Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algimanto Valantino,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. gynėjo advokato Raimundo Kurkliečio apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. birželio 26 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta apėmimo būdu su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 27 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas jo laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2018 m. lapkričio 17 d. iki 2019 m. birželio 26 d. bei bausmė, atlikta pagal Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 27 d. nuosprendį.

Iš D. B. priteista (duomenys neskelbiami) teritorinei ligonių kasai 4 530,53 Eur.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2018 m. lapkričio 17 d. apie 18 valandą, namuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbiami), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, tyčia nenustatytu daiktu dūrė vieną kartą N. Z. į pilvo kairę pusę ir tokiu būdu padarė jai durtinį – pjautinį kiauryminį pilvo kairės pusės sužalojimą su kepenų kairiosios skilties pažeidimu, lydimu kraujo susikaupimo pilvaplėvės ertmėje, žaizdą, ir dėl to buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios N. Z. sveikata.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo D. B. gynėjo advokato Raimundo Kurkliečio apeliacinis skundas atmetamas.

6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio prasme įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymus teisėjai vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas ištyrė visus byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio reikalavimų, teisingai juos įvertino ir, jais remdamasis, padarė pagrįstą išvadą, kad būtent nuteistasis D. B. tyčia nenustatytu aštriu, duriančių pjaunančiu daiktu dūrė nukentėjusiajai N. Z. į pilvo kairę pusę, tokiu būdu sužalojo kepenis ir taip sunkiai sutrikdė jos sveikatą. Šiuos jo nusikalstamus veiksmus apygardos teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

7. Nuteistojo D. B. gynėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo kaltės grindė tik nenuosekliais nukentėjusiosios parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti bylos faktiniai duomenys, yra nepagrįsti, prieštarauja nuosprendyje nustatytoms faktinėms nusikaltimo padarymo aplinkybėms, kurias patvirtina byloje esantys, pirmosios instancijos teismo ištirti ir įvertinti įrodymai.

8. Nors nuteistasis D. B. bylos ikiteisminio tyrimo metu ir teisme tvirtino, kad jis N. Z. nesužalojo, kad pastaroji, nešina kakava iš ketvirtame namo aukšte esančio A. B. buto grįžo jau sužalota ir parodė jam žaizdą savo pilve, sakydama, kad ją sužalojo du vyrai namo koridoriuje, tačiau tokį pastarojo aiškinimą paneigia kiti byloje esantys faktiniai duomenys.

