- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-04-07
- Bylos Nr.
- 1A-185-1053/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-17653-2019-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Darius Pranka, Ugnė Gailiūnienė, Valerij Lauš
- Nuteistasis
- A. V.
- Advokatai
- Ramūnas Mikulskas
- Kategorijos
- 1.2.25.4.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.4.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Dariaus Prankos,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. gynėjo advokato R. Mikulsko apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 100 MGL (5 000 eurų) dydžio bauda. Į bausmę įskaitytas A. V. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas (viena diena, prilyginama 2 MLG dydžio baudai) ir jam paskirta galutinė 98 MGL (4 900 eurų) dydžio bauda, nurodant, kad ji turi būti sumokėta per 24 mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis BK 68 straipsniu, A. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas vairuoti visų rūšių transporto priemones dvejus metus ir šešis mėnesius, šį terminą skaičiuojant nuo 2019 m. balandžio 29 d. Vadovaujantis BK 72 straipsniu, A. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančios pinigų sumos – 10 000 eurų konfiskavimas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. A. V. 2019 m. balandžio 28 d., apie 21.48 val., Vilniaus r., Medininkų k., Pasieniečių g. 26, Medininkų PKP pasienio užkardoje, vairavo krovininį automobilį DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, t. y. policijos pareigūnai neblaivumo tikrinimo metu alkoholio matuokliu 22.48 val. pirmu pūtimu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 2.45 promilės etilo alkoholio koncentracija, o pasiūlius atlikti pakartotinį neblaivumo tikrinimą, kas numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 ,,Dėl transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklių patvirtinimo ir leidžiamos etilo alkoholio koncentracijos darbo metu nustatymo“ 4 punkte, jis tikrintis neblaivumą atsisakė, taip vengė neblaivumo patikrinimo, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. V. gynėjas prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. gruodžio 23 d. nuosprendį ir A. V. išteisinti konstatuojant, kad jis nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendyje konstatuota, jog byloje nėra ginčo, kad nuteistasis nurodytoje vietoje ir laiku vairavo transporto priemonę. Gynėjas pažymi, jog teismas nevertino aplinkybės, jog A. V. į pasienį atvyko visiškai blaivus, o tik sustojęs išgėrė degtinės ir toliau vykti niekur nesiruošė. Minėtoje vietoje yra aikštelė, kurioje galima sustoti, o transporto priemonę būtų perstatę kiti vairuotojai, kadangi atstumas nuo užkardos iki aikštelės buvo apie 50 m. Transporto priemonės vairavimo metu nuteistasis buvo visiškai blaivus, jokie įrodymai byloje šios aplinkybės nepaneigia.
2.2. Gynėjas pažymi, kad A. V. savo kaltės nepripažino viso proceso metu, nuosekliai laikėsi savo parodymų. Nuo pat pradžių kaltinimas buvo grindžiamas tik prielaidomis, samprotavimais, kurių teismas nesiekė pašalinti.
2.3. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nuosprendyje kaltinamojo parodymus vertina kaip jo ir jo gynėjo pasirinktą gynybinę poziciją, tačiau dėl to nepateikė jokių argumentų, kadangi byloje nėra jokių įrodymų, kurie šią poziciją paneigtų ar jai prieštarautų. Tokia teismo pozicija atskleidžia, jog kaltinamojo parodymų reikšmė yra niekinė. Pažymėtina, jog kaltinamojo parodymai, nežiūrint jų specifiškumo, taip pat yra įrodymai ir norint juos atmesti, nepakanka vien jais netikėti, o būtina nustatyti, kokie kiti patikimi įrodymai juos paneigia. Įrodymais pripažįstami tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais. Duomenys tikrinami atliekant BPK nurodytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.
2.4. Gynėjas skunde teigia, kad aplinkybė, jog A. V. vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, nėra pagrįsta ir įrodyta. Byloje nėra užfiksuota kad A. V. atsisakytų ar vengtų tikrintis neblaivumą. Papildomame neblaivumo nustatymo akte, užfiksuota, kad 2019 m. balandžio 28 d., 22.00 val. A. V. nustatyti neblaivumo požymiai. Alkoholio matuokliu 2019 m. balandžio 28 d., 22.48 val. nustatytas 2,45 promilių girtumas, tačiau tai, jog jis vengė tikrintis neblaivumą ir kad jam būtų išaiškinta atsakomybė už vengimą tikrintis neblaivumą, nėra niekur objektyviai užfiksuota.
2.5. Apeliaciniame skunde teigiama, kad A. V. išreiškė valią (apsisprendimą) tikrintis tiek ir kraujo tyrimo metodu, tiek ir tikrintis specialiomis techninėmis priemonėmis, tačiau jam tokia galimybė nebuvo užtikrinta. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 patvirtintą Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių 29 punktą, jeigu asmuo nesutinka su tikrinimo ar medicininės apžiūros, atliktos policijos rezultatais, ne vėliau kaip per valandą, kai jam atliktas tikrinimas ar medicininė apžiūra, gali kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, kad būtą atlikta medicininė apžiūra jo lėšomis. Tačiau A. V. nebuvo suteikta galimybė neblaivumą tikrintis kraujo tyrimo būdu.
2.6. Gynėjas teigia, kad A. V. nebuvo paaiškinti atsisakymo tikrintis teisiniai padariniai, policijos pareigūnai neužtikrino vertėjo dalyvavimo, kuris privalėjo būti užtikrintas ir fiksuojant faktą, kad asmuo atsisako neblaivumo patikrinimo. Pareigūnai, neužtikrinę vertėjo dalyvavimo, šiurkščiai pažeidė A. V. teises bei teisėtus interesus. Taip pat neteisėtas laikinas sulaikymas, laisvės apribojimas, pažeidė A. V. teises, kadangi asmuo nežinojo, dėl kokių priežasčių yra sulaikomas, jam nebuvo išversta į suprantamą kalbą.
2.7. Gynėjas skunde pažymi, kad nuo pat pradžių A. V. nuosekliai nurodė, jog nesuprato, ką pareigūnai jam sako, ko iš jo yra reikalaujama, taip pat, jog pareigūnai nesuprato ir jo paties. A. V. pirmą kartą pūtė į alkotesterį, taigi jis neturėjo tikslo sąmoningai nepūsti antrą kartą į alkotesterį, suvokiant, kad už tai gresia baudžiamoji atsakomybė. Neaišku, kokiais įrodymais remiantis teismas konstatavo, jog A. V. sąmoningai atsisakė antrą kartą pūsti į alkotesterį, kadangi šis faktas byloje nebuvo fiksuotas, aprašytas ar nustatytas.
2.8. Apeliaciniame skunde teigiama, kad liudytojų V. P., E. B. ir E. V. parodymai yra abejotini, netikslūs, dviprasmiški, neįrodantys jokių aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima neabejotinai spręsti apie asmens kaltę. Gynėjas skunde cituodamas liudytojų G. Š., D. G., E. V., V. P. ir E. B. parodymus daro išvadą, kad jie yra nepatikimi ir prieštarauja vieni kitiems. Liudytojas E. V. nurodė, jog realiai neišaiškino A. V. jokių teisių bei gresiančios atsakomybės, V. P. parodė, kad greičiausiai siūlė ir antrą kartą pūsti, E. B. parodė, kad tikrai buvo aiškinta, kas gresia, tačiau taip pat ji parodė, kad visiškai nemoka rusų kalbos, todėl jos parodymai vertintini kritiškai. Be to, ji teigė, kad tiksliai nepamena, ką aiškino. Parodymai prieštaringi, nes pvz., E. V. parodė, kad teisių realiai neaiškino, o E. B. parodė, kad išaiškino. Pažymėtina, jog nebuvo surašytas joks aktas A. V. neva atsisakius tikrintis blaivumą antrą kartą, nors toks aktas privalėjo būti surašytas. Iš liudytojų paaiškinimų matyti, kad pareigūnai negalėjo paaiškinti neblaivumo patikrinimo tvarkos, nurodyti, kas ir kaip išaiškino A. V. teises ir gresiančias pasekmes.
