- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-04-20
- Bylos Nr.
- 2K-324/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Lidija Liucija Žilienė (pirm.), Antanas Klimavičius, Alvydas Pikelis (pran.)
- Nuteistasis
- V. R.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lidijos Liucijos Žilienės, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. gynėjo advokato E. Liutkevičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio dalies, kuria panaikinta Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 2 d. nuosprendžio dalis dėl V. R. išteisinimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir jis pagal šį straipsnį pripažintas kaltu, paskiriant jam laisvės atėmimo bausmę penkeriems metams. Pritaikius BK 63 straipsnio 1, 2 ir 5 dalis, ši bausmė subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskirta bausme ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas penkeriems metams.
Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu V. R. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas, nenustačius jo dalyvavimo padarius nusikaltimo (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėją, prašiusį kasacinį skundą tenkinti, prokurorą, prašiusį kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. R. nuteistas už tai, kad 2005 m. spalio 27 d., turėdamas tikslą parduoti, iš tyrimo metu nenustatyto asmens, nenustatytoje vietoje neteisėtai įgijo 0,100 g rusvos spalvos miltelių, turinčių savyje 0,066 g narkotinės medžiagos – heroino – ir tą pačią dieną, apie 19.15 val. prie Kaune, Kernavės gatvėje esančių namų Nr. 21 ir 23 juos pardavė NVIEM vykdytojui, veikusiam pagal 2005 m. spalio 27 d. patvirtintą nusikalstamos veikos imitacijos modelį NR. 05-41s.
Šalies argumentai
Nuteistojo V. R. gynėjas kasaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio dalį, kuria panaikinta Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 2 d. nuosprendžio dalis dėl V. R. išteisinimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir jis pagal šį straipsnį pripažintas kaltu, panaikinti ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 2 d. nuosprendį nepakeistą. Skunde gynėjas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas V. R. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, motyvavo tuo, kad, išskyrus liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymus, tariamos V. R. kaltės nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai suabejojo liudytojo M. D. parodymais, nes jis, apklaustas 2005 m. gruodžio 13 d. ikiteisminio tyrimo metu, skirtingai, nei apklaustas teisme 2006 m. kovo 29 d., nebuvo nurodęs, kad matė, kaip V. R. kažką perdavė liudytojui Nr. 1, be to, abejotina ir galimybė, kad M. D. tamsiu paros metu, sėdėdamas automobilyje, iš tolimo atstumo galėjo matyti ir objektyviai įvertinti nurodytas aplinkybes. V. R. visuomet nuosekliai teigė, kad narkotines medžiagas liudytojas Nr. 1 gavo iš trečio asmens, kurį V. R. suvedė su liudytoju Nr. 1. Joks narkotinių medžiagų perdavimo, ar iš viso ko nors perdavimo faktas byloje esančiame vaizdo įraše neužfiksuotas, neduoda tokios informacijos ir garso įrašas. Tai konstatuota pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, vėliau tai pripažino ir prokuroras savo apeliaciniame skunde. Visas abejones įvertinęs kaltinamojo naudai, dėl ko liudytojo M. D. parodymų nelaikė V. R .tariamą kaltę patvirtinančiu įrodymu, vadovaudamasis BPK 30l straipsnio 2 dalimi, nurodančia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas vien liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai išteisino V. R. dėl kaltinimo pagal BK 260 straipsnio l dalį. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutiko ir nepagrįstai įvertino liudytojo M. D. parodymus kaip V. R. kaltę patvirtinantį įrodymą, kadangi, apeliacinės instancijos teismo manymu, M. D. ir liudytojo Nr. 1 parodymai „tarpusavyje neprieštarauja, tik papildo vieni kitus". Tokia nepagrįsta išvada padaryta remiantis tuo, kad liudytojas M. D., apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, ėmė jau kategoriškai tvirtinti matęs, kaip V. R. ir liudytojas Nr. 1 vienas kitam kažką perdavinėję. Atsižvelgiant į visus anksčiau liudytojo M. D. duotus parodymus ir kitas minėtas aplinkybes, šie parodymai, gynėjo įsitikinimu, turėjo būti vertinami itin kritiškai. Tarp liudytojo Nr. 1 ir V. R. vykusio pokalbio įrašas, kurį apeliacinės instancijos teismas įvertino kaip dar vieną kaltės įrodymą, gynėjo teigimu, teleidžia daryti prielaidas ar spėti, kad tarp jų vyko pokalbis apie narkotines medžiagas. V. R. niekuomet ir neneigė, kad liudytojas Nr. 1 kreipėsi į jį tokiu tikslu. Tačiau šis įrašas niekaip neįrodo, kad V. R. perdavė liudytojui Nr. 1 kokias nors narkotines medžiagas; V. R. visuomet nuosekliai teigė, kad jis tik suvedė liudytoją Nr. 1 su trečiuoju asmeniu, iš kurio liudytojas Nr. 1 minėtas medžiagas ir