9. Visų pirma, pats nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu pirmosios įtariamojo apklausos metu nesakė, kad nukentėjusioji N. Z. nešina kakava grįžo į butą sužalota kitų asmenų, ir tvirtino, kad ji galėjo susižaloti pati, norėdama jį apkaltinti nusikaltimo padarymu (t. 2, b. l. 109–110). Specialisto išvada Nr. 19/2019(05) paneigė tokius nuteistojo parodymus ir patvirtino, kad mažai tikėtina, jog nustatytą durtinį – pjautinį sužalojimą pilvo kairėje su kepenų kairės skilties sužalojimu nukentėjusioji galėjo pasidaryti sau pati. Nustatytas sužalojimas nėra būdingas savęs žalojimui. Vėliau nuteistasis aiškino, kad N. Z. į jo butą nešina kakava atėjo jau sužalota kitų asmenų ir rodė savo žaizdą, apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusioji, kai atėjo iš A. B. buto, daugiau nebuvo išėjusi, tačiau tokį nuteistojo aiškinimą ir skundo argumentus paneigia įvykio vietoje buvusio liudytojo A. B. parodymai. Jis paaiškino, kad nešina kakava nukentėjusioji į D. B. butą grįžo nesužalota ir nekruvina, dėl nieko nesiskundė, o iš buto antrą kartą išėjo po susistumdymo su nuteistuoju. Liudytojas E. Š. parodė, kad, N. Z. iš A. B. buto parnešus kakavos, D. B. pradėjo konfliktuoti, ir koridoriuje, prie tualeto jie barėsi. Liudytojas buvo D. B. buto virtuvėje ir nematė, kad nuteistasis būtų dūręs N. Z., ar kad ji būtų buvusi sužalota. Tuo metu jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir nelabai ką prisimena. Prisiminė, kad, konfliktui nurimus, D. B. sugrįžo atgal į virtuvę. Liudytoja G. V. ir liudytojas L. B. patvirtino, jog, jiems pagal iškvietimą atvykus į įvykio vietą – D. B. butą, E. Š., išeidamas iš D. B. buto, pasakė, kad D. mušė N. Liudytojas liepė jos nemušti, o dabar štai kaip išėjo – ją išvežė. Nors liudytojas E. Š. dėl girtumo įvykio metu neprisiminė, kad būtų pasakęs tokius žodžius, tačiau teismas neturėjo pagrindo netikėti liudytojų G. V. ir L. B. parodymais. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų šių asmenų suinteresuotumą bylos baigtimi. Be to šiuos duomenis papildo liudytojų E. Š. ir A. B. nurodytos aplinkybės apie nuteistojo konfliktą su N. Z. įvykio metu. Šie faktiniai duomenys sutampa su nuosekliu nukentėjusiosios N. Z. aiškinimu, kad ji su kakava iš A. B. buto grįžo nesužalota, o paskui, nuėjus į tualetą, prie jos priėjo D. B. ir kažkokiu aštriu daiktu dūrė jai į pilvo sritį (t. 1, b. l. 1–4, 49, 52, 56–57). Šias aplinkybes nukentėjusioji patvirtino ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. N. Z. nurodytas nusikaltimo įvykio aplinkybes patvirtino ir liudytojas A. B., kuris matė, kaip kaltinamasis su N. Z. virtuvėje susistumdė: pastarasis ją iš virtuvės išstūmė į koridorių, kur yra tualetas ir vonia. N. Z. įėjo į tualetą ir jie ten barėsi. Po to N. iš karto išėjo. Tada nuteistasis grįžo į virtuvę ir pradėjo liudytoją varyti iš buto. Eidamas namo, jis nesutiko jokių kitų asmenų. Kai A. B. grįžo į savo butą, į kurį po sužalojimo buvo atbėgusi nukentėjusioji N. Z., ten pamatė daug kraujo ir už pilvo susiėmusią, išsigandusią N., kuri pasakė, kad ,,D. ją pripjovė“ (t. 1, b. l. 70, 77–79). Nors šis liudytojas pirmosios instancijos teisme aiškino, kad nebeprisimena ikiteisminio tyrimo metu nurodytų aplinkybių, jas galėjo išsigalvoti pats, tačiau ikiteisminio tyrimo metu jis buvo apklaustas ne vieną kartą ir iš esmės nurodė tas pačias įvykio aplinkybes, kurias patvirtina ir kiti bylos faktiniai duomenys. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog liudytojų A. B. ir E. Š. parodymai patvirtina nukentėjusiosios parodymus, kad kūno sužalojimą pilvo srityje jai padarė būtent D. B. savo bute, o ji po to bėgo slėptis į A. B. butą. Šiuos faktinius duomenis neabejotinai patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokolų duomenys, iš kurių matyti, kad D. B. bute, daugiabučio namo laiptinės koridoriuje ir A. B. bute buvo rasti kraujo pėdsakai. N. Z. drabužių apžiūros protokolo duomenys rodo, jog pastaroji įvykio metu vilkėjo megztuką, ant kurio rastas mechaninis pažeidimas, kurio lokalizacija sutampa su nukentėjusiosios N. Z. pilvo srityje nustatytu sužalojimo pobūdžiu. Ant šio drabužio matyti dėmė, panaši į kraują (t. 1, b. l. 11–47). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta teismo medicinos specialistė patvirtino, kad, vertinant nukentėjusiosios kūne rasto sužalojimo pobūdį, žaizda galėjo kraujuoti tiek į vidų, tiek į išorę, tačiau čiurkšle kraujas nebėgo, nes arterijos pažeistos nebuvo. Jei nukentėjusioji buvo apsirengusi, kraujas pradžioje turėjo sunktis į rūbus. Taigi nukentėjusiosios parodymams, kad D. B. sužalojimą jai padarė savo buto tualeto patalpoje, o paskui ji ėjo slėptis į A. B. butą, neprieštarauja ir įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys, kad nuteistojo D. B. buto tualete rasti nedidelės apimties kraujo pėdsakai, jų rasta daugiabučio namo laiptinės koridoriuje, liudytojo A. B. bute ir D. B. buto kambaryje, kur pastaroji ir buvo rasta, kai atvyko greitosios medicinos pagalbos darbuotojai. Taigi visi šie faktiniai duomenys vieni kitus papildo ir patvirtina pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytą aplinkybę, kad būtent D. B. aštriu pjaunančiu duriančiu, įvykio vietoje nerastu daiktu savo bute tyčia sudavė N. Z. į kairę pilvo pusę ir taip ją sužalojo.

