- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-16
- Bylos Nr.
- 2-1482/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00131-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjas
- Kazys Kailiūnas
- Atsakovas
- S. V., I. V.
- Ieškovas
- E. G.
- Kategorijos
- 110.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Kazys Kailiūnas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų S. V. ir I. V. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutarties, kuria nutarta netenkinti atsakovų S. V. ir I. V. prašymo dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-750-154/2014 pagal ieškovo E. G. ieškinį atsakovams S. V. ir I. V. dėl apmokėjimo už atliktus darbus ir pirktas medžiagas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas E. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams S. V. ir I. V., prašydamas priteisti solidariai 169 936,13 Lt už atliktus darbus ir pirktas medžiagas atsakovų gyvenamojo namo ir ūkinio pastato statybai, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas .
Ieškovas E. G. pareikšto ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovams S. V. ir I. V. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame pastatytus gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismas 2014 m. kovo 19 d. nutartimi patenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir ieškinio reikalavimo sumai areštavo solidariems atsakovams S. V. ir I. V. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame pastatytus gyvenamąjį namą ir ūkinį pastataą, esančius (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Atsakovai S. V. ir I. V. pateikė prašymą taikyti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą ir įpareigoti ieškovą E. G. įmokėti į teismo specialią sąskaitą 10 000 Lt. Nurodė, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones buvo areštuotas nuosavybės teise priklausantis turtas – žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame pastatyti gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas, esantys (duomenys neskelbtini), dėl kurių 2014 m. kovo 8 d. atsakovas S. V. su A. U. pasirašė ketinimų sutartį ir įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2014 m. gegužės 8 d. sudaryti sutartį dėl jų pirkimo-pardavimo, nesudarymo atveju – grąžinti dvigubą rankpinigių sumą. Dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių sutartu terminu nebuvo sudaryta pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis, todėl atsiranda pareiga pagal ketinimų sutartį grąžinti pirkėjui rankpinigius (avansą). Pažymėjo, jog atsakovams patyrus nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, gali būti apsunkinta jų išieškojimas iš ieškovo, kadangi ieškovo turtinė padėtis yra sunkti, šiuo metu vykdomas 140 000 Lt išieškojimas pagal 2011 m. lapkričio 10 d. vekselio pagrindu išduotą 2011 m. gruodžio 23 d. vykdomąjį įrašą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi nutarė atsakovų S. V. ir I. V. prašymo dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, užtikrinimo netenkinti.
Teismas nustatė, jog atsakovai neįrodė objektyvaus teisinio pagrindo galimų nuostolių dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsiradimo galimybei (CPK 12 str., 146 str. 1 d., 178 str.).
Atsiliepimas
Pažymėjo, kad apie 2014 m. kovo 8 d. ketinimų sutartį atsakovai nenurodė teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose (atsiliepime į ieškinį, triplike), nepateikė jokių įrodymų apie įsipareigojimų vykdymą pagal Ketinimų sutarties 2.1 p., pvz. inventorizacijos pažymų sutvarkymą, taip pat įrodymų, kad tokių dokumentų nepavyksta gauti. Be to, atsakovai neskundė nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nors tuo metu jau buvo sudaryta Ketinimų sutartis.
