Tauragės apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto bankas, pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Pagėgių savivaldybės administracija, M. P..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Apie bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka datą, laiką, vietą ir teismo sudėtį byloje dalyvaujantys asmenys buvo informuoti, paskelbiant pranešimą specialiame interneto tinklapyje www.teismai.lt, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 133 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškimas tenkinamas.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotas butas/patalpa (duomenys neskelbtini) , butas Nr. (duomenys neskelbtini) , unikalus butas, unikalus (duomenys neskelbtini) Nuosavybės, patikėjimo teisė ar kiti juridiniai faktai, daiktinės teisės, žymos į šį butą nėra registruotos.

Pareiškėjas Valstybės įmonė Turto bankas (toliau - Turto bankas) iš Pagėgių savivaldybės administracijos gavo pranešimą, kuriuo pranešama apie galimai bešeimininkius butus: butą, esantį (duomenys neskelbtini).

Tai kad nuosavybės teisės VĮ Registrų centre neįregistruotos dar nepatvirtina fakto, kad butai neturi savininkų ar teisėtų valdytojų.

Iš pareiškėjo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas, dėl aukščiau paminėtų butų priklausomumo rinko duomenis ir nustatė, kad kiti butai, esantys name adresu (duomenys neskelbtini) privatizuoti pagal 1991-05-28 Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą Nr. I-1374. Tačiau dėl buto Nr. 5 privatizavimo dokumentai iš Pagėgių savivaldybės administracijos, Šilutės rajono savivaldybės administracijos, Pagėgių seniūnijos, Klaipėdos regioninio valstybės archyvo, Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Tauragės filialo, VĮ Registrų centro negauti.

Iš Pagėgių seniūnijos 2024 m. sausio 19 d. rašto Nr. 3-29 matyti, kad pagal seniūnijos ūkines knygas bute Nr. (duomenys neskelbtini) , gyveno D. Č. su šeima, kuris priklausė Pagėgių valstybiniam ūkiui, kuris, pagal seniūnijos turimus duomenis, nebuvo privatizuotas. Po gyventojos D. Č. mirties bute liko gyventi jos sūnus M. P., gim. (duomenys neskelbtini) . Iš 2023 m. gruodžio 14 d. seniūnijos rašto Nr. 3-394 matyti, kad M. P. deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) kaime nuo 2003 m.

Iš 2024 m. vasario 1 d. Klaipėdos regioninio valstybės archyvo rašto Nr. 6R-85 matyti, kad archyviniuose fonduose saugomose bylose iki 1995 m. duomenų apie buto Nr. 5 privatizavimą A. Č. ar D. Č. vardu nerasta.

Pareiškėjo pateikti duomenys patvirtina, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esantis(duomenys neskelbtini) iki šio momento išsaugojo valstybės nuosavybės statusą.

Pagal Lietuvos Respublikos butų kodekso 5 straipsnį į butų fondą įeina gyvenamieji namai, priklausantys valstybiniams-kolūkiniams ir kitokiems valstybiniams-kooperatiniams susivienijimams, įmonėms ir organizacijoms, sutinkamai su TSR Sąjungos ir sąjunginių respublikų butų įstatymų pagrindais tiems namams taikomos visuomeniniam butų fondui nustatytos taisyklės; pagal 1964 m. Civilinio kodekso 97, 98 straipsnius valstybė buvo vienintelė viso valstybinio turto (įskaitant valstybės įmonių turtą, pagrindinį miestų butų fondą) savininkė. Tik atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Šiuo atveju nėra duomenų apie buto privatizavimą teisės aktų nustatyta tvarka, todėl darytina išvada, kad jis liko valstybės nuosavybe.

Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2000-09-20 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000 „Vilniaus m. Valdyba vs. Vilniaus knygų draugija ir kt.“ konstatavo, kad visi viešosios nuosavybės teisės objektai priklauso valstybei, jeigu nėra įrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybei. Taigi, pagal tuo metu galiojusias teisės normas ir teismų praktiką, laikytina, jog galioja prezumpcija, pagal kurią visi viešosios nuosavybės teisės objektai priklauso valstybei, jeigu nėra įrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn (LAT 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis Nr. 3K-3- 856/2000; LAT 2008 m. kovo 14 d. nutartis Nr. 3K-7-3 8/2008). Apibendrinant pažymėtina, jog šiuo atveju butas buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės teisės objektas ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduotas (parduotas ar kitaip pagal įstatymus perleistas) privačių asmenų nuosavybėn, todėl vertintina, jog minėtas butas priklauso valstybei nuosavybės teise.

Pagal 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 95 straipsnį (galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu Nr. I-459 atlikto straipsnio pakeitimo) buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. Valstybė buvo vienintelė viso valstybinio turto savininkė (1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 97 straipsnis). 1990 m. vasario 12 d. Nr. XI-3676 Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkte buvo numatyta, kad savivaldybės nuosavybės teisė atsiranda perduodant savivaldybei įstatymo nustatyta tvarka valstybinės nuosavybės.

Byloje nėra duomenų apie 1920 metais pastatyto buto, esančio(duomenys neskelbtini) , pardavimą, perleidimą tretiesiems asmenis sandorio pagrindu, atliktas privatizavimo procedūras ar buto perdavimą pagal pajus. Taip pat nėra duomenų, kad šis butas buvo perduotas Pagėgių savivaldybės nuosavybėn.

Dėl įrodinėjimą civilinėse bylose reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos yra suformulavusios taisykles, kad: 1) įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir įrodymų visetą bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje S. Č. ir kt. v. UAB „Parex lizingas“, bylos Nr. 3K-3-471/2006); 2) Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų, leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos “Knyga” Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001, 2002 m. balandžio 15 d. nutartis UAB “AAA” v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002, 2004 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje pagal Š. B. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-149/2004 ir kt.).

Įvertinus nustatytas aplinkybes bei byloje pateiktus įrodymus, teismas sprendžia, kad egzistuoja pakankamas pagrindas daryti labiau tikėtiną išvadą, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini) buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės teisės objektas ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduotas (parduotas ar kitaip pagal įstatymus perleistas) privačių asmenų nuosavybėn ar kitų valstybės ir savivaldybės institucijų nuosavybėn, todėl jis turi būti vertinamas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise. Pareiškėja negali kitokia tvarka įregistruoti nuosavybės teisių, todėl atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pareiškimas tenkinamas ir daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu nustatomas juridinę reikšmę turintis faktas, kad butas/patalpa – butas Nr. (duomenys neskelbtini) unikalus butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 444 straipsnio 9 dalis).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovė buvo atleista, išieškomos iš atsakovės valstybei, proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju byloje turėjo būti sumokėtas 162 Eur žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis). Ieškovės ieškinio reikalavimai patenkinti visiškai, todėl esant tokioms aplinkybėms, iš atsakovės į valstybės biudžetą priteistina 162 Eur žyminio mokesčio (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 96 straipsnio 1 dalis). Ieškovė nepateikė rašytinių įrodymų apie jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Teismas šioje byloje patyrė 8,84 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, todėl iš atsakovės priteistinos 8,84 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263–270 straipsniais, 448 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškimą patenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) yra valstybės - Lietuvos Respublikos nuosavybė.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui skundą paduodant per Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmus.