Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginija Čekanauskaitė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Nijolės Piškinaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 12 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-928-259/2006 pagal ieškovės D. B. ieškinį atsakovui viešajai įstaigai Kauno medicinos universiteto klinikoms, tretieji asmenys M. A. Č., J. B. , R. S. , T. V. , N. V. ir R. M. , dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Atsižvelgdama į tai bei išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pakankamo pagrindo konstatuoti buvus atsakovo darbuotojų gydytojų neteisėtus veiksmus ar kaltę dėl atsiradusių apeliantės sūnaus sveikatos sutrikimų, taip pat nustatyti ir reikšmingą priežastinį ryšį tarp gydytojų veiksmų ir pasekmių, todėl teismas turėjo pagrindą atmesti ieškinio reikalavimus, o apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neduoda pagrindo kitokiai išvadai (CPK 178, 185, 263 str.). Šią išvadą teisėjų kolegija grindžia tokiomis aplinkybėmis:

Dėl vaisiaus pernešiojimo

Apeliantė skunde nesutinka su teismo išvada, jog dėl kūdikio pernešiojimo nėra atsakovo kaltės. Teigia, jog teismas neatsižvelgė į Kauno apskrities viršininko administracijos 1999 m. liepos 12 d. raštą Nr. B-813 ,,Dėl sūnaus gydymo“ bei Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno apygardos skyriaus komisijinės teismo medicinos ekspertizės aktą Nr. 38, o dėl kūdikio pernešiojimo yra kaltas ją prieš gimdymą konsultavęs gydytojas M. Č., ką, apeliantės nuomone, patvirtina tai, jog šis gydytojas dėl pažeidimų nukreipiant ieškovę gimdyti buvo traukiamas administracinėn atsakomybėn, atleistas iš skyriaus vedėjo pareigų (Kauno apylinkės teismo administracinė byla Nr.5⁵-1/2001, KMUK 2000 m. vasario 23 d. raštas Nr. 16-11/13-208).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės nurodyti argumentai neduoda pagrindo konstatuoti, jog teismo sprendimas šioje dalyje neteisėtas ar nepagrįstas (CPK 178, 185, 263 str.).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nėra išlikę duomenų bei įrašų, kurie patvirtintų faktą, kad apeliantė prieš gimdymą konsultavosi su gydytoju M. Č. Tačiau ši aplinkybė buvo nustatyta tiriant baudžiamąją bylą Nr. 20-2-049-03 dėl Kauno centro poliklinikos ir KMUK vaikų nervų skyriaus gydytojų veiksmų gydant E. I. (B.). Fakto, jog apeliantė galėjo būti konsultuojama gydytojo asmeniškai, nepildant reikalingų dokumentų atsakovo registratūroje, neneigia ir pats gydytojas M. Č. (t. 6, b. l. 52-53; baudžiamosios bylos Nr. 20-2-049-03 t. 1, b. l. 28, 29). Taigi, apeliantė teisingai ir pagrįstai skunde nurodo, kad šis gydytojas, nepildydamas reikalingų dokumentų, pažeidė tam tikrus teisės normų dokumentų įforminimui keliamus reikalavimus. Dėl to buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas minėtoje baudžiamojoje byloje. Kaip matyti iš pastarosios bylos medžiagos, Kauno miesto apylinkės prokuratūros 2001 m. sausio 10 d. nutarimu atsisakyta iškelti baudžiamąją bylą (baudžiamosios bylos Nr. 20-2-049-03 t. 1, b. l. 101-102). Buvo nustatyta, kad M. Č. savo pareigas atliko aplaidžiai, nepildė medicininės dokumentacijos, tačiau buvo konstatuota, jog kitų gydytojų diagnozės, sprendimai, teikta medicininė pagalba atitiko to meto klinikinius požymius ir vaiko invalidumo priežastis liko neaiški. Dėl to prokuroras sprendė, kad nesurinkta pakankamai faktinių duomenų, leidžiančių spręsti, jog M. Č. veika įtakojo kūdikio invalidumo atsiradimą, o kadangi baudžiamajai atsakomybei pagal BK 288 straipsnį atsirasti reikalingos pasekmės – didelė žala, todėl turi būti atsisakyta kelti baudžiamąją bylą dėl valstybės tarnautojo pareigų atlikimo netinkamai dėl nerūpestingumo, sukėlusio asmenims didelę žalą, nesant nusikaltimo, numatyto BK 288 straipsnyje, sudėties. Kartu buvo konstatuota, kad M. Č. veikoje yra administracinio teisės pažeidimo požymių, todėl Kauno miesto apylinkės prokuratūros 2001 m. sausio 10 d. nutarimu Nr. 125/s jam buvo iškelta administracinio teisės pažeidimo byla dėl asmens sveikatos priežiūros veikla užsiimančių specialistų pareigų netinkamo vykdymo pagal ATPK 43³ straipsnį ir medžiaga perduota Kauno miesto apylinkės teismui (baudžiamosios bylos Nr. 20-2-049-03 t. 1, b. l. 104). Kauno miesto apylinkės teismas 2001 m. vasario 19 d. nutarimu Nr. 5⁵-1/2001 administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nutraukė nurodęs, jog pažeidimas padarytas 1998 m. spalio mėnesį, o aktas, nustatantis atsakomybę už minėtą teisės pažeidimą (ATPK 43⁴ str.) įsigaliojo 2000 m. kovo 15 d. Šis aktas neturi atgalinio veikimo galios (administracinės bylos Nr. 5⁵-1/2001 b. l. 7). Vėliau, apeliantė prokuratūrai pateikė minėtas Sankt-Peterburgo gydytojų išvadas, todėl Kauno miesto apylinkės prokuratūros 2003 m. sausio 30 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas, paskirta komisijinė teismo medicinos deontologinė ekspertizė, tačiau, gavus jos rezultatus, konstatuota, kad suteikiant apeliantei ir jos kūdikiui medicininę pagalbą trūkumų nenustatyta ir 2004 m. birželio 2 d. nutarimu Nr. 20-2-049-03 ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nesant nusikalstamos veikos, numatytos BK 229 straipsnyje, požymių (baudžiamosios bylos Nr. 20-2-049-03 t. 1, b. l. 241-242, t. 2, b. l. 88-89).

