- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-12-20
- Bylos Nr.
- 2A-2745-585/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka (pran.), Neringa Švedienė, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „TAVILTA“
- Atsakovas
- J. Š.
- Advokatai
- Raimundas Gargasas, Jonas Korsakas
- Kategorijos
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Zeliankos, kolegijos teisėjų Neringos Švedienės ir Tatjanos Žukauskienės,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „TAVILTA“ ieškinį atsakovui J. Š. dėl žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė pareiškė Vilniaus miesto apylinkės teisme ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovo 20 001,30 Lt žalos atlyginimą, šešių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ieškovė šioje byloje pareikštą ieškinį grindė tomis aplinkybėmis, jog šalys 2010 m. rugpjūčio 13 d. sudarė darbo sutartį (toliau tekste – ir Sutartis), pagal kurią inter alia sulygo, kad atsakovas dirbs ekskavatoriaus mašinistu (ekskavatorininku). Atsakovas Sutarties 7 punktu prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už jam patikėtų materialinių vertybių išsaugojimą ir įsipareigojo visiškai atlyginti kitokią dėl jo kaltės ieškovei padarytą žalą, Sutarties 10 punktu įsipareigojo darbą atlikti kokybiškai, laiku, sąžiningai vykdyti darbdavio įsakymus, tausoti darbdavio turtą, laikytis vidaus darbo tvarkos, priešgaisrinės apsaugos taisyklių reikalavimų. Šalys 2010 m. rugpjūčio 18 d. sudarė visiškos materialinės atsakomybės sutartį. Atsakovas laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 27 d. iki 2012 m. balandžio 20 d. buvo paskirtas dirbti objekte, kurio adresas – (duomenys neskelbtini), tiksliau – buvo įpareigotas nurodytame objekte atlikti griovimo darbus. Ieškovės teigimu, atsakovas, 2012 m. kovo 29 d. aukščiau nurodytame objekte vykdydamas griovimo darbus, nesilaikė darbų vadovo nurodymų ir darbų saugos reikalavimų, kas lėmė, jog atsakovas, ekskavatoriumi „HYUNDAI 210 LC“ griaudamas vidines pastato konstrukcijas, ekskavatoriaus strėle pažeidė stogą laikančią siją, dėl kurios nugriovimo nebuvo sulygta ieškovės ir uždarosios akcinės bendrovės „AKESTA“ 2012 m. kovo 26 d. sudaryta griovimo darbų sutartimi. Ieškovė 2012 m. balandžio 2 d. sudarė komisiją, susidedančią iš ieškovės direktoriaus, darbų vadovo ir gamybos meistrės, kuri patikrino pagal aukščiau nurodytą griovimo darbų sutartį vykdomus darbus. Komisija, atlikusi patikrinimą, nustatė, jog stogą laikančios sijos pažeidimas – aplaidaus atsakovo darbo funkcijų vykdymo rezultatas.
Pasak ieškovės, šiuo konkrečiu atveju egzistuoja visos įstatyme nustatytos sąlygos, kad atsakovas būtų patrauktas materialinėn atsakomybėn: pirma, žala. Ieškovė, suremontavusi atsakovo sugadintą siją, patyrė tiesioginius 20 001,30 Lt nuostolius, kuriuos sudaro remonto darbų ir medžiagų kainos; antra, neteisėta veika. Anot ieškovės, atsakovas buvo supažindintas ir įspėtas, jog, ekskavatoriumi užvažiavus ant nestabilaus paviršiaus, negalima vykdyti griovimo darbų. Atsakovas, nepaisydamas įspėjimo, užvažiavo ant statybinių atliekų krūvos, kas lėmė, jog ekskavatorius pakilo nuo žemės ir ekskavatoriaus strėlė kliudė bei sugadino stogo konstrukciją. Ieškovės teigimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą; trečia, neteisėtos veikos ir žalos priežastinis ryšys. Pasak ieškovės, tuo atveju, jeigu atsakovas būtų laikęsis Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, darbo vidaus taisyklių reikalavimų ir darbų vadovo nurodymų, žala nebūtų atsiradusi; ketvirta, kaltė. Atsakovas, kaip profesionalus ekskavatoriaus mašinistas, turėjo numatyti, jog, dirbant uždaroje patalpoje, ekskavatorius, pastaruoju užvažiavus ant statybinių atliekų krūvos, pakils nuo žemės, o kartu pakils ir ekskavatoriaus strėlė, todėl, esant ribotam patalpos aukščiui, strėlė atsirems į stogo konstrukciją ir ją sugadins. Anot ieškovės, rūpestingas ir atidus darbuotojas, juo labiau profesionalus ekskavatoriaus mašinistas, kuriam yra keliami aukštesni elgesio standartai, analogiškoje situacijoje turėjo numanyti, jog tokie veiksmai, kokius atliko atsakovas, sukels žalos atsiradimo grėsmę; penkta, šalys teisės pažeidimo metu buvo susijusios darbo santykiais; šešta, žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla.
Šalies argumentai
Atsakovas nesutiko su ieškovės šioje byloje pareikštu ieškiniu, prašė atmesti ieškovės reikalavimą. Pasak atsakovo, priešingai nei teigia ieškovė, jis vykdė darbų vadovo nurodymus ir stengėsi visus darbus atlikti tinkamai ir kokybiškai. Anot atsakovo, ieškovės į bylą pateikti duomenys – lokalinė sąmata – nėra pakankami žalos dydžiui įrodyti. Atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškino, jog, pastarajam ekskavatoriumi užvažiavus ant statybinių atliekų (šiukšlių), staiga įlūžo grindys, ekskavatorius slystelėjo ir ekskavatoriaus strėlė užkabino pastato siją, kuri įlūžo. Atsakovo nuomone, po pastato grindimis buvo šachta, apie kurią atsakovas nežinojo ir negalėjo numanyti, todėl, pasak atsakovo, pastarasis nėra kaltas dėl padarytos žalos.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 16 d. sprendimu ieškovės šioje byloje pareikštą ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovo 10 000,65 Lt žalos atlyginimą, penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 300 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; kitą ieškinio dalį atmetė.
Pirmosios instancijos teismas pagal į bylą pateiktus faktinius duomenis nustatė šias faktines aplinkybes: atsakovas pagal Sutartį nuo 2010 m. rugpjūčio 16 d. buvo priimtas dirbti ekskavatoriaus mašinistu; atsakovas prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už jam pateiktų materialinių vertybių išsaugojimą ir įsipareigojo visiškai atlyginti ieškovei dėl jo kaltės padarytą žalą; ieškovė ir uždaroji akcinė bendrovė „AKESTA“ 2012 m. kovo 26 d. sudarė griovimo darbų sutartį Nr. 12-03/G/01, pagal kurią ieškovė, be kita ko, įsipareigojo buvusioje duonos kepykloje atlikti dalinius griovimo darbus, tai yra vidinių pertvarų, perdangų ir sienų griovimo darbus; atsakovui laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 26 d. iki 2012 m. balandžio 13 d. buvo nurodyta dirbti aukščiau nurodytame objekte, tiksliau – šiame objekte atlikti griovimo darbus; ieškovės darbų vadovas 2012 m. kovo 29 d. pateikė ieškovės direktoriui tarnybinį pranešimą, kuriame nurodė, jog 2012 m. kovo 29 d. apie 16 val. 15 min. atsakovas, buvusiame duonos kepyklos pastate ardydamas vidines pertvaras, nesilaikė darbų vadovo nurodymų ir ekskavatoriaus strėle užkabino stogą laikančią konstrukciją (gelžbetoninę siją); ieškovės direktorius 2012 m. balandžio 2 d. sudarė komisiją, susidedančią iš ieškovės direktoriaus, darbų vadovo ir gamybos meistrės, kuri patikrino pagal 2012 m. kovo 26 d. griovimo darbų sutartį Nr. 12-03/G/01 vykdomus darbus ir nustatė, jog atsakovas, aplaidžiai dirbdamas, pažeidė stogą laikančią siją; uždaroji akcinė bendrovė „AKESTA“ 2012 m. balandžio 16 d. pareikalavo, jog ieškovė imtųsi priemonių žalai atlyginti; pagal ieškovės 2012 metų gegužės mėnesio lokalinę sąmatą, sudarytą pagal 2012 metų kovo mėnesio kainas, bendra stogo konstrukciją laikančios sijos remonto darbų ir medžiagų kaina – 20 001,30 Lt; ieškovė ir uždaroji akcinė bendrovė „AKESTA“ 2012 m. gegužės 14 d. pasirašė atliktų darbų aktą Nr. 1.
