Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Danutės Milašienės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. Ž. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gegužės 27 d. nutarties, kuria ieškinys atsakovams A. Ž. , bankrutavusiai A. Ž. individualiai įmonei dėl žemės sklypo pripažinimo asmenine nuosavybe ir kt. atmestas civilinėje byloje Nr. 2-467-524/2008 pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ieškinį A. Ž. individualiai įmonei dėl bankroto bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė R. Ž. kreipėsi į A. Ž. individualios įmonės bankroto bylą nagrinėjantį teismą su ieškiniu atsakovams A. Ž. , bankrutavusiai A. Ž. individualiai įmonei dėl žemės sklypo pripažinimo asmenine nuosavybe ir kt. ir prašė: (1) pripažinti bankrutavusią A. Ž. individualią įmonę ir iš šios įmonės veiklos kylančias prievoles asmenine atsakovo A. Ž. nuosavybe; (2) žemės sklypą, esantį (duomenys meskelbiami), asmenine ieškovės nuosavybe; (3) prievolę L. A. pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. L2-2412-57 dėl 52 216,91 Lt - asmenine ieškovės prievole. Nurodo, kad 1999 m. nutraukta ieškovės ir atsakovo santuoka, buvę sutuoktiniai gyveno atskirai. Nurodė, kad atsakovas įkūrė individualią įmonę, tačiau ieškovė iš įmonės veiklos neįgijo jokio turto, nedalyvavo jos veikloje. Pažymi, kad žemės sklypą pirko iš skolintų pinigų, kurių negrąžinus teismas priteisė skolą iš ieškovės.

Teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovė neįrodė, jog verslu vertėsi tik vienas sutuoktinis A. Ž. , o verslo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesais. Jeigu teismas padarė išvadą, jog ieškovė iš įmonės veiklos gavo naudos, tai tuomet teismas turėjo motyvuoti ir nurodyti kokią konkrečiai naudą gavo ieškovė, kaip ir kokiu būdu tokią naudą gavo ir kt., tačiau teismas tokių aplinkybių netyrė. Tai, jog R. Ž. pagal darbo sutartį buvo priimta darbui į A. Ž. įmonę ir turėjo teisę atlikti atitinkamus veiksmus už įmonės savininką, nereiškia, jog tai buvo šeimos verslas ar kad įmonės duodama nauda buvo panaudota šeimos interesais. Kadangi šalių santuoka yra iširusi nuo 1999 m. pradžios, o teismo sprendimu nutraukta 1999 m. gruodžio 7 d., formalus ištuokos neįregistravimas neturėtų reikšti bendrą šeimos gyvenimą bei iš tokių santykių išplaukiančias sutuoktinių teises ir pareigas. Priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, civilinėje byloje pagal ieškovės ieškinį atsakovui A. Ž. dėl išlaikymo ir jo įsiskolinimo priteisimo, nustatyta, jog atsakovas A. Ž. pripažino, jog ilgą laiką neteikė išlaikymo nepilnametei dukrai, todėl tai duoda pagrindą išvadai apie šeimos santykių nebuvimą, jokios naudos iš A. Ž. įmonės verslo negavimą ir neturėjimą. Minėtoje byloje liudytojai patvirtino ieškovės teiginius, jog ieškovės ir atsakovo santuoka faktiškai iširo jau nuo 1999 m. pradžios ir nuo to laiko buvę sutuoktiniai kartu bendra šeima nebegyvena, bendro ūkio neveda, santuokinių ryšių nepalaiko, todėl nustačius tokias bylai reikšmingas aplinkybes negali būti kalbos apie įmonės gautą naudą ar tokios naudos panaudojimą šeimos interesams, jeigu tokia nauda būtų buvusi, nebūtų buvę pagrindo nei kreiptis į teismą dėl išlaikymo vaikui priteisimo, nei gyventi tik iš nedarbingumo išmokų. Byloje liko neįvertinti įrodymai - duomenys apie ieškovės turtinę padėtį. Remiantis bylos medžiaga akivaizdu, jog verslu išimtinai vertėsi A. Ž. , verslui nebuvo naudojamas bendras šeimos turtas, o iš jo gaunama nauda nebuvo naudojama šeimos poreikiams, šeima iš įmonės veiklos neįgijo jokio turto, ieškovė neprisidėjo prie įmonės veiklos, todėl darytina išvada, kad CK 3.113 straipsnio pagrindu bankrutuojančios A. Ž. įmonės kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti negalės būti išieškoma iš asmeninio ieškovės turto. Liko neįvertintos žemės sklypo įsigijimo aplinkybės, bei kad žemės sklypą ieškovė iš varžytynių įsigijo kaip asmeninį turtą, nors formaliai būdama santuokoje su atsakovu, t. y. jau santuokai iširus ir sutuoktiniams nebegyvenant bendra šeima. Šios aplinkybės yra svarbios ir esminės šiai bylai, tačiau teismas jų nevertino. Neteisinga teismo išvada, jog A. Ž. individualios įmonės turto nenustatyta, nes dėl teismo nutarties, kuria A. Ž. įpareigotas per teismo nustatytą laiką įmonės administratoriui perduoti įmonės dokumentus ir turtą pagal finansinę atskaitomybę, išduotas ir pateiktas vykdymui vykdomasis raštas nėra įvykdytas. Dėl šios priežasties negalima teismo išvada apie įmonės turto nebuvimą. Tik įvykdžius tokį teismo įpareigojimą ir paaiškėjus įmonės turto sudėčiai bei tokio turto vertei būtų galima konstatuoti faktą apie įmonės turto buvimą ar nebuvimą. Teismas, nurodydamas, jog reikalavimų tenkinimas nesukels teisinių pasekmių, nepagrįstai išsprendė ne visus byloje pareikštus ieškovės reikalavimus. Pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatytų imperatyvių reikalavimų. Taip pažeidžiamos ne tik CPK nuostatos, bet ir ieškovės teisės, nes nesuprantama, kokiu teisiniu pagrindu teismas atmetė pareikštus reikalavimus dėl žemės sklypo pripažinimo asmenine ieškovės nuosavybe bei prievolės pagal paskolos sutartis ieškovės prievole, nurodant, kad tokių reikalavimų tenkinimui nėra pagrindo, nes šių reikalavimų tenkinimas nesukels teisinių pasekmių.

