- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-16
- Bylos Nr.
- 2A-1659-112/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-33-3-01556-2012-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rimvida Zubernienė (pirm.), Erika Misiūnienė, Almantas Padvelskis
- Atsakovas
- A. P., G. P., I. P.
- Ieškovas
- KRAH PIPES OU
Pranešėjas Rimvida Zubernienė Civilinė byla Nr. 2A-1659-112/2014
2014 m. gruodžio 16 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rimvidos Zubernienės, kolegijos teisėjų Erikos Misiūnienės ir Almanto Padvelskio, rašytine apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovų A. P., G. P., I. P. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2014-07-11 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo KRAH PIPES OU ieškinį atsakovams A. P., I. P. ir G. P. dėl sandorių nuginčijimo (actio Pauliana) ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas teismo prašė pripažinti 2012-04-13 nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 4645, kuria atsakovai A. P. ir G. P. perleido žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), bei žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)., esantį (duomenys neskelbtini), atsakovei I. P., negaliojančia. Pripažinti 2012-04-12 akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovas A. P. atsakovei I. P. perleido nuosavybės teise turėtų 330 vienetų paprastųjų vardinių UAB „Maelvita“ akcijų, negaliojančia.
Žemesnės instancijos teismas
Plungės rajono apylinkės teismas 2014-07-11 sprendimu ieškinį atmetė. Pripažino 2012-04-13 nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 4645, kuria atsakovai perleido žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)., esantį (duomenys neskelbtini), atsakovei I. P., negaliojančia. Pripažino 2012-04-12 akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovas A. P. atsakovei I. P. perleido nuosavybės teise turėtų 330 vienetų paprastųjų vardinių UAB „Maelvita“ akcijų, negaliojančia. Priteisė ieškovui KRAH PIPES OU lygiomis dalimis iš atsakovų A. P., G. P. ir I. P. 2 986 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad ginčijamos sutartys buvo sudarytos po to, kai Klaipėdos miesto 2-ojo notarų biuro išduotas vykdomasis įrašas Nr. GB-694 2012-02-24 buvo perduotas antstolio V. D. kontoros Plungės skyriui. Teismas atsakovų argumentą, jog akcijas reikėjo parduoti dėl prastos UAB „Maelvita“ finansinės padėties, atmetė, nes pateikti duomenys neįrodo pateiktos versijos apie akcijų perleidimo būtinumą. Be to, šis argumentas nurodytas 2014-03-24 teismo posėdžio metu, kai sužinojo apie atmestą ieškinį dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu ir ieškovas neturėjo galimybės pateikti atsikirtimų į šį argumentą. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad atsakovai A. P. ir G. P., perleisdami ginčo sklypus, žinojo apie prisiimtus įsipareigojimus bei tinkamą prievolės įvykdymą, o tai įrodo jų nesąžiningumą. Be to, sandorio šalių nesąžiningumas preziumuojamas, kai sandoriai sudaryti tarp giminaičių. Kadangi, anot teismo, yra visos būtinos įstatymo numatytos sąlygos ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais, todėl ieškinį tenkino.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo 2014-07-11 sprendimą ir priimti naują – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:
