- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2022-04-11
- Bylos Nr.
- AN2-112-891/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-01860-2021-1
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Panaikinti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) administracinio nusižengimo byloje ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti
- Teisėjas
- Arūnas Budrys (pirm.)
- Pažeidėjas
- D. P.
- Institucija
- Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdyba
- Advokatai
- Aušra Kapočienė
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Arūnas Budrys, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. P. ir jo atstovės advokatės Aušros Kapočienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 15 d. nutarties, kuria netenkintas D. P. skundas dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus (toliau ir – Institucija) 2021 m. liepos 9 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. 10-ANR_N-15904-2021, kuriuo D. P. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 428 straipsnio 3 dalyje, ir jam paskirta 50 Eur bauda.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. Nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. 10-ANR_N-15904-2021 D. P. nubaustas už tai, kad jis 2021 m. birželio 5 d., 18.04 val., Vilniuje, Pylimo g. 36, vairuodamas dviratį nevažiavo kuo arčiau važiuojamosios dalies dešinio krašto, nesilaikė vairo abiem rankomis, viena ranka trenkė pravažiuojančiam iš kairės automobiliui „Škoda“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) per kėbulą, neišlaikė pusiausvyros, krito nuo dviračio, apgadino automobilio dešinį šoną. Dviračio iš abiejų šonų nėra oranžinių šviesos atšvaitų, pritvirtintų prie ratų stipinų. Važiuodamas važiuojamąja dalimi dviračio vairuotojas nedėvėjo ryškiaspalvės liemenės su šviesą atspindinčiais elementais. Šiais savo veiksmais D. P. pažeidė Lietuvos Respublikos kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (toliau – KET), 4, 9, 56, 57, 64.3 punktų reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. vasario 15 d. nutartimi D. P. skundo netenkino ir skundžiamą Institucijos 2021 m. liepos 9 d. nutarimą paliko nepakeistą. Konstatavo, kad Institucijos nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas.
II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo D. P. ir jo atstovė advokatė A. Kapočienė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartį bei Institucijos 2021 m. liepos 9 d. nutarimą ir nutraukti administracinio nusižengimo teiseną D. P. atžvilgiu; priteisti D. P. patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3.1. Anot apeliantų, skundžiama nutartis iš esmės neteisinga, neteisėta ir nepagrįsta, priimta nevertinus visų įrodymų, remiantis objektyvių įrodymų neatitinkančiais teiginiais, pažeidžiant ANK normas. Apeliantų įsitikinimu, Vilniaus miesto apylinkės teismas netinkamai taikė KET 4, 9, 56, 57, 64.3 punktus, neatsižvelgė į KET 83–85, 119, 126 punktuose nustatytas eismo taisykles, dėl to neteisingai pritaikė D. P. administracinę atsakomybę, numatytą ANK 428 straipsnio 3 dalyje. Be to, apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje nenagrinėjo nei vieno pirmosios instancijos teismui pateikto skundo argumento, nevertino nei vieno byloje nagrinėjimo teisme metu pateikto įrodymo, liudytojų parodymų, nenurodydamas, kodėl juos atmeta, netinkamai taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) suformuotą praktiką. Dėl šių pažeidimų padarė klaidingą išvadą dėl Institucijos nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo.
3.2. Apeliaciniame skunde teigiama, kad apylinkės teismas apskritai nenagrinėjo skundo dėl Institucijos 2021 m. liepos 9 d. nutarimo, skundžiamoje nutartyje neatsakyta nei į vieną skundo argumentą. Anot apeliantų, dėl šios priežasties susidarė tokia teisinė situacija, kai Institucijos 2021 m. liepos 9 d. nutarimas buvo priimtas dėl visai kitos pažeidimo esmės nei ta, kuri buvo surašyta skundžiamoje nutartyje. Apeliantų teigimu, Kelių policijos valdybos vyresniojo tyrėjo J. P. 2021 m. birželio 5 d. tarnybiniu pranešimu suformuluoti kaltinimai, kuriuos pakoregavo Kelių policijos valdybos specialistas A. T. administracinio nusižengimo protokole ir 2021 m. liepos 9 d. perrašė į nutarimą administracinio nusižengimo byloje (skyriuje „Pažeidimo esmė“) administracinio nusižengimo veiksmų seka (mechanizmas) modeliuojama taip: dviračiu važiavęs D. P., be jokios priežasties privažiuoja prie automobilio „Škoda“, tyčia ranka trenkia į automobilio kėbulą, neišlaiko pusiausvyros ir nukrenta. Skundžiamoje nutartyje pažeidimo esmė sukonstruota visiškai kitaip: a) teismo manymu, „dviratininkas pažeidė KET reikalavimus, nes eismo dalyvis pažeidė KET 57 punkte deklaruotą leidimą važiuoti kuo arčiau eismo juostos dešiniojo krašto, nes važiavo per toli (apie 1 metrą) nuo dešiniojo kelkraščio“; b) automobilis „Škoda“ negalėjo dviratininko aplenkti antrąja eismo juosta, nes ja tuo metu važiavo kitas automobilis („Mini Cooper“), todėl turėjo teisę spausti dviratininką dešiniojo krašto link ir nors KET nurodoma, kad prieš pradėdamas lenkti vairuotojas privalo įsitikinti, kad bus užtikrintas saugus atstumas nuo lenkiamos transporto priemonės, tačiau pateikiamas saugaus dviračio lenkimo šoninis atstumas (nuo 1 iki 1,5 metrų) – tik rekomendacinio pobūdžio. Apeliantų vertinimu, specialisto A. T. visiškai netirtas eismo įvykis (neapklaustas nei vienas policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nurodytas liudytojas, eismo įvykio vietos schemoje parodyti tikrovės neatitinkantys atstumai), įforminamas nutarimu, kuriame pažeidimo esmė užrašyta iš J. P. tarnybinio pranešimo, surašyto taip pat netyrus įvykio. Nutarimas nepagrįstas nei vienu byloje esančiu objektyviu įrodymu, nurodyti KET pažeidimai, kurie visiškai nesusiję nei su eismo įvykio kilimo mechanizmu, nei su nutarime nurodyta pažeidimo esme. O apylinkės teismas, negalėdamas pagrįsti policijos pareigūnų nurodytų neištirto įvykio aplinkybių, savo nutartyje pakeičia faktinę pažeidimo esmę, nei tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nenustatytomis aplinkybėmis.