Taigi, šios nustatytos aplinkybės bei įrodymai leidžia spręsti, jog gydytojas M. Č. nesilaikė nustatytos pacientų priėmimo tvarkos, nepildė reikalingų dokumentų, dėl to ir buvo keliamas klausimas dėl jo baudžiamosios, administracinės, o taip pat ir drausminės atsakomybės, ką patvirtina atsakovo 2000 m. vasario 23 d. raštas Nr. 16-11/13-208 (t. 1, b. l. 50). Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant klausimą dėl atsakovo deliktinės atsakomybės už minėto gydytojo veiksmus ir pažeidimus, būtina nustatyti, ar tie pažeidimai yra susiję priežastiniu ryšiu su atsiradusiomis pasekmėmis (CK 6.247 str.).

Atmestini apeliantės teiginiai, jog teismas neatsižvelgė į Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno apygardos skyriaus komisijinės teismo medicinos ekspertizės aktą Nr. 38. Kaip minėta, šiame akte nurodytos išvados taip pat nepatvirtina apeliantės teiginių, jog yra priežastinis ryšys tarp gydytojų veiksmų bei kūdikio sveikatos būklės (CPK 185 str.).

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nenustatė atsakovo kaltės dėl vaisiaus pernešiojimo bei atsiradusių neigiamų pasekmių, o taip pat priežastinio ryšio, siejančio atsakovo veiksmus, kuriais ieškovė grindžia savo ieškinio reikalavimus, su jos įrodinėjamomis neigiamomis pasekmėmis (CPK 178, 185 str.).

Dėl medicinos paslaugų gimdymo metu ir po gimdymo

Teisėjų kolegija, peržiūrėdama pirmosios instancijos teismo sprendimą, daro išvadą, kad teismas nagrinėjamoje civilinėje byloje tyrė ir vertino tiek šalių paaiškinimus, tiek rašytinius įrodymus, ekspertų išvadas ir padarė teisingas išvadas, kad ieškovė neįrodė savo reikalavimo pagrįstumo (CPK 185 str.).

Kaip jau buvo paminėta, nagrinėjamu atveju gydytojų veiksmai tiek gimdymo metu, tiek teikiant medicininę pagalbą po gimdymo, buvo tirti ir vertinti ne vieną kartą, atlikta ne viena ekspertizė tiek nagrinėjant šią civilinę bylą, tiek minėtą baudžiamąją bylą. Tai yra:

