Panevėžio apygardos teismo nutartis

2009-06-18 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-327-72-2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-06-18
Bylos Nr.
1A-327-72-2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Nijolė Sušinskienė, Tomas Zdanavičius, Ričardas Gilys
Nuteistasis
G. N., S. N.
Advokatai
Antanas Cemnolonskas
Pranešėjas Tomas Zdanavičius Baudž. byla Nr.1A-327-72/2009Teisėjas Donatas Jatužis Procesinio sprendimo kategorija(S)2.4.6.PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTIS Baudž.byla Nr.1A-00265-145-2006-592009 m. birželio 18 d. Procesinio sprendimo kategorijaPanevėžys1.2.14.5.3;2.4.8.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Nijolės Sušinskienės, Ričardo Gilio, sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei, dalyvaujant prokurorui Ignui Railai, gynėjams advokatams Antanui Cemnolonskui, Gintautui Gaspariūnui, nuteistajam G. N., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. N. ir S. N. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 19 d. nuosprendžio, kuriuo G. N. pripažintas kaltu pagal LR BK 180 str. 1 d. ir jam paskirta aštuoniasdešimt parų arešto bausmė, S. N. pripažintas kaltu pagal BK 180 str. 1 d. ir jam paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 66 str., S. N. ir G. N. į paskirtą bausmės laiką įskaitytas laikas išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2008-06-22 iki 2008-06-23.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. N. ir G. N. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje ir būdami neblaivūs, 2008 m. birželio 22 d., apie 16.53 val., Panevėžyje, prie (duomenys neskelbtini) pastato, pavartodami fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą, o būtent: G. N. dujų balionėliu papurškus nukentėjusiajam A. N. į veidą dujų, bendrais veiksmais sudavė A. N. rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas ne mažiau kaip 15 smūgių, tuo padarydami nukentėjusiajam poodines kraujosruvas dešiniajame paakyje, akies obuolio junginėje, ausų kaušeliuose, juosmens dešinėje, nugaros dešinėje ir kairėje, krūtinės ląstos dešinėje ir kairėje pusėse, dešiniame žaste, dešinės kaktos pusės nubrozdinimą, nugaros dešinės ir kairės pusės, kairio peties sričių nubrozdinimus – nežymų sveikatos sutrikdymą, taip palaužė nukentėjusiojo A. N. pasipriešinimą ir pagrobė svetimą, A. N. priklausantį turtą – mobiliojo ryšio telefoną NOKIA 3310 su Sim kortele, bendros 130 litų vertės.

Nuteistasis G. N. skundžia 2009 m. kovo 19 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį ir prašo jį jo atžvilgiu panaikinti, jį išteisinti. Nurodė, kad teismas nepagrįstai jo parodymus vertino kritiškai motyvuodamas tuo, jog jie yra nenuoseklūs. Dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo neprisipažino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme. Buvo įsigijęs dujų balionėlį, tačiau įvykio metu jo neturėjo. Dujų balionėlį turėjo S. N. ir tai jis pripažino. Apeliantas teigia, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad jis turėjo dujų balionėlį ir juo papurškė nukentėjusiajam, nors pats nukentėjusysis negalėjo nurodyti kas jam papurškė dujų balionėliu. Nepagrįstai teismas konstatavo ir tai, jog jis prieš nukentėjusįjį vartojo fizinį smurtą. Šios aplinkybės niekada nepripažino ir jos nepatvirtino nei S. N., nei nukentėjusysis, nei liudytojos S. K. ir S. U.. Be to, nukentėjusysis nėra nurodęs, jog vienu metu jį būtų mušę du asmenys. Jis su S. N. apiplėšti nukentėjusiojo nesitarė, prieš nukentėjusįjį smurto nevartojo, jo mobilaus ryšio telefono nepaėmė ir netgi nematė, kokiomis aplinkybėmis tą telefoną paėmė S. N., todėl teismo išvada, kad jis dalyvavo plėšime visiškai nepagrįsta.