2.9. Gynėjas skunde teigia, kad iš nuosprendyje teismo padarytų išvadų matyti, jog A. V. kaltė yra paremta dvejonėmis, dviprasmiškais ir skirtingais liudytojų paaiškinimais, o ne įrodytais, neabejotinais faktais ir įrodymais. Teismas privalėjo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus ir vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimą, tačiau vidinis teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas objektyviais bylos duomenimis, o ne manymu, spėlionėmis ar samprotavimais. Remdamasis apeliaciniame skunde cituojama tarptautinių teismų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, gynėjas daro išvadą, kad bylos aplinkybės bei surinkti įrodymai nepatvirtina, jog A. V. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Spręsdamas A. V. atsakomybės klausimą, teismas nevertino įrodymų visumos, dėl asmens kaltumo padarė klaidingas išvadas, kurias grindė vien tik hipotetinio pobūdžio teiginiais, prielaidomis, BPK tvarka nepašalintomis abejonėmis, vienpusišku įrodymų vertinimu. Netinkamas įrodymų vertinimas ir interpretavimas neišvengiamai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą dėl A. V. inkriminuotos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, kurios sudėties požymiai byloje nebuvo nustatyti. Baudžiamojo proceso normų pažeidimai sukliudė teismui tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šiuo atveju nuteistojo gynėjas prašo priimti išteisinamąjį nuosprendį, nurodo, kad A. V. vairavo blaivus, skundžiamas teismo nuosprendis grindžiamas prielaidomis, nes nėra jokių objektyvių įrodymų, kad jis vengė tirtis blaivumą. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad naikinti ar keisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. gruodžio 23 d. nuosprendį nėra pagrindo.
6. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad byloje nekyla ginčo, jog A. V. apskritai vairavo automobilį (atvairavo krovininį automobilį į pasienio kontrolės postą ir ten sustojo patikrai) ir po to jam nustatyti neblaivumo požymiai (alkoholio matuokliu 22.48 val. nustatyta 2.45 promilės etilo alkoholio koncentracija). Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad A. V. vairavo blaivus, teisėjų kolegija pažymi, kad A. V. ir nėra nuteistas dėl to, kad vairavo neblaivus, jis nuteistas dėl to, kad po vairavimo, esant neblaivumo požymių, jis vengė neblaivumo patikrinimo (antrą kartą atsisakė pūsti į alkoholio matuoklį). Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl to, ar A. V. iki sustodamas patikrinimui vairavo blaivus, ar neblaivus, nenagrinėjami.
7. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje surinkti įrodymai, tinkamai ištirti ir įvertinti pirmosios instancijos teismo, visiškai patvirtina, kad A. V. vengė neblaivumo patikrinimo. Liudytojas V. P. parodė, kad išaiškino A. V. visą blaivumo pasitikrinimo procedūrą, buvo išaiškintos teisės, buvo pasakyta, kad atsisakymas tikrintis blaivumą prilygsta sunkiam girtumui, už kurį gresia baudžiamoji atsakomybė, tačiau asmuo atsisakė antrą kartą pūsti į alkotesterį. Šiuos parodymus patvirtino liudytoja E. B., kuri parodė, kad jos porininkas išaiškino asmeniui teises, asmuo buvo piktas dėl sulaikymo, todėl atsisakė pūsti į alkotesterį antrą kartą. Liudytojas E. V. parodė, kad stovėjo šalia pareigūnų ir matė visus veiksmus, po pirmo pūtimo, po 15 min, kai reikėjo antrą kartą pūsti, A. V. atsisakė. Taip pat E. V. parodė, kad prieš pirmą kartą pučiant pareigūnas paaiškino A. V., kad iš dviejų pūtimų bus sprendžiama. Faktą, kad A. V. antrą kartą atsisakė pūsti į alkoholio matuoklį, patvirtina ir rašytinė bylos medžiaga – neblaivumo nustatymo akte pažymėta, kad A. V. antrą kartą vengė pasitikrinti neblaivumą, įspėtas dėl filmavimo, paaiškinti atsisakymo tikrintis arba atlikti medicininę apžiūrą teisiniai padariniai.
8. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad A. V. nebuvo užtikrintas vertėjo dalyvavimas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad teisės aktai nenustato reikalavimo, jog tikrindami blaivumą pareigūnai bendrautų su asmeniu lietuvių kalba per vertėją. Sutiktina su byloje liudytojais apklaustų pareigūnų (E. B., D. G.) pozicija, kad vertėjo dalyvavimas būtų užtikrinamas, jei būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, ar administracinio nusižengimo teisena (šiuo aspektu pažymėtina, kad jau po neblaivumo patikros procedūros, sulaikius A. V. jam buvo užtikrintas vertėjo dalyvavimas (laikino sulaikymo protokolas, į sulaikymo patalpas uždaromo asmens apžiūros protokolas)). Teisėjų kolegijos vertinimu, svarbu, kad neblaivumo tikrinimo procedūros metu asmuo suprastų savo teises ir gresiančią atsakomybę už atsisakymą tikrintis, prireikus, kad šios jo teisės būtų išaiškintos jam suprantama kalba. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu A. V. parodymus davė rusų kalba, taigi ši kalba jam yra gerai suprantama. Visi apklausti liudytojai parodė, kad tikrinant blaivumą su A. V. buvo bendraujama rusiškai. V. P. parodė, kad su A. V. bendravo rusų kalba, kuria pats gerai kalba. Tai patvirtino E. B., taip pat E. V., kuris pažymėjo, kad A. V. buvo viskas išaiškinta gramatiška rusų kalba, policijos pareigūnas išaiškino visus veiksmus. Kita vertus, šiuo aspektu paties nuteistojo pozicija nenuosekli. Jis teigė, kad antrą kartą jam apskritai niekas nesiūlė pūsti ir niekas nieko neaiškino, tačiau tuo pačiu parodė, kad su pareigūnais bendravo, suprato, ką sakė V. P., bet norėtųsi, kad geriau, paskui teigė, kad nesuprato, ko pareigūnai reikalauja.
9. Apeliaciniame skunde keliamos abejonės liudytojų parodymais, esą jie nepatikimi, prieštaringi. Tačiau gynėjas cituoja tik dalį liudytojų parodymų, arba cituoja juos netiksliai, be to, nevertina konteksto. Pvz., skunde neteisingai teigiama, jog E. V. parodė, kad realiai neišaiškino A. V. jokių teisių. Jis parodė, kad nepamena, kad pareigūnai aiškintų procedūrą, kodėl turi būti atliekamas antras pūtimas, tačiau jis taip pat parodė, kad prieš pirmą kartą pučiant į alkotesterį, buvo paaiškintos teisės, tvarka buvo išaiškinta, ir paaiškinta, kad iš dviejų pūtimų bus sprendžiama, kokia teisena bus pradėta. Taip pat liudytojas ne kartą patvirtino, kad asmeniui buvo išaiškintos teisės. Dar skunde teigiama, kad nors liudytojas E. V. nurodė, kad realiai neišaiškino A. V. jokių teisių ir gresiančios atsakomybės, liudytoja E. B. teigė, kad teisės buvo išaiškintos, t. y. parodymai prieštaringi. Tačiau iš liudytojų parodymų (net ir paties kaltinamojo parodymų) matyti, kad pats E. V. ir neaiškino A. V. jo teisių, o su nuteistuoju bendravo ir jam teises aiškino policijos pareigūnai, atvykę specialiai nustatyti jo blaivumo, t. y. V. P. ir E. B., o ne E. V. (remiantis visų šių trijų liudytojų parodymais, kurie šiuo aspektu visiškai sutampa, matyti, kad A. V. teises ir gresiančią atsakomybę išaiškino pareigūnas V. P.). Be to, skunde taip pat netiksliai cituojami liudytojo V. P. parodymai, esą jis parodė, kad greičiausiai siūlė ir antrą kartą pūsti, tačiau teisiamojo posėdžio protokole užfiksuota, kad liudytojas atsakė „greičiausiai aš pasiūliau pūsti į alkotesterį“. Akivaizdu, kad tai tik liudytojo abejonė, ar būtent jis, ar kitas asmuo pasiūlė pūsti, tačiau iš jo parodymų matyti, kad liudytojas neabejoja, kad A. V. teisės ir gresianti atsakomybė apskritai buvo išaiškintos.