Pirmosios instancijos teismas pagal ieškovės direktoriaus J. G. paaiškinimus ir liudytojų Ž. R. (Ž. R.), E. G. bei L. B. parodymus nustatė, jog atsakovas užvažiavo ekskavatoriumi su pakelta pastarojo strėle ant statybinių šiukšlių, todėl ekskavatorius pasviro ir pastarojo strėlė kliudė pastato konstrukcijos siją, kuri įtrūko. Pirmosios instancijos teismas pagal ieškovės direktoriaus J. G. paaiškinimus ir liudytojo Ž. R. parodymus nustatė, jog nei ieškovės direktorius, nei darbų vadovas nedavė atsakovui nurodymo ekskavatoriumi su pakelta pastarojo strėle užvažiuoti ant statybinių šiukšlių krūvos. Pirmosios instancijos teismas šiame kontekste pažymėjo, jog nei vienas liudytojas neparodė, kad po pastato grindimis buvo šachta.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, jog atsakovas, būdamas profesionaliu ekskavatoriaus mašinistu, turėjo numanyti, jog, dirbant uždaroje patalpoje, ekskavatorius, pastaruoju užvažiavus ant statybinių atliekų krūvos, pakils nuo žemės, o ekskavatoriaus strėlė atsirems į stogo konstrukciją ir ją sugadins, todėl atsiras žala. Pirmosios instancijos teismo teigimu, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog tokius nurodymus atsakovui davė ieškovės direktorius, darbų vadovas ar kiti asmenys, todėl konstatavo, kad žala atsirado dėl atsakovo neatsargių veiksmų.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 255 straipsnio 3 punktą darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jei žala padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Teismas šiame kontekste pažymėjo, jog šalys 2010 m. rugpjūčio 18 d. sudarė visiškos materialinės atsakomybės sutartį, pagal kurią atsakovui buvo perduotas ekskavatorius „HYUNDAI 210 LC“, žirklės „SOOSAN“, hidraulinis plaktukas „SOOSAN“, o atsakovas prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už ieškovės jam patikėtų materialinių vertybių išsaugojimą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šalių sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis atitinka Darbo kodekso 256 straipsnio reikalavimus.
Pirmosios instancijos teismas, apibendrindamas byloje nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas, konstatavo, jog šios bylos atveju egzistuoja visos Darbo kodekso 246 straipsnyje nustatytos sąlygos, kad atsakovas būtų patrauktas materialinėn atsakomybėn.
Teismas, vadovaudamasis Darbo kodekso 257 straipsnio 5 dalimi ir atsižvelgdamas į tas aplinkybes, jog atsakovas žalą padarė dėl neatsargumo, atsakovo turtinė padėtis yra sunki, konstatavo esant pagrindą 50 (penkiasdešimčia) procentų sumažinti atlygintinos žalos dydį ir priteisti ieškovei iš atsakovo 10 000,65 Lt žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
Atsakovas, nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės šioje byloje pareikštą ieškinį.
Atsakovo šioje byloje pareikštas apeliacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:
atsakovas, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, ginčo įvykio metu vykdė darbų vadovo nurodymus. Pasak atsakovo, darbų vadovas liepė atsakovui užvažiuoti ant statybinių atliekų krūvos ir krauti atliekas į sunkvežimį. Atsakovas negalėjo nevykdyti darbų vadovo nurodymo. Atsakovui ekskavatoriumi užvažiavus ant statybinių atliekų krūvos, lūžo tranšėjos, buvusios po atliekų krūva, dangtis ir ekskavatorius pakrypo, o pastarojo strėlė palietė siją ir pastarąją pažeidė;pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog, atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad šalys buvo sudariusios visiškos materialinės atsakomybės sutartį, atsakovas privalo atlyginti žalą. Atsakovas šiame kontekste pažymėjo, jog šalių sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutarties 4 punkte nustatyta, kad darbuotojas materialiai neatsako, jei nuostoliai atsirado ne dėl jo kaltės, be to, šioje sutartyje nėra nustatyta, jog darbuotojas privalo atlyginti materialinę žalą tais atvejais, kai vykdo nurodymus ir atlieka nurodytus darbus;pirmosios instancijos teismas šios bylos atveju nepagrįstai rėmėsi liudytojos L. B. parodymais, nes pati liudytoja parodė, jog pastaroji ginčo įvykio metu nebuvo įvykio vietoje;pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovė šios bylos atveju įrodė pastarosios patirtos žalos dydį. Atsakovo vertinimu, lokalinė sąmata per se yra nepakankama žalos dydžiui pagrįsti.
