- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-03-05
- Bylos Nr.
- 1A-52/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Šiukšta, Valdimaras Bavėjanas (pran.), Albinas Bielskis
- Nuteistasis
- R. V.
- Nukentėjusysis
- J. K., O. K.
- Advokatai
- Saulius Juzukonis
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu devyneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Į bausmės laiką įskaičiuotas laikas, išbūtas sulaikius ir suėmus nuo 2007 m. vasario 7 d. iki 2007 m. lapkričio 30 d.
Iš R. V. priteista nukentėjusiosioms J. K. ir O. K. po 50000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
R. V. nuteistas už tai, kad 2007 m. sausio 29 d., nuo 00 val. 10 min. iki 00 val. 30 min., prie namo (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto su V. K. metu tyčia peiliu sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam į pilvą, padarydamas kiauryminį durtinį-pjautinį pilvo sužalojimą: durtinę-pjautinę žaizdą pilvo kairėje, kiaurinį skrandžio sužalojimą, plonžarnių pasaito pažeidimą, dėl ko nukentėjusysis vietoje mirė nuo nukraujavimo, t. y. tyčia nužudė V. K.
Šalies argumentai
Nuteistasis R. V. apeliaciniu skundu prašo sušvelninti laisvės atėmimo bausmę iki nusikaltimo, numatyto BK 129 str. 1 d., sankcijoje nustatytos bausmės minimalaus dydžio arba perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 129 str. 1 d. į BK 132 str. 1 d. Skunde teigiama, kad nuosprendis yra neteisingas, nes nepagrįstas teisiamajame posėdyje ištirtais baudžiamosios bylos duomenimis. Apeliantas, vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d., 301 str. 1 d. ir 305 str. 1 d. 2 p., 3 d. 3 p. nuostatomis, teigia, kad teismas turėjo vertinti byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetą, o ne atskirus duomenis. Be to, teismas nepagrįstai nepašalino byloje esančių prieštaravimų, joje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę dėl tyčinio nužudymo, Nuosprendis grindžiamas prielaidomis.
Taip pat apeliantas analizuoja BK 2 str. 4 d. nuostatas, nusikalstamos veikos sudėties ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Jis neginčija byloje nustatytų nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 str. 1 d., objektyviųjų požymių, tačiau teigia, kad byloje nenustatyti šios veikos subjektyvieji požymiai. Apeliantas nurodo, kad jis tyčia nesudavė peiliu nukentėjusiajam, o pastarasis pats susižalojo puldamas apeliantą. Ikiteisminio tyrimo metu pirmojoje 2007 m. vasario 3 d. apklausoje jis, būdamas streso būsenoje, galėjo apkalbėti save ir šias aplinkybes nurodė vėlesnėje 2007 m. gegužės 23 d. apklausoje. Byloje esančios specialistų išvados yra informatyvios, tačiau nepatvirtina apelianto tyčios padarius šią nusikalstamą veiką. Teismas nepagrįstai atmetė apelianto ir jo gynėjo prašymus apklausti visus liudytojus, nurodytus prokuroro sudarytame sąraše asmenų, kurie turėtų būti apklausti teisiamajame posėdyje, bei peržiūrėti vaizdo, nufilmuoto parduotuvės „Maxima“ vaizdo kameromis, įrašą. Tai rodo teismo subjektyvumą bei šališkumą. Kartu nebuvo užtikrintas teisingas procesas, pažeistas rungimosi principas bei apelianto konstitucinė teisė į gynybą ir procesinė pusiausvyra tarp šios jo teisės ir valstybės pareigos nubausti kaltus asmenis.
Teismas nepagrįstai nevertino byloje surinktų įrodymų visumos ir neišsiaiškino ar šie įrodymai yra tarpusavyje susiję. Nepagrįstai neįvertinti apelianto parodymai įvykio vietoje ir liudytojų V. Š. bei A. G. parodymai apie įvykio aplinkybes. Be to, jis yra boksininkas, todėl nelogiška manyti, kad 12 cm ilgio peilio geležte jis tariamai tyčia galėjo padaryti tik 4,5 cm gylio sužalojimą. Todėl mano, kad teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatas, nes įvertinęs ne visas bylos objektyvias aplinkybes, padarė klaidingą išvadą dėl tyčinio nukentėjusiojo nužudymo.
Be to, ikiteisminis tyrimas byloje atliktas atmestinai, formaliai, tiriant tik vieną klaidingą versiją, jog šį nusikaltimą apeliantas padarė tyčia, t. y. suvokdamas daromos veikos pavojingumą ir numatydamas jos pasekmes. Apeliantas nurodo, kad byloje nesurastas nusikaltimo įrankis. Ikiteisminio tyrimo metu 2007 m. vasario 3 d. pareikštame įtarime klaidingai aprašytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, dėl ko tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme jis negalėjo efektyviai gintis, o jo gynėjas realizuoti gynybos. Todėl apeliantas mano, kad yra pažeistos ir BPK 10 str. nuostatos.
Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, dėl ko nebuvo teisingai išspręsta ši baudžiamoji byla. Apeliantas neneigia, kad įvykio metu konfliktavo ir grūmėsi su nukentėjusiuoju, tačiau teismas nepagrįstai teigia, kad apeliantas veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia sudavė peiliu nukentėjusiajam į pilvą. Be to, liudytojų T. M., E. S., A. Č. ir J. K. parodymai nebuvo nustatyta tvarka patvirtinti teismo posėdžio metu. Todėl apeliacinės instancijos teisme reikalinga dar kartą atlikti įrodymų tyrimą bei įvertinti visas bylos aplinkybes. Apelianto nuomone, byloje liko neatsakytas pagrindinis klausimas - kodėl jis, norėdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už įvykdytą sunkų nusikaltimą, nesislėpė nuo prokuroro ar teismo. Iki įvykio jis su nukentėjusiuoju nebuvo pažįstamas, todėl neturėjo jokio preteksto su juo susidoroti ar kitaip jam pakenkti.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad teismas turi tinkamai pritaikyti įstatymą ir paskirti teisingą bausmę. Kaltinamojo asmenybės įvertinimas yra teisingos bausmės parinkimo ir nusikalstamos veikos perkvalifikavimo sąlyga. Jis yra jauno amžiaus, sportuoja, nerūko, nevartoja alkoholio, neseniai sukūrė šeimą, iki įvykio gyveno su tėvais, charakterizuojamas teigiamai, padėjo išaiškinti nusikaltimą, nes ikiteisminio tyrimo metu 2007 m. vasario 3 d. įtariamojo apklausos metu ir 2007 m. vasario 23 d. šių parodymų patikrinimo vietoje metu sąžiningai ir teisingai nurodė visas įvykio aplinkybes, iš esmės sutampančias su liudytojų V. Š. ir J. C. parodymais. Apeliantas pabrėžia, kad įvykio metu jis buvo vienas prieš tris girtus ir agresyviai nusiteikusius asmenis, t. y. aiškioje kiekybinėje (amžiaus ir patirties) persvaroje, todėl turėjo labai ribotas galimybes įvertinti susidariusią situaciją ir gintis, nors teise į būtinąją gintį nepasinaudojo. Apeliantas jokių smurto veiksmų daugiau neatliko, o pasinaudojęs, kad nukentėjusysis daugiau jo nebepuolė, iš įvykio vietos pabėgo. Todėl tvirtina, kad nukentėjusysis žuvo atsitiktinai.
Teismas, netinkamai įvertinęs jo asmenybę, paskyrė aiškiai per griežtą laisvės atėmimo bausmę. Mano, kad teismas turėjo vadovautis BK 54 str. 2 d. ir 61 str. 2 d. nuostatomis ir jam paskirti žymiai švelnesnę bausmę. Byloje nėra nustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir yra nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Apeliantui nukentėjusiojo V. K. žūtis buvo iš anksto nenumatytas atsitiktinis padarinys. Todėl padarytas nusikaltimas, atsižvelgiant į jo veiksmų pobūdį, intensyvumą ir kitas aplinkybes, yra mažiau pavojingas. Baudžiamojoje byloje nepaneigta aplinkybė, kad nukentėjusysis, puldamas apeliantą, užgriuvo ant peilio, kurį pastarasis laikė rankoje, ir tuo pat metu jam žengiant žingsnį atgal, nes norėjo pasitraukti nuo puolančio nukentėjusiojo. Tai patvirtina ir nukentėjusiajam padarytos žaizdos kanalo nedidelis ilgis. Apeliantas mano, kad ši aplinkybė rodo mažesnį veikos pavojingumą, nes po tyčinio boksininko dūrio peiliu į žmogaus minkštuosius audinius padarytos žaizdos kanalo ilgis praktiškai visada atitiktų peilio ašmenų ilgį.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, kad labai pavojinga veika ir nelaimingas atsitikimas tarpusavyje labai skiriasi, todėl sukelia skirtingą atsakomybės laipsnį. Jis nepadarė veikos, numatytos BK 129 str. 1 d., todėl šio nusikaltimo padaryme jo atsitiktinis dalyvavimas ir atsitiktiniai veiksmai negali būti vertinami kaip padaryti tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Be to, nuosprendis yra pagrįstas liudytojų parodymais, duotais tik ikiteisminio tyrimo metu. Teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, t. y. visas abejones aiškino ne apelianto naudai.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o nukentėjusiosios ir prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė R. V. inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai jį pripažino kaltu bei nuteisė už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 str. 1 d., padarymą.
Apeliacinio skundo argumentai apygardos teismo išvadų, dėl R. V. kaltės, veikos juridinio įvertinimo ir bausmės dydžio, nepaneigia.
Apeliantas neneigia, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje peiliu sužalojo nukentėjusįjį V. K.. Tačiau teigia, kad nukentėjusysis, puldamas apeliantą, pats užgriuvo ant peilio, t. y. ginčija kaltės formą ir tyčios turinį.
Baudžiamasis įstatymas nustato, kad asmens padaryta nusikalstama veika pripažintina padaryta tyčia (tiesiogine ar netiesiogine), kuomet jis suvokia savo veikos pavojingumą, numato šios veikos pavojingus padarinius ir tų padarinių siekia arba sąmoningai leidžia jiems atsirasti.
BK 15 str. 2 d. nurodyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu :
1) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti;
2) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo.
Teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad nusikalstama veika, padaryta tiesiogine neapibrėžta (taip pat ir veikiant netiesiogine tyčia), kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius. Neapibrėžtos tyčios atveju, kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt.
Apeliantas neginčija, kad kavinėje (duomenys neskelbtini) kilęs konfliktas pasibaigė išėjus iš jos į kiemą. Jo draugai – T. M. , A. Č. ir E. S. – nuėjo prie automobilio, o jis liko kalbėtis su V.K. ir jo draugais bei netrukus kartu su jais nuėjo link (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 7-58; t. 4, b. l. 123-127). Nors jis teigia, kad pasišalinti iš įvykio vietos neturėjo galimybių, tačiau tai paneigia pati įvykio eiga ir R. V. elgesys. Po kavinėje kilusio mažareikšmio žodinio konflikto, apeliantas nuėjo į parduotuvę nusipirkti peilio, kurį tuoj pat išpakavo. Tai jis, be jokios abejonės, darė ne tam, kad jį (peilį) padėtų į automobilį. Per tą laiką, per kurį nuo kavinės iki įvykio vietos apeliantas nuėjo kartu su V. K., jis galėjo iš įvykio vietos bet kada pasišalinti, bet to nepadarė, nors apeliantui iš paskos automobiliu važiavo draugai, kvietę jį sėstis į automobilį. R. V. keletą kartų skambino T.M. ir su juo kalbėjosi (t. 2, b. l. 93-96). V. K. draugams pasišalinus, R. V. su nukentėjusiuoju įvykio vietoje buvo likę dviese ir grūmėsi tik dėl to, kad pakelti nuo žemės peilį. Apeliantui įvykio metu jokie sužalojimai nepadaryti (t. 3, b. l. 65-66). Tai reiškia, kad R. V. įvykio metu jo elgesio pasirinkimo laisvė nebuvo apribota – nuo parduotuvės „Maxima“ jis neišvažiavo kartu su savo draugu bei merginomis, o savanoriškai ėjo kartu su J. C., V. Š. ir V. K., tuo pačiu kalbėjosi telefonu su savo draugu, niekas prieš jį nevartojo fizinio smurto. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad įvykio metu būtinosios ginties situacijos nebuvo, o byloje surinktų duomenų visuma neginčytinai patvirtina, kad R. V., suduodamas peiliu V. K. į pilvą, veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia.
Kolegija patenkino nuteistojo prašymą, t. y. peržiūrėjo parduotuvės „Maxima“ vaizdo kameromis įrašyto vaizdo įrašą. Šiame įraše užfiksuotos priešingos aplinkybės, nei teigiama apeliaciniame skunde, t. y. R. V. nuo parduotuvės „Maxima“ laiptų link (duomenys neskelbtini), nuėjo kartu su J. C., ir tik po jų, gerokai atsilikęs, nuėjo ir V. K. su V. Š.. Taip pat įraše užfiksuota, kad R. V. kartu su J. C. perėjo per gatvę, ir tik po kiek laiko pradėjo eiti per gatvę V. K. su V. Š.. Taigi, šie duomenys nuteistajam palankių aplinkybių neatskleidė. Paminėtas įrašas tik dar kartą patvirtina, kad niekas nuteistojo su savimi netempė ir jo judėjimo laisvės neapribojo.
Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai apie įtariamojo apklausų metu duotus parodymus ir jų teisingumą vienas kitam prieštarauja. Skunde R. V. teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu 2007 m. vasario 3 d. įvykusioje pirmojoje apklausoje jis apkalbėjo save, o vėliau nurodo, kad šios apklausos metu sąžiningai ir teisingai nurodė įvykio aplinkybes bei tuo padėjo išaiškinti nusikaltimą. Todėl atsakyti į šiuos apelianto teiginius kolegija neturi galimybių.
Pažymėtina, kad nuteistajam R. V. 2007 m. vasario 3 d. ir 2007 m. gegužės 17 d. pareikštuose įtarimuose (t. 3, b. l. 6, 55) nurodytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės yra identiškos, t. y. juose nurodyta ta pati nusikalstamos veikos padarymo vieta, tas pats laikas, sužeidimo padarymo mechanizmas ir kitos aplinkybės. Šie procesiniai veiksmai atlikti nepažeidžiant BPK 187 str. reikalavimų.
Nuteistajam nuo pirmosios apklausos buvo užtikrinta teisė į gynybą, kuria jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose aktyviai realizavo. Be to, baigus ikiteisminį tyrimą, nuteistasis R. V. , susipažinęs su bylos medžiaga, jokių prašymų ar pageidavimų dėl atlikto ikiteisminio tyrimo nepareiškė (t. 3, b. l. 188). Jo gynėjas, susipažinęs su bylos medžiaga, tik paprašė papildomai apklausti liudytojus T. M., A. Č. ir E. S. bei teismo psichiatrijos specialistę dėl nuteistojo R. V. neblaivumo būsenos įvykio metu nustatymo (t. 3, b. l. 198-199). Jų prašymai buvo motyvuotai atmesti (t. 3, b. l. 201-202). Be to, apygardos teismas apsvaigimo nuo alkoholio nepripažino R. V. atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija ir baudžiamojo proceso įstatymas nustato, jog ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. Duomenų, kad nuteistasis ir (ar) jo gynėjas negalėjo pasinaudoti BPK III skyriaus penktajame skirsnyje numatytomis teisėmis, byloje nėra. Todėl apeliacinio skundo teiginiai apie BPK 10 str. pažeidimus ir formaliai atliktą bylos ikiteisminį tyrimą atmetami kaip nepagrįsti ir deklaratyvūs.
Apeliaciniame skunde R. V. teigia, kad jo kaltė pagrįsta prielaidomis, įstatymo nustatyta tarka nepatvirtintais liudytojų parodymais. Kolegija tokį skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą. T. M., E. S., A. Č. ir J. K. pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo apklausti, nors jų teisme duoti parodymai BPK 305 str. 1 d. 2 p. prasme iš tiesų liko neįvertinti. Tačiau iš apygardos teismo sprendimo pripažinti R. V. kaltu pagal BK 129 str. 1 d. seka, jog pirmosios instancijos teismas nepatikėjo liudytojų T. M. , E. S. ir J. K. teisme duotais parodymais, kad nuteistąjį trys asmenys tempė link (duomenys neskelbtini) ir kad jie iš R. V. sužinojo, jog nukentėjusysis pats užgriuvo ant peilio.
Kolegija taip pat netiki šiais liudytojų parodymais ir juos atmeta dėl sekančių aplinkybių.
Paminėti liudytojai ikiteisminio tyrimo metu tokių aplinkybių (nuteistojo tempimo) iš viso nenurodė. Jie taip pat aiškino, kad iš R. V. sužinojo, jog jis dūrė nukentėjusiajam, o ne pastarasis užgriuvo ant peilio (t. 1, b. l. 139-142, 155-159, 192-194). Šie asmenys apygardos teisme taip pat nenurodė jokių įtikinamų savo parodymų pakeitimo priežasčių.