Nagrinėjamu atveju įmonė laikoma sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, kol nebus paneigta CK 3.87 straipsnio 2 dalyje, 3.88 straipsnio 2 dalyje nustatyta prezumpcija. Apeliantė turėjo ją paneigti įrodydama, jog arba sutuoktinių turtas buvo padalintas, arba bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigė kitu būdu, arba verslu vertėsi tik atsakovas A. Ž. , įmonės vardu prisiimtos prievolės be apeliantės žinios, o iš verslo gautos pajamos nebuvo naudojamos šeimos interesais. Apeliantė šių aplinkybių neįrodė.Apeliantės nurodytas aplinkybes dėl liudytojų parodymų kitose bylose, reikia vertinti tame kontekste, kad parodymus dėl A. Ž. ir apeliantės bendro gyvenimo davė apeliantės artimieji – sesuo ir sesers vyras, todėl šie parodymai gali būti subjektyvūs. Be to, jie nepaneigia rašytinių įrodymų.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d.).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, Klaipėdos apygardos teismas 2007 m. birželio 8 d. nutartimi A. Ž. individualiai įmonei iškėlė bankroto bylą (b. l. 103).

Nagrinėjamu atveju apeliantė R. Ž. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria atmestas ieškinys pripažinti bankrutavusią A. Ž. individualią įmonę ir iš šios įmonės veiklos kylančias prievoles asmenine atsakovo A. Ž. nuosavybe, o žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbiami), pripažinti asmenine ieškovės nuosavybe, taip pat pripažinti, jog prievolė L. A. yra asmeninė ieškovės prievolė. Apeliantės teigimu, bankrutuojanti individuali įmonė buvo asmeninė jos sutuoktinio nuosavybė, tuo tarpu minėtą žemės sklypą ji pirko už skolintus pinigus, todėl šis sklypas asmeninis apeliantės turtas. Taigi siekiant patikrinti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą bei pagrįstumą, reikia atsakyti į du glaudžiai susijusius klausimus: kam priklauso įmonė bei ar galima ginčo žemės sklypą laikyti apeliantės asmenine nuosavybe.