Apeliantas mano, kad teismas, vertindamas akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai neįvertino visų byloje nurodytų aplinkybių, todėl priėmė neteisėtą sprendimą. Neatsižvelgė į tai, kad jas buvo būtina parduoti. Teismas visiškai nevertino pateiktų duomenų apie UAB „Maelvita“ finansinę padėtį ir visiškai nevertino realios tuo metu buvusios įmonės akcijų vertės, nevertino sutarties sudarymo tikslų ir aplinkybių. Nurodė, kad UAB „Maelvita“ akcininkais buvo A. P. ir jo tėvas K. P.. K. P. įmonei suteikė 244 400 Lt paskolą su sąlyga, jog A. P. perleis visas turėtas įmonės akcijas savo mamai I. P., nes nebepasitikėjo juo. Parduotos akcijos bevertės, tačiau dėl prastos A. P. finansinės padėties akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje buvo nurodyta balansinė akcijų vertė. Siekta gauti lėšų šeimai išlaikyti. Teismas visiškai nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad akcijų pirkimo–pardavimo sutartis buvo sąlyginė: tik sutikus parduoti akcijas, įmonei buvo suteikta paskola, kuri išgelbėjo bendrovę nuo bankroto. Mano, kad akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi nebuvo sumažintas A. P. priklausantis turtas ir dėl to jis netapo nemokus. Ši sutartis nepažeidė ieškovo teisių, nes iš jų nebūtų buvę galimybės ieškovui padengti įsiskolinimą, todėl sandoris sudarytas pagrįstai ir negali būti pripažintas negaliojančiu.Dėl žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties nurodė, kad žemės sklypus pardavė dėl prastos šeimos finansinės padėties. Tikslas – gauti lėšų pragyvenimui, o ne sumažinti savo mokumą. Žemės sklypai parduoti už rinkos kainą, todėl atsakovų mokumas nepasikeitė, pasikeitė tik turimo turto struktūra. Finansinė padėtis liko tokia pati, todėl nėra pagrindo pripažinti žemės sklypų pardavimą negaliojančiu. Ieškovas neginčijo sandorio sumos, vadinasi, sutinka, kad pačių sandorių sudarymas nesumažino A. P. turto ir mokumo. Taip pat šiomis sutartimis nebuvo iš esmės sutrukdyta ar uždelsta galimybė įvykdyti kreditoriaus reikalavimą. Šiuo atveju taip pat nebuvo pažeistos kreditoriaus teisės.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į skundą ieškovas prašo palikti Plungės rajono apylinkės teismo sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teigia, jog yra visos sąlygos pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais. Sandoriai sudaryti tik pradėjus išieškojimo veiksmus iš atsakovo A. P. bei jo sutuoktinės turto. Ieškovui iniciavus teisminį procesą, nedelsiant užginčijo paties įsiskolinimo buvimą. Ieškovas turi piniginį reikalavimą į atsakovą A. P.. Atsakovui sudarius ginčijamus sandorius, ieškovui iki nulio sumažėjo galimybė atgauti skolą. Atsakovas A. P. kito realaus turto, iš kurio būtų galima išieškoti, neturi, todėl, perleidęs savo turtą ginčijamais sandoriais, tapo nemokus. Atsakovas neįrodė, jog ginčijamus sandorius privalėjo sudaryti, kad atsakovai buvo nesąžiningi, įrodo tai, kad sandoriai sudaryti su giminaičiais. Teigia, jog apelianto argumentai dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo yra nepagrįsti. Atsakovas tokios sutarties sudaryti neprivalėjo, o jeigu įmonė buvo nemoki, – privalėjo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Pasak ieškovo, aplinkybė, jog atsakovo tėvas paskolino bendrovei 244 400 Lt, suponuoja išvadą, kad įmonė buvo perspektyvi, todėl akcijos negalėjo būti bevertės. Kad už akcijas atsakovas gavo 20 000 Lt, ginčo nėra. Todėl akivaizdu, kad akcijų vertė mažiausiai buvo 20 000 Lt. Iš gautų pinigų atsakovas nepadengė nė dalies įsiskolinimo ieškovui. Gautus pinigus išleido asmeniniams poreikiams tenkinti, todėl jo mokumas pakito: neturi nei akcijų, nei pinigų.
Šalies argumentai
Ieškovas teigia, jog apeliantui taip pat nebuvo būtina parduoti žemės sklypus. Juos pardavęs sumažino savo mokumą iki minimumo, nes kito nekilnojamojo turto, išskyrus namo, kuris įkeistas bankui hipoteka, dalį, atsakovas neturi. Už žemės sklypus gautus 30 000 Lt atsakovai A. P. ir G. P. išleido asmeniniams poreikiams ir nepadengė nė dalies įsiskolinimo ieškovui. Mano, kad kreditoriaus interesų pažeidimas dėl ginčijamų sandorių sudarymo yra akivaizdus, nes praktiškai dėl sudarytų sandorių kreditoriui neliko galimybės gauti savo reikalavimo patenkinimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).
