Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. L. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nutarta pareiškėjo apeliacinį skundą laikyti nepaduotu nepašalinus trūkumų, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad tokia pirmosios instancijos nutartis turi būti panaikinta, kadangi apeliacinis skundas byloje, tiesiogiai susijusioje su viešuoju interesu, neturi būti apmokestinamas žyminiu mokesčiu.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis procesas vyksta pagal tas pačias taisykles kaip ir procesas pirmosios instancijos teisme, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d.,13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (be kita ko) pateikti teisės aktų reikalavimus atitinkantį skundą (šiuo atveju – apeliacinį skundą) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-818-492/2017, 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-258-662/2018).

ABTĮ 134 straipsnio 2 dalyje nustatyti apeliacinio skundo turiniui ir formai keliami reikalavimai, šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog kartu su apeliaciniu skundu turi būti pateikiami apeliaciniame skunde nurodyti įrodymai (jeigu apeliantas jų turi), taip pat duomenys apie tai, kad už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis. ABTĮ 138 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad jeigu apeliacinis skundas neatitinka ABTĮ 134 straipsnyje nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Kai per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, apeliacinis skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas apeliantui.

Byloje ginčo nėra, kad pareiškėjas nėra sumokėjęs žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 35 straipsnio 2 dalį už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 15 eurų žyminis mokestis; šiame straipsnyje už nurodytus skundus (prašymus, pareiškimus), paduodant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą skundą (prašymą, pareiškimą) mokėtinos žyminio mokesčio sumos (ABTĮ 35 str. 3 d.). ABTĮ 36 straipsnio 1–2 dalyse išvardinti žyminio mokesčiu neapmokestinami skundai, tarp jų – ir prokurorų, viešojo administravimo subjektų, organizacijų ar fizinių asmenų kreipimųsi įstatymų nustatytais atvejais dėl viešojo intereso arba valstybės, savivaldybės ir asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų gynimo (ABTĮ 36 str. 1 d. 7 p.); šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad žyminiu mokesčiu neapmokestinami ir proceso šalių atskirieji skundai, taip pat apeliaciniai skundai dėl administracinių teismų sprendimų dėl šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų skundų (prašymų, pareiškimų).

Pareiškėjas teigia, jog apeliacinis skundas bylose, tiesiogiai susijusiose su viešuoju interesu, neturi būti apmokestinamas žyminiu mokesčiu. Teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, o 3 dalyje – kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą įstatymų nustatytais atvejais pagal prokuroro, viešojo administravimo subjektų, organizacijų ar fizinių asmenų pareiškimą dėl viešojo intereso arba valstybės, savivaldybės ir asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų gynimo (2 p.).

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos 2022 m. spalio 21 d. raštą Nr. 2D-4086; įpareigoti Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliariją 2022 m. rugsėjo 26 d. prašymą išnagrinėti iš naujo tam, kad būtų pateiktas Lietuvos Respublikos Prezidento, o ne Prezidento kanceliarijos sprendimu grįstas atsakymas. Taigi, pareiškėjas siekė apginti savo galbūt pažeistas teises ir įstatymų saugomą interesą, tačiau ne viešąjį interesą. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo skundas patenka į ABTĮ 36 straipsnyje nurodytų neapmokestinamų skundų sąrašą.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su atskirojo skundo argumentais, kad nagrinėjamu atveju byloje gali būti taikomos ABTĮ 50 straipsnio, reglamentuojančio skundo (prašymo, pareiškimo) atsiėmimą ar atsisakymą, skundo (prašymo, pareiškimo) dalyko ar pagrindo pakeitimą, 2 dalies nuostatos, įtvirtinančios galimybę atsisakyti skundo, jei tai neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui, kadangi šios nuostatos nereglamentuoja apeliacinių skundų priėmimo ar žyminio mokesčio sumokėjimo.

Atsižvelgdama į paminėtą teisinį reguliavimą ir faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2023 m. balandžio 11 d. nutartimi įpareigojo pareiškėją pašalinti apeliacinio skundo trūkumą – sumokėti žyminį mokestį. Kadangi pareiškėjas šio skundo trūkumo nepašalino, nebuvo teisinių prielaidų priimti pareiškėjo apeliacinį skundą (ABTĮ 138 str. 2 d.). Apeliacinio skundo trūkumai buvo esminiai ir nustatyti pagrįstai.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį dėl apeliacinio skundo laikymo nepaduotu nepašalinus nustatytų apeliacinio skundo trūkumų, klaidingai vadovavosi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies nuostatomis dėl skundo priėmimo, kadangi nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomos ABTĮ 138 straipsnio 2 dalies nuostatos, jog tais atvejais, jeigu apeliacinis skundas neatitinka šio įstatymo 134 straipsnyje nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Kai per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, apeliacinis skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas apeliantui. Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties grąžinti apeliacinį skundą apeliantui gali būti paduodamas atskirasis skundas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad minėtas apsirikimas neturi įtakos galutiniam skundžiama nutartimi priimtam sprendimui (pareiškėjo apeliacinį skundą laikyti nepaduotu), teisėjų kolegija ištaiso šią klaidą, o pirmosios instancijos nutartį palieka nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo I. L. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.