Kauno apskrities viršininko 1999 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 02-3727 sudaryta komisija akte, kuriame tikrino apeliantės išdėstytus faktus, susijusius su gimdymu, padarė išvadą, jog naujagimiui atlikti visi reikiami tyrimai, koreguotos patologinės būsenos, tęstas tolesnis gydymas. Vaiko smegenų pakenkimo kilmė nėra visiškai aiški: sutrikimą galėjo sąlygoti vaisiaus ir naujagimio hipoksija, negalima atmesti įgimtos patologijos. Taip pat nurodyta, jog kūdikio gydymas vaikų neurologijos skyriuje, taip pat ir hormonais, buvo visiškai adekvatus ir paremtas pasauliniais Westo sindromo gydymo standartais, todėl, komisijos nuomone, motinos nepasitenkinimas dėl netinkamo gydymo nepagrįstas (t. 1, b. l. 34-35). Valstybinės medicininio audito inspekcijos 2000 m. vasario 2 d. Audito ataskaitoje Nr. 214D nurodyta, jog naujagimis buvo tinkamai stebėtas, gydytas, atlikti visi reikalingi tyrimai (t. 4, b. l. 120-122; t. 5, b. l. 105-107). Tiesa, iš baudžiamojoje byloje esančio Valstybinės medicininio audito inspekcijos Apeliacinės komisijos 2000 m. balandžio 19 d. posėdžio protokolo Nr. 2 matyti, jog apeliacinė komisija nustatė minėtos audito ataskaitos trūkumų bei sprendė, jog audito išvados abejotinos, todėl pasiūlė apeliantei kreiptis į teisėsaugos institucijas, atlikti teismo medicinos ekspertizę, kas vėliau ir buvo padaryta (baudžiamosios bylos Nr. 20-2-049-03 t. 1, b. l. 37-38). Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2000 m. kovo 27 d. deontologinės teismo medicinos ekspertizės akte Nr. 39 (G) ekspertai, remdamiesi apeliantės bei jos kūdikio medicininių dokumentų duomenimis, padarė išvadą, jog naujagimis gimė pernešiotas, lengvos hipoksijos būklėje, kurios priežastimi galėjo būti ir pernešiojimas. Ekspertų nuomone, gydytojų, gydžiusių E. I. diagnozės, sprendimai, teikta medicininė pagalba atitiko to meto klinikinius ligos požymius. Ekspertai konstatavo, kad vaiko invalidumo priežastis buvo ne apeliantę ir jos kūdikį gydžiusių gydytojų veika, o liga – simptominė generalizuota epilepsija (Westo sindromas), kurios priežastys gali būti įvairios ir ne visada nustatomos (baudžiamosios bylos Nr. 20-2-049-03 t. 1, b. l. 47-56). Tiriant baudžiamąją bylą buvo paskirta papildoma deontologinė teismo medicinos ekspertizė, kuria atlikę Valstybinės teismo medicinos tarnybos ekspertai 2000 m. spalio 3 d. akte Nr. 98 (G) taip pat nurodė, kad vaiko invalidumo priežastis – simptominė generalizuota epilepsija – Westo sindromas, o remiantis mokslinėmis studijomis ir moksline literatūra šio sindromo kilmė yra nežinoma. Ekspertai konstatavo, kad paguldžius į stacionarą, gimdymo priežiūros planas ir taktika buvo teisingi. Naujagimiui skirtas gydymas buvo teisingais ir kryptingas, nukreiptas prieš hipoksiją, pilnakraujystę, galvos smegenų pabrinkimą, traukulinį sindormą. Gydytojų, gydžiusių vaiką, diagnozės, sprendimai, teikta medicininė pagalba atitiko to meto klinikinius ligos požymius. Taip pat ekspertai patvirtino išvadą, kad vaiko invalidumo priežastis buvo ne apeliantę ir jos kūdikį gydžiusių gydytojų veika, o liga – simptominė generalizuota epilepsija (baudžiamosios bylos Nr. 20-2-049-03 t. 1, b. l. 70-76). Apeliantės pateiktame Sankt-Peterburgo medikų 2002 m. lapkričio 30 d. Teismo medicinos tyrimo akte Nr. 30/sl nustatyti tokie apeliantei suteiktos medicininės pagalbos trūkumai: vėlyva nėščiosios hospitalizacija į gimdymo stacionarą gimdymo skatinimo atlikimui; esant nėštumo pernešiojimui, oksitocino panaudojimas betarpiškai po nėščiosios amniotomijos brandžių gimdymo kelių fone. Tai, ekspertų nuomone, galėjo būti greito gimdymo vystymosi tempo ir aštrios vaisiaus hipoksijos, o taip pat jau anksčiau buvusios chroniškos hipoksijos pagilinimo priežastimi. Greitas gimdymas taip pat galėjo įtakoti kūdikio galvos smegenų vystymąsi. Taip pat medikai nustatė tokius trūkumus kūdikio gydyme po gimimo: kūdikio kraujo pokyčių nustatymo pasekmėje neatlikta šiuo atveju parodytoji terapija ir kūdikis likdavo su motina, neįvertintas iki galo kūdikio būklės sunkumas, nes priepuolių metu jam suteikiama nepakankama terapija (buvo duodamas tik deguonis). Minėti defektai nulėmė rizikos faktoriaus vystymąsi: pernešiojimą, greitą gimdymą, neteisingą oksitocino panaudojimą, policitemiją ir hipoglikemiją, hipotermiją. Tai galėjo įtakoti kūdikio būklės pablogėjimą, bei traukulinio sindromo išsivystymą pogimdyminiame periode. Gydytojų nuomone, apeliantei bei jos kūdikiui suteikta medicininė pagalba buvo nekokybiška (t. 1, b. l.10-21). Sankt-Peterburgo medikai 2003 m. kovo 14 d. Teismo medicinos tyrimo papildomame akte Nr. 6/sl taip pat išaiškino nesutapimą tarp ligos objektyvaus aprašymo (traukulių vaikui būvimo) dienos užrašuose ir įrašų ligonio stebėjimo lapuose, o taip pat nesutapimą tarp nurodytos epikrizėje relaniumo paskyrimo datos ir įrašo medikamentų paskyrimo lape. Jų teigimu, vėlus relaniumo paskyrimas (tik trečią dieną po traukulių registravimo) yra grubus gydymo defektas, kuris neigiamai įtakojo vaiko ligos eigą (t. 1, b. l. 22-25). Lietuvos teisės universiteto Teismo medicinos instituto 2004 m. gegužės 17 d. deontologinės teismo ekspertizės akte Nr. 2/68(G) nurodyta ekspertų išvada, kad suteikiant medicininę pagalbą apeliantei gimdymo metu ir sekant ankstyvąjį neonatalinį periodą nenustatyta kokių nors trūkumų, galėjusių turėti neigiamą poveikį gimdymo eigai ir pogimdyviniam laikotarpiui. Gydytojų, gydžiusių vaiką, diagnozės, sprendimai, teikta medicininė pagalba buvo kryptinga ir pakankama pagal esamus klinikinius ligos požymius. Medicininė pagalba suteikta apeliantei ir jos kūdikiui gimdymo etape ir ankstyvuoju neonataliniu periodu buvo kryptinga ir adekvati. Vaiko ligos atsiradimo priežastis buvo ne apeliantę ir jos kūdikį gydžiusių gydytojų veiksmai, o liga – simptominė generalizuota epilepsija (Westo sindormas), kurios priežastys yra įvairios ir ne visada nustatomos (baudžiamosios bylos Nr. 20-2-049-03 t. 2, b. l. 46-66).

Šių įrodymų kontekste pažymėtina, jog teismas vertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu teismo posėdyje, vadovaudamasis įstatymu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje buvo ne kartą pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartis, civilinėje byloje Nr.3K-3-462/2002; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; 2002 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-862/2002; 2003 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2003; 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004, 2007 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2007, ir kt.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą, kad medicinos paslaugos apeliantei bei jos sūnui buvo suteiktos tinkamos ir kokybiškos, o apeliantė priešingai neįrodė (CPK 178, 185 str.).