Nuteistasis S. N. skundžia 2009 m. kovo 19 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį ir prašo jį pakeisti, veiką iš BK 180 str. 1 d. perkvalifikuoti į BK 284 str. 1 d. ir paskirti švelnesnę bausmę. Nurodė, kad nepadarė plėšimo, todėl su veikos kvalifikacija nesutinka. Taip pat nesutinka ir su paskirta laisvės atėmimo bausme, nes teismas neįvertino lengvinančių atsakomybę aplinkybių. Teismas rėmėsi tik tais parodymais, kurie atitinka ikiteisminiame tyrime nustatytą veikos kvalifikaciją, klaidingai vertino ne tik jo, bet ir nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, duotus teisme. Prisipažino, kad nukentėjusiojo atžvilgiu vartojo fizinį smurtą, tačiau niekada nenurodė, kad smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo siekdamas jį apiplėšti, nes apiplėšti jo negalvojo. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, tiek ir dabar tvirtina, kad telefoną rado įvykio vietoje ant žemės ir jį paėmė nežinodamas, kam jis priklauso. Tik po apklausos suprato, kad telefonas priklauso nukentėjusiajam. Be to pats nukentėjusysis negalėjo nurodyti, kaip iš jo rūbų kišenės dingo telefonas. Apeliantas teigia, jog jau alaus bare tarp jo ir nukentėjusiojo kilo konfliktas, nes nukentėjusysis reikalavo atiduoti jo raktus, kurių niekada neturėjo. Jiems išėjus į lauką, konfliktas tęsėsi toliau ir jis nukentėjusįjį sumušė neturėdamas tikslo iš jo ką nors pagrobti. Todėl jo veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 180 str. 1 d., nes ji atitinka tik įstatyme numatytus viešosios tvarkos pažeidimo požymius. Kaltu iš esmės prisipažino, tačiau teismas nepripažino tai atsakomybę lengvinančias aplinkybes tik todėl, kad nepripažino, jog nusikaltimą padarė su savo broliu G. N.. Su G. N. nesitarė dėl jokios nusikalstamos veikos darymo, nematė, kad jis prieš nukentėjusįjį būtų pavartojęs kokius nors smurtinius veiksmus. Niekas nei ikiteisminiame tyrime, nei teisme nenurodė, jog G. N. nukentėjusiajam būtų sudavęs kokius nors smūgius. Apeliantas mano, jog teismo aiškinimas ir daroma išvada, kad ir G. N. dalyvavo nusikaltime remiantis vien tuo, jog nukentėjusiajam iš abiejų pusių padaryta ne mažiau kaip 15 smūgių yra tik prielaida, kuri negali būti vertinama kaip įrodymas, nes to nepatvirtina daugiau jokie kiti byloje esantys duomenys. Niekas teisme nepaneigė ir nepatvirtino ir tokios prielaidos, jog jis smūgius sudavė apeidamas nukentėjusįjį iš abiejų pusių, ar kad nukentėjusysis galėjo ir sukiotis, kai jis jį spardė. Pirminiai jo ir G. N. parodymai dėl to, kuris iš jų turėjo dujų balionėlį yra neobjektyvūs, nes buvo duoti esant dar neblaiviems, tačiau teismas kažkodėl jais daugiausiai rėmėsi, o nesirėmė parodymais, kuriuos davė laisvai teisme.

Nuteistasis ir gynėjai advokatai teismo posėdyje prašo apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 str. 3 d.).

Nuteistasis G. N. skunde nurodė, kad nepagrįstai buvo nuteistas, nes jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, o nuteistasis S. N. nesutinka su veikos kvalifikacija pagal BK 180 str. 1 d. nurodydamas, jog nukentėjusįjį mušė neturėdamas tikslo jį apiplėšti. Tačiau išnagrinėjusi apeliacinių skundų argumentus, skundžiamą nuosprendį bei kitą teismui pateiktą medžiagą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis BPK 20 str. 5 d. reikalavimais, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai S. N. ir G. N. pripažino kaltais pagal BK 180 str. 1 d. bei paskyrė jiems bausmes. Skundžiamajame nuosprendyje nurodyti priimto sprendimo argumentai atitinka faktines bylos aplinkybes bei padarytos pagrįstos išvados dėl nuteistųjų pripažinimo kaltais. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo padarytų išvadų ar jomis abejoti, todėl su jomis sutinka. Apylinkės teismas byloje esančius įrodymus tyrė ir juos vertino kaip visetą įrodymų, neatskirdamas vienų įrodymų nuo kitų, pagrįstai juos susiedamas tarpusavyje. Apie visus surinktus bei įvertintus įrodymus teismas pasisakė nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, konstatuoja, kad vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė.

