Panevėžio apygardos teismo nutartis

2019-09-17 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-214-350/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-09-17
Bylos Nr.
1A-214-350/2019
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-05564-2018-4
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Evaldas Vanagas, Algirdas Gaputis, Daina Vaidachavičienė
Nuteistasis
G. M.
Nukentėjusysis
T. J.
Advokatai
Stanislovas Butkevičius
Kategorijos
Baudžiamoji byla 1A – 214 – 350 /19Proceso Nr. 1-01-1-05564-2018-4Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.4.1; 1.2.5.4.1; 1.2.14.10.1; 2.4.6.1 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLietuvos Respublikos vardu2019 m. rugsėjo 17 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gapučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainos Vaidachavičienės ir Evaldo Vanago,

sekretoriaujant Donatai Petraško,dalyvaujant prokurorui Evaldui Šidlauskui,nuteistojo gynėjui advokatui Justinui Stauskui,nukentėjusiojo atstovui advokatui Stanislovui Butkevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo G. M. pripažintas kaltu ir nuteistas :

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 138 straipsnio 1 dalį - laisvės apribojimu 1 metams;

pagal BK 145 straipsnio 1 dalį - 150 valandų trukmės viešaisiais darbais, įpareigojant juos atlikti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos;

pagal BK 187 straipsnio 1 dalį - 150 valandų trukmės viešaisiais darbais, įpareigojant juos atlikti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, nuteistajam paskiriant galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą 1 metams.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 6 dalies 1 punktu, 7 dalimi, 75 straipsnio 2 dalies 10 punktu, per visą laisvės apribojimo laikotarpį nuteistajam G. M. : 1) uždrausta lankytis nukentėjusiojo T. J. namuose adresu P. r., M. k., ( duomenys neskelbtini ) ; 2) nuteistasis G. M. įpareigotas būti savo namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu; 3) bei įpareigotas nevartoti alkoholio ir kitų psichiką veikiančių medžiagų.

Iš nuteistojo G. M. priteista : 818,07 ( duomenys neskelbtini ) turtinei žalai atlyginti; 1478,36 Eur AB „( duomenys neskelbtini )“ turtinei žalai atlyginti; bei nukentėjusiajam T. J. 388,82 Eur turtinei ir 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti, bei nuspręsta išieškoti 700 Eur proceso išlaidų nukentėjusiojo gautai advokato pagalbai apmokėti.

Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą teismas

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

1. G. M. nuteistas už tai, kad jis, 2018 m. sausio 30 d., apie 24 val. namuose, esančiuose P. r., M. k., ( duomenys neskelbtini ), svetainės-virtuvės-priepirčio bendroje erdvėje panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį T. J. – svetainėje kaire ranka sugriebęs sėdintį ant lovos nukentėjusįjį už marškinėlių ir juos tampydamas, suplėšė minėtus marškinėlius; dešinės rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajam T. J. vieną smūgį į kairę veido pusę, tris smūgius į kaktą bei vieną smūgį į veido kairės pusės žandikaulį; nukentėjusiajam T. J. rankomis besidengiant nuo smūgių ir kniūbsčiam nugriuvus ant lovos, rankų kumščiais sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius nukentėjusiajam į pakaušį ir ne mažiau kaip penkis smūgius į nugarą; nukentėjusiajam T. J. nuėjus į priepirtį, priepirtyje abiejų rankų kumščiais vienu metu sudavė po smūgį nukentėjusiajam T. J. į abu galvos šonus (smilkinius ir ausis), po ko nukentėjusysis susmuko ant priepirčio grindų; nukentėjusiajam T. J. atsistojus ir nubėgus į virtuvę, priepirtyje šaukė „sunešiosiu visus tavo namus“, persekiodamas nukentėjusįjį T. J. svetainėje tyčia sudaužė ant sienos pritvirtinto televizoriaus „LG“ ekraną, virtuvėje tyčia ranka sudaužė dviejų šviestuvų gaubtus bei dvi elektros lemputes, nulaužė virtuvės plautuvės vandens maišytuvą, įskėlė plautuvės „F.“ korpusą ir virtuvėje dešinės rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajam T. J. vieną smūgį į veidą, nuo ko nukentėjusysis T. J. nugriuvo ant grindų. Taip G. M. sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą, padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą (poodinę kraujosruvą kairės akies vokuose ir paakyje; lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimą; nedidelę kraujosruvą galvos smegenų trečio skilvelio srityje) ir tyčia sugadino bendros 1940 eurų vertės nukentėjusiojo T. J. turtą (1500 eurų vertės televizoriaus „LG“ ekraną; bendros 120 eurų vertės dviejų virtuvės šviestuvų gaubtus; bendros 10 eurų vertės dvi elektros lemputes; 110 eurų vertės virtuvės plautuvės vandens maišytuvą; 200 eurų vertės plautuvės „F.“ korpusą). Tęsdamas nusikalstamus veiksmus G. M. namo prieangyje šaukdamas „išsmaugsiu tavo vaikus“ grasino nužudyti nukentėjusiojo T. J. vaikus, esant pakankamam pagrindui manyti, jog šis grasinimas gali būti įvykdytas.

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis G. M. skundžia Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti jį išteisinamą nuosprendį, nes, jo įsitikinimu, skundžiamas nuosprendis nepagrįstas, neteisėtas, todėl naikintinas dėl netinkamo faktinių duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo, teismo padarytų išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms.

Šalies argumentai

2.1 Skunde apeliantas nurodo, kad jis savo kaltės niekada nepripažino. Apylinkės teismas ignoravo apelianto nurodomas aplinkybes, kad nukentėjusysis susižalojo neblaivus nukrisdamas nuo kėdės, ką matė ir įvykio vietoje buvęs A. K.. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad nukentėjusysis į gydymo įstaigą kreipėsi ne iš karto po tariamai jam padarytų sužalojimų, o tik kitą dieną, kuomet išblaivėjo, nes jei būtų kreipęsis iš karto, būtų negavęs ( duomenys neskelbtini ) išmokų. Taip nukentėjusysis aiškino apeliantui tuo metu, kai pastarasis siūlė vykti į gydymo įstaigą dėl jo neblaivaus nukritimo nuo kėdės iš karto po įvykio. Svarbu ir tai, kad byloje nėra duomenų apie nukentėjusiajam padarytų sužalojimų laiką – ar jie padaryti tuo pačiu metu, bei, ar nukentėjusysis negalėjo susižaloti griūdamas nuo kėdės dėl girtumo.

2.3 Nors teismas skundžiamame nuosprendyje kaip jo kaltę patvirtinantį įrodymą pripažino ligoninės medicinos dokumentų išrašą, kuriame nurodyta, kad T. J. atvykęs į gydymo įstaigą teigė, kad jį sumušė kaimynas, tačiau dokumente nenurodyta, koks kaimynas, nes nukentėjusiojo kaimynas yra ir M. R., ir A. K., todėl šis įrodymas niekaip nepatvirtina jo kaltės.

2.4 Nuosprendyje taip pat neatskleistas nusikaltimo motyvas - priežastis dėl tokio neva nusikalstamo G. M. veikimo. Apeliantas teigia, kad nepagrįstai apkaltinti jį siekia M. R., su kuriuo jis konfliktuoja ir teismuose sprendžiami jų ginčai civilinėse bylose, todėl minimas asmuo siekia jį diskredituoti. Taip apeliantas mano todėl, kad M. R. nebuvo įvykio vietoje, tačiau aktyviai renka įrodymus kito asmens byloje, įtikino nukentėjusį kreiptis į policiją. Šio liudytojo parodymai, atsižvelgiant į jo įvairią teisminę praktiką įvairaus pobūdžio bylose, net išsamesni nei nukentėjusiojo, ar kitų asmenų, jis slapta įrašinėja pokalbius su apeliantu, provokuodamas atsakyti į jo menančius atsakymą klausimus apie neva sumuštą nukentėjusį. Ir, nors M. R. teigimu T. J. buvo jo (apelianto) sumuštas dėl neva T. J. liudijimo civilinėje byloje, apylinkės teismas ignoravo aplinkybę, kad minimi T. J. parodymai civilinėje byloje buvo atmesti. M. R. tvirtina nepagrįstas aplinkybes, kad nukentėjusysis labiausiai bijojo A. K., tačiau šis liudytojas nėra kaltinamas smurtavęs, grasinimais, nėra jokių duomenų apie jo neigiamą ankstesnę elgseną prie T. J.. Tokios aktyvios M. R. pastangos nepagrįstai apkaltinti apeliantą bandymas rinti įrodymus, nestebina, kad byloje yra ir liudytojos K. J. parodymai apie tai, kad pas ją buvo atvykęs G. M. ir neva prisipažino sumušęs T. J.. Tačiau bylai nėra pateikiamas vaizdo įrašas apie M. R. atvykimą, nors K. J. namų teritorija yra filmuojama. Tuo tarpu K. J. teiginių apie G. M. agresyvumą sumušant T. J. žmoną, nepatvirtina jokie įrodymai, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 4 dalis, nes T. J. žmona neapklausta.

