Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. spalio 4 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 199² str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Priteista iš V. Š. 257,64 Lt proceso išlaidų valstybei.

20 pakelių cigarečių ,,Saint George“ konfiskuota ir sunaikinta, UAB ,,Sauda“ (Giraitės g. 3, Vilnius) laikomą automobilį ,,Fiat Ducato“, valstybinis numeris KLD 106, konfiskuotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Š. nuteistas už tai, kad 2005 m. spalio 25 d., apie 14 val. 20 min., keliu Kaunas – Jurbarkas – Klaipėda krovininiu automobiliu ,,Fiat Ducato“, valst. Nr.XXXX, pažeisdamas 2006 – 05 – 26 Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos ministro įsakymu Nr. 4 – 200 patvirtinimą ,,Dėl fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių patvirtinimo“ 2.1.1 punktą, gabeno akcizais apmokestinamas prekes – 37000 pakelių cigarečių ,,Saint George“, nepaženklintų nustatyto pavyzdžio banderolėmis, kurių vertė – 92585 Lt. Kelio 191 kilometre, Šilutės raj. Automobilį sulaikė ir cigaretes aptiko muitinės pareigūnai.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokuroras prašė atmesti nuteistojo apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. Š. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė faktines veikos, už kurią teismo nuosprendžiu V. Š. pripažintas kaltu, aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus ir remdamasis normine baze, padarė motyvuotas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių juridinio įvertinimo.

Lietuvos Respublikos BK 199² straipsnio 1 dalyje numatytas neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis laikomas akcizais apmokestinamų prekių, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą įgijimas, laikymas, gabenimas, siuntimas, naudojimas ar realizavimas, pažeidžiant nustatytą tvarką. Tabako gaminių gabenimo Lietuvos Respublikoje tvarką fiziniams asmenims nustato Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymas ,,Dėl fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių patvirtinimo“, kurio 2.1.1 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis tabako gaminius. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus, juos patikrinęs teisiamajame posėdyje, nustatė, kad V. Š. veikoje yra tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymiai ir V. Š. pripažino kaltu bei nuteisė pagal Lietuvos Respublikos BK 199² straipsnio 1 dalį.

Nuteistasis V. Š. apeliaciniame skunde neigia savo kaltę, tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu yra nuteistas nepagrįstai, kadangi mikroautobusą vairavo pažįstamo Kęsto prašymu, nežinodamas, kad jame sukrautos cigarečių dėžės, teigia cigaretes mikroautobuse pamatęs tik po to, kai jį sustabdę muitinės pareigūnai, atidarė mikroautobuso duris ir praplėšė ten buvusias dėžes. Šie nuteistojo V. Š. teiginiai neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Nuteistojo kaltė gabenus akcizais apmokestinamas prekes, pažeidžiant nustatytą tvarką, pilnai įrodyta byloje surinktais įrodymais.

Iš liudytojo – muitinės pareigūno K. Š. parodymų, įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad automobilis, kurį vairavo V. Š. buvo pilnas dėžių su cigaretėmis. Muitinės pareigūnas parodė, jog vizualiai stebint, V. Š. vairuojamas automobilis atrodė pakrautas, o sustabdžius automobilį per langelį, esantį tarp automobilio krovininės dalies ir vairuotojo salono, matėsi krovininėje dalyje sukrautos dėžės. Be to liudytojas K. Š. nurodė, jog jam vairuojant automobilį su kroviniu iki Klaipėdos teritorinės muitinės jautėsi, kad šis yra pakrautas. Šie liudytojo parodymai bei įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota, kad automobilyje ,,Fiat Ducato“ rastos 74 dėžės su cigaretėmis ,,Saint George light“ ir ,,Saint George“ paneigia apelianto teiginį, jog jis nežinojęs, ką veža automobiliu. Be to duomenys, charakterizuojantys nuteistojo asmenybę, t. y. V. Š. daugiau nei 20 kartų baustas administracine tvarka pagal Lietuvos Respublikos ATPK 167, 163² straipsnius, taip pat leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis, vairuodamas automobilį, pilnai prikrautą dėžių su cigaretėmis, negalėjo nesuvokti, nežinoti kokį krovinį gabena.