Nurodė, kad ieškinio atmetimo atveju, atsakovai turi teisę reikalauti iš ieškovo atlyginti realiai atsiradusius nuostolius dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 146 str. 2d.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu atsakovai S. V. ir I. V. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – įpareigoti ieškovą E. G. pateikti nuostolių atsakovo S. V. nuostolių, galinčių atsirasti dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimą, įmokant į Šiaulių apygardos teismo depozitinę sąskaitą 10 000 Lt per septynias dienas nuo teismo nutarties įsiteisėjimo momento, priešingu atveju – panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
Teismas, spręsdamas klausimą dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, kad atsakovai procesiniuose dokumentuose nenurodė fakto apie sudarytą Ketinimų sutartį. Procesiniuose dokumentuose buvo pasisakyta tik dėl ginčo dalyko, bet ne ieškinio užtikrinimo priemonių. Ketinimų sutarties sudarymo faktas neturėjo įtakos civilinės bylos dėl skolos priteisimo nagrinėjimui; Aplinkybė, kad atsakovai neskundė nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, negali būti pagrindas atsisakyti tenkinti prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo. Pagal susiklosčiusią situaciją pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo grėsmė dėl galimai teigiamo ieškovui teismo sprendimo tinkamo įvykdymo, kas visiškai nėra susiję su ketinimu parduoti areštuotą turtą, o toks motyvas nėra pagrindas konstatuoti, kad teismo sprendimas nebus apsunkintas;Prašymas užtikrinti nuostolių atlyginimo užtikrinimą nėra susijęs su Ketinimų sutarties vykdymu, todėl teismas nepagrįstai vertino aplinkybę, kad nėra pateikta duomenų, kokių įrodymų dokumentų nepavyksta gauti dėl ketinamam parduoti nekilnojamajam turtui pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas E. G. prašo atskirąjį skundą atmesti, palikti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartį nepakeistą. Nurodė, kad skundžiama teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, nėra pagrindo jos naikinti. Atsakovų ketinimai realiai vykdyti Ketinimų sutartį kelia abejonių.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas prašymas dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, yra pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atsakovų atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str., 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Kaip jau buvo minėta, atsakovai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nebuvo neįrodytas objektyvus teisinis pagrindas tenkinti prašymą dėl galimų nuostolių užtikrinimo, pažymi, kad neteisingai buvo įvertintos aplinkybės, susijusios tiek su Ketinimų sutartimi, tiek su galimų nuostolių atsiradimo galimybe.
Nagrinėjamoje byloje, sprendžiant klausimą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo pirmos instancijos teismas nustatė, kad atsakovas S. V. ir A. U. 2014 m. kovo 8 d. pasirašė Ketinimų sutartį dėl žemės sklypo su mūriniu namu, esančių (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo, pagal kurią ne vėliau kaip iki 2014 m. gegužės 8 d. buvo įsipareigota sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, sumokėtas 10 000 Lt avansas. Pagal Ketinimų sutarties 3.1 punktą, nesudarius pirkimo-pardavimo sutarties dėl pardavėjo, byloje – atsakovo, kaltės, šis įsipareigojo grąžinti pirkėjui dvigubą avanso sumą. Taigi, kaip teigia atsakovai tiek prašyme dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo, tiek atskirajame skunde, dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių – arešto žemės sklypui, prarado galimybę įvykdyti Ketinimų sutarties nuostatas – sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, todėl atsakovui S. V. atsiranda pareiga grąžinti avansą, galima nuostolių suma yra 10 000 Lt.
CPK 146 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo institutas. Jei dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovas gali patirti nuostolių, būtina ne tik numatyti tokių nuostolių atlyginimo galimybę, bet ir užtikrinti, kad tokių nuostolių atlyginimas nepasunkėtų. Tuo tikslu, CPK 146 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalies prašymu teismas nutartimi gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavęs asmuo per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo taip pat gali būti ir banko garantija. Teismas, spręsdamas dėl būtinumo taikyti atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, turi nustatyti dvi aplinkybes. Pirma, teismas turi pripažinti, kad yra reali nuostolių atsiradimo ateityje tikimybė arba kad nuostoliai jau yra atsiradę. Antra, teismas turi nustatyti, kad dėl kokių nors ieškovo veiksmų ar kitų aplinkybių, atsakovo nuostolių atlyginimas ateityje (priėmus galutinį galimai ieškovui nepalankų teismo sprendimą) gali būti apsunkintas arba pasidarys nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1301/2010). Pažymėtina, kad remiantis civilinio procese galiojančia įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, sprendžiant klausimus dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo proceso šalis, kuri dėl jos atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių gali patirti nuostolių, reikalaudama, kad kita proceso šalis užtikrintų šių nuostolių atlyginimą, turi pagrįsti realią tokių nuostolių atsiradimo objektyvią tikimybę ir preliminarų dydį (CPK 12 str., 146 str., 178 str.). Teismas realią nuostolių atsiradimo tikimybę ir preliminarų nuostolių dydį vertina vadovaudamasis bendrosiomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (CPK 185 str.). Atsakovo tikėtinų ir realiai prognozuotinų nuostolių atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei tik šis įrodo, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jam ateityje iš tiesų gali atsirasti nuostolių, t. y. tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas turi būti a priori aiškus ir pagrįstas bei priežastiniu ryšiu susijęs su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-785/2012).
