavybės teisė, kilusi ne iš perleidimo, o iš kitų pagrindų (kaip antai paveldėjimo, viešųjų varžytinių, valdymo senaties) įgyjama ir neįrašius jos į ipotekos knygas. Tuo pačiu nustatyta, kad perleisti nuosavybės teises galima tik įrašius nuosavybės teises į įpotekos knygas.

Galiausiai apeliaciniame skunde prašoma vertinti archyvinius duomenis po 1940 m. nacionalizacijos. Archyvo pateiktuose šio laikotarpio dokumentuose žemės savininku nurodomas ir J. B., miręs 1931 metais, ir J. B.. A. B. nurodoma tik kaip žemės valdytoja ir naudotoja, bet ne savininkė. Valdė ji teisėtai J. B. nuosavybės teisėmis priklausantį sklypą iki savo mirties 1944 m., nes taip buvo nurodyta J. B. testamente. Tik po 1944 m. J. B. turėjo teorinę teisinę galimybę valdyti paveldėtą žemę, bet tam sutrukdė nacionalizacija.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Pasvalio rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš D. B. 3,35 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės biudžetą.

Zina MickevičiūtėTeisėjai Laimutė SankausakitėRamunė Čeknienė