gavo. Šie V. R. parodymai niekuomet nebuvo paneigti jokiais objektyviais duomenimis, abejonės dėl šių aplinkybių niekuomet nebuvo pašalintos. Visos nurodytos aplinkybės patvirtina, kad V. R. dėl kaltinimo pagal BK 260 straipsnio l dalį skundžiamu nuosprendžiu nuteistas remiantis vien liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais, nesant jokių kitų objektyvių duomenų, jokių įrodymų, kad jis padarė tokią nusikalstamą veiką. Tuo pažeistos BPK 301 straipsnio 2 dalį nuostatos, dėl ko apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, anot gynėjo, yra neteisėtas ir naikintinas. Net ir padaręs išvadą, kad V. R. kaltė įrodyta, apeliacinės instancijos teismas paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į pirmosios instancijos teismo nustatytą lengvinančią aplinkybę. Tačiau reikėjo atsižvelgti ir į tai, kad jokių sunkinančių aplinkybių nenustatyta, kaltinimas yra tik dėl vienos BK 260 straipsnio l dalyje numatytos veikos, kuri nesukėlė jokių pasekmių. Tinkamai neįvertinęs minėtų aplinkybių, dėl ko paskyrė itin griežtą penkerių metų laisvės atėmimo bausmę, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Įstatymo reikalavimai apkaltinamajam nuosprendžiui, kai jis grindžiamas asmens, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais
BPK 301 straipsnio 2 dalis numato, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Išdėstyta įstatymo nuostata įtvirtina Europos žmogaus teisių teismo praktikoje ir daugelyje Europos valstybių galiojančią taisyklę, kad liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais galima remtis tik kaip vienu iš įrodymų, tačiau tokie parodymai baudžiamojoje byloje negali būti lemiantys ar vieninteliai įrodymai. Teismai suteikė skirtingą reikšmę liudytojo Nr. 1 (kuriam taikomas anonimiškumas) parodymams. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog, išskyrus liudytojo Nr. 1 parodymus, nesurinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių narkotinių medžiagų realizavimą ir, remdamasis jau minėta BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostata, laikė, jog jais remtis negalima.
Apeliacinės instancijos teismas priėjo priešingos išvados ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, rašytinių įrodymų ir padarytų išvadų bei pripažino, kad V. R. įsigijo narkotines medžiagas, turėdamas tikslą jas parduoti, ir 2005 m. spalio 27 d. jas pardavė NVIEM vykdytojui. Kolegija laiko, jog apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, vertindamas bylos duomenų teisėtumą ir jų reikšmę apkaltinamajam nuosprendžiui. Jei eliminuoti iš bylos įrodymų visumos liudytojo Nr. 1 parodymus, veikos, padarytos 2005 m. spalio 27 d., įrodymais išlieka liudytojo M. D. parodymai apie NVIEM taikymo aplinkybes liudytojui Nr. 1 įgyjant narkotines medžiagas iš V. R., pažyma apie telefoninio ryšio kontaktą tarp liudytojo Nr. 1 ir V. R., telefoninio pokalbio stenograma, filmuota medžiaga. Visi šie duomenys yra NVIEM, kurio tikslas nustatyti asmenis, prekiaujančius narkotinėmis medžiagomis, vykdymo aplinkybės. Minėti bylos duomenys pateikia informaciją apie liudytojo Nr. 1 susitarimą su V. R. dėl narkotinių medžiagų įsigijimo, jų susitikimo aplinkybes bei narkotinės medžiagos įsigijimo faktą. Šie duomenys sudaro savarankišką įrodomąjį pagrindą, leidžiantį spręsti apie V. R. kaltę padarius šį nusikaltimą. Todėl nepagrįstas kasacinio skundo teiginys, jog liudytojo Nr. 1 parodymai byloje yra vienintelis ir lemiamas V. R. kaltės įrodymas.
Skunde išdėstyta versija, kurioje pripažįstamos byloje nustatytos aplinkybės dėl telefoninio pokalbio tarp V. R. ir liudytojo Nr. 1 apie narkotinių medžiagų pardavimą, V. R. ir liudytojo Nr. 1 susitikimą, tačiau teigiama, jog narkotines medžiagas pardavė trečias asmuo, o V. R. tik suvedė liudytoją Nr. 1 ir trečiąjį asmenį. Šis konkrečių bylos aplinkybių ištyrimo ir nustatymo klausimas yra nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme dalykas. Kasacinės instancijos teismas konkrečių bylos aplinkybių nenustatinėja ir nevertina, nes bylos kasacinės instancijos teisme yra nagrinėjamos baudžiamojo ar baudžiamojo proceso įstatymo taikymo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo iš esmės laikydamasis Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, nurodė apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu bei jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė ar kitaip vertino apskųsto nuosprendžio įrodymus.
V. R. paskirta bausmė yra lygi sankcijos pagal BK 260 straipsnio 1 dalį vidurkiui, skiriant bausmę atsižvelgta į atsakomybę lengvinančią aplinkybę, todėl įstatymo taikymo aspektu bausmės paskyrimas atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, BK 61 straipsnio nuostatas. Bausmės subendrintos apėmimo būdu, vadovaujantis BK 63 straipsnio taisyklėmis.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo V. R. gynėjo kasacinį skundą atmesti.