- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-22
- Bylos Nr.
- I-3278-644/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02380-2015-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- D. E.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo D. E. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. E. skundą palaikė ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 7000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b. l. 1-2) ir teismo posėdžiu metu nurodė, kad nuo 2008-04-09 iki 2015-02-26 įvairiais laikotarpiais buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 399, 400, 112, 321, 368 ir kt. netinkamomis sąlygomis. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktais nustatytas minimalus gyvenamasis plotas. Pažymėjo, kad kamerose, kurių plotas iki 25 kv. m. buvo laikoma nuo 4 iki 10 asmenų, daug kameros ploto užėmė baldai (dviaukštės lovos). Paaiškino, kad kamerose buvo tamsu, kamerų langai (matmenys 110x200) nešvarūs, jų nuvalyti nėra galimybės dėl įrengtų grotų. Teigė, kad atsakovo neteisėtais veiksmais buvo žeminamas pareiškėjo orumas, pažeidžiamos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str., Konstitucijos 21 str. nuostatos. Netinkamos kalinimo sąlygos pareiškėjui lėmė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus. Prašė iš atsakovo priteisti neturtinę žalą, kurią įvertino 7000 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas, Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas, atsiliepime į skundą (b. l. 13-20) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2008-04-09 iki 2015-02-26. Pripažino, kad tam tikrais laikotarpiais kameros galėjo būti perpildytos, tačiau tai sąlygojo objektyvios, ne nuo įstaigos administracijos valios priklausiusios priežastys. Pažymėjo, kad įstaiga stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį laikomiems asmenims, sudarydama jiems galimybę pasivaikščioti kiemelyje, naudotis sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose ir pan. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K stengiasi, jog suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, taigi atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kamerų patikras reguliariai atlieka Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai. Teigė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – žalos. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, taip pat kamerų apšvietos atitikties nustatytiems reikalavimams.
Atsakovo atstovas atsiliepime prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį.
Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (pvz., LVAT 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Lukiškių TI-K pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto, sanitarinių bei higieninių sąlygų į pataisos namų administraciją. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos, tačiau, bylos duomenimis, pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015-04-23, šią aplinkybę patvirtina Kauno tardymo izoliatoriaus spaudas ant voko (b. l. 3), taigi daliai reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas praleido senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių jis patyrė dvasinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, pažeminimą, kančias ir pan. Pažymėtina, kad jei pareiškėjas jautė diskomfortą, pažeminimą, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2008-04-09 iki 2012-04-22 taikytinas ieškinio senaties terminas ir pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Taigi, sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą, yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Lukiškių tardymo izoliatoriuje - kalėjime laikotarpiu nuo 2012-04-23 iki 2015-04-23.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad įkalinimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d. 3 p. nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Lukiškių TI-K arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, kad jis buvo kalinamas perpildytose kamerose, kurių plotas vienam nuteistajam neatitiko nustatytų reikalavimų.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Bylos duomenimis, pareiškėjas D. E. Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu, t.y. nuo 2012-04-23 iki 2015-04-23, buvo laikomas šiomis dienomis: nuo 2012-07-13 iki 2012-07-17, nuo 2014-05-27 iki 2014-05-28, nuo 2014-06-17 iki 2014-06-23, nuo 2014-07-22 iki 2014-07-23, nuo 2014-07-30 iki 2014-08-05, nuo 2014-10-14 iki 2014-10-15, nuo 2014-12-16 iki 2014-12-17 ir nuo 2015-02-03 iki 2015-02-26 (b. l. 13-20). Pareiškėjas šių aplinkybių (laikotarpių, kuriais buvo laikomas Lukiškių TI-K) neginčijo. Taigi, bylos duomenimis nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2012-04-23 iki 2015-04-23 pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas iš viso 43 paras.
Dėl kamerų numerių.
Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis D. E. ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose kamerose: nuo 2012-07-13 iki 2012-07-14 - kameroje Nr. 117, nuo 2012-07-14 iki 2012-07-17 – kameroje Nr. 391, nuo 2014-05-27 iki 2014-05-28 – kameroje Nr. 118, 2014-06-17 - kameroje Nr. 114, nuo 2014-06-17 iki 2014-06-18 – kameroje Nr. 400, nuo 2014-06-19 iki 2014-06-23 – kameroje Nr. 399, nuo 2014-07-22 iki 2014-07-23 – kameroje Nr. 108, nuo 2014-07-30 iki 2014-07-31 – kameroje Nr. 115, nuo 2014-07-31 iki 2014-08-05 – kameroje Nr. 399, nuo 2014-10-14 iki 2014-10-15 – kameroje Nr. 107, nuo 2014-12-16 iki 2014-12-17 – kameroje Nr. 109, 2015-02-03 – kameroje Nr. 105, nuo 2015-02-04 iki 2015-02-05 – kameroje Nr. 119, nuo 2015-02-05 iki 2015-02-10 – kameroje Nr. 321, nuo 2015-02-10 iki 2015-02-26 – kameroje Nr. 112B (b. l. 13-20, 144).