3.3. Pasak apeliantų, byloje objektyviai nustatyta, kad dviratininkas nuo pat įvažiavimo į Pylimo gatvę važiavo kiek atitolęs nuo dešiniojo šaligatvio bordiūro, kadangi prie pat bordiūro buvo kanalizacijos šuliniai (nuo Rūdininkų g. iki eismo įvykio vietos yra keturi kanalizacijos šuliniai, kurių dangčiuose padarytos apie 2–3 cm apvalios išpjovos per visą dangčio plotį), susikaupęs žvyras, asfalto nelygumai, duobės. Sistemiškai vertinant KET 4, 9, 57 punktus, jie susiję su eismo saugumo reglamentavimu. Nuostata „arčiau dešiniojo krašto“ nenustato rekomenduojamo atstumo, tai yra atstumas nuo krašto turi būti saugus, o saugumą vertina pats eismo dalyvis – dviratininkas – iš saugaus eismo pozicijos, nes jau pačioje KET 57 punkto dispozicijoje nurodytos išlygos, kad leidžiama „dešiniojo krašto artumą“ pakeisti į „saugų atstumą“ nuo dešiniojo krašto. Apeliantų teigimu, tai suprantama ir logiška dėl paties ir kitų eismo dalyvių saugumo, nes iš teismui pateiktų fotonuotraukų, įvertinus atkarpą nuo Rūdininkų g. iki eismo įvykio vietos (15 cm aukščio dešiniojo šaligatvio bordiūras, dėl kelių valymo prie dešiniojo kelio kelkraščio susikaupęs žvyras, šiukšlės, keturi kanalizacijos šuliniai su atviromis kiaurymėmis, akivaizdžios kelio duobės bei asfalto įtrūkimai), akivaizdu, kad plentinio dviračio vairuotojas privalo visų pirma rinktis saugų atstumą nuo dešiniojo krašto jau vien dėl to, kad šis dviratis neturi amortizatorių, yra plonų padangų (2 cm), todėl yra ypač jautrus kelio nelygumams. Dėl šios priežasties KET 57 punkte nėra nurodyto net rekomenduojamo atstumo nuo dešiniojo krašto, o tai reiškia, kad, įvertinęs kelio būklę, saugų atstumą nuo dešiniojo krašto renkasi pats eismo dalyvis. Apeliantai pažymi, kad reikalavimas važiuoti „arčiau dešiniojo krašto“ taikomas tiek dviratininkams, tiek automobilių vairuotojams (KET 57, 119), abiem transporto priemonėms reikalavimas yra vienodas. Atkreipia dėmesį, kad Pylimo gatvėje, dėl išlietos „minkšto“ asfalto dangos ir sunkiasvorių autobusų bei troleibusų eismo, susiformavo kelio vėžės lovelis, kuriuo važiuoja tiek dviračiai, tiek automobiliai. Iš esmės, laikantis dešiniojo krašto taisyklės, kuri vienodai taikoma tiek automobilių, tiek dviračių vairuotojams, dviratis visada važiuos ta pačia vėže, kuria važiuoja automobilio dešiniosios pusės ratai. Todėl privažiavus dviratininką automobilis visais atvejais turi jį lenkti, kaip ir bet kurią kitą transporto priemonę. O pagal KET 126 punktą lenkimo atstumas – 1 metras, kai automobilio greitis iki 50 km/h. Pasak apeliantų, iš teismo nutarties logikos seka, kad jeigu automobilis ir dviratininkas važiuoja tokiu pačiu atstumu nuo dešiniojo krašto, tai automobilio vairuotojas taisyklių nepažeidžia, o dviratininkas yra pažeidėjas. Apeliantų įsitikinimu, apylinkės teismas taiko visiškai nelogišką KET aiškinimą, nes pagal pateiktą teismo logiką, KET 57 punktas įpareigoja dviratininką, jeigu kelio dalis „yra labai duobėta ir nelygi“ <...> „pasirinkti važiavimo maršrutą bei trajektoriją per šaligatvius“, kadangi automobilių vairuotojai, nekeisdami važiavimo krypties ir trajektorijos „turi teisę“ važiuoti tiesiai ant dviratininko, nes KET įtvirtintas lenkimo saugus šoninis atstumas (nuo 1 iki 1,5 metrų) – tik rekomendacinio pobūdžio. Anot apeliantų, būtent tokia nuostata vadovavosi automobilio „Škoda“ vairuotojas, tačiau toks KET 57 ir 126 punktų aiškinimas visiškai nelogiškas ir ydingas, nes būtent toks automobilio „Škoda“ vairuotojo įsitikinimas, kad dviratis turi važiuoti dešiniau, negu automobilio dešinės pusės ratai, ir lenkiant dviratininką nereikia laikytis saugaus lenkimo taisyklių bei atstumo, ir sukėlė avarinę situaciją bei buvo eismo įvykio kilimo priežastis – vairuotojas, privažiavęs dviratininką nekeitė važiavimo trajektorijos, nesustojo, o tiesiog važiavo ant dviratininko.
3.4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamoje nutartyje pateikti teismo vertinimai prieštarauja vieni kitiems. Skundžiamoje nutartyje teismas rašo: „LAT yra išaiškinęs, kad vairuojant transporto priemonę galioja pasitikėjimo principas, kuris reiškia, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai nepažeis KET ir nesukels pavojaus eismo saugumui. Teismo vertinimu, būtent ši aplinkybė patvirtina, kad D. P. neskyrė pakankamai laiko įsitikinti automobilio lenkimo saugumu.“ Pasak apeliantų, iš pateiktos nutarties sakinio konstrukcijos akivaizdu, kad teismas net nesigilino, kuri transporto priemonė – automobilis „Škoda“ ar dviratis – viena kitą lenkė. Teismo manymu, dviratininkas lenkė automobilį „Škoda“ ir „neskyrė pakankamai laiko įsitikinti automobilio lenkimo saugumu“. Tačiau tos pačios pastraipos kitame sakinyje rašoma priešingai: „Jeigu jis (dviratininkas) būtų buvęs pakankamai atidus ir rūpestingas, būtų labiau atkreipęs dėmesį į aplinką, bei galėjo iš anksto numatyti, kad ant kelio yra nelygumu, kad reikia laiko bei atstumo saugiai kliūtis apvažiuoti, įsitikinti, ar toks atstumas iki pravažiuojančio automobilio yra saugus.“ Šiame sakinyje jau teigiama, kad vis dėlto automobilis „Škoda“ lenkė dviratininką, tačiau net ir tokiu atveju laikytis saugaus lenkimo atstumo privalo ne lenkiančio automobilio vairuotojas, o tuo įsitikinti turėjo automobilio lenkiamas dviratininkas. Anot apeliantų, teismas, skundžiamoje nutartyje deklaravęs, kad „Santykyje tarp automobilių vairuotojų ir dviratininkų, pastarieji – neišvengiamai labiau pažeidžiama pusė, tačiau tai nereiškia vieno ar kito eismo dalyvio pranašumo“, niekuo nepagrįstą ir jokiais teisės aktais neįvertintą pranašumą suteikia būtent automobilio vairuotojui. Be to, skundžiamoje nutartyje teismas pripažįsta, kad net nenagrinėjo automobilio „Škoda“ vairuotojo R. B. veiksmų, nes tai „nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas“, kadangi dviratininkas kaltas a priori (iš anksto), nes važiavo per toli nuo dešiniojo šaligatvio bordiūro. Tačiau, koks atstumas yra tinkamas – teismas pagrįsti negali.