Nuteistais V. Š. apeliaciniame skunde teigia, jog pirmos instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, negalėjo remtis jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnei. Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teisiamajame posėdyje gali būti balsu perskaitomi kaltinamojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, kai kaltinamasis: 1) yra miręs arba nedalyvauja teisiamajame posėdyje dėl svarbių priežasčių arba kaltinamojo nėra dar ir Lietuvos Respublikos BPK 246 straipsnyje numatytais atvejais; 2) atsisako arba vengia duoti parodymus, taip pat kai pareiškia, kad neprisimena aplinkybių, apie kurias anksčiau davė parodymus; 3) duoda teisiamajame posėdyje parodymus, kurie iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme. To paties straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, jog byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti kaltinamojo parodymai. Perskaitytus kaltinamojo parodymus teismas palygina su kitais įrodymais, patikrina ir įvertina. Ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai įrodomosios reikšmės teismui priimant nuosprendį neturi, tačiau jie gali būti reikšmingi tikrinant kitus byloje esančius įrodymus. Vien šiais duomenimis teismas negali pagrįsti priimamo nuosprendžio, tačiau tai nereiškia kad teismas, priimdamas nuosprendį, neturi atsižvelgti į juos. Ikiteisminio tyrimo pareigūnui atlikus apklausą gauti duomenys gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje duotus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, byloje esančius dokumentus bei daiktinius įrodymus. V. Š. parodymai, užfiksuoti 2005 m. spalio 25 d. įtariamojo apklausos protokole (t. 1., b. l. 137 – 138) buvo perskaityti teisiamojo posėdžio metu pirmos instancijos teisme. Minėtos apklausos metu V. Š. parodė, jog pažįstamas Kęstas paprašė pavairuoti mikroautobusą ,,Fiat Ducato“. Nuvykęs prie automobilio, V. Š. pamatė, kad šis pilnai prikrautas dėžių, o paklausęs, kas dėžėse, sužinojo, jog ten cigaretės. V. Š. nurodė, jog suprato, kad tai negeras reikalas, bet vis tiek sutiko vairuoti mikroautobusą. Šie nuteistojo parodymai patvirtina kitų byloje esančių įrodymų, t. y. įvykio vietos apžiūros protokolo, liudytojo K. Š. parodymų, daiktinių įrodymų, tikrumą. Todėl, pirmos instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, pagrįstai atsižvelgė į V. Š. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnei.

Nuteistojo skunde nurodyta, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeista jo teisė į gynybą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis, taip pat Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 21 straipsnio 4 dalis, 47, 50, 52 straipsniai asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, nuo jo sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuoja teisę į gynybą. Įtariamojo (kaltinamojo, nuteistojo) gynimasis bei specialaus subjekto – gynėjo – dalyvavimas procese yra lygiavertės konstitucinės teisės į gynybą realizavimo formos. Teisė pasirinkti ir kviestis dalyvauti procese gynėją užtikrinama ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ir teismo pareiga nuo teisės turėti gynėją atsiradimo momento raštu išaiškinti šią teisę įtariamajam (kaltinamajam, nuteistajam), taip pat ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ir teismo pareiga sudaryti įtariamajam (kaltinamajam, nuteistajam) realias faktines galimybes pasinaudoti teise pasirinkti ir kviestis gynėją, kuriuo pasitiki. Teisės turėti gynėją išaiškinimas bei įtariamojo (kaltinamojo, nuteisto) apsisprendimas gintis pačiam ar padedant gynėjui pasirašytinai fiksuojamas šiuo tikslu surašomame ar teisiamojo posėdžio protokole. Pasinaudodamas savo konstitucine pasirinkimo laisve – gintis pačiam ar padedant advokatui - įtariamasis turi teisę bet kuriame ikiteisminio tyrimo etape atsisakyti savo paties pasirinkto ar paskirto gynėjo ir kviestis ar prašyti paskirti jam kitą gynėją, taip pat gintis pats. Atsisakymas gynėjo turi būti savanoriškas ir leidžiamas tik paties įtariamojo iniciatyva. Apie įtariamojo atsisakymą gynėjo surašomas protokolas. Byloje esantys protokolai - 2005 m. spalio 25 d. protokolas dėl gynėjo atsisakymo (t. 1, b. l. 135) bei 2005 m. spalio 28 d. teisės turėti gynėją išaiškinimo protokolas (t. 1, b. l. 149), kuriuose paties V. Š. įrašyta, kad teikiant įtarimą bei apklausiant jį įtariamuoju, advokatas nereikalingas, patvirtina, jog V. Š. atsisakymas gynėjo buvo savanoriškas ir niekieno neįtakotas. Šią aplinkybę patvirtino ir pirmos instancijos teisme liudytoja apklausta Muitinės kriminalinės tarnybos Klaipėdos skyriaus vyriausioji specialistė V. G. . Liudytoja nurodė, jog prieš pirmąją V. Š. apklausą, įtariamajam ji išaiškino jo teises, pasiūlė gynėją, tačiau gynėjo įtariamasis atsisakė. Analogiška situacija buvo ir prieš antrąją V. Š. apklausą. Be to liudytoja nurodė, jog įtariamojo duoti vienokius, ar kitokius parodymus ji neįtakojo, kadangi apie baudžiamosios bylos užbaigimą baudžiamuoju įsakymu sprendžia ne tyrėjas, o prokuroras. Lietuvos Respublikos BPK 51 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog gynėjo dalyvavimas būtinas: 1) nagrinėjant bylas dėl veikų, kuriomis įtariamas ar kaltinamas nepilnametis; 2) nagrinėjant neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas; 3) nagrinėjant nemokančių proceso kalbos asmenų bylas; 4) kai yra įtariamųjų ar kaltinamųjų gynybos interesų prieštaravimų, jeigu bent vienas iš jų turi gynėją; 5) nagrinėjant bylas dėl nusikaltimų, už kuriuos gali būti skiriamas laisvės atėmimas iki gyvos galvos; 6) šio Kodekso XXXII skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjant bylą kaltinamajam nedalyvaujant; 7) tiriant ir nagrinėjant bylas, kai įtariamasis ar kaltinamasis yra suimtas; 8) kai sprendžiama dėl asmens išdavimo (ekstradicijos) arba perdavimo Tarptautiniam baudžiamajam teismui ar pagal Europos arešto orderį; 9) nagrinėjant bylą teisme pagreitinto proceso tvarka. Šiuo atveju nebuvo nustatyta nei viena minėtame straipsnyje nurodyta aplinkybė, leidžianti daryti išvadą, jog gynėjo dalyvavimas įtariamojo V. Š. apklausose būtinas. Todėl, ikiteisminio tyrimo metu apklausus V. Š. , nedalyvaujant advokatui, nebuvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso garantuojama jo teisė į gynybą.