Pareiškėjas teismo posėdžio metu su atsakovo pateiktais duomenimis nesutiko. Paaiškino, kad duomenys apie jo laikymą Lukiškių TI-K kamerose nuo 2015-02-10 iki 2015-02-26 neatitinka tikrovės, nes nuo 2015-02-10 iki 2015-02-12 jis gyveno kameroje Nr. 368, o nuo 2015-02-12 buvo perkeltas į Nr. 321.
Teismas sutinka su pareiškėjo pozicija, kad Lukiškių TI-K į bylą pateikti duomenys apie D. E. laikymą kamerose laikotarpiu nuo 2015-02-10 iki 2015-02-26 yra prieštaringi. Nors atsakovas atsiliepime ir 2015-11-12 rašte Kauno apygardos administraciniam teismui (b. l. 144) nurodė, kad nuo 2015-02-10 pareiškėjas buvo paskirtas į kamerą Nr. 112B, tačiau šią aplinkybę paneigia Kalinamojo asmens kortelė (b. l. 30), kurioje nurodyta, kad nuo 2015-02-10 iki 2015-02-12 D. E. gyveno kameroje Nr. 368, nuo 2015-02-12 iki 2015-02-25 - kameroje Nr. 321, nuo 2015-12-25 iki 2015-12-26 - kameroje Nr. 381. Esant minėtoms aplinkybėms, teismas sutinka su pareiškėjo argumentais dėl jo perkėlimo į nurodytas kameras (Nr. 368, Nr. 321) nuo 2015-02-10 iki 2015-02-26 ir laiko juos įrodytais. Teismas taip pat pažymi, kad atsakovo pateikti duomenys apie pareiškėjo perkėlimus iki 2015-02-10 atitinka jo asmens kortelėje nurodytą informaciją.
Dėl nuteistųjų skaičiaus kamerose.
Pareiškėjas taip pat nesutiko su atsakovo atsiliepime pateiktais duomenimis apie nuteistųjų skaičių kamerose. Teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2014-06-17 iki 2014-06-18, nuo 2014-07-22 iki 2014-07-23, nuo 2014-10-14 iki 2014-10-15, nuo 2014-12-16 iki 2014-12-17 ir nuo 2015-02-03 iki 2014-02-04 (iš viso 5 paros) jis į kameras buvo paskirtas gyventi su 2-3 asmenimis – M. L., V. P., R. L. (b. l. 134-135), tačiau atsiliepime atsakovas neteisingai nurodė, kad nurodytais laikotarpiais pareiškėjas gyveno vienas. Be to, duomenys apie pareiškėjo laikymą Lukiškių TI-K kamerose nuo 2015-02-10 iki 2015-02-26 neatitinka tikrovės.
Nors teismas 2015-10-21 raštu (b. l. 140) įpareigojo atsakovą papildomai pateikti duomenis (įrodymus) apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, miegamųjų vietų skaičių, kamerų plotą, jose laikytų nuteistųjų skaičių, tačiau atsakovas šių duomenų į bylą nepateikė. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju vien tik atsakovo atstovo paaiškinimų, kad atsiliepime pateikta informacija yra teisinga, nepakanka.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Nagrinėjamu atveju vertintina, kad Lukiškių TI-K teko pareiga paneigti pareiškėjo teiginius dėl pareiškėjo laikymo kamerose su kitais asmenimis, tačiau atsakovas nepakankamai argumentavo savo poziciją ir neginčijamų įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nors teismas to reikalavo, nepateikė, todėl laikytina, kad pareiškėjo nurodytais laikotarpiais kamerose buvo laikoma daugiau nei vienas asmuo.
Dėl pareiškėjui tekusio kameros ploto.