3.5. Skunde teigiama, kad skundžiamoje nutartyje nurodytos aplinkybės neatitinka vaizdo registratoriumi užfiksuotų objektyvių faktų. Pasak apeliantų, nutartyje nurodyti dviratininko veiksmai: „matyti <...> važiuoja netolygiai, vingiuoja vairu kairėn/dešinėn“ ir „matyti, jog dviračio atstumas nuo kelio važiuojamosios dalies dešiniojo krašto tai padidėdavo, tai sumažėdavo“, visiškai neatitinka ne tik administracinio nusižengimo protokole ir Institucijos 2021 m. liepos 9 d. nutarime nustatytų faktinių aplinkybių, bet prieštarauja liudytojų parodymams ir vaizdo registratoriumi užfiksuotiems objektyviems faktams. Skunde pažymima, kad automobilio „Škoda“ vairavimo trajektorija, kuri nukreipta dešiniojo eismo juostos krašto link, tai yra spaudžiant dviratininką prie dešiniojo šaligatvio bordiūro, buvo užfiksuota eismo įvykio vietos schemoje. Šį faktą taip pat patvirtina teismui pateiktas vaizdo registratoriaus įrašas nuo Ligoninės g. ir Pylimo g. sankryžos iki eismo įvykio vietos, kuriame, naudojant programą „Adobe Premiere Pro“, raudona linija pažymėta automobilio „Škoda“ priekio stacionari dalis buvo susieta su eismo juostas skiriančia punktyrine linija. Teismo posėdžio metu tai buvo parodyta teisėjui, o teismo informatikos specialistas patvirtino, kad ši programa yra patikima. Apeliantų įsitikinimu, teismui pateikto minėto įrašo peržiūra akivaizdžiai patvirtino, kad automobilis „Škoda“ vis tolsta nuo eismo juostas skiriančios punktyrinės linijos ir artėja prie dešinio krašto ir dviratininko, siaurindamas dviratininko kelią ir tyčia jį stumdamas prie šaligatvio bordiūro. Tačiau apylinkės teismas šiuos objektyvius duomenis ignoruoja, apie juos net nepasisako, o remiasi „matymu“, kuris ne tik nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis, bet akivaizdžiai neobjektyvus. Pasak apeliantų, vaizdo įrašas patvirtina, kad dviratininkas važiuoja tolygiai ir nevingiuoja vairu kairėn/dešinėn, o dviračio atstumas nuo kelio važiuojamosios dalies dešiniojo krašto, visą važiavimo kelią yra vienodas ir tolygus. Tą patvirtina ir liudytojos J. J. parodymai („automobilis artėjo prie kelkraščio, „Škoda“ nutrenkė dviratininką, automobilis stovėjo priekiu arčiau kelkraščio“). O tokie teismo teiginiai prieštarauja ir „Škoda“ vairuotojo A. B. parodymams, kur į teisėjo klausimą jis atsako: „Dviratininkas važiavo maždaug tiesiai.“ Be to, apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje pateikia kelis transporto priemonių judėjimo variantus, kurie yra skirtingi, tai yra nutartyje yra supainioti eismo dalyvių veiksmai.
3.6. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismo posėdyje buvo detaliai išnagrinėtas eismo įvykio mechanizmas nuo dviratininko rankos kontakto į automobilio „Škodą“ kėbulą iki dviratininko nukritimo: tai truko 3 s, per jas buvo nuvažiuota 12 m, tačiau skundžiamoje nutartyje teismo posėdyje tirtas momentas iš viso nėra minimas, o suformuluotas teiginys, kad po dviratininko rankos kontakto su automobiliu dviratininkas iš karto nukrenta. Pasak apeliantų, teismo posėdžio metu teismui buvo parodyta vaizdo medžiaga (nuotraukos), sulėtinta eiga parodytas vaizdo registratoriaus įrašas, pateiktas ir matematiškai pagrįstas išmatuotas atstumas ir laikas: po kontakto ranka dviratininkas, spaudžiamas automobilio, šalia jo važiuoja apie 3 s, nuvažiuoja 12 m ir tik tada nukrenta. Automobilio greitis (apie 10 km/h), eismo įvykio schema (apie 10 cm priekiniai ratai yra arčiau dešinio kelkraščio nei galiniai), liudytojos J. J. parodymai patvirtina, kad dviratininkas ne be priežasties ištiesė ranką, o parodydamas, kad automobilis pavojingai į jį artėja, tačiau automobilio vairuotojas perspėjimų nepaiso, toliau važiuoja dviratininko greičiu, spausdamas jį, važiuoja dešiniojo eismo juostos krašto link, dar nuvažiuoja apie 12 m ir tik tada dviratininkas dešine automobilio dalimi yra nustumiamas (nutrenkiamas) ant važiuojamosios dalies – Pylimo g. asfalto priekyje automobilio.
3.7. Anot apeliantų, nors byloje nėra jokio ginčo, ar automobilio „Škoda“ vairuotojas galėjo ar negalėjo matyti gatve važiuojantį dviratininką (buvo šviesus paros metas, diena buvo giedra), tačiau teismas, ignoruodamas byloje pateiktus faktus, dviratininkui nutartyje inkriminuoja KET 56 punkto, kuriame numatyta, kad važiuodamas važiuojamąja dalimi dviračio vairuotojas privalo dėvėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba dviračio priekyje turi degti baltos šviesos žibintas, o gale – raudonos šviesos žibintas, pažeidimą. Teismo išvedžiojimai dėl dviratininko matomumo ir ryškiaspalvės liemenės sąvokos yra nesuprantami ne tik dėl to, kad teismo išvados yra prieštaringos, bet ir dėl to, kad dviratininkas važiavo su degančiais žibintais (tai užfiksuota vaizdo registratoriaus įraše, pateiktos žibintų fotonuotraukos ir žibintų įsigijimo dokumentai, byloje yra fotonuotraukos, kurios parodo, kur ir kaip buvo pritvirtinti žibintai), todėl pagal alternatyvią KET 56 punkto normą liemenė įvykio metu nebuvo privaloma. Apeliantų įsitikinimu, D. P. nepagrįstai inkriminuojamas ir KET 64.3 punkto pažeidimas, tai yra, kad akimirką vairavo viena ranka, nes minėtame punkte nurodyta, kad dviračių vairuotojams draudžiama važiuoti nelaikant bent viena ranka vairo, o tai reiškia, kad važiuoti dviračiu leidžiama ir viena ranka. Pasak apeliantų, tą patvirtina ir tai, kad KET 83, 84 ar 85 punktuose nurodytomis aplinkybėmis, rodant įspėjamuosius ar posūkio signalus, net ir privaloma vairuoti viena ranka, nes kitos rankos judesiu turi būti rodomi signalai.
3.8. Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo skunde nurodyto fakto, kad eismo įvykio vietos schemoje nurodyti tikrovės neatitinkantys atstumai. Eismo įvykio vietos schemoje automobilis „Škoda“ pavaizduotas dešiniau punktyrinės, eismo juostas skiriančios linijos. Eismo juostos plotis nurodytas – 3,4 m. Automobilio „Škoda“ techninėje specifikacijoje nurodyta, kad automobilio plotis (nuo rato iki rato) – 1,9 m. Pasak apeliantų, tai reiškia, kad eismo įvykio vietos schemoje nurodyti matmenys – nuo galinio automobilio rato iki dešiniojo eismo juostos krašto – 1,9 m, o nuo priekinio automobilio rato iki dešiniojo eismo juostos kelkraščio krašto – 1,8 m, neatitinka tikrovės, nes 3,4 - 1,9 = 1,5, tai yra akivaizdu, kad automobilio „Škoda“ plotis negali būti 1,5 m, tačiau teismas vis tiek vadovaujasi klaidinga schema. Apeliantų įsitikinimu, akivaizdu, kad eismo įvykio vietos schemoje nurodant automobilio atstumą nuo dešiniojo šaligatvio pridėta pusė metro eismo juostos, kad automobilis atrodytų toliau nuo dešiniojo šaligatvio bordiūro. Nors šioms akivaizdžioms eismo įvykio vietos schemos klaidoms paaiškinti į teismo posėdį teismas kvietė policijos pareigūną D. K., tačiau jis jokios eismo įvykio schemos nebraižė, joje nurodyta visiškai kita policijos pareigūno pavardė – D. Š..
3.9. Be to, apeliantų teigimu, byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie automobilio „Škoda“ apgadinimą, jų net nėra užfiksuota byloje esančiose nuotraukose. Apgadinimai nurodyti eismo įvykio schemoje, kurioje pažymėta automobilio apgadinimo pusė – galinės ir priekinės dešinės pusės durelės, veidrodis. Tačiau, apeliantų įsitikinimu, atsižvelgiant į tai, kad eismo įvykio schemoje pareigūnas nurodė tikrovės neatitinkančius matmenis, teismas, būdamas nešališkas, privalėjo visapusiškai ištirti šias aplinkybes ir patikrinti faktus, objektyviai patikrinti duomenis, o ne pasiremti prielaida, kad apgadinimus „automobilio vairuotojas nuosekliai ir kategoriškai nurodė“. Anot apeliantų, teismas tik iš dviratininko reikalavo į bylą pateikti dviračio apgadinimo fotonuotraukas, kurių, beje, policininkai eismo įvykio vietoje nefiksavo, nes netyrė įvykio.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas.
5. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų tyrimu ir vertinimu, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, ginčija D. P. kaltę dėl jam inkriminuoto administracinio nusižengimo, numatyto ANK 428 straipsnio 3 dalyje, tvirtindami, kad D. P., nurodytu laiku ir vietoje vairuodamas dviratį jam inkriminuotų KET pažeidimų nepadarė, kad ne jo, o būtent automobilio „Škoda“ vairuotojo veiksmai lėmė eismo įvykio kilimą.
Žemesnės instancijos teismas
6. Pagal ANK 5 straipsnio 1 dalį, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Taigi asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Vadovaujantis ANK 569 straipsnio 1 dalies nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. ANK 569 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas), kurie, remiantis ANK 569 straipsnio 4 dalimi, įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.
7. Skundžiama nutartimi apylinkės teismas paliko nepakeistą Institucijos 2021 m. liepos 9 d. nutarimą, kuriuo D. P. nubaustas pagal ANK 428 straipsnio 3 dalį, motyvuodamas tuo, kad D. P., vairuodamas dviratį ir važiuodamas pakankamai toli (apie 1 metrą) nuo dešiniojo kelkraščio, nesilaikė įpareigojimo važiuoti kuo arčiau važiuojamosios dalies dešiniojo krašto, nepaliko iki kairėje važiuojančios ta pačia kryptimi transporto priemonės iš šono tokio tarpo, kad eismas būtų saugus, pakeldamas ranką neišlaikė važiavimo stabilumo, atsitrenkė į kitą transporto priemonę, jo veiksmai prieštaravo saugaus eismo reikalavimams, buvo priežastiniame ryšyje ir sąlygojo eismo įvykio kilimą. Apylinkės teismo vertinimu, byloje yra surinkta pakankamai patikimų duomenų, kurie leistų daryti neginčytiną išvadą dėl D. P. kaltės padarius jam inkriminuotą administracinį nusižengimą. Tačiau nagrinėjamu atveju apygardos teismas neturi pagrindo nesutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad priimdamas skundžiamą nutartį apylinkės teismas neįsigilino į faktinę situaciją, nustatydamas teisiškai reikšmingas aplinkybes nevertino visų byloje surinktų įrodymų, netinkamai aiškino ir taikė kai kurias KET nuostatas, todėl padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas.
8. ANK 428 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, numatyta administracinė atsakomybė dviračius vairuojantiems asmenims už jų padarytą KET pažeidimą, dėl kurio buvo sugadinti (apgadinti) transporto priemonės, kroviniai, kelių ir kiti įrenginiai arba kitas turtas. Nagrinėjamu atveju Institucijos 2021 m. liepos 9 d. nutarimu D. P. nubaustas pagal ANK 428 straipsnio 3 dalį dėl to, kad vairuodamas dviratį, ant kurio iš abiejų šonų nėra oranžinių šviesos atšvaitų, pritvirtintų prie ratų stipinų, nedėvėdamas ryškiaspalvės liemenės su šviesą atspindinčiais elementais, nevažiavo kuo arčiau važiuojamosios dalies dešinio krašto, nesilaikė vairo abiem rankomis, viena ranka trenkė pravažiuojančiam iš kairės automobiliui „Škoda“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) per kėbulą, neišlaikė pusiausvyros, krito nuo dviračio, apgadino automobilio dešinį šoną. Anot Institucijos, taip pat skundą dėl Institucijos 2021 m. liepos 9 d. nutarimo nagrinėjusio apylinkės teismo, D. P. savo veiksmais pažeidė KET 4, 9, 56, 57, 64.3 punktų reikalavimus ir dėl šių pažeidimų buvo apgadintas automobilis „Škoda“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)
9. Apygardos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismu, kad administracinio nusižengimo byloje yra pakankamai duomenų, jog eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilis „Škoda“. Šio automobilio apgadinimai yra pažymėti ir nurodyti eismo įvykio vietos schemoje bei papildomuose duomenyse apie eismo įvykį (1 t., b. l. 24–26), kad jo automobilis nagrinėjamo eismo įvykio metu buvo apgadintas, teismo posėdžio metu apklaustas kaip liudytojas teigė ir R. B., nurodydamas, jog buvo apgadinta automobilio dešinė pusė, galinės ir priekinės durelės, įbrėžimai buvo švieži, apgadintas automobilis buvo apžiūrėtas servise, nufotografuotos apgadinimo žymės, servisas remontavo automobilį. Visgi į bylą nėra pateiktos nei automobilio apgadinimus pagrindžiančios nuotraukos, nei remonto sąmata, nei kiti duomenys apie automobiliui eismo įvykio metu padarytus apgadinimus ir jų mastą, taip pat teismo posėdžio metu nebuvo apklaustas ir eismo įvykio schemą surašęs bei joje automobilio „Škoda“ apgadinimus pažymėjęs policijos pareigūnas D. Š., o teismo posėdžio metu apklaustas kitas policijos pareigūnas D. K. nurodė apgadinimų ant automobilio nematęs. Esant šioms aplinkybėms, pritartina apeliacinio skundo argumentams, kad byloje surinkti įrodymai neleidžia daryti neabejotinos išvados, jog eismo įvykio metu iš tikrųjų buvo apgadintas automobilis „Škoda“. Kita vertus, automobilio „Škoda“ apgadinimai aktualūs yra tik tuomet, jeigu nagrinėjamu atveju administracinėn atsakomybėn patrauktas D. P. pažeidė jam inkriminuotus KET punktus ir būtent dėl padarytų KET pažeidimų įvyko nagrinėjamas eismo įvykis.
