Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Almanto Padvelskio, kolegijos teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Aušros Maškevičienės, sekretoriaujant Renatai Girdvainytei, dalyvaujant ieškovei A. S. K., ieškovės atstovei advokatei M. K., atsakovo atstovui advokatui A. Butai, teismo posėdyje apeliacine tvraka išnagrinėjo ieškovės A. S. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. S. K. ieškinį atsakovui V. L., tretieji asmenys M. L., Klaipėdos apskrities viršininko administracija, dėl nepagrįsto praturtėjimo būdu įgyto turto priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos rajono apylinkės teismas nusprendė, kad ieškovė yra praleidusi trejų metų ieškinio senaties terminą ir tuo pagrindu ieškinį atmetė. Aplinkybių, kad ieškinio senaties terminas būtų sustabdytas, pratęstas arba nutrauktas, nenustatė. Nurodė, kad ieškovė apie broliui (atsakovui) grąžintą žemę, dėl kurios yra kilęs ginčas, žinojo ar turėjo kaip apdairus ir rūpestingas žmogus sužinoti anksčiau nei 1996 metais ir, atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypas atsakovo vardu pagal 1993-12-13 sprendimą Nr. 14-680-30624, 1994-02-24 valdybos potvarkį Nr. 114-v, 1994-11-23 valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 14279 jau 1995 metų pradžioje buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, ieškinio senaties termino pradžia ieškovės pareikštam reikalavimui pirmosios isnatncijos teismas laikė 1995 metų pradžią. Taip pat nurodė, kad nuo 1995 metų pradžios iki 1998 metų pradžios nebuvo nustatyta aplinkybių, sutrukdžiusių ieškovei apginti savo pažeistas teises, sunki liga, kuri, be abejonės, galėjo ieškovei sutrukdyti apginti savo pažeistas teises, prasidėjo tik 1999 metų pradžioje, t. y. pasibaigus ieškinio senaties terminui, todėl padarė išvadą, kad nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Nuosavybės teisių atkūrimas yra reglamentuojamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Įstatymas dėl nuosavybės teisių atstatymo) ir jį pakeitusiu 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau – ir Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas). Nuosavybės teisės atkūrimas yra subjektinės teisės įgyvendinimas. Asmuo, siekiantis ją įgyvendinti, visų pirma turi būti pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises. 1991 m. Įstatymo dėl nuosavybės teisių atstatymo 11 straipsnyje, reglamentavusiame prašymų atkurti nuosavybės teises turinį, buvo nustatyta, kad prašyme turi būti nurodyti ir kiti pareiškėjui žinomi piliečiai, turintys teisę į išlikusio turto grąžinimą, tačiau toks kitų galimų pretendentų nurodymas pagal galiojusius teisės aktus savaime nesukėlė teisinių pasekmių ir nebuvo pakankama vada pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procesą kitiems prašyme nurodytiems piliečiams. Asmeniui, kuris pats nepareiškia valios (pateikdamas įstatyme nustatytos formos prašymą ar kitais aktyviais veiksmais įsijungdamas į nuosavybės teisių atkūrimo procesą) dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teisės nėra atkuriamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-111/2009). Be to, jeigu yra prašymas, nuosavybė atkuriama į visą išlikusį nekilnojamąjį turtą (Įstatymo dėl nuosavybės teisių atstatymo 3 straipsnis, Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 3 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė tokio prašymo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nėra pareiškusi. Atsakovui nuosavybės teisė atkurta 1993 metais. Ieškovė 2008 metais pareiškė ieškinį, kuriuo prašo priteisti turtą, kurį atsakovas įgijo nepagrįstai. Ieškinio senaties terminas – tai įstatymo nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Lietuvos Respublikos CK 1.127 straipsnio 1 dalis, 1964 m. CK 86 straipsnis). Tuo metu galioję įstatymai numatė, kad bendras ieškininės senaties terminas yra 3 metai (1964 m. LR CK 84 str. 1 d.). Ieškovė teigia, kad tik 1996 metais sužinojo, kad atsakovas vienas atsikūrė nuosavybės teisę į žemę. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė jau 1991 metais žinojo, kad vyksta grąžinimo procesas, tai liudija jos sutikimas dėl išbraukimo iš pretendentų sąrašų (t.I, b l. 14). Ieškovė nurodė, kad atsisakė tik žemės (duomenys neskelbtini), kaime, tačiau ji neatsisakė teisių į žemę (duomenys neskelbtini), kaime. Tačiau, kaip jau minėta, pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 3 str., pagal prašymą nuosavybė atkuriama į visą išlikusį nekilnojamąjį turtą, o ne į jo dalį. Vadinasi, ieškovė prašyme dėl žemės grąžinimo pažymėdama, kad sutinka, jog būtų išbraukta iš pretendentų sąrašų, atsisakė ne žemės, esančios (duomenys neskelbtini), kaime, tačiau atsisakė atkurti nuosavybę į visą išlikusį turtą, t. y. atsisakė ir žemės, esančios (duomenys neskelbtini), kaime.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovė žinojo ar turėjo kaip apdairus ir rūpestingas žmogus sužinoti anksčiau nei 1996 metais. Ieškinį ieškovė pareiškė 2008-01-02, t. y. praleidusi trejų metų senaties terminą. Šalies prašymu terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, gali būti atnaujinamas (LR CPK 78 str. 1 d.). Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovė 1992–1998 metais labai didelių sveikatos problemų neturėjo, tai patvirtina išrašai iš medicininių dokumemtų (t. II, b. l. 9–57). Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovė nuo 1995 metų pradžios iki 1998 metų pradžios neturėjo ypatingų sveikatos sutrikimų, 1996 metais ieškovė nebuvo nei konsultuota, nei gydyta, 1997 metais kelis kartus buvo gydyta stacionare, tačiau tai tik epizodiniai susirgimai, kurie negalėjo sutrukdyti ieškovei ginti savo pažeistas teises. Taip pat ieškovė pati nurodė, kad tuo metu, t. y. iki 1999 metų, ji buvo darbinga – dirbo VPK areštinėje ir tik po 1999 metų pradžioje jai atliktos galvos operacijos ji nebegrįžo į darbą (t. II, b. l. 116).