Bylos duomenimis nustatyta, kad mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus kameros plotas pareiškėjui teko šiais laikotarpiais: nuo 2012-07-13 iki 2012-07-14 (1 para), kameroje Nr. 117, kurios plotas 7,31 kv. m., gyveno 6 asmenys; 2014-06-17 (1 para) kameroje Nr. 114, plotas 7,31 kv. m., kameroje gyveno daugiau nei vienas asmuo; nuo 2014-06-22 iki 2014-06-23 (1 para), kameroje Nr. 399, plotas 31,61 kv. m, gyveno 10 asmenų, nuo 2014-07-22 iki 2014-07-23 (1 para) kameroje Nr. 108, plotas 7,38 kv. m., gyveno daugiau nei vienas asmuo; nuo 2014-10-14 iki 2014-10-15 (1 para) kameroje Nr. 107, plotas 7,38 kv. m., gyveno daugiau nei vienas asmuo; nuo 2014-12-16 iki 2014-12-17 (1 para), kameroje Nr. 109, plotas 7,31 kv. m., gyveno daugiau nei vienas asmuo; nuo 2015-02-06 iki 2015-02-10 (4 paros), kameroje Nr. 321, plotas 7,70 kv. m., gyveno iki 4 asmenų, nuo 2015-02-10 iki 2015-02-12 (2 paros) kameroje Nr. 368, plotas 6,5 kv. m., gyveno daugiau nei vienas asmuo; nuo 2015-02-12 iki 2015-02-25 (13 parų) kameroje Nr. 321, plotas 7,70 kv. m., gyveno daugiau nei vienas asmuo; nuo 2015-02-25 iki 2015-02-26 (1 para) kameroje Nr. 381 (duomenų apie kameros plotą nėra), gyveno daugiau nei vienas asmuo.
Darytina išvada, kad pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu kalint Lukiškių TI-K iš viso 26 paras nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad didelę dalį kamerų ploto užėmė baldai (dviaukštės lovos), tačiau teismas pažymi, kad teisės aktai nenumato, jog asmeniui tenkanti kameros ploto norma turi būti skaičiuojama neįskaitant baldų užimamo ploto.
Dėl apšvietimo.
Pareiškėjas skunde neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad kamerų apšvietimas buvo nepakankamas, kadangi langai (matmenys 110x200) buvo nešvarūs, o jų nuvalyti nebuvo galimybės dėl įrengtų grotų. Šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų pareiškėjas į bylą nepateikė.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Tačiau tos pačios higienos normos 2 punktas nustato, jog ji taikoma projektuotiems naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai reglamentuoti Higienos normos HN 76:2010 22 punkte, pagal kurį gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Tačiau natūralios patalpų apšvietos padidinimas susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl, teismo vertinimu, Lukiškių TI-K kamerų natūraliai apšvietai Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimai netaikomi (Higienos normos HN 76:2010 2 p.).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad kamerų langai buvo nešvarūs, juos atidaryti ir išvalyti neįmanoma dėl grotų. Pažymėtina, kad pareiškėjas į bylą nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių nurodytas aplinkybes. Tačiau pareiškėjo argumentus dėl neatidaromų langų paneigia Lukiškių TI-K į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, kuriuose nurodyta, kad kamerose Nr. 105, 107, 114, 117, 368, 391, 400 ir kt. yra įrengti atidaromi langai, patalpos vėdinamos per atidaromus langus (b. l. 34-35, 37, 41-42, 64-65, 66-67, 74-75, 76-78, 89-90). Atsižvelgiant į nustatytas faktines bylos aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl neatidaromų langų atmestini kaip nepagrįsti.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui 26 paras neužtikrino teisės aktais reglamentuotos minimalios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).
Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų apie sveikatos būklę, jos pablogėjimą, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl per mažo gyvenamojo ploto pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Nors pareiškėjas Lukiškių TI-K, pažeidžiant teisės aktuose reglamentuotą vienam asmeniui tenkančią ploto normą, kalėjo 26 paras, o minimali ploto norma buvo pažeista gana ženkliai, t.y. pareiškėjui kamerose teko iki 1,22 kv. m. kameros ploto, tačiau atsižvelgiant į tai, kad jam buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti, naudotis sporto kiemeliu, biblioteka ir pan., nesant duomenų apie kalinimo sąlygų tiesioginę įtaką pareiškėjo sveikatai, taip pat, nesant duomenų, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis.
Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę, byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos pablogėjimą bei nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, bei tai, kad minimalios kameros ploto normos pažeidimas nebuvo tęstinis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 140 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo D. E. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti D. E. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, 140 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.