- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-10-05
- Bylos Nr.
- P-180-85-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Algirdas Taminskas (pirm.), Stasys Gudynas, Nijolė Piškinaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- F. J.
- Atsakovas
- Marijampolės apskrities viršininko administracijai
- Kategorijos
- 66.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno, Nijolės Piškinaitės (pranešėja), Algirdo Taminsko (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo F. J. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A15-1815/2005 pagal F. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo F. J. skundą atsakovui Marijampolės apskrities viršininko administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo. Teisėjų kolegija
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
Pareiškėjas F. J. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Marijampolės apskrities viršininko administracijos (toliau – ir Marijampolės AVA) 2005 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. S-220, kuriuo atsisakyta jam neatlygintinai suteikti žemės sklypą, ir įpareigoti atsakovą pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 3 punktą neatlygintinai suteikti jam 29 ha 3796 kv.m. ploto žemės sklypą už Lenkijoje, Pogoželec kaime, Gibų valsčiuje L. J. turėtus žemės sklypus iki įkeldinimo į Lietuvos valstybės teritoriją. Nurodė, kad jo prosenelis L. J. su šeima po 1939 m. buvo įkeldinti į Lietuvos Respublikos teritoriją iš nuosavybės teise turėto ūkio Lenkijos teritorijoje. Jis Šakių rajono žemėtvarkos skyriui 2004 m. balandžio 30 d. pateikė prašymą dėl žemės sklypo suteikimo neatlygintinai vadovaujantis minėtu Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 3 punktu už Lenkijoje, Pogoželec kaime, Gibų valsčiuje L. J. 15 ha ir 29 ha 3796 kv.m ploto turėtus žemės sklypus. Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 3 punktas nustato du reikalavimus nuosavybės perdavimui neatlygintinai - žemės nuosavybės turėjimas Lenkijos ar Vokietijos valstybės teritorijoje iki perkėlimo bei pats perkėlimo faktas. Jo prosenelio L. J. ir jo šeimos įkeldinimo į Lietuvos Respubliką faktas yra patvirtinamas atsakovui pateiktais archyviniais dokumentais. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2004 m. spalio 13 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad L. J. (E.) yra F. J. prosenelis, pažymint sprendime, jog juridinis faktas nustatomas valstybinio žemės sklypo suteikimui neatlygintinai. Priėmus šį sprendimą 2005 m. sausio 7 d. raštu jis pakartotinai paragino atsakovą tinkamai įvykdyti jo kompetencijai priskirtus veiksmus. 2005 m. kovo 31 d. raštu Nr. S-220 atsakovas informavo, kad prašymas dėl žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai į prosenelio L. J. iki perkėlimo Lenkijos valstybėje valdytą žemę negali būti tenkinamas. Atsakovas nurodė, kad proseneliai ir provaikaičiai nelaikomi šeimos nariais ir neturi teisės į neatlygintiną žemės sklypo suteikimą pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 3 punktą. Teigė, kad atsakovas netinkamai aiškino ir taikė pastarąją teisės normą. Faktas, kad jis, būdamas L. J. proanūkiu, gali pretenduoti į neatlygintiną žemės sklypų suteikimą, jau yra konstatuotas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Atsakovas ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui buvo pateikęs argumentus, kad jo giminystės ryšys su L. J. pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 3 punktą neleidžia pretenduoti į neatlygintiną žemės sklypo suteikimą, dėl ko teismo sprendimas neturės norimų teisinių pasekmių. Šiuos argumentus teismas atmetė kaip nepagrįstus. Tokiu būdu, šioje byloje taikytina Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalis, numatanti, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, o šios konstatuotos aplinkybės šioje byloje turi prejudicinę galią. Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 3 punktas nedetalizuoja, kas turėtų būti priskiriamas prie asmenų, galinčių pretenduoti į neatlygintiną žemės sklypų suteikimą. Atsakovas, aiškindamas šią teisės normą, nenurodo, kodėl Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 3 punkte įvardinta „šeimos“ sąvoka sietina su artimos giminystės (Civilinio kodekso (CK) 3.135 str.), o ne giminystės apskritai sąvoka (CK 3.130 str.). Faktas, kad proseneliai ir provaikaičiai yra priskirtini prie tiesiosios giminystės linijos (CK 3.132 str. l d.), taip pat paveldint pagal įstatymą (CK 5.11 str.), provaikaičiai, kartu su seneliais yra priskirtini prie trečios eilės įpėdinių, rodo, kad ir „šeimos“ sąvoka, vartojama Žemės reformos įstatyme, neturi būti sutapatinama su artima giminyste, o turi būti aiškinama prisirišant prie tiesiosios giminystės sąvokos (CK 3.132 str.).