10. KET 4, 9 punktuose, kurie inkriminuoti D. P., yra įtvirtintos bendro pobūdžio eismo dalyvių pareigos, kurių turi laikytis visi eismo dalyviai, tai yra, tiek šiuo atveju dviratį vairavęs D. P., tiek ir automobilį „Škoda“ vairavęs R. B.. Kaip teisingai pažymėta ir skundžiamoje nutartyje, siekiant patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn pagal ANK 428 straipsnio 3 dalį, nepakanka nurodyti vien bendras KET normas, būtina nustatyti, kad asmuo konkrečiu atveju pažeidė ir specialią normą (kelias specialias normas), tai yra ir konkrečią ar konkrečias KET specialiosios dalies normas. Todėl šiuo atveju svarbu įvertinti, ar D. P. pažeidė kitus jam inkriminuotus KET punktus, o būtent KET 56, 57, 64.3 punktų reikalavimus, ir jeigu pažeidė, ar tai įtakojo eismo įvykio kilimą.
11. KET 56 punkte nurodyta, kad dviračio vairuotojui leidžiama važiuoti keliu tik tvarkingą stabdį ir garso signalą turinčiu dviračiu. Dviračio gale turi būti raudonas šviesos atšvaitas arba raudonos šviesos žibintas, iš abiejų šonų – oranžiniai šviesos atšvaitai, pritvirtinti prie ratų stipinų. Važiuodamas važiuojamąja dalimi, dviračio vairuotojas privalo dėvėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba dviračio priekyje turi degti baltos šviesos žibintas, o gale – raudonos šviesos žibintas. Važiuojant keliu tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, dviračio priekyje turi degti baltos šviesos žibintas, o dviračio gale – raudonos šviesos žibintas, dviračio vairuotojas privalo dėvėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais. Dviračio vairuotojas (keleivis) iki 18 metų, važiuodamas (vežamas) keliu, privalo būti užsidėjęs ir užsisegęs dviratininko šalmą. Vyresniam kaip 18 metų asmeniui, dviračiu važiuojančiam keliu, rekomenduojama būti užsidėjus ir užsisegus dviratininko šalmą. Byloje nustatyta, kad įvykio metu buvo šviesus paros metas, diena buvo giedra, todėl, remiantis KET 56 punktu, važiuodamas dviračiu važiuojamąja kelio dalimi D. P. turėjo vieną iš dviejų pasirinkimų, tai yra dėvėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba dviračio priekyje turėjo degti baltos šviesos žibintas, o gale – raudonos šviesos žibintas. Kadangi šiuo atveju D. P. nėra inkriminuojama tai, jog eismo įvykio metu jo dviračio priekyje nedegė baltos šviesos žibintas, o gale – raudonos šviesos žibintas, be to, iš vaizdo registratoriumi daryto vaizdo įrašo matyti, jog D. P. važiuojant dviračiu važiuojamąja kelio dalimi, dviračio gale mirksi raudonos šviesos žibintas, todėl dėvėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais jis neprivalėjo. Vadinasi, priešingai nei konstatavo apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje, šis pažeidimas jam inkriminuotas nepagrįstai. Kita vertus, sutiktina, kad ant D. P. vairuojamo dviračio eismo įvykio metu nebuvo oranžinių šviesos atšvaitų, pritvirtintų prie ratų stipinų. Tai pripažino ir pats D. P., nurodydamas, kad ant dviračio ratų buvo sidabrinės spalvos atšvaitai. Tačiau apygardos teismas pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, ar automobilio „Škoda“ vairuotojas galėjo ar negalėjo matyti gatve važiuojantį dviratininką (dviratininkas D. P. automobilio vairuotojui buvo matomas, tai patvirtino ir pats automobilio vairuotojas R. B., be to, kaip jau minėta, diena buvo šviesi, saulėta), todėl oranžinių atšvaitų nebuvimas ant dviračio ratų stipinų šiuo atveju buvo tik menkavertis, nepavojingas KET 56 punkto pažeidimas, kuris neturėjo įtakos kilti eismo įvykiui.
12. D. P. šioje byloje buvo inkriminuota ir tai, kad jis pažeidė KET 64.3 punktą, kadangi vairuodamas dviratį nesilaikė vairo abiem rankomis, viena ranka trenkė pravažiuojančiam iš kairės automobiliui „Škoda“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) per kėbulą. KET 64.3 punkte įtvirtinta, kad dviračių vairuotojams draudžiama važiuoti nelaikant bent viena ranka vairo. Kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, šis KET punktas nedraudžia dviračių vairuotojams važiuoti laikant vairą tik viena ranka. Byloje nėra jokių duomenų, kad eismo įvykio metu D. P. būtų vairavęs dviratį nelaikydamas jo vairo nei viena ranka, be to, tokie kaltinimai administracinio nusižengimo protokole jam ir nebuvo suformuluoti, o tai, kad vienu momentu jis vairavo dviratį laikydamas jo vairą tik viena ranka, nėra KET 64.3 punkto pažeidimas. Vadinasi šis pažeidimas jam buvo inkriminuotas nepagrįstai, o apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje apskritai šio pažeidimo nevertino.