Be to, apeliacinės instancijos teisme, buvo gauti papildomi įrodymai, kurie taip pat patvirtino šią išvadą. Pirma, atsakovas teismui pateikė VU medicinos fakulteto dekanės sudarytos komisijos 2007 m. birželio 18 d. išvadas. Ši komisija, kuri buvo sudaryta nagrinėjamo atvejo tyrimui, pateikė išvadas, kuriose nurodyta, kad cerebrinis paralyžius yra heterogeninis (įvairiarūšis) sindromas, kurio priežastys tyrinėjamos ir nėra vienareikšmių atsakymų. Savarankiškais nepriklausomais rizikos veiksniais mokslinėje literatūroje įvardijamas moters amžius daugiau nei 35 metai, baltoji rasė, intrauterinio augimo sulėtėjimas. Medikų komisija nurodė, kad apeliantė nėštumo metu slogavo, gėrė vaistus, o tai, nors ir neturi patvirtintos įtakos, tačiau neštumo metu persirgtų infekcijų įtaka vaisiui galima. Komisija konstatavo, kad nepakanka kriterijų teigti, jog vaisiaus/naujagimio išeminis smegenų pažeidimas įvyko būtent gimdymo metu ir/ar iš karto po jo, o ne antenataliniu laikotarpiu. Gimdymo sužadinimo taktikoje klaidų nekonstatuota. Apeliantės gimdymas truko 4 val. 30 min, todėl jo greitu vadinti negalima. Komisijos gydytojai nustatė, jog ankstyvuoju neonataliniu laikotarpiu naujagimis tinkamai stebėtas ir gydytas, atlikti ir įvertinti reikiami tyrimai. Taip pat gydytojai vertino ieškovės pateiktas Sankt-Peterburgo medikų išvadas ir nurodė, kad teikiant gimdymo pagalbą apeliantei ir jos sūnui buvo vadovautasi Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijomis, todėl kai kurie taktikos aspektai skiriasi nuo Rusijos Federacijos nuostatų. Išanalizavę KMUK medicininę dokumentaciją, komisijos nariai nekonstatavo, kad buvo padaryta klaidų, galėjusių sąlygoti vaiko cerebrinio paralyžiaus susiformavimą (t. 5, b. l. 113-116).

Antra, Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartimi paskyrė teismo medicininę komisijos ekspertizę (t. 5, b. l. 133-137). Ją atlikę Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus ekspertai, remdamiesi pateiktais medicininiais dokumentais bei atsižvelgdami į Ekspertizės aktų Nr. G39, Nr. G98, Nr. G38, Nr. 30/sl, Nr. 6/sl, Nr. 2/68G duomenis, 2008 m. rugpjūčio 20 d. Ekspertizės akte Nr. EDG 57(153)/08(01) konstatavo, kad išskirti ir objektyviai pagrįsti apeliantės sūnui nustatytų ligų sąsajos su apeliantės nėštumu, gimdymu ar su vaiko ankstyvuoju neonataliniu laikotarpiu, duomenų nepakanka. Be to, šių ligų atsiradimo galimybė neatmetama ir dėl E. B. (I.) genetinių ar medžiagų apykaitos sutrikimo priežasčių. Ekspertai nurodė, kad cerebrinio paralyžiaus atsiradimo priežasčių yra daug ir ne visos jos yra žinomos bei nustatomos. Išskyrus persirgtas apeliantės infekcines ligas, kitokių priežasčių, kurios galėjo įtakoti cerebrinio paralyžiaus atsiradimą apeliantės gimdymo bei kūdikio ankstyvuoju neonataliniu laikotarpiu medicininiuose dokumentuose nėra. Ekspertų teigimu, sužadinant apeliantės gimdymą bei gimdymo metu teikiant sveikatos priežiūros paslaugas Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijoms bei mokslo įrodymais pagrįstos medicinos faktams nusižengta nebuvo. Apeliantės gimdymo metu bei kūdikio ankstyvuoju neonataliniu laikotarpiu požymių/kriterijų, leidžiančių teigti, jog minimais laikotarpiais įvyko vaisiaus/naujagimio smegenų pažeidimas, kuris būtų sąlygojęs cerebrinio paralyžiaus atsiradimą, nebuvo. Apeliantės gimdymo greitu laikyti negalima. Atsakovas, teigdamas kūdikiui sveikatos priežiūros paslaugas ankstyvuoju neonataliniu laikotarpiu, bei jį pakartotinai stacionarizavus 1998 m. gruodžio mėnesį, Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijoms bei mokslo įrodymais pagrįstos medicinos faktams nenusižengė. Ekspertai taip pat konstatavo, jog Federalinės medicininių biologinių ir ekstremalių problemų valdybos prie Rusijos Federacijos Sveikatos apsaugos ministerijos Teismo medicinos biuro ekspertų Sankt-Peterburge išvados neatitinka šiuolaikinių Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijų bei mokslo įrodymais pagrįstų medicinos faktų (t. 5, b. l. 154-181).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė nepateikė įrodymų bei argumentų, kurie duotų pagrindą nesiremti nurodytomis teismo ekspertizės išvadomis (CPK 218 str.). Kolegijos nuomone, minėtų išvadų taip pat nepaneigia duomenys, esantys ištraukose iš vadovėlių, kurias apeliantė pateikė teismui (t. 1, b. l. 37-47, 48, t. 3, b. l. 159- 179) (CPK 185 str.). Pirma, kaip teisingai nurodė atsakovas, šie vadovėliai bei moksliniai straipsniai yra išleisti 1977-1978 metais. Antra, juose esančios žinios bei gydymo rekomendacijos prieštarauja atsakovo pateiktai naujesnei mokslinei medžiagai – straipsniams bei vadovėlių ištraukoms, kurie išleisti 1996-1997, 2004 metais (t. 4, b. l. 144-147, 151-153, 154-159, 160-163).