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2005 m. rugsėjo 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nurodė, kad Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkte neatlygintinas žemės suteikimas nuosavybėn yra siejamas su konkrečios šeimos, kuriai priklausė žemė, nario statusu. Tokia minėtos teisės normos taikymo praktika suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. rugpjūčio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-704-04. Pareiškėjui neatlygintinai nuosavybėn suteiktas 8 ha žemės sklypas už buvusio savininko G. J. nuosavybės teisėmis iki įkeldinimo į Lietuvos teritoriją valdytą 8 ha žemės sklypą Lenkijos Suvalkų apskrities Gibų valsčiuje, Pogoželic kaime. Taigi pareiškėjas savo teises neatlygintinai gauti žemės sklypą siejo su G. J. šeimos nario statusu. Įrodymų, kad L. J. ir G. J. buvo vienos šeimos nariai, pareiškėjas nepateikė. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad minėti asmenys buvo skirtingų šeimų nariai. Lenkijos valstybinio archyvo 2003 m. gegužės 9 d. pažymoje Nr. 843-50/03 nurodyta, kad G. J. ir L. J. buvo atskirų ūkių savininkai. Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2004 m. balandžio 15 d. pažymėjimo Nr. 2097 ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2002 m. sausio 11 d. pažymėjimo Nr. S-4547-E matyti, kad Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos įgaliotinio gyventojų perkėlimo archyviniame fonde, gyventojų 1941 m. vasario 25 d. per Kalviškių punktą atvykusių į Lazdijų evakuacijos punktą ir 1941 m. vasario 27 d. išvykusių iš jo į Šakių apskritį, sąraše L. J. ir G. J. šeimos buvo įrašytos atskirai. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2002 m. rugsėjo 11 d. pažymėjime Nr. T-1536-E nurodyta, kad Šakių apskrities ūkių, kurių savininkai yra repatrijavę į Vokietiją, 1941 m. lapkričio 27 d. sąraše įrašytas Giškabūdžio valsčiaus Katilių kaimo buvęs savininkas A. A. , minėtame kaime turėjęs 15,70 ha žemės, o skiltyje „Dabartinio valdytojo pavardė-vardas“ įrašyti J. G. ir J. T.. Taip pat tame pačiame archyvo pažymėjime nurodyta, kad Visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo 1942 m. gegužės 27 d. žiniose, Šakių apskrities gyventojo J. G. buto-ūkio lape įrašyti: J. G., šeimos galva, ūkininkas, šeimininkas be samdinių; žmona F.; sūnūs: G., J.; J. T. , šeimos galva, ūkininkas, šeimininkas be samdinių; motina J. J. . Iš šio dokumento matyti, kad L. J. nėra įrašytas į G. J. šeimos sudėtį, o kartu su L. J. įkeldinta E. E. įrašyta į J. T. šeimą. Kadangi byloje surinkti įrodymai nepatvirtina pareiškėjo priklausomybės L. J. šeimai, todėl pagrįstai jo prašymas dėl žemės sklypo suteikimo neatlygintinai už L. J. turėtą žemę nebuvo patenkintas. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. spalio 13 d. sprendimas neįpareigoja atsakovo priimti pareiškėjui palankų sprendimą. Pareiškėjas, padavęs prašymą, siekė gauti neatlygintinai žemės sklypą už L. J. Lenkijoje nuosavybės teise valdytą žemę. Šiam tikslui pasiekti buvo reikalinga patvirtinti L. J. ir pareiškėjo giminystės ryšį. Todėl apylinkės teismas pagrįstai svarstė F. J. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Šiuo atveju pareiškėjo minėtos subjektinės teisės atsiradimas priklauso ne tik nuo teismo sprendimu nustatyto juridinę reikšmę turinčio fakto, bet nuo faktų komplekso (įkeldinimo fakto patvirtinimo, fakto apie turėtą Lenkijos teritorijoje žemę patvirtinimo ir t.t). Ypatingosios teisenos bylose teismas nesprendžia subjektinės teisės atsiradimo klausimų. Jis šiuo atveju nekompetentingas nustatinėti visų aplinkybių, nuo kurių priklauso konkrečios subjektyvinės teisės atsiradimas. Šiose bylose teismas privalo išsiaiškinti, ar prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas gali turėti juridinę reikšmę ar ne. Teismas negali spręsti klausimo atsiras ar neatsiras teisiniai padariniai, kurių siekia pareiškėjas, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Žemės sklypo suteikimo pareiškėjui neatlygintinai klausimo išsprendimas priklauso atsakovo kompetencijai.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruodžio 9 d. nutartimi Kauno apygardos administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 16 d. sprendimą paliko nepakeistą, o apeliacinį skundą atmetė. Teismas nurodė, kad Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyti kriterijai, kuomet gali būti nuosavybėn neatlygintinai suteiktas žemės sklypas. Tai: 1) žemės turėjimas nuosavybės teise Lenkijos ar Vokietijos teritorijose; 2) piliečio šeimos įkeldinimo į Lietuvos teritoriją po 1939 metų faktas. Pareiškėjui pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punktą neatlygintinai nuosavybėn buvo suteiktas 8 ha žemės sklypas už buvusio savininko G. J. nuosavybės teisėmis iki įkeldinimo į Lietuvos teritoriją valdytą 8 ha žemės sklypą Lenkijos Suvalkų apskrities Gibų valsčiuje, Pogoželic kaime. Taigi, pareiškėjas savo teises neatlygintinai gauti žemės sklypą siejo su G. J. šeimos nario statusu. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-8513-02/2004 nustatė, kad L. J. (Efimovas) yra F. J. prosenelis. Pareiškėjas Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą teisę jau buvo realizavęs, kuomet už G. J. nuosavybės teise valdytą žemę pareiškėjui buvo suteiktas žemės sklypas. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad L. J. ir G. J. buvo vienos šeimos nariai ir tokių įrodymų į bylą pareiškėjas nėra pateikęs. Priešingai, byloje yra archyvo pažymėjimas, kuriame nurodoma, kad L. J. buvo kitos, bet ne G. J. šeimos narys. Teismas pažymėjo, kad teisine prasme pareiškėjas, būdamas vienos šeimos nariu, vienu ir tuo pačiu metu negali būti ir kitos šeimos nariu. Kadangi byloje esantys įrodymai nepatvirtina pareiškėjo priklausymo L. J. šeimai, todėl naikinti pirmos instancijos teismo sprendimo nėra teisinio pagrindo.
IV.
2006 m. sausio 17 d. Vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu. Pareiškėjas mano, kad teismas šioje byloje netinkamai išaiškino ir pritaikė Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio l dalies 3 punktą, numatantį, kad žemė Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 m. iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:
1. Sprendžiant, ar pareiškėjas priskirtinas prie L. J. šeimos ir ar gali naudotis tokios šeimos nario statusu, buvo netinkamai pritaikytas Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio l dalies 3 punktas. Teismai nurodė, jog pareiškėjas sieja save su G. J. šeimos nario statusu, o L. J. buvo kitos šeimos narys, ką pagrindžia Lenkijos centrinio valstybės archyvo 2003 m. gegužės 9 d. pažymėjimas bei Lietuvos Centrinio valstybės archyvo 2002 m. rugsėjo 11 d. ir 2004 m. balandžio 15 d. pažymėjimai.