Atsakovas apeliacinės instancijos teisme iš esmės patvirtino tas faktines aplinkybes, kuriomis pastarasis grindė šioje byloje pareikštą apeliacinį skundą. Pasak atsakovo, pastarasis nežinojo, jog po pastato, kurio griovimus darbus vykdė atsakovas, grindimis ėjo šiluminė trasa.
Šalies argumentai
Ieškovė nesutiko su atsakovo šioje byloje pareikštu apeliaciniu skundu, prašė atmesti apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovės teigimu, atsakovas nepagrindžia apeliacinio skundo argumentų ir kartu nepaneigia pirmosios instancijos teismo šioje byloje padarytų išvadų.
Ieškovės atstovas apeliacinės instancijos teisme paaiškino, jog atsakovas, prieš užvažiuodamas ant statybinių atliekų krūvos, neapžiūrėjo ginčo darbo vietos. Ieškovės atstovo teigimu, tuo atveju, jeigu atsakovas būtų apžiūrėjęs ginčo darbo vietą, pastarasis būtų nustatęs, jog po pastato grindimis driekiasi šiluminė trasa. Pasak ieškovės atstovo, atsakovas turėjo žinoti, jog užvažiuoti ekskavatoriumi ant statybinių atliekų krūvos yra nesaugu ir draudžiama, ir suprasti, kad, užvažiavus ant statybinio laužo, ekskavatorius bus nestabilus.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji proceso įstatymo nustatyta taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).
Šiame kontekste būtina pažymėti, jog bylos ginčas yra kilęs iš darbo teisinių santykių, šios bylos apeliacinį procesą inicijavo buvęs ieškovės darbuotojas, kuris ex lege yra laikomas silpnesniuoju darbo teisinių santykių dalyviu, bylos, kuriose yra nagrinėjami ginčai, kilę iš darbo teisinių santykių, priskirtinos nedispozityvioms byloms, kuriose teismas ex officio privalo būti aktyvus (Civilinio proceso kodekso 414, 417-418 straipsniai), todėl, esant išdėstytiems aspektams, konstatuotina, jog apeliacinės instancijos teismas ad hoc nėra saistomas apeliacinio skundo ribomis ir turi teisę, esant būtinybei (tikslu teisingai išspręsti šią bylą), peržengti apeliacinio skundo ribas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegijos vertinimu, paremtu šios bylos medžiagos ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo analize, šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo teigti, jog egzistuoja absoliutūs pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).
Bylos duomenimis (b. l. 9-12, 24) nustatyta, jog šalys 2010 m. rugpjūčio 13 d. sudarė darbo sutartį Nr. 497, pagal kurią šalys, be kitų sąlygų, sulygo, jog apeliantas dirbs ekskavatoriaus mašinistu (ekskavatorininku); šalių 2010 m. rugpjūčio 13 d. sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta 2012 m. gegužės 18 d.
Byloje pagal pateiktus faktinius duomenis nustatytos ir šios faktinės aplinkybės: pirma, ieškovė ir uždaroji akcinė bendrovė „AKESTA“ 2012 m. kovo 26 d. sudarė griovimo darbų sutartį Nr. 12-03/G/01 (b. l. 14-22), pagal kurią ieškovė inter alia įsipareigojo sutartyje nustatytu terminu atlikti statinio – buvusios duonos kepyklos, kurios adresas – (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – ir statinys), – dalinius griovimo darbus, tai yra vidinių pertvarų, perdangų ir sienų griovimo darbus; antra, apeliantui buvo pavesta atlikti aukščiau nurodytus statybos darbus; trečia, ieškovės darbų vadovas 2012 m. kovo 29 d. pateikė ieškovės direktoriui tarnybinį pranešimą (b. l. 51), kuriame nurodė, jog atsakovas 2012 m. kovo 29 d. apie 16 val. 15 min., statinyje ardydamas vidines pertvaras, nesilaikė darbų vadovo nurodymų ir ekskavatoriaus strėle užkabino stogą laikančią konstrukciją (gelžbetoninę siją); ketvirta, ieškovės direktoriaus 2012 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 04S-01 (b. l. 139) buvo sudaryta komisija tikslu ištirti aukščiau nurodytas aplinkybes, kuri, patikrinusi pagal 2012 m. kovo 26 d. griovimo darbų sutartį Nr. 12-03/G/01 vykdomus darbus, 2012 m. balandžio 2 d. apžiūros aktu (b. l. 23) konstatavo, jog apeliantas, aplaidžiai dirbdamas, ekskavatoriumi „HYUNDAI 210 LC“ pažeidė stogą laikančią siją.
