Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ievos Gavelytės-Kalytienės ir Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 18 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalį ir jam buvo paskirta 60 MGL (3 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bauda sumažinta vienu trečdaliu ir R. K. paskirta galutinė 40 MGL (2 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, R. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metus, šį terminą skaičiuojant nuo 2025 m. kovo 26 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, R. K. buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas – ir iš R. K. konfiskuota automobilio „Skoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę su PVM atitinkanti pinigų sumą – 9 940 Eur valstybės naudai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, jog R. K. prašo jį išteisinti pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, panaikinant jam paskirtą bausmę ir baudžiamojo poveikio priemones. Atsižvelgus į tai bei byloje nenustačius padarytų kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, teisėjų kolegija pasisako tik apeliacinio skundo ribose.

Dėl R. K. nuteisimo pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį

5. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas.

6. Kaip yra matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistasis R. K. savo kaltę pripažino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (b. l. 86–88, 145–146). Kiti rašytiniai bylos duomenys – 2025 m. kovo 25 d. įvykio vietos apžiūros protokolas (b. l. 10–12), 2025 m. kovo 25 d. tarnybinis pranešimas (b. l. 26), 2025 m. kovo 25 d. neblaivumo nustatymo aktas (b. l. 27) – taip pat ir liudytojo M. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (b. l. 37–38) nekvestionuotinai įrodo, jog R. K. 2025 m. kovo 25 d. būdamas neblaivus vairavo kelių transporto priemone, taip padarydamas nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje. Įvertinus pirmiau aptartas aplinkybes bei BPK 303 straipsnyje numatytus išteisinamojo nuosprendžio priėmimo pagrindus, nagrinėjamu atveju spręstina, jog iš esmės nėra jokio faktinio ar teisinio pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį nuteistojo R. K. atžvilgiu. Pastebėtina, kad nėra keliamas klausimas dėl apelianto kaltės nagrinėjamo įvykio metu, o prašymas jį išteisinti yra grindžiamas R. K. ateities planais dalyvauti politikoje ir kurti verslą, kam teistumas kenktų.

7. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, t. y. tai, kad apeliantas turi siekį ateityje plėtoti verslą bei aktyviau užsiimti politine veikla, savaime nėra pakankamas ir tinkamai pagrįstas pagrindas spręsti dėl nuteistojo netraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Šiuo atveju, nustačius, kad nėra pagrindo R. K. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, kaip tai yra numatyta BPK 303 straipsnio 5 dalies 1-2 punktuose, apeliacinio skundo prašymas šioje dalyje yra atmetamas kaip visiškai nepagrįstas ir deklaratyvaus pobūdžio.

Dėl R. K. paskirtos bausmės

9. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais, taip pat atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikaltimą padariusį asmenį, atimti arba apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Išvardintų tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui tokios individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, t. y. bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį bei kaltininko asmenybę. Todėl teismas turi nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones.

10. BK 54 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą bei rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, atsižvelgia ir į teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis).

11. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išvardintų reikalavimų nepažeidė ir nuteistajam R. K. skyrė teisingą bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, kuri numatyta BK 281¹ straipsnio 1 dalyje. Paskirdamas galutinę 2 000 Eur dydžio baudą, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

12. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog padarytas vienas nesunkus tyčinis nusikaltimas transporto eismo saugumui, kuris buvo padarytas kaltininkui naudojantis transporto priemone – padidinto pavojaus šaltiniu, o nustatytas neblaivumo laipsnis nežymiai viršija BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą ribą. Įvertinta tai, kad R. K. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Be to, R. K. anksčiau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo (b. l. 47–49), baustas administracine tvarka, jam paskirtos baudos nėra sumokėtos (b. l. 50–80). Pastebėtina ir tai, jog apeliantui paskirta 60 MGL (3 000 Eur) bauda tik nežymiai viršijo BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytos minimalios 50 MGL (2 500 Eur) baudos bausmės dydį, o galutinė bauda net nesiekia šio dydžio, taigi nėra ir pagrindo teigti, jog ji yra per griežta ar kitaip neadekvati.

13. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog R. K. yra itin prastoje finansinėje padėtyje, yra svarbu atkreipti dėmesį į nuteistojo teiginius, kad šiuo metu jo verslas nebėra nuostolingas, taip pat jis turi daugiau erdvės verslo kūrimui. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad vien tik tai, jog asmuo yra suinteresuotas patirti kuo mažiau suvaržymų ir pagerinti savo teisinę padėtį, nėra pakankamas pagrindas išvadai, jog kaltininkui buvo paskirta jo padarytos nusikalstamos veikos ir asmenybės neatitinkanti bausmė. Dėl to vertintina, kad paskirtos bausmės švelninimas ją padarytų per švelnia ir nepakankamai efektyvia siekiant BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų bausmės tikslų.