Nors nuteistasis G. N. skunde ir nurodė, kad jokio nusikaltimo nepadarė, nukentėjusiojo nemušė ir jo neapiplėšė, o nuteistasis S. N. nurodė, kad nukentėjusįjį mušė, tačiau ne siekdamas apiplėšti, o telefoną rado ant žemės ir jį paėmė nežinodamas kam jis priklauso, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartus įrodymus, daro išvadą, kad nuteistieji G. N. ir S. N. pagrįstai pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 180 str. 1 d. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje surinkta pakankamai nuteistųjų kaltę patvirtinančių įrodymų. Tokie įrodymai yra nukentėjusiojo A. N., liudytojų A. T., S. U., S. K., R. B., T. D., K. V., S. S., specialisto išvada Nr. G 919/08(05) ( T. 1, b. l. 19), asmens kratos protokolas ( T. 1, b. l. 64) bei kita rašytinė bylos medžiaga. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistųjų parodymus vertino kritiškai, nes jie kiekvienu metu aiškino vis skirtingas įvykio aplinkybes, kurias teismas išsamiai aptarė ir nurodė nuosprendžio motyvuojamoje dalyje. Su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu teisėjų kolegija visiškai sutinka. Taip pat teismas pagrįstai S. N. prisipažinimą, kad jis neva vienas sumušė nukentėjusįjį ir nuo žemės pavogė jo telefoną, pripažino tik kaip siekimu sušvelninti savo ir apginti brolio G. N. poziciją, nes tokius nuteistojo S. N. parodymus paneigia kiti byloje esantys ir teismo posėdžio metu ištirti įrodymai. Nukentėjusysis A. N. parodė, kad buvo alaus bare (duomenys neskelbtini), kuriame buvo ir nuteistieji. Abu nuteistieji buvo girti ir kabinėjosi prie baro lankytojų bei barmenės. Kad G. N. būdamas alaus bare priekabiavo prie lankytojų, patvirtino ir liudytoja apklausta baro barmenė A. T. ( T. 1, b. l. 176-177). A. N. parodė, kad paprašė nuteistųjų ramintis ir jie kurį laiką buvo nusiraminę. Tačiau kiek vėliau jie sukėlė bare muštynes, kuriose jis nedalyvavo. Išėjo namo, tačiau eidamas prisiminė, jog bare paliko raktus. Sugrįžo į barą, tačiau raktų neradęs, vėl išėjo. Jam einant (duomenys neskelbtini) gatve, jį pasivijo abu nuteistieji ir iš nugaros pusės papurškė dujų į akis bei spyrė į nugarą, po ko nugriuvo ant žemės. Jį spardė, karts nuo karto papurkšdami dujų. Galvą dengėsi rankomis, kad galėtų apsisaugoti, todėl pasakyti, kiek kuris iš nuteistųjų sudavė jam smūgių, negali, tačiau jautė, kad jį gulintį spardė abu nuteistieji ( T. 1, 13-16). Liudytoja S. U. patvirtino mačiusi, kaip du vyriškai spardo gulintį vyriškį, apie ką pranešė policijai ( T. 1, b.l. 39). Liudytoja S. K. patvirtino mačiusi, kaip du vyriškiai buvo pasilenkę prie vieno vyriškio ( T. 1, b.l. 41). Kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas T. D. patvirtino gavęs pranešimą, kad nukentėjusįjį mušą du asmenys, kas iš dalies patvirtina nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, kad abu apeliantai pavartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog nuteistųjų parodymai akivaizdžiai prieštarauja ir 2008-09-16 Mykolo Romerio universiteto, teismo medicinos instituto specialisto išvadai Nr. G 919/08 (05), kuria A. N. nustatytos poodinės kraujosruvos dešiniam antaky, akies obuolio junginėje, ausų kaušeliuose, juosmens dešinėje, nugaros dešinėje ir kairėje, krūtinės ląstos dešinėje ir kairėje pusėse, dešiniam žaste, nubrozdinta dešinės kaktos pusė, nugaros dešinė ir kairė, kairio peties sričių oda, t. y. sužalojimai padaryti suduodant ne mažiau kaip15 smūgių ( T. 1, b. l. 19). Nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, nukentėjusiajam padarytų sužalojimų kiekis, jų lokalizacija tiek dešinėje, tiek ir kairėje kūno pusėse, smūgių intensyvumas, tarp jų ir dujų balionėlio panaudojimas smūgių sudavimo metu patvirtina, kad nukentėjusysis buvo mušamas iš abiejų pusių ir abiejų nuteistųjų. Teismas pagrįstai pripažino, jog dujų balionėlį įvykio metu turėjo ir jį panaudojo G. N.. Nors jis ir neigia šią aplinkybę, tačiau pirminiai ikiteisminio tyrimo metu tyrėjui duoti parodymai, kad jis turėjo ir visada nešiojosi dujų balionėlį bei S. N. pirminiai parodymai, kad jis dujų balionėlio neturėjo, ką patvirtino ir papildomos apklausos metu, įrodo, jog dujų balionėlis buvo pas G. N.. O tai, kad S. N. tik jam pareiškus galutinį įtarimą prisipažino turėjęs dujų balionėlį ir jį panaudojęs, rodo, jog nuteistasis mėgina apginti brolio G. N. poziciją, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Nuteistojo S. N. versijos, jog jis pats gynėsi nuo jį užpuolusio nukentėjusiojo, nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys, kaip nepatvirtina ir šios aplinkybės, jog jis telefoną rado ant žemės, o ne pagrobė. Kaip matyti iš teismui pateiktos medžiagos, S. N. pats asmeniškai telefono nukentėjusiajam negrąžino, nors vienoje iš apklausų buvo nurodęs, jog suprato, kad nuo žemės paėmė nukentėjusiojo telefoną (T. 1, b. l. 56), jo negrąžino ir atvykus policijos pareigūnams, kas rodo, jog nuteistasis S. N. turėjo tikslą užvaldyti svetimą turtą – mobiliojo ryšio telefoną. Visos byloje esančios aplinkybės įrodo, jog nuteistieji užvaldė svetimą turtą iš karto po smurto pavartojimo, todėl suvokė, kad pagrobia nukentėjusiojo turtą smurtu palaužę nukentėjusiojo valią ir atėmę jam galimybę priešintis. O tai, kad S. N. skunde nurodė, jog mobilųjį telefoną paėmė nuo žemės, o ne iš nukentėjusiojo, kad išankstinio sumanymo naudojant smurtą užvaldyti svetimą turtą neturėjo, esminės reikšmės veikos kvalifikacijai neturi, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Be to, visi į įvykio vietą buvę atvykę policijos pareigūnai R. B., T. D., K. V., S. S. patvirtino, kad nukentėjusysis jiems iš karto pranešė apie iš jo pagrobtą mobiliojo ryšio telefoną, kas iš dalies patvirtina, jog prieš nukentėjusįjį buvo įvykdytas plėšimas. Teismas netikėti nukentėjusiuoju, jog prieš jį buvo įvykdytas plėšimas, neturi jokio teisinio pagrindo. Byloje nėra jokių duomenų, kodėl nukentėjusysis turėtų apkalbėti nuteistuosius, tokių duomenų nenurodė ir nuteistieji. Remdamasis tuo, kas aukščiau išdėstyta, teisėjų kolegija laiko, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino abu nuteistuosius kaltais, įvykdžius plėšimą. Nuteistųjų veika pagal BK 180 str. 1 d. kvalifikuota teisingai, todėl išteisinti G. N. bei perkvalifikuoti S. N. veiką iš BK 180 str. 1 d. į BK 284 str. 1 d. nėra jokio pagrindo.