Nagrinėjamu atveju siekiant tinkamai išspręsti kilusį ginčą būtina nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė actio Paulina reglamentuojančias teisės normas. LR CK 6.66 str. įtvirtintas vienas iš kreditoriaus interesų gynimo būdų – kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius – actio Pauliana. Šio instituto taikymas susijęs su sutarties laisvės principo ribomis, todėl pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant LR CK 6.66 str. nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. Išskirtinos šios actio Pauliana instituto taikymo sąlygos: kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti.
Dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia
Apeliantai teigia, jog akcijų pirkimo–pardavimo sutartį privalėjo sudaryti, be to, akcijos buvo bevertės, todėl ši sutartis nepažeidė kreditoriaus interesų.
Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovas A. P. 2012-04-12 nuosavybės teise turėtų 330 vienetų paprastųjų vardinių UAB „Maelvita“ akcijų perleido savo motinai I. P.. Vienos akcijos vertė nurodyta 100 Lt (b. l. 130). Duomenų, kad tokią sutartį atsakovas A. P. būtų privalėjęs sudaryti, nėra. Atsakovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad K. P. bendrovei suteikė paskolą tik esant sąlygai, jog A. P. perleis savo akcijas motinai. Vien tai, kad K. P., UAB „Maelvita“ akcininkas bei atsakovo A. P. tėvas, bendrovei pervedė 244 400 Lt, dar nepatvirtina aplinkybės, jog buvo iškelta tokia sąlyga (b. l. 112–114). Nors atsakovas nurodo, kad buvo sudarytos trys paskolos sutartys, tačiau nė vienos teismui nepateikė. Be to, ir šios sutartys, jei buvo tokios sudarytos, sudarytos tarp sūnaus ir tėvo, todėl taip pat būtų pagrindas abejoti jų pagrįstumu. Iš 2012-04-14 pateikto bendrovės balanso taip pat negalima daryti pagrįstos išvados, kad bendrovė tuo laikotarpiu buvo nemoki. Bendrovės turimi įsipareigojimai neviršijo pusės į balansą įrašyto turto vertės (b. l. 95). Esant nustatytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad atsakovas A. P. neprivalėjo sudaryti akcijų pirkimo–pardavimo sutarties.
Atsakovas neįrodė ir aplinkybės, jog akcijos tuo metu buvo bevertės. Akcijas savo motinai A. P. perleido už 20 000 Lt. Teismo posėdyje atsakovas A. P. tai patvirtino. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad akcijos nebuvo bevertės, jų vertė nebuvo mažesnė nei 20 000 Lt. Akcijų įgijėjai atsakovei I. P. nebuvo būtinybės už bevertes akcijas sumokėti 20 000 Lt. Taigi pardavus akcijas atsakovo A. P. turtas sumažėjo 20 000 Lt, nes iš gautų lėšų su ieškovu nebuvo atsiskaityta. Teisėjų kolegija nurodo, kad CK 6.66 str. 1 d. pateiktas sąrašas atvejų, iš kurių įrodžius bent vieną, pripažintina, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, t. y. dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai dėl šio sandorio nebeturi realios galimybės atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti sutartinių įsipareigojimų arba kai yra reali grėsmė, kad dėl sudaryto sandorio įsipareigojimai nebus įvykdyti. Nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti, kad buvo pažeistos kreditoriaus teisės. Kreditorius neteko galimybės išsiieškoti skolą iš parduoto turto ir kilo reali grėsmė, kad dėl sudaryto sandorio įsipareigojimai nebus įvykdyti.