Dėl R. K. paskirtų baudžiamojo poveikių priemonių

14. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma panaikinti ir R. K. paskirtas baudžiamojo poveikio priemones – uždraudimą naudotis teise vairuoti transporto priemones 2 metams bei automobilio „Skoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančios pinigų sumos (9 940 Eur) konfiskavimą valstybės naudai. Įvertinus šiems klausimams reikšmės turinčias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šie prašymai yra nepagrįsti, todėl atmetami.

15. Baudžiamojo poveikio priemonė yra teismo skiriama valstybės prievartos priemonė, apribojanti pilnamečio asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės, teises ir laisves bei jam nustatanti specialias pareigas ir padedanti įgyvendinti bausmės paskirtį. Akivaizdu, jog atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimu turi būti siekiama to paties rezultato, kurio siekiama bausme, t. y. asmens, padariusio nusikalstamą veiką, pataisymo, galimybės daryti naujas nusikalstamas veikas apribojimo arba atėmimo. BK 67 straipsnio 2 dalis numato, jog pilnamečiam asmeniui, kuris buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje numatytais pagrindais, galima skirti baudžiamojo poveikio priemones.

16. Baudžiamasis įstatymas numato tai, jog teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones tais atvejais, kai naudodamasis šia teise asmuo padarė nusikalstamą veiką (BK 68 straipsnio 1 dalis). Uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones gali būti paskirtas nuo vienerių iki penkerių metų (BK 68 straipsnio 2 dalis). Skundžiamu 2025 m. birželio 18 d. nuosprendžiu R. K. buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas vairuoti kelių transporto priemones 2 metų terminui, terminą skaičiuojant nuo 2025 m. kovo 26 d. Teismo posėdyje apeliantas prašė grąžinti specialią teisę, kadangi minėta teisė jam yra itin reikalinga ir šiuo metu labiausiai trukdo gyventi pilnavertiškai.

17. Nors apeliaciniame skunde pabrėžiama sunki apelianto padėtis bei tai, jog R. K. norėtų ir toliau vystyti verslą bei gerinti savo padėtį, tačiau šios aplinkybės nėra esminės ir neturi išimtinės reikšmės sprendžiant dėl specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo termino. Be to, pabrėžtina, jog R. K. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra mažesnis nei BK 68 straipsnio 2 dalyje nustatytas jos vidurkis. Kaltininkui paskirta priemonė privalo būti adekvati, proporcinga bei efektyvi, norint pasiekti prevencinius tikslus bei užtikrinti visuomenės apsaugą. Atsižvelgtina į tai, kad dalis nuteistojo padarytų administracinių nusižengimų yra susiję su transportu ir kelių ūkiu (b. l. 50–80) ir nors jie savo esme nėra šiurkštūs, tačiau charakterizuoja nuteistąjį neigiamai ir neleidžia teigti, jog jis yra pavyzdingas vairuotojas. Taip pat neginčytinai nustatyta, jog nuteistasis padarė vieną pačių šiurkščiausių ir pavojingiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų – vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam buvo nustatytas didesnis nei 1,51 promilių neblaivumas – jo kraujyje rasta 1,69 promilės etilo alkoholio (b. l. 29). Pabrėžtina, kad toks kiekis daugiau kaip keturis kartus viršija minimalią leistiną etilo alkoholio koncentracijos ribą (0,4 promilės) ir 0,18 promilės viršija ribą, nuo kurios taikoma baudžiamoji atsakomybė. Nors dėl tokių apelianto veiksmų nebuvo sužaloti jokie asmenys, tačiau šie veiksmai kėlė didelį ir realų pavojų kitų eismo dalyvių bei paties nuteistojo sveikatai ir gyvybei, įvertinus ir tai, jog R. K. automobilį vairavo Vilniuje, kur eismas išlieka pakankamai intensyvus bet kuriuo paros metu. Dėl nurodytų aplinkybių pritartina pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog yra pagrindas apeliantui skirti aptariamą baudžiamojo poveikio priemonę.