10. Taigi nuteistojo versiją, kad N. Z. galėjo sužaloti kiti asmenys, patvirtinančių objektyvių įrodymų byloje nėra. Ji prieštarauja jau aptartų įrodymų visetui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią versiją atmetė kaip nepasitvirtinusią. Daryti priešingą išvadą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo.

11. Nuteistojo D. B. gynėjo skundo argumentai, kad nukentėjusiosios N. Z. parodymai nebuvo nuoseklūs, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo jais remtis, yra nepagrįsti, todėl atmetami.

12. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusioji nuosekliai tvirtino, kad, jai parėjus iš A. B. buto su kakava, nuteistasis supyko dėl to, jog ji išėjusi per ilgai užtruko, ir priėjęs tualeto patalpoje su kažkokiu aštriu daiktu jai dūrė į pilvo sritį. Iš tiesų, liudytojai: L. B. ir G. V. aiškino, kad, jiems atvykus į įvykio vietą iš karto po įvykio, nukentėjusioji pradžioje teigė, kad viskas buvo laiptinėje, kur tamsu, todėl nematė, kas ją sužalojo. Tačiau medikams N. Z. pripažino, kad ji bijo sakyti, kas ją sužalojo. Pirmosios instancijos teismas šiuos duomenis vertindamas kitų įrodymų kontekste, pagrįstai sprendė, kad jie nepaneigia nukentėjusiosios ikiteisminio ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotų parodymų, o patvirtina, jog pastaroji bijojo kaltinamojo, todėl pradžioje nepasakė tiesos. Tam neprieštarauja byloje esantys duomenys, kad, atvykus medikams, A. B. buvo toje pačioje patalpoje, kai N. Z. atsakinėjo į užduodamus klausimus. Be to, byloje yra duomenų, kad nuteistasis ir anksčiau ne kartą buvo smurtavęs N. Z. atžvilgiu (t. 3, b. l. 23–32). Grįsdamas tokią išvadą apygardos teismas atsižvelgė ir į nukentėjusiosios poziciją teisminio bylos nagrinėjimo metu. N. Z. civilinio ieškinio nereiškė, nereikalavo D. B. paskirti griežtą bausmę, o tai, kitų įrodymų kontekste, taip pat paneigia manymą, jog ji pyksta ant nuteistojo ir D. B. kaltina nepagrįstai. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios N. Z. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos dėl esminės aplinkybės, kad ją sužalojo būtent nuteistasis D. B. savo buto tualete, ji patvirtino ir teisiamajame posėdyje. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nenustatyta, jog N. Z. parodymai dėl esminių nusikaltimo padarymo aplinkybių, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atitinkantys kitus surinktus ir ištirtus įrodymus, yra nepatikimi, neatitinka tikrovės, todėl sprendžia, kad nukentėjusiosios parodymai įrodymu pripažinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų.

13. Liudytojo A. B. parodymai dėl N. Z. buvimo jo bute po jos sužalojimo skyrėsi, nes jis teisiamajame posėdyje nebeprisiminė, ar sužalota nukentėjusioji buvo atėjusi į jo butą ar ne, tvirtino, kad nežino, iš kur jo bute atsirado kraujo pėdsakai. Tačiau jo visus, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duotus parodymus pirmosios instancijos teismas, įvertinęs kitų įrodymų kontekste, padarė pagrįstą išvadą, kad jo ikiteisminio tyrimo duoti parodymai sutampa su N. Z. parodymais, nes jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme tvirtino, kad N. Z. su kakava į nuteistojo butą sugrįžo nesužalota, o D. B. savo buto koridoriuje su ja konfliktavo.

14. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis D. B. kėlė abejonę, kad, durdamas į nukentėjusiosios pilvo kairę pusę, vertinant nustatytą žaizdos gylį, objektyviai negalėjo sužaloti kepenų, kurios yra dešinėje pusėje. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta teismo medicinos ekspertė šias abejones paneigė. Ji patvirtino teismo medicinos specialisto išvadą, kad sunkus sveikatos sutrikdymas N. Z. buvo padarytas dėl durtinės žaizdos jos pilvo kairėje su kepenų kairės pusės skilties pažeidimu. Tokiu smurtiniu poveikiu, koks nustatytas byloje, galėjo būti pažeistos kepenys, nes šeštoji jų dalis yra išsidėsčius į kairę nuo stuburo. Kad šis sužalojimas buvo sunkus, objektyviai patvirtino Specialisto išvada Nr. G 19/2019 (05). Esant tokiems duomenims, abejoti specialisto išvada dėl nustatyto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio pirmos instancijos teismas neturėjo pagrindo.

15. Nuteistasis D. B. nuosekliai neigė, kad dūrė nukentėjusiajai N. Z. į pilvo sritį. Jis kėlė įvairias jos galimo sužalojimo versijas, tačiau jos bylos duomenimis buvo paneigtos. Esant tokioms aplinkybėms, nuteistojo parodymų nuoseklumas, nurodant, kad sužalojo ne jis, gali būti vertinamas tik kaip jo siekis išvengti atsakomybės už padarytus nusikalstamus veiksmus, o ne kaip įrodymas, patvirtinantis jo nekaltumą. Nors ikiteisminio tyrimo metu įvykio vietoje nusikaltimo įrankio nepavyko rasti, tačiau, vertinant šį faktą su bylos duomenimis apie D. B. kriminogeninę patirtį, jis nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad nuteistasis sudavė N. Z. į kairę pilvo pusę duriančių pjaunančių savybių turinčiu daiktu.

16. Taigi byloje objektyviais duomenimis pasitvirtino, kad tarp nuteistojo veiksmų, aštriu duriančiu pjaunančiu daiktu suduodant į N. Z. kairę pilvo pusę, ir atsiradusių pasekmių – sunkaus sveikatos sutrikdymo - yra tiesioginis priežastinis ryšys. Tai, kad apygardos teismas bylos duomenis įvertino nepalankiai nuteistajam, nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes teismo išvados dėl įrodymų vertinimo yra motyvuotos ir pagrįstos įrodymų visuma.

17. Iš tiesų liudytojų: E. B., A. Š. parodymai dėl neesminių įvykio aplinkybių nėra visai nuoseklūs. Teisminio bylos nagrinėjimo metu jie jų patikslinti negalėjo, motyvuodami, kad visko neprisimena, buvo neblaivūs įvykio metu. Jų apsvaigimo faktą nuo alkoholio patvirtina ir bylos duomenys (t. 1, b. l. 71–72). Teismų praktikoje yra nurodyta, jog situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami nevisiškai vienodi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantys pirmosios instancijos teismas šioje byloje pasisakė, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai darė analizuodamas tiek užfiksuotų liudytojų: E. B., A. Š., L. B. ir G. V. parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad apygardos teismas, vertindamas įrodymus BPK pažeidimų nepadarė. Nors E. B., A. Š. parodymuose yra neesminėmis detalėmis prieštaringų duomenų, tačiau teismas padarė, nors gynybai ir nepalankias, tačiau tinkamai motyvuotas išvadas, dėl byloje nustatytų aplinkybių pagrįstumo ir, kvalifikuodamas nuteistojo D. B. nusikalstamus veiksmus pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

18. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistajam už jo padarytą nusikalstamą veiką yra paskirta tinkama bausmė. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, vadovavosi BK 41 straipsnyje nustatyta bausmės paskirtimi, BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, įvertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, motyvavo parinktos bausmės dydį.

19. Kadangi nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde, prašydamas priimti D. B. naują – išteisinamąjį – nuosprendį, neginčijo pirmosios instancijos teismo jam paskirtos bausmės rūšies ir dydžio bei jos skyrimo motyvų, teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo argumentams, plačiau šiuo klausimu nepasisako.

20. Taigi, įvertinus tai, kas išdėstyta, naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl nuteistojo D. B. gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. B. gynėjo advokato Raimundo Kurkliečio apeliacinį skundą atmesti.