13. Svarbiausias šioje byloje ginčijamas klausimas yra, ar nagrinėjamu atveju D. P. savo veiksmais pažeidė KET 57 punkto, kuriame, be kita ko, numatyta, kad važiuoti dviračiu leidžiama tik dviračių takais, pėsčiųjų ir dviračių takais arba dviračių juostomis, o kur jų nėra, – tam tinkamu (su asfalto arba betono danga) kelkraščiu. Kai kelyje nėra dviračių tako, pėsčiųjų ir dviračių tako arba dešinėje kelio pusėje nėra dviračių juostos, kelkraščio, taip pat tais atvejais, kai jais važiuoti negalima (duobėti ir panašiai), leidžiama važiuoti šaligatviu arba viena eile važiuojamosios dalies kraštine dešine eismo juosta, kuo arčiau jos dešiniojo krašto, išskyrus Taisyklių 106 punkte nurodytus atvejus, taip pat kai reikia apvažiuoti kliūtį, važiuoti tiesiai, kai iš pirmosios eismo juostos leidžiama sukti tik į dešinę, reikalavimus. Šiuo atveju ginčo, ar D. P. apskritai galėjo važiuoti dviračiu kelio važiuojamosios dalies kraštine dešine eismo juosta, nėra. Kaip matyti iš byloje esančio vaizdo įrašo ir nuotraukų, toje vietoje, kur įvyko eismo įvykis, nėra dviračių ar pėsčiųjų ir dviračių tako, dviračių juostos, kelkraščio, todėl D. P. galėjo pasirinkti arba važiuoti šaligatviu, arba, kaip ir pasirinko šioje situacijoje, viena eile važiuojamosios dalies kraštine dešine eismo juosta. Tačiau tiek Institucija, nubausdama D. P., tiek ir apylinkės teismas, atmesdamas D. P. skundą dėl Institucijos nutarimo, konstatavo, jog D. P., važiuodamas dviračiu važiuojamosios dalies kraštine dešine eismo juosta, nevažiavo kuo arčiau jos dešiniojo krašto, viena ranka trenkė pravažiuojančiam iš kairės automobiliui „Škoda“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) per kėbulą, dėl to neišlaikė pusiausvyros, krito nuo dviračio, apgadino automobilio dešinį šoną. Apygardos teismo vertinimu, tokios išvados nėra pagrįstos byloje surinktais duomenimis.
Žemesnės instancijos teismas
14. Teismo posėdžio metu apklaustas administracinėn atsakomybėn traukiamas D. P. paaiškino, kad važiavo Pylimo gatve pirma (dešine) eismo juosta arčiau dešinio krašto link Vilniaus miesto centro, atstumas iki dešiniojo krašto buvo apie 1 metrą, jam toks atstumas pasirodė tinkamas, kadangi ant kelio buvo ir šulinių dangčių, ir nelygumų, dėl to, jis važiavo šiek tiek toliau, kad nesukelti pavojaus kitiems eismo dalyviams, važiavo tiesiai, minimaliai keisdamas važiavimo kryptį, nedarė staigių judesių. Pasak D. P., už šviesoforo šalia jo pradėjo važiuoti automobilis, kurį jis jau matė, kai pastarasis jį lenkė prie šviesoforo ir vos nepartrenkė, ir jį spausti prie dešinio kelkraščio, jis bandė save dengti, apsisaugoti, bandė atkreipti automobilio vairuotojo dėmesį mojuodamas ranka, taip pat kaire ranka priliesdamas automobilio variklio dangtį, tačiau automobilis jį kliudė dešiniu šonu, dešinio veidrodėlio pusėje, todėl jis nukrito. Automobilio „Škoda“ vairuotojas R. B. parodė, kad taip pat važiavo Pylimo gatve link centro maždaug 40 km/h greičiu, matė, kad ta pačia kryptimi pirma eismo juosta išsukęs iš Rūdininkų gatvės važiavo dviratininkas, kuris judėjo gerokai nutolęs nuo dešinio kelio važiuojamosios dalies krašto, nesilaikė nuostatos važiuoti kuo arčiau dešinio kelio krašto. Pasak R. B., dviratininkas važiavo maždaug tiesiai, prieš jį pasivydamas nukreipė savo automobilį kuo arčiau pirmos eismo juostos kairės pusės, prie pat punktyrinės linijos, skiriančios dvi eismo juostas. Jam pasivijus dviratininką pastarasis, būdamas jam iš dešinės pusės, ties dešinio automobilio šoniniu veidrodėliu, pasisukęs pradėjo daužyti jo automobilį, pirmas smūgis buvo į stogą ar veidrodėlį, buvo ne mažiau kaip du smūgiai ir po trenkimo pats dviratininkas nugriuvo. Mano, kad dviratininkas buvo pusiau sulenktos rankos atstumu nuo jo vairuojamo automobilio. Jis sustojo praktiškai iškart dviratininkui nugriuvus, jo bei dviratininko važiavimas užfiksuotas jo automobilyje sumontuotu vaizdo registratoriumi, kuris įvykio metu buvo įjungtas ir darė įrašą. Teismo posėdžio metu tiesiogiai įvykį mačiusi liudytoja J. J. paaiškino, kad eidama Pylimo gatvės kairiuoju šaligatviu link stoties matė, kaip link miesto centro pirma eismo juosta važiavo dviratininkas ir automobilis, automobilis pradėjo artintis link kelkraščio bei jam iš dešinės važiuojančio dviratininko, spaudė jį ir priartėjus automobilis savo dešiniu priekiniu ratu užkabino dviratininką, kuris nukrito ant kelio važiuojamosios dalies. Jai atrodė, kad automobilis užkabino dviratininką, kuris susidūrimo metu buvo šalia kelkraščio, matė susidūrimą būdama maždaug 10 m atstumu, po kontakto automobilis sustojo vietoje, jai atrodė, kad sustojęs automobilis stovėjo netoli kelkraščio. R. B. į bylą pateiktame jo automobilio registratoriaus vaizdo įraše užfiksuota, kaip Pylimo gatve iki susidūrimo judėjo tiek dviratis, tiek automobilis. Iš vaizdo įrašo matyti, kad dviratininkas – D. P. pirma eismo juosta važiuoja ne prie pat, bet šiek tiek atsitraukęs nuo kelio važiuojamosios dalies dešinio krašto, tačiau ne per juostos vidurį, o arčiau jos dešinio krašto, pakankamai tiesiai, tai yra nevingiuoja vairu kairėn/dešinėn, staigių judesių nedaro, nevažiuoja netolygiai, kaip nurodė apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje. Vaizdo įraše taip pat pakankamai vaizdžiai matosi, kaip automobiliui artėjant prie dviratininko, jį lenkiant ir dviračiui būnant ties „Škoda“ priekiniu dešiniu ratu, dviratininkas atsisukęs pakelia savo kairę ranką, taip bandydamas atkreipti vairuotojo dėmesį, tarsi sakydamas jam: „kur tu važiuoji?“ ir staigiu judesiu nuleidžia ją ant variklio dangčio, bei po akimirkos nukrenta. Iš vaizdo įrašo nesimato, ar D. P. nukrenta dėl to, kad jį užkabino automobilis, ar praradęs pusiausvyrą, tačiau yra girdimi smūgio (smūgių) garsai.