18. Spręstina, jog pirmosios instancijos teismo nustatytas 2 metų draudimo naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones – terminas yra optimalus, atitinka nuteistojo asmenybę ir aptariamu klausimu galiojantį teisinį reguliavimą. Pakartotinai pažymėtina ir tai, jog terminas nesiekia BK 68 straipsnio 2 dalyje nustatyto vidurkio, o apeliaciniame skunde bei teismo posėdyje be sunkios nuteistojo finansinės padėties bei kitų kylančių nepatogumų, iš esmės nėra nurodyta jokių kitų objektyvių duomenų, galinčių pagrįsti specialiosios teisės atėmimo termino švelninimą arba šios baudžiamojo poveikio priemonės neskyrimą. Pabrėžtina, jog nurodytos aplinkybės dėl mažamečio vaiko auginimo, būtinybės rūpintis šeima bei siekio plėtoti verslą egzistavo ir tuo metu, kai apeliantas vairavo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir taip rizikavo prarasti jam suteiktą specialią teisę. Taigi nuteistajam kilusios neigiamos pasekmės yra proporcingas, logiškas ir tiesiogiai nuo jo atliktų veiksmų priklausęs rezultatas.

19. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma nekonfiskuoti valstybės naudai įvykio dieną R. K. vairuoto automobilio „Skoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančios sumos – 9 940 Eur, nurodant, jog nuteistasis šiuo metu neturi piniginių lėšų sumokėti tokią sumą.

20. Turto konfiskavimas – viena iš BK IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių rūšių, kuria yra siekiama padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 dalimi, turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog konfiskuotinu turtu yra laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas (tiesiogiai ar netiesiogiai iš nusikalstamos veikos gautas bet kokio pavidalo turtas). Atvejais, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitokių priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko arba kitų BK 72 straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (BK 72 straipsnio 5 dalis).

21. Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, jog automobilis „Skoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), laikytinas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo priemonė. Matyti ir tai, kad minėtos transporto priemonės savininkas yra UAB „L“, o valdytojas – A. P. (b. l. 32). Taigi nėra ginčo ir dėl to, jog šiuo atveju turi būti taikomos BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatos, kadangi konfiskuotinas turtas priklauso tretiesiems asmenims. Iš VšĮ „Emprekis“ pažymos matyti, jog vidutinė aptariamo automobilio kaina (su PVM) lygi 9 940 Eur (b. l. 33).

22. Remiantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti pusiausvyra (proporcingumas). Skiriama baudžiamojo poveikio priemonė negali būti skiriama pernelyg švelni, kadangi tokiu atveju būtų nepakankama siekiant įgyvendinti įstatyme numatytą baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį. Akcentuotina ir tai, jog pagal baudžiamąjį įstatymą, baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, jei yra nustatytas pagrindas, privalomai skiriama kaltininkui kartu su bausme. Tai reiškia, kad turto konfiskavimas yra imperatyvus. Tik tais atvejais, kai nenustatoma, kad turtas, kuris siejamas su nusikalstama veika, buvo pritaikytas nusikalstamai veikai daryti ar jo panaudojimas palengvino jos padarymą, šis turtas nusikalstamos veikos padarymo priemone nepripažįstamas, todėl negali būti konfiskuojamas. Visais kitais atvejais, nenustačius BK 72 straipsnio 5 dalyje nurodytų aplinkybių, vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priimant nuosprendį ar nutraukiant procesą, daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, jeigu jie yra nurodyti BK 72 ir 72³ straipsniuose, yra konfiskuojami valstybės nuosavybėn.

23. Įvertinus aukščiau išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepažeidė pirmiau nurodytų baudžiamojo įstatymo nuostatų, tinkamai ir visapusiškai įvertino visas nagrinėjamiems klausimams reikšmės turinčias aplinkybes, dėl ko pagrįstai pripažino R. K. kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį ir jam paskyrė tinkamai individualizuotas bausmę bei baudžiamojo poveikio priemones. Naikinti skundžiamą nuosprendį nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

24. Vilniaus apygardos teisme 2025 m. spalio 6 d. gauta pirminė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. APD-2025-10922 už R. K. suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Pažymoje nurodoma tai, jog valstybės naudai priteistina suma sudaro 133,33 Eur dydžio sumą.

25. BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurios taikomos ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, numato, jog iš kaltinamojo (atitinkamai nuteistojo) priteisiamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos, susidariusios dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į asmens turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Nurodytos nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijų teismuose, atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-374/2012, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-218-1073/2020).

26. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. K. buvo nuteistas, o apeliacinės instancijos teisme nagrinėtas nuteistojo apeliacinis skundas, kuris atmetamas. Būtinybę paskirti gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis, taigi bylos nagrinėjamo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva. Dėl nurodytų priežasčių Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo R. K. nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 18 d. nuosprendžio atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtų išlaidų 133,33 Eur dydžio sumai už R. K. suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.