Dėl informacijos suteikimo apie tolesnį vaiko gydymą

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus apeliantės teiginius, kad po gimimo išrašant jos vaiką iš ligoninės jai nebuvo suteikta informacijos apie tolesnį sūnaus gydymą (CPK 185 str.). Iš 1998 m. lapkričio 30 d. išrašo iš ligos istorijos Nr. 54496/98 matyti, kad išrašant kūdikį iš ligoninės, nurodytos tokios rekomendacijos gydymui ir darbui: tolimesnis kūdikio sekimas pagal gyvenamąją vietą, be to, kūdikis turėtų būti sekamas KMUK kūdikių psichomotorinio sekimo kabinete išduodant ten siuntimą. Pakartotina neurosonograma po pusantro, dviejų mėnesių (t. 2, b. l. 153). Dėl to atmestini kaip neatitinkantys tikrovės apeliantės atstovės 2009 m. balandžio 6 d. teismo posėdyje išdėstyti teiginiai, jog išrašant vaiką ir ligoninės tolesnis gydymas nenurodytas. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog tam tikri nurodymai buvo, todėl aktualus yra klausimas, ar minėtos rekomendacijos, nurodytos išrašant iš ligoninės, buvo pakankamos.

Apeliantė, teigdama, kad tokie nurodymai buvo nepakankami, remiasi minėtu Sankt-Peterburgo medikų 2003 m. kovo 14 d. Teismo medicinos tyrimo papildomu aktu Nr. 6/sl, kuriame teigiama, kad išrašant vaiką ir stacionaro 1998 m. lapkričio 30 d. neduota rekomendacijų dėl tolimesnio medikamentinio gydymo, kas yra defektas suteikiant medicininę pagalbą (t. 1, b. l. 22-25). Tačiau tokią išvadą paneigia net kelių byloje esančių medicininių tyrimų aktai. VU medicinos fakulteto dekanės sudaryta komisija 2007 m. birželio 18 d. išvadose nurodė, jog KMUK 1998 m. lapkričio 30 d. išraše ir ligos istorijos Nr. 54496/98 12 punkte suteiktos informatyvios tolimesnio kūdikio stebėjimo rekomendacijos (t. 5, b. l. 113-116). Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus ekspertai 2008 m. rugpjūčio 20 d. Ekspertizės akte Nr. EDG 57(153)/08(01) konstatavo, kad išrašant vaiką iš stacionaro 1998 m. lapkričio 30 d. 12 punkte suteiktos informatyvios tolimesnio kūdikio stebėjimo rekomendacijos, tačiau pažymėta, jog nėra nurodyta apie tolimesnį rekomenduotą gydymą (t. 5, b. l. 154-181).

Atsižvelgdama į šiuos duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, jog bylos medžiaga leidžia konstatuoti, kad atsakovo darbuotojai, išrašydami apeliantę ir jos sūnų iš ligoninės, suteikė išsamią informaciją apie tolesnį vaiko stebėjimą, apie tai, kada ir kur reikėtų atvykti kitiems tyrimams bei gydymui. Ekspertų konstatuota aplinkybė, kad nebuvo nurodytas tolimesnis rekomenduotinas medicininis gydymas, neduoda pagrindo konstatuoti buvus gydytojų neteisėtus veiksmus, kurie lemtų jų civilinės atsakomybės atsiradimą (CPK 185 str.). Pirma, apeliantė neįrodė, esant priežastinį ryšį tarp rekomendacijų dėl tolimesnio medikamentinio gydymo nebuvimo ir sūnaus sveikatos būklės (CK 6.247 str., CPK 178 str.). Antra, apeliantė nepaneigė atsakovo teiginių, jog vaikui esant ligoninėje jam duoti vaistai pagal savo savybes veikė dar ilgą laiką po išvykimo iš ligoninės ir, pakartotinai stacionarizavus vaiką, jų poveikis dar nebuvo praėjęs. Be to, nepaneigti atsakovo teiginiai, jog kūdikis buvo išrašytas tuomet, kai dvi dienas jam neskiriant vaistų traukulių nebuvo, todėl gydymas nepratęstas (t. 6, b. l. 51). Akivaizdu, jog esant tokiai situacijai apeliantė privalėjo stebėti kūdikį, kaip jai ir buvo nurodyta, ir tik nustačius tam tikrus sutrikimus galėjo būti skiriamas medikamentinis gydymas. Kaip žinoma, vaistus pacientams skiria gydytojai, o konkrečių medikamentų skyrimas gali priklausyti nuo ligos eigos, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog gydytojai, nurodydami apeliantei stebėti kūdikį ir kreiptis tolimesnių konsultacijų, tačiau nenurodydami konkrečių medikamentų ar tolesnio gydymo, pažeidė apeliantės teises ar atliko kitus neteisėtus veiksmus (CPK 185 str.).