Kaip minėta, 2014 m. kovo 8 d. Ketinimų sutartyje šalys susitarė, kad pirkimo- pardavimo sutartis turi būti sudaryta ne vėliau kaip iki 2014 m. gegužės 8 d. Bylos duomenimis laikinosios apsaugos priemonės atsakovų atžvilgiu buvo taikytos Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartimi, įregistruotos Nekilnojamojo turto registre 2014 m. kovo 26 d., tuo tarpu atsakovai prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo teismui pateikė tik 2014 m. gegužės 7 d., t. y. paskutinę termino sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį vykdant Ketinimų sutartį, nors apie ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones sužinojo ar turėjo sužinoti po to kai buvo įteiktas ieškinio ir jo priedų kopijos, teismo pranešimas dėl atsiliepimų pateikimo, atsiliepimas teismui pateiktas 2014 m. balandžio 14 d. Atsakovai, būdami pakankamai rūpestingi ir atidūs, ketindami realiai įvykdyti Ketinimų sutarties įsipareigojimus neabejotinai būtų arba apskundę nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, arba nedelsdami prašę pakeisti tokiu būdu, kad Ketinimų sutartis galėtų būti vykdoma, arba ėmęsi kitokių priemonių suvaržymams panaikinti ar sušvelninti (CPK 144 str., 148 str.). Tuo tarpu, atsakovai jokių veiksmų šiuo aspektu nėra atlikę. Atskirajame skunde, kaip priežastį tokio pasyvaus elgesio nurodė tai, kad esant kilusiam ginčui dėl apmokėjimo už atliktus darbus, Ketinimų sutarties įsipareigojimai nepaneigia būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones, negali būti pagrindas pripažinti nesant grėsmės būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo tinkamam įvykdymui. Apeliacinio teismo nuomone, vertinant Ketinimų sutartimi prisiimtus įsipareigojimus perleisti trečiajam asmeniui areštuotiną turtą, atsakovų argumentai nėra pakankami pateisinti neveikimą. VĮ Registrų centro duomenimis sudaryta Ketinimų sutartis nebuvo įregistruota, atsakovai negali ja remtis prieš ieškovą (CK 1.75 str. 2 d.), todėl patys būdami nepakankamai atidūs ir rūpestingi, ieškovui be pagrindo negali perkelti atsakomybės dėl galimų atsirasti nuostolių atlyginimo užtikrinimo. Be to, kaip teisingai pažymėjo ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą, atsakovų ketinimas realiai vykdyti Ketinimų sutartį kelia abejones, kadangi VĮ Registrų centro duomenimis pažyma dėl šio nekilnojamojo turto pardavimo sandorio sudarymo nebuvo suformuota, nors pagal Ketinimų sutarties 4.2 punktą pardavėjas – byloje atsakovas, buvo įsipareigojęs sutvarkyti visus parduodamo turto dokumentus, reikalingus pirkimo-pardavimo sudaryti. Įvertinęs nurodytas nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra tiesioginio priežastinio ryšio tarp ieškovo prašymu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir atsakovų nurodomų galimų nuostolių dėl atsiradimo, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovų prašymas nėra tikėtinai pagrįstas, t. y. pagal pateiktus įrodymus nebuvo įrodytas objektyvus teisinis pagrindas galimų nuostolių dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsiradimo galimybei. Nesant vienos iš būtinų sąlygų taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimą, nėra pagrindo vertinti atsakovų argumentų, susijusių su ieškovo turtine padėtimi ir galimybe atlyginti jo patiriamus nuostolius, kadangi jie nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam klausimui.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas atsakovų prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai svarbias bylos aplinkybes, teisingai taikė proceso teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartį nepakeistą.