2. Lenkijos valstybinio archyvo 2003 m. gegužės 9 d. pažymėjime nėra nurodyta, kad G. ir L. J. buvo skirtingų ūkių savininkai. Šiame pažymėjime kaip ūkio savininkas yra minimas tik G. J., tuo tarpu L. J. pažymėjime minimas kaip nekilnojamojo turto - žemės sklypo savininkas, kas rodo, kad iš šio pažymėjimo galima daryti išvadą, jog šie asmenys buvo nekilnojamojo turto, tačiau nebūtinai skirtingų ūkių savininkai.
3. Vertindamas 2002 m. rugsėjo 11 d. Lietuvos Centrinio valstybės archyvo pažymėjimą, teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog visuotinis Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymas, kurio duomenys pateikiami šiame pažymėjime, buvo atliktas 1942 m., o L. J. mirė 1941 m. gegužės mėnesį. Akivaizdu, jog po mirties L. J. negalėjo būti Įrašytas ne tik į G. J. šeimos sudėtį, bet ir į bet kokią kitą. Tuo tarpu J. J. (L. J. žmonos) įrašymas į G. J. buto - ūkio lapą faktas visų pirma paneigia teismo išvadą dėl skirtingų šeimų buvimo, o antra - įrodo, kad jei būtų gyvas L. J. , į šį buto - ūkio lapą būtų įrašytas ir jis. Pareiškėjas mano, kad
4. Pateikiamoje Lietuvos Centrinio valstybes archyvo 2005 m. gruodžio 30 d. pažymoje Nr. R4-5259 tiek G. J., tiek L. J. , tiek ir J. J. (su jais ir kiti šeimos nariai) yra įvardijami kaip tą pačią dieną ir kartu per Kalviškių punktą atvykę į Lazdijų evakuacijos punktą ir po poros dienų išvykę į Šakių rajoną asmenys. Perkėlimas ne pavieniai, o kartu visų šių asmenų iš Lenkijos valstybės teritorijos rodo apie vienos šeimos narių, o ne kelių šeimų perkėlimą.
5. Lietuvos Centrinio valstybės archyvo 2005 m. gruodžio 30 d. pažyma Nr. R4-5260 apie G. J. buto ūkio lapo įrašus taip pat patvirtina apie visų šiame buto - ūkio lape minimų asmenų atvykimą iš vienos gyvenamosios vietos.
6. Kad tiek G., tiek ir L. J. buvo vienos šeimos nariai, Lenkijoje gyvenę viename name, patvirtino ir liudytojomis Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo apklaustos U. S. ir A. I.. Pareiškėjo nuomone, Žemės reformos įstatymo 7 straipsni l dalies 3 punkto taikymą netinkamu galima pripažinti ir todėl, kad teismai neįvertino Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. spalio 13 d. sprendimo reikšmės. Teisėjų kolegija
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
V.
Prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalį viena iš būtinų sąlygų proceso atnaujinimui yra įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų konstatavimas remiantis prašyme atnaujinti procesą išdėstytais argumentais. Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje yra nustatytas baigtinis pagrindų sąrašas, kuriems esant galimas proceso atnaujinimas administracinėje byloje.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jei pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Pareiškėjas neįrodė, kad egzistuotų toks proceso atnaujinimo pagrindas. Nors prašyme dėl proceso atnaujinimo teigiama, kad teismas neteisingai taikė Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punktą, tačiau, kuo pasireiškė netinkamas šios normos taikymas ar kaip ji turėjo būti pritaikyta, nenurodoma. Iš paties prašymo atnaujinti procesą turinio matyti, kad nesutinkama su teismo išvada, jog pareiškėjas nelaikytinas L. J. šeimos nariu. Tačiau tai jau įrodymų vertinimo klausimas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje nenumatytas proceso atnaujinimo pagrindas dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Pagal to paties įstatymo 57 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina juos pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi įrodymų vertinimas yra subjektyvus procesas, pagrįstas vidiniu teismo įsitikinimu.
Konstatavus, kad prašymas atnaujinti procesą nepagrįstas pareiškėjo nurodomu proceso atnaujinimo pagrindu, atnaujinti procesą administracinėje byloje atsisakoma (Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A15-1815/2005 pagal F. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo F. J. skundą atsakovui Marijampolės apskrities viršininko administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo.
Nutartis neskundžiama.