Ieškovė, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta šio apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje, šios bylos atveju prašė patraukti apeliantą materialinėn atsakomybėn ir priteisti ieškovei iš apelianto 20 001,30 Lt žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs esant pagrindą patraukti apeliantą materialinėn atsakomybėn, sumažino atlygintinos žalos dydį ir priteisė ieškovei iš apelianto 10 000,65 Lt žalos atlyginimą.
Darbo kodekso 246 straipsnyje nustatyta, jog materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra visos šios sąlygos: 1) padaroma žala; 2) žala padaroma neteisėta veika; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla. Šios materialiojo įstatymo nuostatos analizė sudaro pagrindą teigti, jog, nesant bent vienos iš aukščiau nurodytų sąlygų, asmuo negali būti patrauktas materialinėn atsakomybėn.
Kaip žinia, pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, kuri yra rungimosi principo, dominuojančio civiliniame procese, išraiška, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat), kas šios bylos kontekste sudaro pagrindą teigti, jog ieškovė, prašydama patraukti apeliantą materialinėn atsakomybėn, privalo įrodyti, jog šios bylos atveju egzistuoja aukščiau nurodytų sąlygų, būtinų materialinės atsakomybės atsiradimui, visetas.
Dėl apelianto veiksmų
Viena vertus, Darbo kodekse nėra expressis verbis nustatyta, kokie darbo teisinių santykių dalyvio veiksmai Darbo kodekso 246 straipsnio prasme kvalifikuotini neteisėtais veiksmais, kita vertus, Darbo kodekso 245 straipsnio analizė leidžia daryti išvadą, jog darbo teisinių santykių dalyvio veiksmai Darbo kodekso 246 straipsnio prasme yra neteisėti, kai darbo teisinių santykių dalyvis neatlieka ar netinkamai atlieka pastarajam nustatytas darbo pareigas.
Darbo kodekso 228 straipsnyje nustatyta, jog darbuotojai turi dirbti dorai ir sąžiningai, laikytis darbo drausmės, laiku ir tiksliai vykdyti teisėtus darbdavio ir administracijos nurodymus, darbo normas, laikytis technologinės drausmės, darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų, tausoti darbdavio turtą.
Ieškovė šios bylos atveju laikosi pozicijos, jog apelianto neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad pastarasis, nesilaikęs darbų saugos reikalavimų ir nevykdęs darbų vadovo nurodymų, ekskavatoriumi užvažiavo ant statybinių atliekų krūvos, kas lėmė, jog ekskavatorius pakrypo, o pastarojo strėlė kliudė ir apgadino stogo konstrukciją. Viena vertus, apeliantas pripažįsta, jog ad hoc kilo nurodytos pasekmės, kita vertus, pasak apelianto, aukščiau nurodytos pasekmės kilo pastarajam vykdant ieškovės, kaip darbdavės, duotą nurodymą.
Šiame kontekste būtina pažymėti, jog ieškovė, teigdama, kad apeliantas šiuo konkrečiu atveju nevykdė ieškovės (direktoriaus ar darbų vadovo) nurodymo, kitaip tariant, veikė neteisėtai, privalo įrodyti, jog, pirma, pastaroji, kaip darbdavė, davė apeliantui aiškų, apibrėžtą ir konkretų nurodymą atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo atitinkamų veiksmų atlikimo, antra, apeliantas nevykdė ieškovės nurodymo atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo atitinkamų veiksmų atlikimo, kitaip tariant, veikė priešingai ieškovės nurodymui.