Byloje surinktų įrodymų visetas leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad V. Š. padarė nusikalstamą veiką, kuri teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 199² straipsnio 1 dalį. Asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 199² straipsnio 1 dalyje, gali būti baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki septynerių metų, t. y. laisvės atėmimo bausmė minėtame straipsnyje numatyta kaip alternatyva baudai.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskyrimas yra viena sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo ir baudžiamosios bylos užbaigimo stadijų, nes paskiriant bausmę įvertinamas padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, nusikaltimo požymiai, jų turinys bei pobūdis, kaltininko asmenybė. Kaltininko asmenybės įvertinimas yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą bei parinkda­mas bausmės rūšį ir dydį, teismas turi kreipti ypatingą dėmesį į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos ar nepalankiai susiklosčius aplin­ky­bėms, į kaltininko gyvenimo būdą, nuostatas. Be to teismai turi siekti, kad pirmą kartą nusikaltusiems asmenims nebūtų skiriama laisvės atėmimo bausmė, jei kaltininko pavojingumas nėra didelis ir bausmės tikslai gali būti pasiekti neatėmus laisvės ir neizoliavus jo nuo visuomenės. Tuo atveju, kai baudžiamojo įstatymo sankcija numato galimybę skirti ne tik laisvės atėmimo bausmę, bet ir kitas, švelnesnes bausmes, teismo nuosprendyje turėtų būti nurodyti motyvai, kuriais remdamasis teismas nusprendė skirti laisvės atėmimo bausmę. Pirmos instancijos teismas, skirdamas V. Š. vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, šį savo sprendimą motyvavo tuo, jog V. Š. padarė sunkų nusikaltimą, nusikaltimo padarymo metu niekur nedirbo, ne kartą už panašią veiką baustas administracine tvarka, paskirtų baudų nesumokėjo, po padarytų administracinių teisės pažeidimų išvadų nepadarė, neteisėta veikla, susijusi su kontrabandinių prekių gabenimu ir realizavimu, tapo jo pragyvenimo šaltiniu. Teismo nuomone, paskyrus V. Š. baudą, paskirtoji bausmė nepadarytų jokio poveikio ir prieštarautų Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje numatytai bausmės paskirčiai.

Bausmės tikslai pasiekiami tik tada, kai paskirtoji bausmė yra įvykdoma, t. y. realizuojama. Deklaratyvus bausmės paskelbimas asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, nesant galimybės įvykdyti paskirtąją bausmę, prieštarautų bausmės paskirčiai – tikslams, numatytiems Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad V. Š. yra daug kartų baustas administracinėmis nuobaudomis, tačiau V. Š. anksčiau nusikalstamų veikų nėra padaręs, teisiamas pirmą kartą. Pirmą kartą teisiamam asmeniui už ekonominio pobūdžio nusikaltimą, už kurį įstatymas numato alternatyvias bausmes – laisvės atėmimą ir baudą, laisvės atėmimo bausmė gali būti skiriama tik tuo atveju, kai bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu, paskyrimas akivaizdžiai prieštarautų bausmės paskirčiai. Nuteistasis, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismui pateikė dokumentus, įrodančius, kad jis moka paskirtas administracines baudas, dirba, t. y. turi galimybę ir siekia įvykdyti jam paskirtas nuobaudas, turi legalų pragyvenimo šaltinį. Įvertinus naujai pateiktus dokumentus, kolegija daro išvadą, kad bausmės tikslai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje, gali būti pasiekti ir paskyrus nuteistajam V. Š. bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Nustatant baudos dydį, atsižvelgiama į tai, kad V. Š. yra daug kartų baustas administracinėmis nuobaudomis už panašaus pobūdžio nusižengimus, todėl baudos dydis turi viršyti sankcijoje nustatytą vidurkį.

Teisėjų kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 2 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. spalio 4 d. nuosprendį.

V. Š. , nuteistam pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 199² straipsnio 1 dalį paskirti bausmę – 200 MGL (25000 litų) dydžio baudą.

Dvi sulaikymo dienas – nuo 2005 m. spalio 25 d. iki 2005 m. spalio 27 d. įskaityti už 4 MGL (500 litų) dydžio baudą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.