10. Skunde taip pat keliama abejonė liudytojos E. B. parodymais dėl to, kad ji nemoka rusų kalbos. Sutiktina, kad liudytoja parodė, jos pati rusų kalbos nemoka ir šia kalba nebūtų galėjusi nieko paaiškinti, tačiau ji taip pat parodė, kad kai ką rusiškai supranta, taigi ji galėjo suprasti įvykių kontekstą ir tai, apie ką jos porininkas kalbasi su A. V.
11. Vertindamas liudytojų parodymus, apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad teisme jie liudijo praėjus beveik dvejiems su puse metų po įvykio, nėra abejonių, kad neblaivumo patikra yra kasdienis policijos patrulių darbas, taigi negalima tikėtis, kad teisme jie smulkiai ir detaliai atsimins įvykio aplinkybes, konkrečiai, kas, ką, kokiu eiliškumu aiškino A. V. Tačiau tuo, kad A. V. buvo išaiškintos neblaivumo patikros atsisakymo pasekmės ir jo teisės atliekant šią procedūrą, nei vienas iš apklaustų liudytojų neabejojo. Be to, tai yra užfiksuota rašytiniuose dokumentuose (neblaivumo patikrinimo akte).
12. Tai, kad A. V. sąmoningai vengė tikrintis neblaivumą, teisėjų kolegijos nuomone, netiesiogiai patvirtina ir tai, kad jis nuo pat pradžių turėjo siekį išvengti jam gresiančios atsakomybės. Liudytojas D. G. parodė, kad A. V. siūlė tartis, kad galėtų išvykti, klausė, ar galima susitarti. G. Š. vaizdo registratoriaus įraše užfiksuota, kad A. V. prašo jį paleisti, nieko blogo jam nedaryti. G. G. vaizdo registratoriaus įraše užfiksuota, kad A. V. atsisako važiuoti tikrintis neblaivumą, todėl D. G. nurodo iškviesiantis policiją, į ką A. V. dar kartą atsako, kad niekur nevažiuos, po to siūlo nekviesti policijos, pasikalbėti be skambučių, vėliau dar kartą prašo nekviesti policijos.
13. Apeliacinio skundo teiginius apie tai, kad A. V. nebuvo sudaryta galimybė pasitikrinti blaivumą kraujo tyrimo metodu, apeliacinės instancijos teismas vertina kaip deklaratyvius, nes iš G. G. vaizdo registratoriaus įrašo matyti, kad A. V. nurodo, kad niekur tikrintis blaivumo nevažiuos.
14. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino visus byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad A. V. matė ir suprato, kad pareigūnai prašo jo tikrintis blaivumą, tačiau sąmoningai atsisakė antrą kartą pūsti į alkotesterį, t. y. vengė neblaivumo patikrinimo.
15. Nors apeliaciniame skunde nekeliamas bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonių klausimas, teisėjų kolegija patikrinusi skundžiamą nuosprendį šiuo aspektu, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė teisingą bausmę, ją padedančias įgyvendinti baudžiamojo poveikio priemones ir tinkamai tokį savo sprendimą motyvavo.
16. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. gruodžio 23 d. nuosprendis, kuriuo A. V. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, yra teisingas ir pagrįstas, byloje baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, esminių BPK pažeidimų nepadaryta, todėl keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra įstatyme nustatytų pagrindų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. V. gynėjo advokato Ramūno Mikulsko apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.