Šioje byloje šalių neginčijamais faktais nustatyta, jog ieškovė pavedė apeliantui vykdyti statinio vidinių pertvarų, perdangų ir sienų griovimo darbus ir apeliantas ieškovės nurodymu vykdė šiuos statybos darbus.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paremtu bylos faktinių aplinkybių analize, šios bylos teisingam išsprendimui reikšmingas yra ne tik apelianto, kaip darbuotojo, materialinių pareigų tinkamo (ne)vykdymo klausimas, bet ir ieškovės, kaip darbo teisinių santykių dalyvės (darbdavės), materialinių pareigų tinkamo (ne)vykdymo klausimas.
Darbo kodekso 229 straipsnis reglamentuoja darbdavio, kaip darbo teisinių santykių dalyvio, pareigas. Šioje materialiojo įstatymo nuostatoje inter alia nustatyta, jog darbdavys privalo tinkamai organizuoti darbuotojų darbą, laikytis darbo įstatymų, darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančių bei kitų teisės aktų reikalavimų, rūpintis darbuotojų poreikiais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepaisant to, jog Darbo kodekse expressis verbis nėra įtvirtinta ši darbdavio, kaip darbo teisinių santykių dalyvio, pareiga, darbdaviui, be kitų pareigų, kyla materialinė pareiga sudaryti darbuotojui tinkamą darbo vietą (ne tik darbuotojo saugos ir sveikatos užtikrinimo prasme).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiai bylai reikšmingas fakto klausimas yra tas, sudarė ieškovė apeliantui tinkamą darbo vietą ar ne. Šiame kontekste būtina pažymėti, jog pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ieškovei kyla procesinė pareiga įrodyti, o ne apeliantui paneigti, tą faktą, jog ieškovė sudarė apeliantui tinkamą darbo vietą.
Spręstino fakto klausimo kontekste būtina pažymėti, jog, kaip apeliacinės instancijos teismui paaiškino apeliantas, pastarajam buvo sudaryta tokia darbo vieta, jog, neužvažiavus ant statybinių atliekų krūvos, nebuvo galimybės vykdyti ieškovės apeliantui duotą nurodymą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios bylos atveju nėra pagrindo abejoti šių apelianto paaiškinimų, adresuotų apeliacinės instancijos teismui, kaip faktinių duomenų, objektyvumu ir patikimumu, nes, pirma, ieškovė iš esmės neoponavo šiems apelianto teiginiams, antra, ieškovė nepateikė faktinių duomenų, bylojančių, kad apeliantas pastarajam duotą nurodymą galėjo vykdyti ir neužvažiavęs ant statybinių atliekų krūvos, kai, kaip jau buvo aukščiau nurodyta, ieškovei tenka procesinė pareiga įrodyti, jog pastaroji sudarė apeliantui tinkamą darbo vietą, todėl, esant išdėstytiems aspektams, konstatuotina, kad apeliantas, atlikdamas pastarajam pavestus statybos darbus, veikė teisėtai ir ieškovės nurodymą vykdė tokiomis sąlygomis, kokias apeliantui sudarė ieškovė.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paremtu šios bylos medžiagos analize, ieškovė neįrodė, kad pastaroji, be nurodymo vykdyti statinio vidinių pertvarų, perdangų ir sienų griovimo darbus, kurį, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, apeliantas vykdė tinkamai, davė apeliantui aiškų, apibrėžtą ir konkretų nurodymą, kurį apeliantas ad hoc pažeidė, kai pastarajai, kaip jau buvo aukščiau nurodyta, besiremiančiai apelianto neteisėtų veiksmų faktu ir prašančiai patraukti apeliantą materialinėn atsakomybėn, kyla procesinė pareiga leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti aukščiau nurodytas aplinkybes, todėl, esant išdėstytiems aspektams, konstatuotina, jog ieškovė šios bylos atveju neįrodė apelianto neteisėtų veiksmų fakto. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė, nesudariusi apeliantui tinkamos darbo vietos, prisiėmė neigiamų padarinių, susijusių su apelianto teisėtu veikimu tokiomis sąlygomis, kokias apeliantui sudarė ieškovė, kilimo riziką.
Atsižvelgiant į tą aplinkybę, jog ieškovė neįrodė apelianto neteisėtų veiksmų fakto, konstatuotina ad hoc, net ir nepatikrinus, egzistuoja ar ne kitos patraukimo materialinėn atsakomybėn sąlygos, nesant pagrindo patraukti apeliantą materialinėn atsakomybėn.
Apibendrinus šio apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas šios bylos atveju netinkamai vertino bylos faktinius duomenis ir netinkamai nustatė bei kvalifikavo bylos teisingam išsprendimui reikšmingas aplinkybes, tuo pažeisdamas procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (Civilinio proceso kodekso 176 ir 185 straipsniai), o šie procesiniai pažeidimai lėmė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patraukė apeliantą materialinėn atsakomybėn, neteisingai išsprendė šią bylą ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą, todėl, esant išdėstytiems aspektams, konstatuotina esant pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės šioje byloje pareikštą ieškinį (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Apeliacinės instancijos teismui konstatavus esant pagrindą atmesti ieškovės šioje byloje pareikštą ieškinį, naikintinos pirmosios instancijos teismo 2012 m. liepos 11 d. nutartimi apeliantui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kurių mastas buvo sumažintas kvestionuojamu pirmosios instancijos teismo sprendimu (Civilinio proceso kodekso 150 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, susidariusių bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, perskirstymo
Šios apeliacinės bylos atveju konstatavus esant pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, keistinas bylinėjimosi išlaidų, susidariusių bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, paskirstymas (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 5 dalis).
Ieškovė pralaimėjo bylos procesą pirmosios instancijos teisme, todėl pastaroji neįgijo procesinės teisės reikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis).
Bylos duomenys (b. l. 72, 165) byloja, jog apeliantui tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba. Bylos duomenimis (b. l. 150) nustatyta, jog valstybė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patyrė 1 616,42 Lt išlaidas, susijusias su antrinės teisinės pagalbos apeliantui teikimu, todėl, ieškovei pralaimėjus šią bylą, iš pastarosios į valstybės biudžetą priteistinas 1 616,42 Lt išlaidų, susijusių su antrinės teisinės pagalbos apeliantui teikimu, atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 2 dalis), mokėtinas į pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytą sąskaitą.
Be aukščiau nurodytų išlaidų, valstybė patyrė 56,92 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, todėl, ieškovei pralaimėjus šią bylą, iš pastarosios į valstybės biudžetą priteistinas ir 56,92 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, susidariusių bylos apeliaciniame procese, paskirstymo
Šiame kontekste būtina pažymėti, jog apeliantas ex lege buvo atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo už šioje byloje pareikštą apeliacinį skundą (Civilinio proceso kodekso 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis), todėl, apeliantui laimėjus šios bylos apeliacinį procesą, iš ieškovės į valstybės biudžetą priteistinas 300 Lt žyminis mokestis (Civilinio proceso kodekso 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4 dalis).
Kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, apeliantui šios bylos apeliaciniame procese buvo teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba. Apelianto atstovo teismui pateiktais duomenimis nustatyta, jog valstybė bylos apeliaciniame procese patyrė 510,16 Lt išlaidas, susijusias su antrinės teisinės pagalbos apeliantui teikimu, todėl, apeliantui laimėjus šios bylos apeliacinį procesą, iš ieškovės į valstybės biudžetą priteistinas 510,16 Lt išlaidų, susijusių su antrinės teisinės pagalbos apeliantui teikimu, atlyginimas, mokėtinas į pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytą sąskaitą.
Be aukščiau nurodytų išlaidų, valstybė bylos apeliaciniame procese patyrė 6,79 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, todėl, apeliantui laimėjus šios bylos apeliacinį procesą, iš ieškovės į valstybės biudžetą priteistinas ir 6,79 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
nusprendė:
panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti uždarosios akcinės bendrovės „TAVILTA“ ieškinį.
Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „TAVILTA“ į valstybės biudžetą 2 126,58 Lt išlaidų, susijusių su antrinės teisinės pagalbos J. Š. teikimu, atlyginimą.
Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „TAVILTA“ į valstybės biudžetą 300 Lt žyminį mokestį ir 63,71 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą.
Panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. liepos 11 d. nutartimi J. Š. taikytas laikinąsias apsaugos priemones – piniginių lėšų ir / ar nekilnojamojo turto areštą, kurio mastas (20 601,34 Lt) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimu buvo sumažintas iki 10 300,65 Lt.