Apeliantas S. N. skunde nurodė, kad savo kaltę iš esmės pripažino, tačiau teismas nepagrįstai to nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau iš jo duotų parodymų teisme matyti, kad jis iš esmės neprisipažino apiplėšęs A. N., to nepripažino ir apeliaciniame skunde. Nuteistasis S. N. teisme prisipažino, jog pats buvo užpultas A. N. ir nuo jo gynėsi, sudavė vienas kitam smūgius, prisipažino nukentėjusiajam purškęs dujų balionėliu, taip pat teigė nusikalstamą veiką padaręs vienas. Tačiau tokie S. N. parodymai paneigti teismo ištirtais ir įvertintais įrodymais. Todėl pirmosios instancijos teismas S. N. prisipažinimo pagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes jis iš esmės nepripažino teismo įrodytomis konstatuotų aplinkybių.

Apeliantas S. N. nesutinka su teismo jam paskirta bausme ir prašo ją sušvelninti. Tačiau toks apelianto prašymas laikomas nepagrįstu. Panevėžio miesto apylinkės teismas, skirdamas S. N. bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais LR BK 54 str., ir kitomis Baudžiamojo kodekso bendrojoje dalyje esančiomis bausmių skyrimo taisyklėmis. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, nurodė, kad S. N. padarė tyčinį baigtą apysunkį nusikaltimą nuosavybei ir žmogaus sveikatai. Atsižvelgė į jo asmenybę, t. y., kad administracine tvarka nebaustas (T. 1, b. l. 111), priklausomybių ligų ir psichiatrinio kabineto įskaitose neregistruotas ( T. 1, b. l. 113), pagal gyvenamąją vietą, adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, charakterizuojamas gerai ( T. 1, b. l. 111), prieš tai teistas 7 kartus už turtinius ir smurtinį nusikaltimus ( T. 1, b. l. 80-84), teistumas neišnykęs. Teismas, skirdamas S. N. bausmę, atsižvelgė ir į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, yra dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės: nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 1 p., 9 p.). S. N. nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą ir pagal BK 27 str. 1 d. nuostatą tai vertintina kaip nusikaltimų recidyvas. Todėl teismas, atsižvelgęs į nuteistojo padidintą pavojingumą visuomenei, pagrįstai jam skyrė laisvės atėmimo bausmę (BK 56 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aukščiau paminėtas aplinkybes, S. N. paskyrė laisvės atėmimo bausmę savo trukme didesnę nei sankcijos vidurkis. Įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistajam S. N. paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, yra adekvati jo padarytam nusikaltimui, todėl negali būti laikoma aiškiai per griežta, pagrindo sumažinti paskirtą bausmę nėra, todėl prašymas netenkintinas.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-03-19 nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

Nuteistųjų S. N. ir G. N. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas Tomas Zdanavičius Vytautas NorkūnasTeisėjai Nijolė SušinskienėRičardas Gilys