15. Aptarti tiek administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. P., tiek automobilio „Škoda“ vairuotojo R. B. parodymai, tiek registratoriaus vaizdo įrašas patvirtina, kad D. P., vairuodamas dviratį, važiuodamas Pylimo gatve važiavo šiek tiek atsitraukęs nuo kraštinės dešinės eismo juostos dešiniojo krašto, tačiau pakankamai tiesiai ir nedarydamas kažkokių staigių, neadekvačių ar piktybiškų judesių, dėl kurių automobilio vairuotojas negalėtų aplenkti dviračio ar staigiai turėtų keisti judėjimo kryptį. Nors automobilio „Škoda“ vairuotojas tvirtino, kad dviratininkas nugriuvo pats po trenkimo į automobilį, tačiau, atsižvelgus į nesuinteresuotos bylos baigtimi liudytojos J. J. parodymus, kuri objektyviai matė eismo įvykį, kad automobilis pradėjo artintis link kelkraščio bei jam iš dešinės važiuojančio dviratininko, spaudė jį ir priartėjęs savo dešiniu priekiniu ratu užkabino dviratininką, kuris nukrito ant kelio važiuojamosios dalies, nėra pagrindo netikėti D. P. nurodyta aplinkybe, kad jis nukrito todėl, jog jį dešiniu šonu kliudė automobilis „Škoda“. Vaizdo įrašas taip pat patvirtina D. P. nurodytas aplinkybes, kad jo judesys ranka ir prisilietimas (trinktelėjimas) per automobilio kėbulą nebuvo kažkoks tyčinis chuliganiškas veiksmas, siekiant neleisti automobiliui jį aplenkti ar norint jį apgadinti, o buvo tik refleksinis judesys, siekiant apsaugoti save nuo labai arti važiuojančio automobilio. Atkreiptinas dėmesys, kad eismo dalyvis KET 57 punkte deklaruotą pareigą važiuoti kuo arčiau eismo juostos dešiniojo krašto privalo įvertinti saugaus eismo požiūriu, kas įpareigoja eismo dalyvį važiuoti išlaikant saugų atstumą nuo dešiniojo krašto. Tiek iš vaizdo įrašo, tiek ir iš į bylą pateiktų Pylimo gatvės važiuojamosios kelio dalies nuotraukų matyti, kad kelio atkarpoje nuo Rūdininkų g. iki eismo įvykio vietos Pylimo g., kryptimi nuo stoties link Vilniaus centro, ties kelio važiuojamosios dalies dešiniojo krašto yra susikaupę šiek tiek žvyro, matyti keli kanalizacijos šuliniai, įvairūs asfalto įdubimai, nelygumai, atsiradę dėl nepakankamos ar netinkamos kelio priežiūros, taip pat šiek tiek toliau, priekyje nuo eismo įvykio vietos, matyti parkavimo vietose prie kelio stovintys, šiek tiek į gatvę išsikišę automobiliai. Nors įvykio vietoje kažkokių netikėtų kliūčių, didesnių duobių, ypatingų kelio nelygumų ar nesandarių kanalizacijos šulinių, išskyrus ties sustojusio automobilio „Škoda“ priekinio rato nedidelę duobę, nematyti, tačiau vis tik, įvertinus nurodytas aplinkybes, atsižvelgus į tai, kad D. P. vairavo sportinį (plentinį) dviratį, kurio pedalai yra prisegami prie batų, kuris yra jautrus kelio nelygumams, jo padangas gali pažeisti net nedidelės kliūtys, be to, kad važiavo tiesiai ir pakankamai tolygiai, taip pat įvertinus tiesiogiai eismo įvykį mačiusios, visiškai nesuinteresuotos bylos baigtimi praeivės, liudytojos J. J. parodymus, darytina išvada, kad šiuo atveju D. P. važiavimas apie 1 metro atstumu nuo dešiniojo kelio krašto, nekeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams, negali būti laikomas KET 57 punkto reikalavimo pažeidimu.
16. Pažymėtina ir tai, kad iš bylos duomenų nustatyta, jog prieš įvykstant eismo įvykiui, ne dviratininkas, o būtent automobilio „Škoda“ vairuotojas lenkė jam iš dešinės, šiek tiek toliau nuo važiuojamosios dalies krašto, tolygiai važiuojantį dviratininką, tai yra atlikinėjo lenkimo manevrą. O lenkdamas kitą transporto priemonę, taip pat ir apvažiuodamas dviratininką, automobilio vairuotojas privalo laikytis KET 126 punkto, kuriame nurodyta, kad vairuotojas, atsižvelgdamas į greitį, privalo laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma, taip pat palikti tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus. Rekomenduojama, kad motorinių transporto priemonių, <...> vairuotojai, apvažiuodami arba lenkdami dviratininkus, tarp transporto priemonių paliktų ne mažesnį kaip 1 m šoninį atstumą, kai motorinių transporto priemonių, <...> važiavimo greitis ne didesnis kaip 50 km/h, ir ne mažesnį kaip 1,5 m šoninį atstumą, kai motorinių transporto priemonių greitis didesnis kaip 50 km/h, reikalavimų. Automobilio „Škoda“ vairuotojas R. B. teigė, kad jis važiavo apie 40 km/h greičiu, apvažiuodamas dviratininką jis pasitraukė kuo arčiau pirmos eismo juostos kairės pusės, prie pat punktyrinės linijos, skiriančios dvi eismo juostas, tai yra atlikdamas lenkimo manevrą jis į kitą eismo juostą neišvažiavo. Liudytoja J. J. nurodė, kad po kontakto automobilis sustojo vietoje, tai yra iš esmės savo padėties nepakeitė. Automobilio „Škoda“ padėtis iš karto po eismo įvykio, užfiksuota eismo įvykio vietos schemoje (1 t., b. l. 24), kurioje automobilis „Škoda“ pavaizduotas stovintis beveik prie pat punktyrinės linijos, eismo juostoje, kurios plotis – 3,4 m, atstumas nuo automobilio galinio rato iki dešiniojo eismo juostos krašto nurodytas 1,9 m, o nuo automobilio priekinio rato iki dešiniojo eismo juostos krašto – 1,8 m, tai yra automobilis šiek tiek pakreiptas į dešinę pusę. Įvertinus šiuos duomenis – kad automobilis „Škoda“ dviratį, kurį vairavo D. P., lenkė toje pačioje eismo juostoje, važiuodamas ne didesniu nei 50 km/h greičiu, automobilio atstumą nuo dešiniojo eismo juostos krašto, taip pat atsižvelgus į automobilio plotį, dviračio ir dviratininko užimamą plotą, bei į tai, kad D. P. nuo dešiniojo kelio krašto važiavo apie 1 metro atstumu, akivaizdu, kad šoninis atstumas automobiliui „Škoda“ lenkiant dviratininką buvo labai nedidelis, mažesnis nei rekomenduojamas 1 m atstumas. Iš vaizdo įrašo taip pat matyti, jog automobilis, lenkdamas dviratį, važiuoja labai arti jo, dviratininkas lenkimo metu jokių staigių manevrų link automobilio nedaro, ranką pakelia ir nuleidžia ant automobilio kėbulo važiuodamas tolygiai. Be to, jau minėta liudytoja J. J. nurodė, kad automobilis spaudė dviratininką ir priartėjęs