Ieškovė taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai nenustatė aplinkybių, kurios sustabdė ieškinio senaties eigą. Ieškinio senaties termino sustabdymas reglamentuojamas LR CK 1.129 str. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad apie pažeistas teises sužinojo 1996-12-31, todėl terminas baigėsi 2000-12-31, o nuo 1999 m. teismas pripažino, kad ieškovės sveikatos būklė buvo tokia, kad negalėjo apginti savo pažeistų teisių, todėl mano, kad liga buvo pagrindas sustabdyti ieškinio senaties terminą. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, kad ji apie savo pažeistas teises sužinojo 1996 metais ir tikslios datos ieškovė nurodyti negalėjo. Be to, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apie pažeistą teisę ieškovė galėjo sužinoti anksčiau nei 1996 metais. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodydama konkrečią sužinojimo apie savo pažeistą teisę datą nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, todėl kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas aplinkybes dėl ieškinio senaties taikymo, išsamiai ir tinkamai ištyrė visus byloje esnačius įrodymus ir pagrįstai taikė ieškinio senatį (LR CPK 185 str.).

Ieškovė pareiškė reikalavimą dėl nepagrįsto praturtėjimo būdu įgyto turto grąžinimo. Kolegija pažymi, kad nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas – tai savarankiškas civilinės teisės institutas (CK 6.237-6.242 straipsniai), teisiniai santykiai gali būti kvalifikuojami kaip prievoliniai nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo santykiai tik esant atitinkamoms įstatyme nustatytoms prielaidoms. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas yra tada, kai asmuo be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgyja tai, ko jis negalėjo (neturėjo) gauti, prievolė grąžinti turtą, gautą be teisinio pagrindo (nesant nei teisinio akto, nei sandorio prievolei atsirasti),gali atsirasti ir tada, kai iš pradžių buvo teisinis pagrindas šį turtą gauti, o vėliau šis pagrindas išnyko. Atsakovui, atkūrus nuosavybės teisę į žemę, 1994-02-24 Klaipėdos valdybos potvarkiu, remiantis Žemės ūkio ministerijos 1993-12-13 sprendimu Nr. 14-680-30624, suteiktas naudojimui 5,40 ha žemės sklypas, iš bendro ploto perkama iš valstybės 1,51 ha žemės. 1994-11-23 žemės pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu V. L. iš valstybės įsigijo 1,51 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kaime, Kretingalės apylinkėje, Klaipėdos rajone (t. 1, b. l. 10). Administracinis aktas yra įstatyme nurodytas nuosavybės įgijimo pagrindas, kol jo teisėtumas nenuginčytas, negali būti kvestionuojamos atsakovo teisės į ginčo turtą. Minėti administraciniai aktai yra galiojantys ir teisėtas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. Dėl to ginčo teisiniai santykiai negali būti kvalifikuojami kaip nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-111/2009).

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 str.) ir jį naikinti arba keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Iš ieškovės A. S. K. atsakovui V. L. priteistina 500 Lt turėtų advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–330 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš A. S. K. 500 Lt turėtų advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme V. L..