Tai, kad nuteistasis niekur nebuvo tempiamas, visą laiką nuosekliai aiškino liudytojai V. Š. , J. C. , D. B. . Tai aiškiai matyti ir iš apeliacinės instancijos teisme peržiūrėto vaizdo įrašo. Be to, ir pats nuteistasis teisme ir ikiteisminio tyrimo metu niekada netvirtino, jog jis buvo tempiamas kelių asmenų.
Analogiškai vertintini ir liudytojos A. Č. parodymai. Kolegija daro išvadą, kad A. Č. parodymai bei T. M. , E. S. ir J. K. teisme duoti parodymai neatitinka apygardos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Šiuos parodymus paminėti asmenys davė siekdami palengvinti savo draugo (R. V.) teisinę padėtį.
Be to, apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas ekspertas parodė, kad anatomiškai yra nustatyta, jog pilvo siena, ją veikiant kietu buku daiktu, pasistumia atgal, kadangi ji yra minkšta, todėl ši aplinkybė ir paaiškina sąlyginai tokį trumpą žaizdos kanalą. Šis ilgis galėjo būti ilgesnis, nes sužalojimo, padaryto pilvo sienoje, išmatuoti tiksliai negalima. Taip pat jis nurodė, kad sužalojimo pobūdis rodo, jog ranka, kurioje buvo peilis, užkrentant žmogaus kūnui, neturėjo judėti, padaryti judesio atgal, o peilio geležtė turėjo būti laikoma horizontalioje padėtyje ir nesikeisti. Tačiau išlaikyti peilį rankoje, nepajudinus jos atgal, kai žmogaus kūnas užgriūna, neįmanoma. Be to, nukentėjusiojo ir nuteistojo ūgio skirtumai ir padarytos žaizdos aukštis rodo, kad šiuo atveju peilis buvo laikomas aukščiau, nei nurodo apeliantas. Todėl versija, jog žmogus galėjo užgriūti ant peilio geležties, kai abu asmenys stovi vienas šalia kito ir mato peilį, yra atmestina. Taip pat atmestas apelianto subjektyvus teiginys, kad jis, būdamas boksininku, galėjo padaryti žymiai didesnio gylio sužalojimą.
Šie specialisto paaiškinimai vienareikšmiškai patvirtina, kad nuteistojo ir liudytojų E. S. , T. M. ir J. K. išvestiniai parodymai apie sužalojimo padarymo mechanizmą teismo medicinos požiūriu neatitinka tikrovės. Todėl jie atmetami.
Atkreiptinas dėmesys, kad paminėti specialisto paaiškinimai (dėl sužalojimo padarymo mechanizmo) pilnai sutampa su R. V. ikiteisminio tyrimo pradžioje duotais parodymais (t. 3, b. l. 7-11), kurių pakeitimo priežastys nėra įtikinamos.
Kolegijos nuomone, byloje esančių faktinių duomenų pakanka nuteistojo kaltei pagrįsti. Jie gauti teisėtais būdais, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. Todėl apeliacinio skundo teiginiai apie nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimą, apkaltinamojo nuosprendžio grindimą prielaidomis bei abejonėmis, neatitinka tikrovės ir yra deklaratyvus.
Kartu atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad klausimą, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Duomenų, kad buvo pažeistas paminėtas reikalavimas, byloje nėra. Todėl teigti, kad šiuo atveju įrodymai buvo vertinami šališkai, nėra teisinio pagrindo.
BPK 44 str. 5 d. nurodyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per juo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teismo nešališkumo principas reikalauja, kad nagrinėjantis bylą teismas su abiem proceso šalimis elgtųsi vienodai, nerodydamas nei vienai iš jų palankumo, nebūtų suinteresuotas priimti vienai iš šalių palankų sprendimą. Kilus abejonių dėl teisėjo nešališkumo proceso dalyviai gali pareikšti tokiam teisėjui nušalinimą.
Apelianto teiginiai, kad jo bylą išnagrinėjo šališkas teismas, pažeisdamas BPK 7 str. nuostatas (neperžiūrėjo vaizdo įrašų ir neapklausė visų liudytojų, nurodytų prokuroro sudarytame sąraše asmenų, kurie turėtų būti apklausti teisiamajame posėdyje) atmetami. Pirmosios instancijos teismas neapklausė tik vieno asmens, nurodyto paminėtame sąraše, tačiau šios liudytojos parodymai buvo pagarsinti teismo posėdyje nepažeidžiant BPK 276 str. reikalavimų. Priešingai nei teigia apeliantas, ši liudytoja įvykio nematė, o jos parodymai apie kavinėje kilusį konfliktą (kurio neginčija ir pats apeliantas), nėra vieninteliai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.
Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas 2007 m. liepos 2 d. nutartimi, kuria išspręstas bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje klausimas, nutarė į teismo posėdį kviesti kaltinamąjį, nukentėjusiąsias ir liudytojus pagal sąrašą, pridėtą prie kaltinamojo akto, neišskirdamas nei vieno proceso dalyvio (t. 4, b. l. 14). Teisiamojo posėdžio metu tiek nuteistasis R. V., tiek jo gynėjas ir kiti proceso dalyviai neprieštaravo bei sutiko tęsti bylos nagrinėjimą, paskelbus duomenis apie liudytojos E. B. išvykimą iš Lietuvos (t. 4, b. l. 146). Kartu pažymėtina, kad apeliantas ir jo gynėjas savo teises, numatytas BPK 44 str. 5 d., realizavo, t. y. bylą nagrinėjant žemesnės instancijos teisme nei karto jokių nušalinimų nepareiškė. Tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė apeliantui nepalankų sprendimą jokiu būdu nerodo teismo šališkumo. Taigi, kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Kartu kolegija nevertina apelianto subjektyvios nuomonės apie jo ateities planus po padaryto nusikaltimo (slėptis ar ne nuo teisėsaugos instituciją, prokuroro ar teismo), nes tai nėra byloje įrodinėtina aplinkybė.
BK 41 str. nuostatos nurodo, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia reiškia, tai, kad bausmė būtų adekvati nusikalstamai veikai. Teisingumo principo įgyvendinimas užtikrinamas individualizuojant bausmes. Kartu pažymėtina, kad teisingumo principo įgyvendinimas yra neatsiejamas nuo visuomenės intereso, t. y. vyraujančių moralinių visuomenės nuostatų į atitinkamą nusikalstamą veiką, nuteistojo asmenines savybes, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos padarymo metu ir po jos.
Kolegijos nuomone, žemesnės instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. V. laisvės atėmimo bausmę devyneriems metams, BK 41, 54 ir 61 str. reikalavimų nepažeidė, t. y. atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas labai sunkus nusikaltimas, sukėlęs neatstatomas pasekmes ir ypatingą žalą visuomenei netekus jauno žmogaus), kaltininko asmenybę (charakterizuojamas teigiamai, yra jauno amžiaus, baustas administracine tvarka, teistas 1 kartą, teistumas neišnykęs), atsakomybę lengvinančią ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės dydžiui. Nuteistajam R. V. paskirta bausmė, kurios dydis yra mažesnis už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį, nėra aiškiai per griežta, neprieštarauja bausmių paskirčiai ir teisingumo principui. Todėl dar labiau ją švelninti, kaip to prašo apeliantas, nėra teisinio pagrindo.
Tiek žemesnės, tiek aukštesnės instancijos teismuose nuteistasis teigė, kad gailisi padaręs nusikalstamą veiką, tačiau, kaip matyti iš jo parodymų, jis nepripažįsta šios veikos esminių aplinkybių. Kartu byloje nėra duomenų, kad šios veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys įvykio metu. Todėl, kolegijos nuomone, nėra juridinio pagrindo R. V. taikyti BK 59 str. 1 d. 2 ir (ar) 6 p. nuostatų.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo R. V. gynėjo pareikšta nuomonė dėl byloje pripažintų nukentėjusiųjų skaičiaus ir joms priteistos atlygintinos neturtinės žalos dydžio, prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str., 6.284 str. 1 d. prasmei bei teismų praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr.3K-3-351/2007). Atkreiptinas gynėjo dėmesys, kad CK 6.250 str. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Kartu pažymėtina, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Kolegijos nuomone, žuvusiojo sesuo O. K. ir žmona J. K., netekusios brolio ir sutuoktinio, neabejotinai patyrė didžiulius emocinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją. Nukentėjusiosiomis ir civilinėmis ieškovėmis jos pripažintos nepažeidžiant BK 28 ir 110 str. reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į kilusias pasekmes, nuteistojo R. V. kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Todėl kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl J. K. ir O. K. pripažinimo nukentėjusiomis, jų patirtos neturtinės žalos priteisimo bei jos dydžio nustatymo, yra pagrįstos ir teisingos.
Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
n utaria:
Nuteistojo R. V. apeliacinį skundą atmesti.