Akcijų pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta tarp artimų giminaičių, todėl šiuo atveju preziumuojamas šalių nesąžiningumas (CK 6.67 str. 1 d. 1 p.). Pažymėtina, kad nustačius šalių nesąžiningumą, neturi teisinės reikšmės sudaryto sandorio pobūdis, t. y. jis buvo atlygintinis ar ne.
Dėl kitų actio Pauliana sąlygų buvimo ginčo nėra. Esant visoms actio Pauliana instituto taikymo sąlygos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino 2012-04-12 akcijų pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia (CK 6.66 str.).
Dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis
Apeliantai teigia, jog pardavus nekilnojamąjį turtą, jų finansinė padėtis nepasikeitė, nes turtą pardavė už rinkos kainą ir šiomis sutartimis nebuvo iš esmės sutrukdyta ar uždelsta galimybė įvykdyti kreditoriaus reikalavimą. Be to, turtą privalėjo parduoti, nes reikėjo lėšų pragyvenimui.
Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovas A. P. 2012-04-13 perleido jam ir jo sutuoktinei G. P. priklausančius žemės sklypus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Turtą perleido atsakovo A. P. motinai I. P.. Kaip jau minėta, nesąžiningumas preziumuojamas, jei sandoris sudarytas tarp artimų giminaičių (CK 6.67 str. 1 d. 1 p.). Nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti šalių nesąžiningumą.
Apeliantai nurodė, jog sandorį buvo būtina sudaryti, nes buvo prasta A. P. finansinė padėtis ir reikėjo lėšų pragyvenimui. Ištyrusi bylos medžiagą, kolegija konstatuoja, kad atsakovai neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, nes privalėjimas sudaryti sandorį yra asmens pareiga, kurią gali nustatyti įstatymas ar teismas. Šių aplinkybių pagal bylos duomenis teisėjų kolegija nenustatė, darytina išvada, kad ginčijamo sandorio atsakovai neprivalėjo sudaryti. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas A. P. akcijas motinai perleido už 20 000 Lt prieš sudarant nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, todėl teigti, kad buvo būtina parduoti turtą dėl lėšų trūkumo, yra nepagrįsta, nes prieš tai gavo 20 000 Lt. Taip pat šią aplinkybę paneigia ir tai, kad bendrovei UAB „Maelvita“ gavus paskolą, finansinė padėtis pagerėjo ir įmonė pradėjo pelningai veikti (b. l. 150–151). Vadinasi, atsakovas A. P., dirbdamas šios bendrovės direktoriumi, turėjo gauti darbo užmokestį ir turėti lėšų bent minimaliems poreikiams tenkinti.
Atmestini atsakovų argumentai, jog pardavę nekilnojamąjį turtą už rinkos kainą savo finansinės padėties nepablogino ir nepažeidė kreditoriaus interesų. Kaip nurodė atsakovas, gautas lėšas panaudojo šeimos poreikiams tenkinti, iš gautų lėšų įsiskolinimo nepadengė. Toks atsakovo A. P. elgesys suponuoja išvadą, kad nekilnojamąjį turtą perleido siekdamas išvengti prievolių vykdymo pagal vekselį bei atitinkamą vykdomąjį įrašą. Dėl nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad atsakovas, pardavęs nekilnojamąjį turtą, savo mokumą sumažino ir taip pažeidė kreditoriaus interesus. Duomenų, kad turi kito nekilnojamojo turto, iš kurio ieškovas gali vykdyti išieškojimą, nepateikė. Atsakovas neįrodė, kad šį sandorį buvo būtina sudaryti. Be to, neįrodė, kad dėl to kreditoriaus interesai nebuvo pažeisti, todėl yra pagrindas pripažinti ir nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis negaliojančiomis (CPK 178 str., CK 6.66 str., 6.67 str. 1 d. 1 p.).
Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su visais pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, jų nekartodamas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino actio Pauliana reglamentuojančias materialines teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo motyvais keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Atmetus apeliacinį skundą atsakovams bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (LR CPK 93 str. 1 d. 3 d.). Ieškovas nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jos nepriteistinos (CPK 98 str.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.