- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-06-12
- Bylos Nr.
- I-2200-505/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00203-2018-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Daina Kukalienė
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atstovui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. K. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2) ir teismo posėdžio metu nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 18 d. iki 2016 m. sausio 1 d. buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Pažymėjo, jog buvo laikomas pastate, kuris yra ne medicininės paskirties, palatose nebuvo tiekiamas karštas vanduo, oro temperatūra nesiekė 18oC. Tokios kalinimo sąlygos žemino pareiškėjo orumą, diskriminavo jo socialinę padėtį, dėl to pasireiškė psichologiniai sukrėtimai bei fizinės būklės nepatogumai, kurie turėjo įtakos elgesiui ir mąstymui, sugniuždė pareiškėją kaip asmenybę. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – LAVL, Ligoninė), su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 14-19) nurodė, kad Ligoninė yra Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldi biudžetinė įstaiga, kurios paskirtis - ambulatorinių ir stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė - suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės - suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą (Ligoninės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65, 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, visos Ligoninės patalpos, kuriose apgyvendinami suimtieji arba nuteistieji yra įrengtos atsižvelgiant į gyvenamosioms patalpoms keliamus reikalavimus taip pat laikantis Lietuvos higienos normų, kurios nustato asmens sveikatos priežiūros įstaigų įrengimo sveikatos saugos reikalavimus.
Vadovaujantis Leidimų - higienos pasų išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. V-632, 66 punkto nuostatomis Ligoninė yra grąžinusi leidimo-higienos paso (-ų) originalą (-us) jį (juos) išdavusiai institucijai. Atkreipė dėmesį, kad Ligoninėje šių dokumentų kopijos nėra išsaugotos, todėl teismui teikia Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos išduotą Leidimą-higienos pasą 2017 m. rugpjūčio 8 d. Nr. LHP2-699( 16.7.1.2.11), kuris galioja tik kartu su 2012 m. balandžio 5 d., ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygų vertinimo pažyma Nr. 39-0140(6). Šie dokumentai patvirtina, kad Ligoninės patalpos buvo įrengtos laikantis teisės aktų reikalavimų vykdyti sveikatos priežiūros funkcijas. Nors baudos izoliatoriaus pastato pagrindinė paskirtis buvo nurodoma kaip „paslaugų“, tačiau Kauno visuomenės sveikatos centro specialistai, tikrindami šio pastato būklę, vadovavosi ne kuo kitu, bet sveikatos priežiūros įstaigų veiklą reglamentuojančiomis teisės aktų nuostatomis.
Ginčo laiku galiojančioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai” (toliau - Higienos norma HN 76:2010), patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V- 241 27 punkte nustatyta, kad sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dusinėję, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema. Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai” (toliau - Higienos norma HN 134:2015), patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 18 punkte numatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Atkreipė dėmesį, kad pagal Higienos normas HN 76:2010 ir HN 134:2015 neprivaloma tiekti šiltą vandenį pacientams gyvenamose patalpose. Tačiau pagal Higienos normą 47:2011 įstaigų patalpose, kuriose atliekamos (arba vyksta pasirengimas atlikti) invazinės, diagnostikos ir kitos procedūros, kurių metu darbuotojai rankomis liečia pacientą, dirba su krauju ar kita potencialiai infekuota biologine medžiaga, įrengiamos praustuvės su maišytuvais ir užtikrinamas nuolatinis karšto ir šalto vandens tiekimas (35 p.). Ligoninėje baudos izoliatoriaus patalpose buvo įrengta atskira patalpa, skirta nuteistųjų apžiūroms, kurioje pagal Lietuvos higienos normą 47:2011 buvo įrengta kriauklė rankų plovimui.
Pagal ginčo metu galiojančios Higienos normos HN 76:2010 26 punktą gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė - nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu - 0,15-0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu 0,05-0,15 m/s. Iš esmės analogiški oro temperatūros reikalavimai nustatyti ir vėliau įsigaliojusioje Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punkte. Atkreipė dėmesį, kad visose kamerose buvo praeinantys šildymo sistemos vamzdžiai, o neužtikrinant tinkamos temperatūros pacientų prašymu šaltuoju metu buvo išduodami elektriniai šildytuvai ir papildomos antklodės.
Pareiškėjas ar kiti asmenys pareiškėjo gydymosi laikotarpiais dėl gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo kalinamas, į visuomenės sveikatos centro specialistus nesikreipė. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių galėjo atsirasti kokios nors pasekmės, Ligoninės nuomone, yra nepagrįstos. Taip pat pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kitaip neįrodo skunde nurodytų aplinkybių, kurios turi būti įrodytos, kad tam tikri skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes.
Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti 4 000,00 Eur neturtinės žalos suma.
Šalies argumentai
Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, reikalaudamas neturtinės žalos atlyginimo, tik 2018 m. sausio 23 d., t. y. praėjus trejiems metams nuo atsiradusios ir (ar) patirtos žalos (skaičiuojant nuo ginčui aktualaus laikotarpio, pirmos hospitalizacijos dienos). Kadangi pareiškėjas teise į ieškinį pasinaudojo tik 2018 m. sausio 23 d., todėl vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, teismo prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų LAVL veiksmų atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2014 m. vasario 18 d. iki 2016 m. sausio 1 d.
Atsakovės atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį (b. l. 18).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimui jo prašomas bendras senaties terminas netaikytinas. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 18 d. iki 2016 m. sausio 1 d. (b. l. 2). Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo patalpinimo Ligoninėje pradžios, t. y. 2014 m. vasario 18 d., nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į LAVL, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš LAVL ar kitų institucijų reikiamą informaciją.
Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo patalpinimo Ligoninėje pradžios 2014 m. vasario 18 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2018 m. sausio 24 d. (b. l. 8).
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių. Tokiu būdu, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2015 m. sausio 24 d. atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2015 m. sausio 24 d. iki 2016 m. sausio 1 d.
Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis, antisanitarinėmis, orumą žeminančiomis sąlygomis.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar LAVL arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas pastate, kuris yra ne medicininės paskirties, palatose nebuvo tiekiamas karštas vanduo, oro temperatūra nesiekė 18oC.
Savo argumentams pagrįsti pareiškėjas pateikė Kauno visuomenės sveikatos centro 2016 m. sausio 13 d. patikrinimo aktą Nr. 36-20 (7), kuriame operatyviosios kontrolės metu buvo nustatyti Lietuvos higienos normos HN 47:2011 13 punkto (įstaigos teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas gali tik teisės akto nustatyta tvarka gavusios leidimą-higienos pasą), 35 punkto (palatose, tualetuose ar tualeto tambūruose bei įstaigų patalpose, kuriose atliekamos (arba vyksta pasirengimas atlikti) invazinės, diagnostikos ir kitos procedūros, kurių metu darbuotojai rankomis liečia pacientą, dirba su krauju ar kita potencialiai infekuota biologine medžiaga, tvarkomi skalbiniai, atliekama dezinfekcija ir sterilizacija, įrengiamos praustuvės su maišytuvais ir užtikrinamas nuolatinis karšto ir šalto vandens tiekimas), 44 punkto (įstaigos patalpų mikroklimato parametrų ribinės vertės turi atitikti teisės akto [5.8] reikalavimus), Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 114 punkto (sveikatos priežiūros įstaigos aplinkos (patalpų, daiktų, įrenginių) paviršiai turi būti švarūs (be akivaizdžiai matomų užteršimų: dulkių, valymo, dezinfekcinių medžiagų likučių, kraujo ir kūno skysčių, ekskretų žymių ir pan.), lengvai valomi/dezinfekuojami, atsparūs valymo ir dezinfekcijos priemonėms) pažeidimai (b. l. 3-5).
Teismas atkreipia dėmesį, jog bylai aktualus ginčo laikotarpis yra nuo 2015 m. sausio 24 d. iki 2016 m. sausio 1 d., minėtas patikrinimas atliktas 2016 m. sausio 11 d., patikrinimo aktas surašytas 2016 m. sausio 13 d., t. y. tuo laikotarpiu, kada pareiškėjas nebuvo Ligoninėje. Taip pat akcentuotina, jog aukščiau paminėti higienos normų pažeidimai buvo konstatuoti Pravieniškių Laisvės atėmimo vietų ligoninės padalinio baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 1 ir Nr. 7 (tikrintos patalpos Nr. 1, 2, 3, 5, 7, 8, 11). Pagal byloje pateiktus įrodymus, kuriuos pateikė ir pareiškėjas (b. l. 6-7), ir atsakovės atstovas (b. l. 15), pareiškėjas laikotarpiu, kuomet buvo pateikti skundai dėl netinkamų sąlygų Kauno visuomenės sveikatos centrui (2015 m. gruodžio 17 d., 2015 m. gruodžio 21 d., 2016 m. sausio 4 d., b. l. 3), buvo patalpintas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 9. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, darytina išvada, jog pareiškėjo pateikti įrodymai nepatvirtina jo skunde išdėstytų aplinkybių.
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog Nacionalinės visuomenės sveikatos centras prie sveikatos apsaugos ministerijos išdavė Leidimą - higienos pasą 2017 m. rugpjūčio 8 d. Nr. LHP2-699(16.7.1.2.11), kuris galioja tik kartu su 2012 m. balandžio 5 d., ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygų vertinimo pažyma Nr. 39-0140(6) (b. l. 23, 24, 25-28). Šie dokumentai patvirtina, kad Ligoninės patalpos buvo įrengtos laikantis teisės aktų reikalavimų vykdyti sveikatos priežiūros funkcijas.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) (galiojusioje iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 27 punkte buvo numatyta, jog sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštiniu sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste - Higienos norma HN 134:2015) (įsigaliojusios nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 18 punktą, karštas vanduo turi buti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Taigi, teisės aktai nenustato reikalavimo, kad kameroje būtų tiekiamas karštas vanduo. Kadangi teisės normoje reikalavimo tiekti karštą vandenį į gyvenamąsias patalpas nėra numatyta, todėl atsakovės atstovo neteisėti veiksmai, šiame kontekste nenustatyti. Atsižvelgiant į išdėstyta, šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagristi.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 26 punktą, gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju metų periodu turėjo būti 18-28oC, šaltuoju metų periodu – 18-22oC. Higienos normos HN 134:2015 16 punktą, gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18oC ir ne aukštesnė kaip 28oC.
Byloje nepateikta kitų įrodymų, o taip pat ir Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų dėl ginčo laikotarpiu tikrintų kamerų - palatų, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas, netinkamos temperatūros, netiekiamo karšto vandens kamerose, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos temperatūros, netiekiamo karšto vandens kamerose galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų (netinkamos temperatūros, netiekiamo karšto vandens kamerose) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl palatose netinkamos temperatūros, netiekiamo karšto vandens kamerose neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikytini nepagrįstais.
Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į LAVL administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl šių nepatogumų. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia pažemintu pareiškėjo orumu, jo socialinės padėties diskriminavimu, psichologiniais sukrėtimais bei fizinės būklės nepatogumais, kurie turėjo įtakos elgesiui ir mąstymui. Byloje nepateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Psichologinės tarnybos darbuotojus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Pagal Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad atsakovės atstovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, yra atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėja
nusprendžia:
Pareiškėjo R. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.