savo dešiniu priekiniu ratu jį užkabino, dėl ko šis nukrito. Ši liudytoja teismo posėdžio metu pabrėžė, kad dviratininkas prieš kritimą važiavo, kaip jai atrodė, netoli dešinio kelkraščio. Netikėti šios liudytojos parodymais apygardos teismas neturi jokio pagrindo. Ji buvo tik atsitiktinė praeivė, mačiusi įvykį, kuri nėra pažįstama nei su D. P., nei su R. B., todėl neturi jokio suinteresuotumo byloje. Taigi, apygardos teismo vertinimu, bylos duomenimis nustatyta, kad važiuodamas dviračiu važiuojamąja kelio dalimi, šiek tiek toliau nuo dešiniojo kelio krašto, D. P. jokios grėsmės kitiems eismo dalyviams nekėlė, nes jokių netikėtų manevrų nedarė, o jį lenkdamas automobilio „Škoda“ vairuotojas, priešingai – atliko nesaugų lenkimo manevrą, dėl kurio dviratininkas buvo priverstas bandyti apsisaugoti ranka, ir kurį atlikdamas jis kliudė dviratininką, dėl ko šis nukrito. Todėl šiuo atveju dviratininkas – D. P., negali būti atsakingas už eismo įvykio kilimą ir galimai automobiliui „Škoda“ padarytus apgadinimus, kurie, be kita ko, nėra pagrįsti objektyviais bylos duomenimis. Atsižvelgiant į nustatytų ir aptartų aplinkybių visumą, skundžiama nutartis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, todėl naikintina, kaip ir Institucijos 2021 m. liepos 9 d. nutarimas, o D. P. pradėta administracinio nusižengimo teisena pagal ANK 428 straipsnio 3 dalį nutraukiama ANK 591 straipsnio 1 punkto pagrindu.
Dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo
17. ANK 666 straipsnyje nustatyta, kad administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidoms atlyginti mutatis mutandis taikomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatos. BPK 106 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Taigi, pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą, tokios išlaidos nėra atlyginamos net ir tais atvejais, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu kaltinamasis yra išteisinamas.
18. Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. kovo 19 d. nutarimu pripažinta, kad Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹ straipsnis (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) tiek, kiek jame nebuvo nustatyta, kad, teismui nusprendus nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio ar sudėties, asmeniui, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginamos būtinos ir pagrįstos išlaidos advokatui, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; ir kad BPK 106 straipsnis (su 2020 m. birželio 26 d. pakeitimu) tiek, kiek pagal jį asmeniui, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nėra atlyginamos būtinos ir pagrįstos išlaidos advokatui, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
19. LAT, atsižvelgdamas į tai, kad specialioji – išlaidų advokato paslaugoms apmokėti padengimą reglamentuojanti nuostata pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai ir nustatyta Konstitucijai prieštaraujanti teisės spraga, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas naujo teisinio reguliavimo dar nėra nustatęs, konstatavo, kad turi būti vadovaujamasi bendrosiomis Konstitucijos nuostatomis (6 straipsniu, 30 straipsnio 1 dalimi, 31 straipsnio 6 dalimi, konstituciniu teisinės valstybės principu) bei pagal analogiją BPK 105 straipsnio 5 dalimi, pagal kurią tais atvejais, kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, taip pat kai asmuo, iš kurio turi būti išieškotos proceso išlaidos, neišgali mokėti, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka (LAT 2021 m. balandžio 28 d. nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-7-5-303/2021, Nr. 2AT-7-6-303/2021).
20. Byloje pateiktas 2021 m. spalio 5 d. mokėjimo nurodymas, iš kurio matyti, kad D. P. patyrė 400 Eur išlaidų advokatės A. Kapočienės teisinei pagalbai apmokėti, tai yra už skundo surašymą bei atstovavimą pirmosios instancijos teisme (1 t., b. l. 89), bei 2021 m. spalio 20 d. pardavimo PVM sąskaita faktūra: CP2016029655 ir kvitas, iš kurių matyti, kad už teismui pateiktų dokumentų spausdinimą advokatė A. Kapočienė sumokėjo 35,10 Eur (1 t., b. l. 90). Taip pat papildomai, po apeliacinio skundo pateikimo, apeliantai pateikė teismui pinigų priėmimo kvito Nr. 766787, iš kurio matyti, kad D. P. 2022 m. kovo 4 d. sumokėjo advokatei A. Kapočienei už atstovavimą, dokumento surašymą, patarimą, kitas teisines paslaugas 400 Eur, kopiją. Kaip nurodoma prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų, šios išlaidos patirtos už advokato pagalbą surašant apeliacinį skundą. Apygardos teismo vertinimu, D. P. patirtos išlaidos už skundo surašymą ir atstovavimą pirmosios instancijos teisme (vyko ne vienas teismo posėdis, buvo teikiami papildomi įrodymai ir pan.) bei dokumentų spausdinimo išlaidos, tai yra 435,10 Eur (400 + 35,10) yra būtinos ir pagrįstos, atitinkančios proporcingumo principą. Tačiau D. P. patirtos išlaidos už apeliacinio skundo surašymą – 400 Eur, atsižvelgiant į tai, kad apeliacinio skundo dalykas ir esminiai skundo argumentai nebuvo nauji, jais iš esmės buvo remiamasi ir teikiant skundą pirmosios instancijos teismui dėl Institucijos 2021 m. liepos 9 d. nutarimo, nelaikytinos proporcingomis, todėl mažintinos iki 100 Eur. Nutraukus administracinio nusižengimo teiseną patirtos proceso išlaidos, tai yra iš viso 535,10 Eur, D. P. priteistinos iš valstybės.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. P. ir jo atstovės advokatės Aušros Kapočienės apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartį bei Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2021 m. liepos 9 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. 10-ANR_N-15904-2021 ir administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 428 straipsnio 3 dalį D. P. nutraukti nesant šio administracinio nusižengimo požymių.
Priteisti D. P. iš valstybės 535,10 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną.