Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Sigita Bieliauskienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutarimo, kuriuo V. S. pripažintas kaltu padarius adminstracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 173 str. 1 d., ir nubaustas 1000 (vieno tūkstančių) litų bauda;

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. Vilniaus miesto apylinkės tesimo nutarimu pripažintas kaltu už tai, kad laikotarpiu nuo 2012-10-01 iki 2013-02-25 lengvuoju automobiliu Opel Zafira, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausančiu I. S., vykdė taksi veiklą pagal Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. rugsėjo 27 d. individualios veiklos vykdymo pažymą Nr. 189959, naudodamasis UAB „N.“ paslaugomis – priimdamas užsakymus keleivių vežimui per raciją iš UAB „N.“ dispečerio iškvietimus, tačiau neturėjo nustatyta tvarka įgijęs leidimo vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi, iš vykdytos veiklos gavo 9823 litus pajamų, kurias registravo gyventojo individualios veiklos pajamų apskaitos žurnale, pajamoms registruoti naudojo prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvitus, kuriuose fiksuojama automobilio nuoma su vairuotoju. Tokiais savo veiksmais V. S. pažeidė 1996-11-19 Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 18 str. 12 d., Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011-12-09 įsakymų patvirtintų „Leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo taisyklių“ 3 p., Lietuvos Respublikos susiekimo ministro 2012-01-27 įsakymų patvirtintų „Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių“ 2 p. bei padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 173 str. 1 d.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

V. S. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimu pripažintas kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 173 str. 1 d., tačiau apeliaciniu skundu nesutinka su tokiu veiksmų kvalifikavimu, teigdamas, kad jokie byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, jog vykdoma individuali veikla yra ne taksi paslauga, o automobilių nuomos su vairuotoju paslauga.

Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. S. padarė jam inkriminuojamą administracinį teisės pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina faktą, jog V. S. I. S., priklausančiu automobiliu Opel Zafira, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vykdė taksi veiklą ir iš vykdytos veiklos gavo 9823 litų pajamų, pajamas registravo gyventojo individualios veiklos apskaitos žurnale, pajamoms registruoti naudojo prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvitus, kuriuose fiksavo nuomą su vairuotoju, užsakymus keleivių vežimui gaudavo per raciją iš UAB „N.“ dispečerinės, tokiu būdu vykdė individualią veiklą už atlygį, teikė taksi paslaugas, tačiau nustatyta tvarka neturėjo įsigijęs leidimo, suteikiančio teisę vežti keleivius lengvaisiais taksi automobiliais.

Lietuvos Respublikos ATPK 173 str. 1 d. nustatyta, kad vertimasis komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo) veiklai, kuriai reikalinga licencija (leidimas), ar kitokiu neteisėtu būdu - užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki trijų tūkstančių litų su pagamintos produkcijos, įrankių, žaliavos ir gautų pajamų iš šios veiklos konfiskavimu. Pažymėtina, kad teismų praktikoje, aiškinant Lietuvos Respublikos ATPK 173 str. numatyto pažeidimo objektyviuosius požymius, laikomasi nuomonės, jog kvalifikuojant veiką pagal minėtą normą, būtina nustatyti, ar veika atitinka šiuos požymius: 1) ar ji patenka į licencijuojamų ūkinės, komercinės, finansinės, profesinės veiklos sričių kategoriją, 2) ar ją vykdantis subjektas neturėjo nustatyta tvarka išduotos licencijos, 3) ar veika pasireiškė ne vienkartiniu veiksmu, o sisteminga veikla (tarpusavyje susietų veiksmų visuma), kuria siekiama gauti ar gaunama pajamų.

Pagal Kelių transporto kodekso 18 str. 12 p., keleiviams vežti lengvaisiais automobiliais taksi išduodamas leidimas. Leidimus vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išduoda, galiojimą sustabdo, leidimo galiojimo sustabdymą ar leidimo galiojimą naikina savivaldybės, kurios teritorijoje keleiviai bus vežami lengvaisiais automobiliais taksi, vykdomosios institucijos Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka. Leidimai išduodami vežėjams, pageidaujantiems verstis keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veikla ir turintiems lengvuosius automobilius, atitinkančius Susisiekimo ministerijos ar jos įgaliotos institucijos nustatytus reikalavimus. Kiekvienam lengvajam automobiliui išduodamas atskiras leidimas <...>. Analogišką reglamentavimą nustato Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012-01-27 įsakymu Nr. 3-80 patvirtintų Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklės, kurių 2 p. numato, kad vežėjai vežti keleivius taksi gali tik turėdami Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka išduotą leidimą vežti keleivius lengvuoju automobiliu taksi; Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011-12-09 įsakymu Nr. 3-768 patvirtintų Leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo taisyklių 3 p. numato, kad vežėjai vežti keleivius taksi gali tik turėdami galiojantį leidimą.

Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad V. S. vertėsi ne taksi veikla neturėdamas tam reikiamo leidimo, bet teikė automobilio nuomos su vairuotoju paslaugas pagal individualios veiklos pažymėjimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiu apelianto argumentu sutikti negali.

Iš bylos medžiagos matyti, kad laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. vasario 25 d. V. S. vykdė individualią veiklą – teikė taksi paslaugas automobiliu Opel Zafira, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) užsakymus gaudavo iš UAB „N.“ dispečerinės, iš klientų imdamas grynuosius pinigus už pervežimą, tą patvirtina byloje esantys prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvitai (b. l. 20-21), minėtu laikotarpiu V. S. gavo 9823 litų pajamų, kurios buvo registruojamos gyventojo individualios veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale (b. l. 17-19). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, nustatė, kad iš byloje esančios 2012-10-02 bendradarbiavimo sutarties matyti, jog UAB „N.“ teikia V. S. tik dispečerinės paslaugas – t.y., gavusi iš kliento užsakymą, UAB „N.“ ryšio priemonėmis perduoda informaciją apie gautą užsakymą V. S. (b. l. 15-16).

Pagal teismų praktiką norint nustatyti, kokią veiklą - keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi ar automobilio nuomos su vairuotoju - faktiškai vykdė apeliantas, būtina vertinti faktines byloje nustatytas aplinkybes, pirmenybę teikiant ne tokios veiklos formai, o paslaugos turiniui. Tai, kad V. S. vykdė keleivių vežimo, o ne transporto nuomos paslaugas parodo ir teikiamų paslaugų pobūdis bei trukmė. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju buvo vykdomos trumpalaikės paslaugos, t. y. vienkartinis kliento nuvežimas iš taško A i tašką B, kas yra būdinga keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veiklai.

Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos CK 6.512 str. numato, jog pagal transporto priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas sutartį, nuomotojas įsipareigoja perduoti nuomininkui laikinai naudotis už užmokestį transporto priemonę ir suteikti tos transporto priemonės vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.513 str. nuostatas, transporto priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas sutartis, nepaisant jos termino, turi būti rašytinė. Lietuvos Respublikos CK 6.515 str. 3 d. įtvirtinta, kad asmenys, vairuojantys išnuomotą transporto priemonę, yra nuomotojo darbuotojai. Tuo tarpu kaip matyti iš bylos medžiagos, V. S. niekada nebuvo UAB „N.“ darbuotoju, o nuo 2012-10-01 jis vykdo individualią veiklą pagal Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos pažymėjimą.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas veiklos, kuria užsiėmė V. S., pobūdį, padarė pagrįstą išvadą, kad ji savo esme atitinka keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veiklą, nes šioje veikloje yra naudojami taksi veiklai būtini atributai – iš klientų užsakymų priėmimas bei šios informacijos perdavimas racijos pagalba vairuotojui, naudojant dispečerių paslaugas; važiavimas pagal iškvietimą, keleivio vežimas jo nurodytu maršrutu.

Aptartos aplinkybės pirmosios instancijos teismui leido padaryti pagrįstą išvadą, kad V. S. deklaruojama veikla, t. y. automobilių nuomos su vairuotoju paslaugos teikimas, laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. vasario 25 d. realiai vykdoma nebuvo. Prisidengdamas automobilių nuomos su vairuotoju veikla, kuriai teisėtai vykdyti teisės aktai numato mažesnius reikalavimus nei taksi paslaugos teikimui, V. S. faktiškai teikė taksi paslaugas, nors automobilis, kuriuo buvo pervežami keleiviai, tokios paslaugos teikimui nebuvo pritaikytas, t. y. automobilyje nebuvo taksometro, vietoje plafono su užrašu TAKSI buvo nurodytas UAB „N.“ dispečerinės telefono numeris – 1445.

Kaip minėta, vienas iš esminių Lietuvos Respublikos ATPK 173 str. 1 d. numatyto pažeidimo požymių yra tas, kad veika pasireiškia ne vienkartiniu veiksmu, o sisteminga veikla (tarpusavyje susietų veiksmų visuma), kuria siekiama gauti ar gaunama pajamų. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. S. individualią veiklą vykdė nuo 2012-10-01, Gyventojo individualios veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo duomenimis V. S. nuo 2012-10-01 iki 2013-02-25 gavo 9823 litų pajamų. Remiantis šiais duomenimis pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo V. S. vykdytos veiklos sistemingumą ir komercinį pobūdį.

Aptartų aplinkybių pagrindu daroma išvada, kad V. S. pažeidimas, numatytas Lietuvos Respublikos ATPK 173 str. 1 d., yra įrodytas, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (Lietuvos Respublikos ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (Lietuvos Respublikos ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutarimą palikti nepakeistą ir V. S. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.