Vilniaus apygardos teismo nutartis

2011-02-09 · Civilinė byla Nr. 2S-220-464/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-02-09
Bylos Nr.
2S-220-464/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Marijonas Greičius, Dalia Kačinskienė (pran.), Dalia Višinskienė
Atsakovas
T. N.
Ieškovas
O. M.
Trečiasis asmuo
UAB „Vilmona“, SĮ „Vilniaus miesto būstas“
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-220-464/2011Procesinio sprendimo kategorija: 110.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2011 m. vasario 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Dalios Kačinskienės,kolegijos teisėjų Dalios Višinskienės ir Marijono Greičiaus,

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės T. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 11 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės O. M. ieškinį atsakovei T. N. dėl pirkimo-pardavimo sandorio pripažinimo iš dalies negaliojančiu ir nuosavybės teisės nustatymo, tretieji asmenys UAB „Vilmona“ ir SĮ „Vilniaus miesto būstas“.

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė O. M. (N. N. teisių perėmėja) kreipėsi į Vilniaus m. 2-ąjį apylinkės teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi (b.l. 4-9,11-15) prašė pripažinti iš dalies negaliojančia 1992-08-31 pirkimo-pardavimo sutartį ir nustatyti N. N. nuosavybės teisę į 43/50 buto, esančio (duomenys neskelbtini) Vilniuje, atitinkamai I. N. paliekant nuosavybės teisę į 7/50 buto.

Atsiliepimas

Atsakovė T. N. atsiliepimu į ieškinį (b.l. 17-21) su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei taikyti laikinąsias apsaugos priemones – buto, esančio (duomenys neskelbtini) Vilniuje areštą, uždraudžiant į jį patekti ir juo naudotis visiems asmenims iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo. Nurodo, kad negali be teismo sprendimo patekti į jai pagal įstatymą priklausančią buto dalį, atitinkamai negali kontroliuoti komunalinių sąnaudų, užtikrinti bent elementarų saugumą, kad pašaliniai asmenys, besinaudojantys butu, nepadarytų žalos šalia esančių butų savininkams, kas galėtų tiesiogiai įtakoti turimo ir paveldimo turto apimtį.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus m. 2-asis apylinkės teismas 2010-06-11 nutartimi (b.l. 23) atsakovės T. N. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkinti atsisakė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė nenurodė argumentų, kuriais remiantis galima būtų daryti išvadą, jog neareštavus ginčo buto, neuždraudus į jį patekti ir naudotis butu visiems asmenims, gali būti sunku ar neįmanoma įvykdyti teismo sprendimą.

Šalies argumentai

Atsakovė T. N. atskiruoju skundu (b.l. 1-2) prašo panaikinti Vilnius m. 2-ojo apylinkės teismo 2010-06-11 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti ginčo butui laikinąsias apsaugos priemones. Nurodo, kad su ieškovės O. M. žinia visą ginčo butą užima iš išvaizdos asocialūs asmenys, tuo tarpu pati atsakovė negali įgyvendinti savo teisių į jai priklausantį turtą ir šiuo metu turi gyventi pas pažįstamus. Nurodytas aplinkybes patirtina tai, kad M. N., prisistačiusiam ieškovės sutuoktiniu, už grasinimą atsakovei fiziniu susidorojimu ir įžeidimą, jai bandant patekti į ginčo butą, buvo iškelta administracinio teisės pažeidimo byla ir minėtas asmuo Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo nutarimu pripažintas kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 174 str. (adm. byla Nr. A2.9.-2569-294/2010). Kadangi ji negali fiziškai patekti į jai pagal įstatymą priklausančią buto dalį, kurią šiuo metu savavališkai yra užgrobusi ieškovė, ji negali kontroliuoti komunalinių sąnaudų, užtikrinti bent elementarų saugumą, kad besinaudojantys butu pašaliniai asmenys nepadarytų žalos pašaliniams šalia esančių butų savininkams, kas galėtų tiesiogiai įtakoti turimo ir paveldimo turto apimtį, būtų tikslinga areštuoti visą ginčo butą, uždraudžiant į jį patekti ir juo naudotis visiems asmenims iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo. Pažymi, jog teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė motyvų, kuriais remdamasis jis padarė išvadą, ir įstatymų, kuriai jis rėmėsi (CPK 2951str. 1 d. 5 p.), tuo tarpu šiuo atveju svariausias motyvas – Konstitucijos 23 str. įtvirtintos nuostatos. Todėl iki galutinio teismo sprendimo priėmimo yra pagrindas taikyti atsakovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

Ieškovė O. M. atskiruoju skundu (b.l. 26-28) prašo atsakovės atskirąjį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2010-06-21 nutartį. Nurodo, kad atsakovė nepateikia jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog ieškovė trukdo jai patekti į ginčo butą. Minima administracinio teisės pažeidimo byla buvo iškelta ne ieškovei, juo labiau, kad ATPK 174 str. numatyto administracinio teisės pažeidimo objektas – viešojoje vietoje padarytos viešosios tvarkos pažeidimas, t.y. jo sudėtis nėra susijusi su nuosavybės teisių pažeidimu. Dar daugiau, atsakovė kelis metus iki jos sutuoktinio mirties ginčo bute nesilankė, todėl jos argumentai, kad dėl ieškovės veiksmų ji priversta gyventi pas pažįstamus, yra nepagrįsti. Pažymi, kad ginčo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti tik tuo atveju, jeigu šalys turėtų teisę ginčo turtu disponuoti, o ieškovė tokios teisės neturi. Todėl neaišku, kaip galėtų pasunkėti būsimo teismo sprendimo įvykdymas, jeigu ieškovei nebūtų uždrausta butu naudotis.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat patikrinimas, ar nėra absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus, taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą bei įvertinusi atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog esamoje situacijoje pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė nesant prielaidų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Pažeista ar ginčijama subjektinė teisė realiai apginama tik tuomet, jeigu realizuojamas teismo sprendimas, kuriuo ieškinys yra patenkinamas. Pagal Lietuvos Respublikos CPK 144 str. 1 d. nuostatas, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba jo vykdymas taptų visiškai nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės įstatymų leidėjo valia yra taikomos būtent ieškinio reikalavimų ir dėl jų priimto teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, tačiau jos nėra byloje dalyvaujančių asmenų kurių nors pažeistų ar ginčijamų subjektinių teisių gynybos priemonė. Tai paaiškinama tuo, kad laikinosios apsaugos priemonės yra procesinės priemonės, padedančios geriau užtikrinti kai kurių materialiųjų teisių gynybą, bet pačios savaime jos netampa materialiojo teisinio pobūdžio teisinės gynybos priemonėmis, kitoks traktavimas prieštarautų jų taikymo tikslams. Laikinosios apsaugos priemonės pagal savo prigimtį yra ribotos laike ir galioja tik iki galutinio ginčo išsprendimo, jos neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios. Todėl jas taikant byla negali būti išnagrinėta iš esmės, nes tokių priemonių tikslas, kaip nurodyta, yra ne kilusio ginčo išsprendimas ir teisinės taikos atkūrimas tarp šalių (CPK 2 str.), o siekis užkirsti kelią aplinkybėms, kurios vienaip ar kitaip galėtų įtakoti būsimo teismo sprendimo, priimto patenkinus ieškinį, tinkamą įvykdymą, status quo padėties išlaikymas, kuri leistų ieškovui, priėmus jam palankų sprendimą, tikėtis, jog sprendimas bus realiai įvykdytas. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, viena vertus, apeliantė nėra pareiškusi jokių savarankiškų materialiųjų reikalavimų ieškovei šioje civilinėje byloje (dėl įpareigojimo nekliudyti naudotis butu, dėl asmenų iškeldinimo iš buto ir pan.), kurie suponuotų būtinybę spręsti preliminarų jų užtikrinimą iki dėl to bus priimtas teismo sprendimas. Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad prašomas taikyti laikinųjų apsaugos priemonių institutas, atsižvelgiant į ieškovės materialiųjų reikalavimų turinį, t.y. pripažinti iš dalies negaliojančia 1992-08-31 pirkimo-pardavimo sutartį ir nustatyti N. N. nuosavybės teisę į 43/50 buto, esančio (duomenys neskelbtini) Vilniuje, atitinkamai I. N. paliekant nuosavybės teisę į 7/50 buto, negali užtikrinti ieškovės pareikštų ieškinio reikalavimų būsimo įvykdymo. Naudojimasis ir disponavimas daiktu yra skirtingos nuosavybės teisės realizavimo formos (CK 4.37 str.).