Be to, Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2000 m. kovo 27 d. deontologinės teismo medicinos ekspertizės akte Nr. 39 (G) ekspertai, remdamiesi duomenimis, esančiais apeliantės bei jos kūdikio medicininiuose dokumentuose, padarė išvadą, jog sprendimas apeliantę su vaiku 1999 m. sausio 8 d. išrašyti iš ligoninės ir tęsti gydymą ambulatoriškai buvo pagrįstas, nes pritaikius prieštraukulinį gydymą ir traukuliai nesikartojo nuo 1998 m. gruodžio 28 d. Šią išvadą patvirtino ir papildomą deontologinę teismo medicinos ekspertizę atlikę ekspertai bei Lietuvos teisės universiteto Teismo medicinos instituto ekspertai 2004 m. gegužės 17 d. deontologinės teismo ekspertizės akte Nr. 2/68(G). Apeliantės pateikti įrodymai bei paaiškinimai, atsižvelgiant į aptartą bylos medžiagą, neduoda pagrindo konstatuoti, jog šios ekspertų išvados yra ydingos (CPK 185 str.).

Remdamasi bylos medžiaga, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamame teismo sprendime išdėstytos išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu surinktų įrodymų kruopščia analize, paremta taisyklėmis, suformuluotomis CPK 176 – 182 straipsniuose ir išplėtotomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse. Teismo nustatytų bei apeliacinės instancijos teisme patvirtintų aplinkybių visuma leidžia konstatuoti kaip labiau tikėtiną išvadą, kad apeliantės sūnaus sveikatos sutrikimai atsirado ne dėl atsakovo darbuotojų veiksmų ar neveikimo, kad medicininė pagalba tiek apeliantei, tiek jos kūdikiui buvo suteikta kokybiška bei kvalifikuota. Dėl paminėto, atmetami apeliantės argumentai dėl žalos, susijusios su sveikatos priežiūros paslaugų kokybe, atlyginimo (CK 6.245 str. 1 d., 6.264 str.) Šią išvadą patvirtina ir tai, jog pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (1998 m. gegužės 21 d. redakcija) 14 straipsnio nuostatas, pacientams padaryta žala, už kurią privalo atsakyti gydymo įstaiga, yra žala, atsiradusi kaip pacientų gydymo ar medicininio tyrimo pasekmė, dėl infekcijos ar uždegimo, siejamų su pacientų tyrimu ar gydymu, atsiradusi dėl diagnostinės procedūros ar pjūvio, jei tai nepagrįstai sukelia ilgalaikius sveikatos sutrikimus, ar atsiradusi dėl medicinos aparatūros trūkumų. Tuo tarpu visuotinai pripažintais medicinos praktikos ir mokslo principais ar standartais pagrįsto gydymo pasekmės, kurių negalima buvo išvengti kitu lygiaverčiu efektyviu gydymo metodu, nėra traktuojama kaip pacientams padaryta žala (CPK 185 str.).

Dėl netinkamo atsakovo darbuotojų elgesio su apeliante

Apeliantė skunde nurodė, jog teismas neatsižvelgė į atsakovo darbuotojų elgesį su ja pogimdyminiu laikotarpiu, tai yra neįvertino, kad apeliantė apie kūdikio ligą buvo informuota itin ciniškai, grubiai, jai nesuteikta jokia psichologinė pagalba. Apeliantės teigimu, gydytoja-rezidentė R. M. ją įžeidinėjo, sakė, jog jos vaikas niekada nepasveiks. Taip pat apeliantė nurodė, kad skyriaus vedėjos T. V. prašė pakeisti gydytoją, tačiau tai padaryta nebuvo (t. 6, b. l. 50). Teigė, jog tokie atsakovo gydytojų veiksmai jai suteikė didelius neigiamus dvasinius pergyvenimus, kančias, tuo padaryta neturtinė žala, kurią privalo atlyginti atsakovas. Minėtus teiginius apeliantė grindė KMUK 2000 m. vasario 22 d. raštu, kuriuo ji buvo informuota, jog etikos komisija nustatė, kad medicinos personalas nesugebėjo bendrauti su apeliante nepažeisdamas medicinos etikos reikalavimų, skyriaus vedėja T. V. ir gydytoja-rezidentė R. M. buvo įspėtos.

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantė teisi, teigdama, jog esant tokiai situacijai, kai gimė ligotas kūdikėlis, apeliantė, kaip motina, patiria didžiulę psichologinę traumą. Toks įvykis yra tragedija kiekvienos motinos gyvenime, kas įtakoja jos dvasinę būklę, sukrečia, sukelia daug kančių ir skausmo. Tokia diagnozė, kokią teko išgirsti apeliantei, lemia didžiules dvasines kančias. Tai žmogiška ir suprantama. Dėl to gydytojai, bendraudami su motina tokioje situacijoje, privalo tai suprasti bei atitinkamai su ja elgtis, stengtis sumažinti kančias, nuraminti, padrąsinti. Tačiau, atsižvelgiant į tai, jog minėto pobūdžio diagnozė neišvengiamai sukelia kančių motinai, apeliantė, prašydama priteisti neturtinės žalos atlyginimą, remdamasi tuo, kad tokia diagnozė jai buvo pranešta grubiai, privalo tai įrodyti pagal bendrąsias civiliniame procese galiojančias įrodinėjimo taisykles (CPK 178 str.). Taip pat apeliantė privalo pagrįsti ir savo teiginius dėl įžeidžiančio gydytojų elgesio su ja. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju apeliantė minėtų savo teiginių neįrodė (CPK 185 str.).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, grubų elgesį su ja apeliantė grindžia savo paaiškinimais bei atsakovo 2000 m. vasario 22 d. raštu, kuriuo ji buvo informuota apie tai, kad KMUK medicinos etikos komisija nustatė, jog vaikų neurologijos skyriaus medicinos personalas nesugebėjo su apeliante bendrauti nepažeidžiant medicinos etikos reikalavimų, o Vaikų neurologijos skyriaus vedėja T. V. ir gydytoja-rezidentė R. M. už netinkamą elgesį įspėtos (t. 1, b. l. 50).