2.5 Skunde nurodoma, kad apeliantas teismui davė paaiškinimus apie nukentėjusiojo namuose esančių daiktų rastus jo kraujo nežymius pėdsakus, nes jis yra fizinį darbą dirbantis asmuo ir į menkus rankų srities sužalojimus nekreipiantis jokio dėmesio. Tačiau ši aplinkybė taip pat niekaip neįrodo, kad namo inventorių sugadino būtent G. M., nes ant sugadintų daiktų G. M. kraujo pėdsakų nėra.

2.6 Svarbu yra ir tai, kad teismas padarė prieštaringas išvadas vertindamas neva G. M. grasinimus. Nors iš prokuroro pateikto kaltinimo pašalinta aplinkybė, kad G. M. grasino pakarti nukentėjusiojo jorkšyro veislės šunis, tačiau tuo pačiu nurodė, kad apeliantas „grasino nužudyti nukentėjusiojo T. J. vaikus <...>", nors prokuroro pateiktame kaltinime buvo nurodytas konkretus vienas nepilnametis nukentėjusiojo vaikas. Teismas neturi pareigos ginti suaugusių, veiksnumą ir teisnumą turinčių asmenų teisių ir teisėtų interesų, nesant tam jokio viešo intereso, o BK 145 straipsnio 3 dalies norma reikalauja konkretaus pilnamečio nukentėjusiojo asmens skundo. Šis nuosprendžio kaltinimo pakeitimas išeina iš minėtos teisės normos dispozicijos.

2.7 Byloje nėra jokių duomenų apie tokių grasinimų aplinkybių galimą realų įvykdymą, įgyvendinimą. Teismo teiginiai, kad tokio pobūdžio grasinimas privertė nukentėjusį juo patikėti todėl, kad prieš tai jis buvo sumuštas, suniokoti daiktai, o praeityje apeliantas tariamai buvo sumušęs jo žmoną, rodo teismo neobjektyvų šališkumą, nesilaikymą BPK 20 straipsnio 4 dalies principų, nuosprendį grindžiant vienasmene nukentėjusiojo pozicija, įvykio vietoje nebuvusio asmens ( M. R.) parodymais ir nuojauta. Be to, rašydamas pareiškimą nukentėjusysis nurodė tik tai, kad buvo sumuštas, apie jokius grasinimus jo vaikams, neišsakė.

2.8 Tokiu būdu, esant nurodytiems proceso pažeidimams ir nesant pakankamų įrodymų dėl apelianto kaltės, skundžiamas nuosprendis turi būti panaikintas, priimant išteisinamą nuosprendį.

3. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusiojo atstovas – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Susipažinusi su bylos medžiaga, skundžiamu nuosprendžiu ir apeliaciniu skundu, teismo posėdyje išklausiusi proceso šalis, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Taigi, nors apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja pagal apeliacinio skundo ribas, tačiau neprivalo atsakyti į kiekvieną skundo argumentą, o tik į esminius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr.2K-437-303/2015).

6. Nuteistasis G. M. neneigia, kad įvykio dieną su A. K. buvo nuvykę pas nukentėjusįjį į namus, tačiau neigia jo atžvilgiu atlikęs smurtinius veiksmus ir sužalojęs jo turtą nurodydamas, kad jo kaltę patvirtinančių įrodymų byloje nepakanka, T. J. susižalojo pats nukrisdamas nuo kėdės, jo ( apelianto) DNR pėdsakų ant sugadintų daiktų nukentėjusiojo namuose nerasta, nukentėjusysis melagingus parodymus jo atžvilgiu duoda įtakotas M. R., nes pastarasis siekia jam pakenkti turėdamas asmeninį suinteresuotumą. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus baudžiamojoje byloje įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, pagrindė išvadas dėl G. M. atliktų nusikalstamų veiksmų apimties, įrodymų pakankamumo, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir pagrįstai jį pripažino kaltu pagal kaltinime inkriminuotas nusikalstamas veikas.

6.1 Byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų bei apeliacinės instancijos teismo dar kartą patikrintų įrodymų visuma, t. y. nukentėjusiojo T. J., liudytojų M. R., K. J., iš dalies ir nuteistojo G. M. ir liudytojo A. K. parodymai apie tai, kad jie lankėsi nukentėjusiojo T. J. namuose G. M. inkriminuotame kaltinime nurodytu laiku, specialisto išvados, daiktų apžiūrų protokolai ir kiti byloje surinkti duomenys visiškai įrodo G. M. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, padarymo.

7. Nukentėjusysis T. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant apylinkės teisme nuosekliai teigė, kad jis savo namuose buvo sumuštas būtent neblaivaus G. M. dėl to, kad jis palaiko draugiškus santykius su jo ( apelianto) buvusiu verslo partneriu M. R.. Nukentėjusiojo teigimu, suduodamas smūgius kumščiais į įvairias kūno vietas, G. M. jam grasino, kad „sunešios“ namus, sudaužė televizorių, kelis šviestuvus, plautuvės korpusą ir maišytuvą, o išeidamas grasinio išsmaugti vaikus. Toks G. M. elgesys jį labai išgąsdino, grasinimus jis suprato kaip realius, jautėsi nesaugiai, tik ryte apie įvykį papasakojo jam paskambinusiam M. R., kuris jį dėl patirtų sumušimo pasekmių pristatė į gydymo įstaigą.

7.1 Netikėti tokiais nukentėjusiojo parodymais nėra pagrindo, nes juos visiškai patvirtina kiti byloje surinkti ir pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai.

7.2 Liudytojas M. R. patvirtino nukentėjusiojo parodymus nurodydamas, kad apie T. J. atžvilgu vartotą smurtą, grasinimus ir turto niokojimą sužinojo iš paties T. J. kitos dienos ryte nuvykęs pas jį po pokalbio telefonu, kurio metu T. J. sveikatos būklė jam sukėlė įtarimą. Nuvykęs į nukentėjusiojo namus pamatė T. J. sumuštą, kruvinu veidu ir šoko būsenos, namuose buvo netvarka, jis nuolat kartojo, kad „pasmaugs šunis ir dukrą“, pasakojo, kad išvakarėse jį sumušė G. M. priekaištaudamas dėl bendravimo su juo - M. R.. Apie įvykį pranešti policijos pareigūnams T. J. nenorėjo bijodamas dėl savo dukros ir tik sveikatos būklei pablogėjus, leidosi nuvežamas į medicinos įstaigą.

7.3 Nors apeliantas skunde tikina, kad M. R. parodymais remtis grindžiant jo kaltę negalima, nes šis liudytojas priešiškai nusitekęs jo atžvilgiu dėl jų ginčų civilinėse bylose ir siekia jį diskredituoti, tačiau iš liudytojo M. R. parodymų matyti, kad jis atpasakojo jam žinomas su šia byla susijusias reikšmingas aplinkybes, susijusias su nukentėjusiojo T. J. ir jo turto sužalojimu, kurias jis iš dalies matė ir pats, iš dalies sužinojo ir iš nukentėjusiojo. Jo parodymai pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti kitų byloje surinktų įrodymų kontekste ir, kadangi jie atitiko byloje nustatytas aplinkybes, juos patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai, teismas laikė juos patikimais ir patvirtinančiais G. M. kaltę padarius jam inkriminuotas veikas. Su tokiu šio liudytojų parodymų vertinimu apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka – laikyti M. R. parodymų nepatikimais vien dėl šio liudytojo ir apelianto komplikuotų asmeninių santykių nėra pagrindo, nes šiuos parodymus, o tuo pačiu ir G. M. kaltę patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai, ir visų įrodymų viseto patikimumu abejoti nėra jokio pagrindo.

7.4 Byloje yra VšĮ „( duomenys neskelbtini )“ epikrizės kopija apie T. J. gydymo šioje medicinos įstaigoje trukmę, ligos diagnozę, bei duomenys apie tai, kad T. J. į gydymosi įstaigą kreipėsi dėl to, kad buvo sumuštas kaimyno (1 t. b.l. 105, 110). Nors apeliantas teigia, kad šis dokumentas neįrodo jo kaltės, nes jame nėra įvardintas nukentėjusį sumušęs asmuo, tačiau ši aplinkybė nereiškia, kad nukentėjusysis buvo sumuštas kitomis aplinkybėmis, nes viso proceso metu nukentėjusysis kaip jį sumušusį asmenį nurodė būtent G. M..

7.3 Apklausiama pirmosios instancijos teisme liudytoja K. J. patvirtino, kad galimai 2018-01-31 d. kaimynas G. M. buvo užėjęs pas ją į namus apie 7 val. pagiringas ir jai pasakė, kad praėjusią naktį su T. J. pastarojo namuose įvyko konfliktas dėl M. R., kurio metu G. M. T. J. „davė į kaulus“. Apie minėtą įvykį ji telefonu nusiuntė žinutę sutuoktiniui, kas užfiksuota ir jos mobiliojo ryšio telefono apžiūros protokole (2 t. b.l. 11-14).

7.4 Nors apeliantas tikina, kad tokie liudytojos K. J. parodymai taip pat duoti T. R. įtakoje, tačiau tokie jo teiginiai laikytini deklaratyviais ir atmetami, nes iš apžiūros protokoluose užfiksuotų duomenų – K. J. sutuoktiniui rašytų žinučių laiko – 2018-01-31 d. 9.06 val., akivaizdu, kad ji sutuoktiniui apie T. J. sumušimą rašė netrukus po pokalbio su G. M., dar iki T. J. kreipiantis į gydymo įstaigą dėl sveikatos sutrikdymo, tik po ko buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, todėl akivaizdu, kad apie T. J. sumušimą ji sužinojo būtent iš paties G. M., o ne iš T. J., T. R. ar kitų asmenų. Tuo tarpu aplinkybė, kad byloje nepateiktas vaizdo įrašas, patvirtinantis G. M. lankymąsi pas K. J., jo kaltės padarius jam inkriminuotas veikas nukentėjusiojo T. J. namuose, niekaip nepaneigia.

7.5 Nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus dėl T. J. padarytų sužalojimų pobūdžio patvirtina ir specialisto išvados, iš kurių matyti, kad nukentėjusiajam nustatytos kraujosruvos kairės akies vokuose ir paakyje, lengvo laipsnio smegenų sukrėtimas, kraujosruva galvos smegenų trečio skilvelio srityje, kurie vertintini nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Minimose išvadose taip pat nurodyta, kad nustatyti sužalojimai T. J. padaryti būtent jo nurodomu laiku - 2018-01-30, kuomet pas jį svečiavosi G. M., bei tai, kad sužalojimai padaryti pašalinės jėgos poveikyje, todėl apelianto teiginiai, kad nukentėjusysis susižalojo pats, girtas nukrisdamas nuo kėdės prieštarauja objektyviems įrodymams.

7.6 Abejoti aukščiau minėtų liudytojų T. R., K. J. parodymų, iš esmės paneigiančių G. M. parodymus ir betarpiškai patvirtinančių jo kaltę jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padaryme, patikimumu bei objektyvumu, teisinio pagrindo nėra. Jų išdėstytos aplinkybės sutampa tarpusavyje, esminėse nagrinėjamos baudžiamosios bylos faktinėse aplinkybėse atitinka ir nukentėjusiojo parodymus bei kitus jau paminėtus įrodymus. Be to, byloje nenustatytas šių liudytojų suinteresuotumas G. M. nepagrįstai apkaltinti nusikalstamos veikos padarymu, todėl kolegija neturi pagrindo jais netikėti vien todėl, kad G. M. su tokiu įrodymu vertinimu nesutinka ir teigia, kad jokių neteisėtų veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu neatlikęs. Nuteistasis neneigia buvęs įvykio vietoje, tuo tarpu jo parodymai apie tai, kad jis nukentėjusiojo atžvilgiu smurto nevartojo, atmetami, kaip pasirinkta gynybinė taktika siekiant išvengti atsakomybės. Nuteistasis G. M. nenurodė, kad jis su nukentėjusiuoju praeityje būtų susipykęs, apeliaciniame skunde pagrindo, kodėl T. J. turėtų jį nepagrįstai kaltinti nusikalstamų veikos padarymu, nenurodė, o skunde akcentuojamas tik T. R. priešiškas nusistatymas apelianto atžvilgiu.

7.7 Nors G. M. teigia, kad jo nekaltumą įrodo kartu buvusio asmens – A. K. parodymai, kuris apklausiamas taipogi tvirtino, kad T. J. susižalojo krisdamas nuo kėdės, tačiau apylinkės teismas tokius liudytojo parodymus pagrįstai atmetė, nes jie prieštarauja kitiems byloje ištirtiems įrodymams. Kad nukentėjusysis pats negalėjo pasidaryti jam nustatytų sužalojimų patvirtina aukščiau paminėtų specialisto išvadų duomenys. Be to, iš byloje nustatytų aplinkybių matyti ir tai, kad A. K. yra G. M. draugas, įvykio metu jie bendravo, kartu lankėsi pas nukentėjusį, kitą dieną prašomas G. M. A. K. jį vežiojo asmeniais reikalais, o nukentėjusysis, būdamas ligoninėje, kitą dieną po patirtų sužalojimų iš A. K. gavo telefoninę žinutę „nesikaziolink“ ( t. 1, b.l. 144), ką galima suprasti kaip A. K. pastangas, kad nukentėjusysis neduotų G. M. nepalankų parodymų ir tai rodo jo suinteresuotumą padėti išvengti G. M. baudžiamosios atsakomybės.

7.8 Kad apeliantas atliko jam inkriminuotame kaltinime nurodytus veiksmus, patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokole ir specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys iš kurių matyti, kad T. J. namuose esantys daiktai – televizorius, keli šviestuvai, virtuvėje esanti plautuvė ir jos maišytuvas sugadinti, o ant grindų, stiklinės ir markizės rasta G. M. kraujo pėdsakų, kas tik patvirtina, jog G. M. susižalojo T. J. namuose, o tai jis galėjo padaryti tik smurtaudamas prieš nukentėjusįjį ar/ ir gadindamas namuose esantį turtą.

7.9 Nors apeliantas skunde tikina, kad ranką jis susižalojo dar iki atvykstant pas T. J., tačiau tokių jo parodymų nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Nukentėjęs T. J. nepatvirtino, kad atvykęs G. M. buvo susižalojęs, tokių aplinkybių nenurodė ir kartu su G. M. buvęs A. K., nors akivaizdu, kad esant žymiems sužalojimams jų nepastebėti būtų neįmanoma. Tuo tarpu jei apeliantas ir buvo patyręs smulkių sužalojimų iki atvykstant pas T. J., kraujavimas būtų liovęsis.

8. Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų apie jo tariamai išsakytų grasinimų realų įvykdymą ar įgyvendinimą, tokią išvadą apylinkės teismas padarė remdamasis išimtinai nukentėjusiojo ir įvykio vietoje nebuvusio M. R. parodymais, kas rodo teismo šališkumą. Šie skundo argumentai taip pat nepagrįsti.

8.1 Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą, tai yra tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tik tai, kaip jį suprato nukentėjusysis - ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, todėl grasinančiojo asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą nėra svarbūs ( pvz. LAT nutartis Nr. 2K-410-693/2015). Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (LAT nutartis Nr. 2K-639/2010). Motyvai, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiajam, gali būti įvairūs (kerštas, chuliganiškos paskatos ir pan.), tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi.

8.2 Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad G. M. grasinimas buvo realus, nes grasindamas nužudyti nukentėjusiojo vaikus jis iki tol vartojo fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, vaikščiodamas po namus šaukė, kad juos „sunešios“ ir taip sakydamas sudaužė televizorių, kelis šviestuvus, virtuvėje esančią plautuvę ir maišytuvą, nukentėjusiajam sudarė pakankamą pagrindą manyti, jog grasinimai nužudyti jo vaikus yra realūs. Dėl to nukentėjusysis patyrė psichologinį diskomfortą, nervinę įtampą, nerimą, stresą. Kad nukentėjusysis T. J. buvo įbaugintas G. M., patvirtina ir tai, kad po įvykio dėl patirto smurto jis bijojo kreiptis ne tik į policijos įstaigą, bet ir į medikus, kitą rytą į jo namus atvykus M. R., pastarasis pamatė nukentėjusį išsigandusį ir šoko būsenos, nuolat kartojantį, kad „pasmaugs šunis ir dukrą“. Grasindamas G. M. būtent tokių padarinių ir norėjo, aiškiai suvokdamas savo elgesio bauginamąjį pobūdį. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti teismo išvadomis dėl grasinimų realumo ir pritaria, kad G. M. padaryta veika pagal nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius atitinka nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudėtį.

9. Skunde taip pat nurodoma, kad teismas padarė prieštaringas išvadas vertindamas neva G. M. grasinimus, nes kaltinime nurodė, kad apeliantas „grasino nužudyti nukentėjusiojo T. J. vaikus <...>", kai prokuroro pateiktame kaltinime buvo nurodytas konkretus vienas nepilnametis nukentėjusiojo vaikas. Šie skundo argumentai taip pat nepagrįsti.

9.1 Iš byloje ištirtų įrodymų matyti, kad apklausiamas nukentėjusysis T. J. jau pirmosios apklausos metu nurodė, kad G. M. aptariamo įvykio metu grasino nužudyti jo vaikus iš kurių vienas – nepilnametė dukra gyvenanti kartu su nukentėjusiuoju ( 1 t. b.l. 120). Tokias pat aplinkybes jis nurodė ir vėlesnių apklausų metu, bei apklausiamas apylinkės teisme (1 t. b.l. 125, 3 t. b.l. 10). Matyti ir tai, kad G. M. ikiteisminio tyrimo metu buvo pateiktas įtarimas nurodant, kad jis grasino „išsmaugti nukentėjusiojo vaikus, esant realiam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, tokiu būdu grasino nužudyti nukentėjusiojo T. J. vaiką – U. J. gim. ( duomenys neskelbtini )“. Iš tokio įtarimo akivaizdu, kad jis dviprasmiškas, nes tuo pačiu nurodoma, kad grasinta nužudyti tiek vaikus, tiek vieną vaiką – U. J., todėl apylinkės teismas visiškai pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu G. M. inkriminavo ištirtais įrodymais nustatytą aplinkybę, kad jis grasino nužudyti nukentėjusio vaikus. Kadangi ši aplinkybė buvo nurodyta ir prokuroro G. M. suformuluotame kaltinime, teismas pagrįstai kaltinimą patikslino, jo iš esmės nekeisdamas.

10. Apibendrinusi kolegija daro išvadą, kad apelianto kaltė dėl minėtų nusikalstamų veikų įrodyta, apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai pirmos instancijos teismo išvadų nepaneigia, todėl tenkinti G. M. prašymą ir išteisinti jį dėl šių nusikaltimų padarymo nėra pagrindo.

11. Tokiu būdu, apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas ir naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.

12. Apeliacinės instancijos teisme dalyvavęs nukentėjusiojo atstovas advokatas S. B. prašė iš nuteistojo G. M. nukentėjusiojo T. J. naudai priteisti išlaidas už jo dalyvavimą apeliacinės instancijos teisme atstovaujant nukentėjusįjį nagrinėjant nuteistojo apeliacinį skundą. Pagal teismui pateiktus dokumentus matyti, kad nukentėjusysis patyrė 170 Eur išlaidų šioms advokato paslaugoms apmokėti.

12.1 Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijose ( pvz. LAT nutartis Nr. 2K-16-895/2016).

12.2 Kaip matyti nuteistasis apskundė pirmosios instancijos teismo nuosprendį, o tai sąlygojo nukentėjusiojo teisinių paslaugų santykius su jo atstovu advokatu S. Butkevičiumi, kuris dalyvavo bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu ir atstovavo nukentėjusiojo interesus. Nuteistojo G. M. apeliacinis skundas buvo atmestas. Kadangi advokato nurodyta 170 eurų suma yra proporcinga suteiktoms atstovavimo paslaugoms ir nėra aiškiai per didelė, vadovaujantis BPK 105 straipsnio 6 dalies ir 106 straipsnio 2 dalies nuostatomis, patirtos proceso išlaidos apeliacinės instancijos teisme priteistinos iš apelianto.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo G. M. apeliacinį skunda atmesti.

Priteisti iš G. M. 170 Eur nukentėjusiajam T. J. jo atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidoms atlyginti.

Teisėjai Algirdas GaputisDaina VaidachavičienėEvaldas Vanagas