Nepakankamas šios teismo išvados motyvavimas, kuo skunde remiasi apeliantės, nesudaro prielaidų panaikinti iš esmės teisingos ir pagrįstos nutarties (CPK 328 str., 338 str.). Kolegija pažymi, kad absoliutus teismo nutarties negaliojimo pagrindas yra tik visiškas teismo motyvų nebuvimas, o teisinga teismo nutartis negali būti panaikinta vien dėl to, kad motyvuojamoji jos dalis nepakankamai išsami, jeigu iš nutartyje nurodytų motyvų galima spręsti, kodėl teismas padarė nutartyje nurodytą išvadą ir priėmė tokį sprendimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškinęs, kad teismo sprendimą (nutartį) CPK 329 str. 2 d. 4 p. pagrindu galima panaikinti, tik kai jame arba visai nėra motyvų, arba iš jame esančių argumentų negalima padaryti logiškos išvados, kodėl teismas taip nusprendė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. kovo 8 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-271/2000, 2000 m. gegužės 3 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-486/2000). Iš skundžiamos 2010-06-11 Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo nutarties motyvuojamosios dalies galima padaryti išvadą, kad teismas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemonės, nenustatęs teisinio ryšio tarp apeliantės prašymo motyvų ir galimybės ateityje įvykdyti ieškovės naudai priimtą teismo sprendimą.

Kita vertus, pagal CPK 137 str. 6 d. teisėjas, priėmęs tokį pareiškimą, apie civilinės bylos dėl registruojamo daikto teisinio statuso arba daiktinių teisių į jį iškėlimo faktą ne vėliau kaip kitą darbo dieną turi pareigą pranešti viešo registro tvarkytojui, kuriame įregistruotas daiktas ar daiktinės teisės į jį. Toks faktas yra įregistruojamas viešame registre, iš dalies išviešinant koks ginčas kilęs dėl to nekilnojamojo daikto ir tokia priemonė iš dalies eliminuoja riziką, kad daiktas gali būti perleistas sąžiningiems tretiesiems asmenims, nežinantiems apie kilusį ginčą ir/ar kurio nors asmens pretenzijas dėl nuosavybės dalies į šį daiktą nustatymo. Tačiau kadangi apeliacinės instancijos teismui buvo pateikta ne visa civilinė byla, o tik jos dalis su dokumentų nuorašais, patikrinti aplinkybę, ar pirmosios instancijos teismas šią pareigą pranešti registrui įgyvendino, nėra galimybės. Tai atliktina pirmosios instancijos teisme.

Kitos apeliantės atskirajame skunde nurodytos aplinkybės sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nėra teisiškai reikšmingos.

Atskirojo skundo netenkinus, iš apeliantės valstybės naudai priteistinos procesinių dokumentų siuntimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidos – 11,60 Lt (b.l. 31) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 336 str., 337 str. 1 p., teisėjų kolegija

n u tarė:

Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš T. N. 11 (vienuolika) litų 60 centų pašto išlaidų valstybės naudai.

Kolegijos pirmininkė Dalia KačinskienėTeisėjai Dalia VišinskienėMarijonas Greičius