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliantės teiginius šiuo klausimu, laiko būtinu pažymėti, jog atsižvelgiant į atsakovo veiklos specifiką, jo etikos komisija turi teisę ir privalo kelti labai aukštus reikalavimus gydytojų elgesiui su pacientais, tačiau ne visada tokių vidinių standartų nesilaikymas lemia ir civilinę atsakovo atsakomybę. Tokią poziciją patvirtina ir atsakovo atstovų apeliacinės instancijos teismo 2009 m. balandžio 6 d. posėdyje išsakyti paaiškinimai, jog KMUK stengiamasi laikytis pozicijos, jog pacientas visada teisus ir minėtas etikos komisijos sprendimas buvo priimtas vadovaujantis tokia nuostata. Įvertinus anksčiau minėtą iš esmės apeliantę traumuojančią bei skaudinančią situaciją, dėl kurios, kaip buvo konstatuota anksčiau išdėstytais motyvais, atsakovo gydytojų kaltė nenustatyta, o taip pat bendrą gydytojų pareigą suprasti tokią paciento dvasinę būklę bei elgtis su juo adekvačiai, vien pats gydytojų įspėjimo faktas, neatsižvelgiant į etikos komisijos nurodytas to priežastis ir kitas reikšmingas aplinkybes, neduoda pagrindo spręsti, jog gydytojai su apeliante elgėsi grubiai ir kad tokiu elgesiu jai padaryta neturtinė žala, kurią atsakovas privalėtų atlyginti.

Kaip matyti iš Medicinos etikos komisijos 2000 m. vasario 15 d. posėdžio protokolo Nr. 1 ir 2000 m. vasario 22 d. posėdžio protokolo Nr. 2, šių posėdžių metu, remiantis Valstybinės medicininio audito inspekcijos 2000 m. vasario 2 d. ataskaita Nr. 2140, tirti apeliantės santykiai su atsakovo personalu (t. 5, b. l. 101, 102-103). Medicinos etikos komisija išvadose konstatavo, kad vaikų neurologijos skyriaus personalas, informuodamas apeliantę apie sūnaus ligą ir toliau jį gydydamas, nesugebėjo tinkamai bendrauti nepažeidžiant medicinos etikos. Tačiau tokios išvados motyvai nurodyti nėra. Protokolai atspindi, jog etikos posėdžio metu tiesiog buvo išklausytos abi pusės: apeliantė komisijai nurodė, jog dėl gydytojo M. Č. kaltės ji laiku nebuvo paguldyta į ligoninę ir vaikas buvo pernešiotas. Jos nuomone, šis gydytojas, stengdamasis paslėpti savo kaltę, specialiai prašė skyriaus gydytojų numarinti kūdikį. Be to, apeliantė teigė, kad iš kitų tuo metu skyriuje gulėjusiu pacienčių apeliantė sužinojo, kad jos vaikas turi mirti, ką šios tvirtino išgirdusios iš skyriaus medicinos personalo. Gydytoja–rezidentė R. M. , apeliantės teigimu, ją įžeidinėjo, tyčiojosi, jog ji pagimdė nesveiką vaiką. Apeliantė nurodė kreipusis į skyriaus vedėją dėl palatos gydytojos pakeitimo, tačiau tai padaryta nebuvo (t. 5, b. l. 102). Tuo tarpu gydytoja-rezidentė R. M. posėdyje teigė, kad jokių konfliktų nebuvo, kad apeliantės vaikas buvo tikrai sunkios būklės, su apeliante išskirtinai daug bendrauta, jog jos tikrai nesipyko (t. 5, b. l. 101). Skyriaus vedėja T. V. posėdyje nurodė, jog apeliantės sūnų pastoviai pati stebėjo, jo sveikatos būklė buvo aptarinėjama po kiekvienos rytinės penkiaminutės. Taip pat nurodė, kad apeliantei pageidavus pakeisti gydytoją, ji pasiūlė dar pagalvoti, išsirinkti norimą gydytoją, ir tada ateiti apie tai pranešti. Vedėjos teigimu, apie apeliantės pageidavimą pakeisti gydytoją ji viešai informavo per rytinę penkminutę, tačiau apeliantė pakartotinai neatėjo ir pageidavimų neišsakė (t. 5, b. l. 101). Taigi etikos komisijos posėdžių protokolai nepatvirtina, kad būtų nustatyti konkretūs gydytojų nederami veiksmai. Tuo tarpu apeliantė, teigdama, kad su ja buvo blogai elgiamasi, nepateikė jokių tai patvirtinančių objektyvių įrodymų, pavyzdžiui, neprašė iškviesti liudyti tuo metu kartu su ja besigydžiusias pacientes ir kt.

Tokiu atveju, kai nėra objektyvių įrodymų, tai yra byloje tėra apeliantės bei atsakovo vienas kitam prieštaraujantys paaiškinimai, tenka konstatuoti, jog turi būti vadovaujamasi anksčiau aptarta įrodymų vertinimo taisykle bei atsižvelgti į civiliniame procese egzistuojantį rungimosi principą ir šalių pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis jos remiasi (CPK 178 str.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog apeliantė neįrodė netinkamo atsakovo darbuotojų elgesio su ja (CPK 185 str.).