Individualios įmonės turtinės atsakomybės teisinis reglamentavimas turi tam tikrų ypatumų, išskiriančių ją iš kitų juridinių asmenų. Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, todėl pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 2.50 straipsnio 4 dalį tokios įmonės turtas yra neatskirtas nuo įmonininko turto, taigi jeigu įmonės prievolėms įvykdyti neužtenka šios įmonės turto, už jos prievoles atsako įmonininkas savo turtu. Individuali įmonė, nors registruota vieno iš sutuoktinių vardu, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktą pripažįstama bendrąją jungtine nuosavybe. Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 str. 3 d.). Dėl to ir iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis ir jos turi būti tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto (CK 3.109 str.). Toks šių prievolių teisinis kvalifikavimas leidžia apsaugoti individualios įmonės kreditorių interesus ir drausmina bendraturčius sutuoktinius: turtą jie turi valdyti protingai, o prievoles vykdyti sąžiningai. Tik įrodžius, kad verslu vertėsi išimtinai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio žinios ar prieš jo valią ir verslo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesais, būtų galima daryti priešingą išvadą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-192/2007). Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje buvusio sutuoktinių turto – individualios įmonės – bendrumo prezumpcija nėra paneigta. Nors apeliantė R. Ž. teigia, jog santuoka su A. Ž. realiai nutrūko dar 1999 m. pradžioje, o ta aplinkybė, jog ji dirbo A. Ž. individualioje įmonėje, nesudaro pagrindo teigti, jog įmonės pelnas buvo naudojamas šeimos interesams, tačiau byloje esanti ir pirmosios instancijos teismo detaliai ištirta medžiaga neleidžia sutikti su tokiais apeliantės teiginiais ir laikyti jog santykiai tarp sutuoktinių buvo formalūs. Nors santuoka Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimu nutraukta dar 1999 m. gruodžio 7 d., tačiau ištuokos liudijimas ištuokos metrikų knygoje įrašytas tik 2006 m. spalio 17 d. Iki to laiko apeliantė su A. Ž. gyveno kartu, ką patvirtina byloje esantys liudytojos O. G. parodymai (t. 2, b. l. 37-38). Be to, iš A. Ž. suteikto įgaliojimo (t. 1, b. l. 61) bei iš buto pirkimo-pardavimo sutarties (t. 2, b. l. 5) matyti, jog A. Ž. ir R. Ž. veikė kaip sutuoktiniai. Kitų įtikinamų ir leistinų įrodymų, jog su A. Ž. bendro turto neturėjo, ūkio nevedė, apeliantė nepateikė (CPK 178 str.). Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nustatė, jog apeliantė neįrodė, jog įmonės veikloje nedalyvavo. Vėlgi, ieškinyje šią aplinkybę R. Ž. neigė, tačiau vėliau, atsakovams pateikus įrodymus, patvirtinančius, jog įmonės veikla iš esmės rūpinosi R. Ž. (t. 1, b. l. 61, 62, 64-65, 67-148), apeliantė sutiko dalyvavusi įmonės veikloje, tačiau tvirtino, jog byloje nėra įrodymų, kad įmonės pelnas buvo naudojamas šeimos reikmėms, dėl to laikytina, jog verslas išimtinai A. Ž. . Atkreiptinas dėmesys, kad, priešingai nei teigia apeliantė, ne atsakovai, o apeliantė R. Ž. turėjo teismui pateikti įrodymus, kad įmonės pelnas nebuvo naudojamas šeimos interesams. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į CK 3.88-3.89 straipsnių nuostatas. Pagal CK 3.89 straipsnio 2 dalį asmuo, neigiantis sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją, privalo įrodyti, kad ginčo turtas nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad įmonė nėra bendroji jungtinė nuosavybė. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, jog atmetami apeliantės argumentai, susiję asmenine jos nuosavybe bei su Klaipėdos miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. N2-972-232/2007 dėl išlaikymo priteisimo nustatytomis aplinkybėmis, nes nėra pagrindo teigti, kad įmonė yra išimtinai A. Ž. nuosavybė (CPK 185 str.). Kartu darytina išvada, jog tokiu atveju tiek įmonė, tiek kitas santuokos metu įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.88 str. 1 d. 1, 3-4 p.).

Pasisakydama dėl ginčo žemės sklypo nuosavybės klausimo, teisėjų kolegija nesutinka su atskirojo skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neanalizavo žemės sklypo įsigijimo aplinkybių, nes teismui konstatavus, jog ginčo žemės sklypas yra bendroji jungtinė nuosavybė, jo įsigijimo aplinkybės, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, klausimo išsprendimui įtakos neturi. Apeliantė taip pat tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neanalizavo įrodymų, susijusių su bloga apeliantės finansine būkle. Kolegijos nuomone, nepriklausomai nuo to, kokia jos finansinė padėtis, nustatytos aplinkybės nepaneigtų skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo ir teisėtumo, nes pats savaime nustatytas tokios padėties faktas nei paneigtų, nei patvirtintų jos dalyvavimo atsakovo įmonės veikloje. Kartu atkreiptinas dėmesys, jog apeliantė, tvirtindama apie ribotas finansines galimybes, nepateikė teismui visų įrodymų (išskyrus tai, jog skolinosi pinigus iš L. A. ), patvirtinančių, jog 89 000 Lt kainavęs ginčo sklypas buvo įsigytas už jos asmenines ir/ar skolintas lėšas (CPK 178 str.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad atskirojo skundo motyvai dėl bankrutuojančio įmonės turto nustatymo nesusiję su R. Ž. pareikštais reikalavimais, todėl turėjo būti analizuojami nagrinėjant bankroto bylą ir negali būti pagrindu naikinti skundžiamą teismo nutartį.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija pareiškėjos atskirojo skundo netenkina, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palieka nepakeistą (CPK 329 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gegužės 27 d. nutartį palikti nepakeistą.