Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų- atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, daroma išvada, jog nagrinėjamoje byloje D. S. kelia ginčą dėl žalos, kilusios nuo 2017 m. birželio 20 d. iki 2019 m. gruodžio 5 d., atlyginimo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi nurodyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai reikalauja ginčo šalis.

Pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos, kurią jis galimai patyrė atlikdamas bausmę Pravieniškių PN-AK, atlyginimas. Atsižvelgus į D. S. nurodytas aplinkybės, jog kalinimo metu suvokė, jog bausmę atlieka netinkamomis sąlygomis, akivaizdu, jog pareiškėjas privalėjo suvokti apie jo teisių į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimą nuo to momento, kai pasireiškė jo teisių pažeidimai, t. y. nuo 2017 m. birželio 20 d. Bylos duomenimis, pareiškėjas skundą teismui per pataisos įstaigą išsiuntė 2021 m. sausio 21 d. (b. l. 2). Išanalizavus skundą, daroma išvada, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių, aplinkybių, galėjusių sukliudyti laiku kreiptis į teismą. Tokio pobūdžio aplinkybių nenustatė ir teismas, įvertinęs byloje nustatytus duomenis.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, ir esant Lietuvos valstybei atstovaujančių Pravieniškių PN-AK prašymui taikyti ieškinio senatį, daroma išvada, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senatį reikalavimui atlyginti žalą už 2017 m. birželio 20 d. – 2018 m. sausio 20 d. laikotarpį. Dėl šios priežasties pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už 2017 m. birželio 20 d. – 2018 m. sausio 20 d. laikotarpį atmetama (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis).

Pritaikius skundo reikalavimo daliai trejų metų senaties terminą, nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl skundo reikalavimo priteisti neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK nuo 2018 m. sausio 21 d. iki 2019 m. gruodžio 5 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis), atlyginimo.

Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog Pravieniškių PN-AK administracija neužtikrino teisės aktais nustatytos minimalios vienam nuteistajam turinčios tekti gyvenamojo ploto normos.

Bausmių vykdymo kodekso nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustatė ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės).

Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktas (2017 m. lapkričio 28 d. įsakymo Nr. 1R-213 redakcija) nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Nurodytas teisinis reglamentavimas nenustatė baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl daroma išvada, kad apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš patalpoje kalinamų asmenų skaičiaus.

Atsakovės atstovas atsiliepime pateikė duomenis apie tai, į kokius Pravieniškių PN-AK sektorius, būrius ir gyvenamąsias patalpas pareiškėjas buvo paskirtas ginčo laikotarpiu, kokiais konkrečiai laikotarpiais pareiškėjas jose buvo kalinamas, šių gyvenamųjų patalpų plotus ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių (b. l. 22–23, 28–31). Prie atsiliepimo atsakovės atstovo pridėtose Pravieniškių PN-AK 2021 m. vasario 4 8 d. pažymoje Nr. 62-753 bei 2021 m. vasario 9 d. pažymoje Nr. 63-428 pateikti duomenys atitinka atsiliepime nurodytus duomenis. Dėl šios priežasties teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie pareiškėjo paskyrimo į gyvenamąsias patalpas laikotarpius, gyvenamųjų patalpų plotus, joje įrengtų gyvenamųjų vietų skaičių, todėl, darydamas išvadas, jais remiasi.

Nustatyti byloje duomenys patvirtina, kad pareiškėjas: 1) 2018 m. sausio 21 d. – 2018 m. balandžio 23 d. laikotarpiu bausmę atliko Trečiojo sektoriaus 6-ojo būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje (b. l. 23, 30, 69-70), šios gyvenamosios patalpos plotas yra 52,00 kv. m, joje įrengta 16 gyvenamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,25 kv. m ploto; 2) 2018 m. balandžio 24 d. – 2018 m. balandžio 25 d. laikotarpiu bausmę atliko Antrojo sektoriaus 8-ojo būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje (b. l. 23, 30, 69-70), kurios plotas yra 66,31 kv. m, joje įrengta 21 gyvenamoji vieta, todėl pareiškėjui teko 3,15 kv. m ploto; 3) nuo 2018 m. balandžio 26 d. iki 2018 m. gegužės 8 d. bausmę atliko Antrojo sektoriaus 9-ojo būrio 4-oje gyvenamojoje patalpoje (b. l. 23, 30, 69-70), šios gyvenamosios patalpos plotas yra 66,25 kv. m, joje įrengta 21 gyvenamoji vieta, todėl pareiškėjui teko 3,15 kv. m ploto; 4) 2018 m. gegužės 8 d. – 2019 m. gruodžio 5 d. laikotarpiu bausmę atliko Antrojo sektoriaus 10-ojo būrio 1-oje gyvenamojoje patalpoje (b. l. 23, 30, 69-70), šios gyvenamosios patalpos plotas yra 64,37 kv. m, joje įrengta 20 gyvenamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,21 kv. m ploto.

Atsakovės atstovas atsiliepime tvirtino, kad ne visada visos miegamosios vietos būdavo užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tekdavo ir daugiau. Atsižvelgus į tai, kad atsakovės atstovas nepateikė objektyvių duomenų apie tikslų į aukščiau nurodytas gyvenamąsias patalpas paskirtų nuteistųjų skaičių, pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas apskaičiuojamas, bendrą gyvenamosios patalpos plotą padalijus iš joje esančių gyvenamųjų vietų skaičiaus.