Pažymėtina ir tai, jog atsakovas, grįsdamas savo poziciją šiuo klausimu, teigė, kad apeliantė yra konfliktiška asmenybė, todėl su ja buvo sunku bendrauti. Atsakovas remiasi faktu, jog VšĮ Kauno centro poliklinika net buvo kreipusis į teismą su prašymu nutraukti sveikatos paslaugų teikimo sutartį su apeliante dėl to, kad ji savo apsilankymų poliklinikoje metu nesilaiko viešo bendravimo normų, kryptingai ir nepagrįstai kaltina medikus, naudoja psichologinį šantažą, reikalauja pirmumo ir išskirtinio dėmesio sau ir savo sūnui. Atsakovo atstovai paaiškino, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nors 2004 m. sausio 13 d. nutartimi šį ieškinį atmetė, tačiau tai padarė gindamas vaiko teisę į sveikatos priežiūros paslaugas, o ieškovo nurodytos aplinkybės, susijusios su apeliantės elgesiu, paneigtos nebuvo (civilinė byla Nr. 3K-7-24/2004). Galima paminėti, kad prie šios bylos prijungtoje baudžiamosios bylos Nr. 20-2-049-03 medžiagoje taip pat yra duomenų, kurie gali suteikti informacijos apie ieškovės įtemptus santykius su aplinkiniais žmonėmis taip pat dar iki gimdymo (baudžiamosios bylos Nr. 20-2-049-03 t. 1, b. l. 157, 168, 171, 179, 191, 174, 169, 172, 182, 183, 184, 185, 197).

Kaip teisingai nurodė apeliantės atstovė apeliacinės instancijos teismo 2009 m. balandžio 6 d. posėdyje, esant tokiai situacijai, kai sunkiai serga kūdikėlis, sunku kalbėti apie motinos elgesio adekvatumą, nes motina tokiu atveju yra prislėgta ypatingai didelio skausmo, yra jautri, lengvai pažeidžiama (t. 6, b. l. 53). Tačiau nagrinėjamu atveju, kai ieškovė savo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindžia atsakovo gydytojų elgesiu su ja, kaip ir buvo paminėta anksčiau, šie teiginiai turi būti įrodyti, o vienintelis ieškovės pateiktas įrodymas, tai yra nemotyvuota etikos komisijos išvada, dėl anksčiau paminėtų priežasčių, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pakankamas pagrindas šios ieškinio dalies patenkinimui (CPK 185 str.).

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės teiginiais, jog teismas, atmesdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, neteisingai rėmėsi tuo pagrindu, kad neturtinė žala buvo padaryta ir atsirado 1998 metais, o tuomet galiojęs 1964 m. CK tokiais atvejais, kaip nagrinėjamas, neturtinės žalos atlyginimo nenumatė. Kaip teisingai nurodė apeliantė, teismas privalėjo tiesiogiai taikyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu. Tačiau šis pažeidimas, nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, kaltės bei priežastinio ryšio, neduoda pagrindo keisti ar naikinti iš esmės pagrįstą bei teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329 str. 1 d.).

Atsižvelgdama į šias aplinkybės, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinys atmestas visiškai, pagrįstas ir teisėtas, o apeliantė priešingai neįrodė, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o ieškovės apeliacinis skundas atmetamas (CPK 329, 330 str., 263 str. 1 d.).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str.). Teisėjų kolegija, atmesdama ieškovės apeliacinį skundą ir palikdama nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys atmestas, atsižvelgdama į CPK 93 straipsnio nuostatas, priteisia iš ieškovės atsakovui 1000 Lt išlaidoms, susijusioms su ekspertizės atlikimu apeliacinės instancijos teisme, atlyginti (t. 5, b. l. 136). Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliacinės instancijos teisme atlikta teismo ekspertizė kainavo 2 207 Lt (t. 5, b. l. 152), tačiau šalys teismui buvo sumokėjusios tik po 1 000 Lt užstatą (t. 5, b. l. 137), o trūkstamą sumą teismas padengė iš savo lėšų. Dėl to, remdamasi CPK 88, 93, 96 straipsniais, teisėjų kolegija priteisia iš ieškovės valstybei 207 Lt, išlaidoms, susijusioms su ekspertizės atlikimu, atlyginti. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. kovo 27 d. nutartimi nutarė trečiajam asmeniui R. M. procesinius dokumentus įteikti viešo paskelbimo spaudoje būdu, išlaidas apmokant iš Lietuvos apeliacinio teismo lėšų, kurios vėliau turi būti priteisiamos iš bylą pralaimėjusios šalies (t. 5, b. l. 76). Dėl to iš ieškovės priteistina valstybei 468,6 Lt išlaidoms, susijusioms su viešų paskelbimu spaudoje, bei 106, 05 Lt išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, atlyginti (t. 5, b. l. 81, 82, 83, 84, 73, t. 6, b. l. 14), tai yra iš viso 574,65 Lt (CPK 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės D. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui viešajai įstaigai Kauno medicinos universiteto klinikos (įmonės kodas 135163499) 1000 Lt (tūkstantis litų) išlaidoms, susijusioms su ekspertizės atlikimu apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.

Priteisti iš ieškovės D. B. valstybei 207 Lt (du šimtai septyni litai) išlaidoms, susijusioms su ekspertizės atlikimu, bei 574,65 Lt (penki šimtai septyniasdešimt keturi litai 65 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.