Vertinant pareiškėjo skundo teiginį, kad gyvenamąjį plotą mažino patalpose esantys baldai bei nuteistųjų asmeniniai daiktai, atsižvelgiama į tai, jog Vidaus tvarkos taisyklės nenumatė, kad apskaičiuojant vienam asmeniui turinčią tekti ploto normą, turi būti neįskaičiuojamas jose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tokios praktikos nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-786-520/2018, 2018 m. spalio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2246-1062/2018, 2019 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2632-261/2019, 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-355-438/2020 ir kt.). Pagal suformuotą teisminę praktiką, tik nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3913-858/2018, 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-355-438/2020 ir kt.).

Pareiškėjo skundo argumentui, kad dėl gyvenamojo ploto trūkumo jis didžiąją laiko dalį turėjo gulėti lovoje arba sėdėti, paneigti atsakovės atstovas nurodė, kad nuteistųjų kalinimas pataisos namuose skiriasi nuo izoliatoriaus ar kalėjimo tuo, jog pataisos namuose nuteistieji yra apgyvendinami atskiruose lokaliniuose sektoriuose, gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, todėl jų galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Teismas sprendžia, kad tokius atsakovės atstovo teiginius patvirtina Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. kovo 31 d. įsakymas Nr. V-143 „Dėl 2-ame sektoriuje bausmę atliekančių nuteistųjų dienotvarkių patvirtinimo“ ir 2016 m. birželio 17 d. įsakymas Nr. V-283 „Dėl nuteistųjų dienotvarkių 3-iame sektoriuje patvirtinimo“ (b. l. 32-33, 48). Be to, Pravieniškių P-AK atsiliepime paaiškino, kad kiekvienam nuteistajam pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro konkretaus būrio atskiros brigados gyvenamojoje zonoje; kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo kambarys; būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičių, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą; kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę; kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, o kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti ir poilsio kambariai arba bibliotekos; pareiškėjas dienotvarkėje nustatytu laiku galėjo vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, dėl ligos - Sveikatos priežiūros tarnyboje, bendruose renginiuose ir kt. (b. l. 23).

Įvertinus byloje nustatytus duomenis, sprendžiama, kad 2018 m. sausio 21 d. - 2019 m. gruodžio 5 d. laikotarpiu Pravieniškių PN-AK nepažeidė Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkto reikalavimo, o Trečiojo sektoriaus 6-ojo būrio 2-oje bei Antrojo sektoriaus 8-ojo būrio 2-oje, 9-ojo būrio 4-oje ir 10-ojo būrio 1-oje bendrabučių tipo gyvenamosiose patalpose pareiškėjui užtikrinus Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkte nustatytą minimalią 3,1 kv. m gyvenamojo ploto normą, Lietuvos valstybei nekyla atsakomybė dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Be to, pareiškėjas tvirtino, jog neturtinę žalą sukėlė ir tai, kad gyvenamųjų patalpų nebuvo galima išvėdinti, trūko oro, todėl skaudėjo ir svaigo galvą.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 17 punkte numatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Pravieniškių PN-AK Antrojo sektoriaus 8-ojo, 9-ojo ir 10-ojo būrių ir Trečiojo sektoriaus 6-ojo būrio gyvenamosios patalpos buvo vėdinamos per langus (b. l. 24).

Teisminėje praktikoje laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, reikalaujantis atlyginti neturtinę žalą, kildinamą iš netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/20142013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013 ir kt.).

Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, nes pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad gyvenamosiose patalpose trūko oro, išsamesnių ir konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis pagrįstų paaiškinimų apie negalėjimą išvėdinti gyvenamąsias patalpas bei tokius paaiškinimus patvirtinančių objektyvių įrodymų nepateikė.

Teismas vertina, kad gyvenamųjų patalpų natūralus vėdinimas, užtikrinamas per langus arba orlaides, atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl atsakovės atstovas patalpų vėdinimą reglamentuojančių teisės aktų normų nepažeidė, pareiškėjui buvo sudarytos tinkamos sąlygos išvėdinti patalpas. Byloje nėra duomenų, galinčių patvirtinti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl prasto ir neužtikrinamo patalpų vėdinimo. Vertinant aplinkybę, kad atsakovės atstovas nepateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktų, atsižvelgiama į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, jog nuteistajam dėl laikymo sąlygų nesiskundus, atsakovės atstovas tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar panašiai) ir negali pateikti (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015).

Teismui pateiktų medicininių dokumentų duomenimis, ginčo laikotarpiu D. S. dėl galvos skausmo tris kartus kreipėsi į sveikatos priežiūros skyriaus gydytojus, tačiau medicinos darbuotojų padarytuose įrašuose nėra nuorodų, jog galvos skausmą ar galvos svaigimą galėjo lemti oro trūkumas gyvenamosiose patalpoje (b. l. 74–127).

Remiantis tuo, kas nurodyta, kaip pareiškėjo skundo argumentai, kad ginčo laikotarpiu nebuvo galima išvėdinti gyvenamųjų patalpų, todėl jam svaigo ir skaudėjo galvą, atmetami kaip nepagrįsti.

Minėta, kad valstybės viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų, nurodytų CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose, buvimo, o nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, įvertinus jas patvirtinančius įrodymus, daroma išvada, kad nagrinėjamo ginčo atveju Pravieniškių PN-AK ir (ar) jų pareigūnų neteisėtos veikos (neveikimo) nenustatyta. Nenustačius viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Dėl šios priežasties pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo D. S. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.