- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-04
- Bylos Nr.
- 2K-268/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Benediktas Stakauskas (pirm.), Aldona Rakauskienė (pran.), Gintaras Goda
- Nuteistasis
- M. S., V. S., J. P.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto Stakausko, Gintaro Godos, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. kasacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. d. nuosprendžių.
Kupiškio rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. nuosprendžiu M. S. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (už motociklo „Honda“ ir dviračio „Phuma“ vagystę) laisvės atėmimu dvejiems metams ir aštuoniems mėnesiams, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (už motociklo „Kawasaki“ vagystę) – laisvės atėmimu dvejiems metams ir aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirtas laisvės atėmimas ketveriems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, prie šios bausmės iš dalies pridėta ankstesniu nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės dalis ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas septyneriems metams.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nuosprendžiu nuteistojo M. S. apeliacinis skundas atmestas.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti V. S. ir J. P., tačiau dėl jų kasaciniai skundai nepaduoti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. S. nuteistas už tai, kad kartu su V. S. ir nenustatytu asmeniu, 2008 m. birželio 2 d., tikslesnis laikas nenustatytas, įsibrovė į R V. priklausantį garažą, esantį Kupiškio rajone, (duomenys neskelbtini), ir pagrobė nukentėjusiajam priklausantį 6000 Lt vertės motociklą „Honda“ NX 650 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 100 Lt vertės dviratį „Phuma“.
Be to, M. S. nuteistas už tai, kad 2008 m. birželio 7 d., apie 1 val., kartu su V. S. ir J. P., J. P. automobiliu „Citroen Xsara“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) atvežus juos prie nusikaltimo vietos, įsibrovė į A. G. priklausantį garažą, esantį Kupiškio rajone, (duomenys neskelbtini), ir pagrobė nukentėjusiajam priklausantį 2300 Lt vertės motociklą „Kawasaki“ GPZ900 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kurį J. P., automobiliu tempdamas iki Vabalninko ir padėdamas įsigyti šiam motociklui benzino, išvežė iš nusikaltimo vietos.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis M. S. prašo Kupiškio rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nuosprendžius panaikinti ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo arba jį išteisinti.
Kasatorius teigia, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, nagrinėjant bylą padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Kasatorius nurodo, kad jam inkriminuotų nusikalstamų veikų nepadarė. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, ypač L. D., būdamas suinteresuotas bylos eiga ir baigtimi, atliko neteisėtus veiksmus, darė spaudimą liudytojams ir ikiteisminį tyrimą atliko tendencingai. 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1 punkte išaiškinta, kad nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltės arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Teismai iš esmės pažeidė šio punkto reikalavimus, vertindami įrodymus buvo šališki, rėmėsi išimtinai ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis ir liudytojų parodymais, kurie policijos pareigūnų buvo verčiami duoti jį kaltinančius parodymus. Teisme liudytojai turėjo galimybę pasakyti tiesą, tačiau teismas jų parodymus nepagrįstai atmetė, sugretino juos su policijos pareigūnų duotais parodymais. Apeliacinės instancijos teisme pagrindinis ginčijamas klausimas buvo byloje esančių faktinių aplinkybių, įrodymų vertinimas bei juose esančių prieštaravimų pašalinimas. Tačiau teismas, nepašalinęs visų prieštaravimų, įrodymus vertino jo nenaudai, nors baudžiamosios teisės principas in dubio pro reo reikalauja, kad visi neaiškumai ir netikslumai būtų vertinami kaltinamojo naudai. Minėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo 3.1.4 punkte nurodyta, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje, 3.1.8 punkte – kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylai aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Kasatorius teigia, kad nusikaltimus, už kuriuos jis yra nuteistas, padarė jo brolis V. S. Policijos pareigūnai naudojo prieš brolį smurtą, todėl jis davė melagingus parodymus, kad jis (kasatorius) padarė minėtus nusikaltimus. Kai tik V. S. buvo paleistas iš suėmimo ir pareigūnai negalėjo daryti jam įtakos bei naudoti smurto, jis parašė pareiškimą, kuriame nurodė, kad nusikaltimus jis padarė kartu su asmeniu, vardu Genadijus. Šis asmuo buvo apklaustas teisme ir parodė, kad kartu su V. S. pavogė motociklus, tačiau jo parodymus teismas nepagristai atmetė nurodydamas, kad G. N. siekia padėti M. S. išvengti baudžiamosios atsakomybės. G. N. V. S. nurodė iš karto po to, kai buvo paleistas iš suėmimo. G. N. buvo siųsti šaukimai atvykti į policijos komisariatą, be to, jo (kasatoriaus) gynėjas prokuratūrai pareiškė prašymą apklausti jį pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tačiau tą padaryti buvo atsisakyta. Visus kitus liudytojus policijos pareigūnai tiesiog „išgaudė“, apklausė juos tarnybiniame automobilyje, miške, pavėsinėje, o G. N. siuntinėjo šaukimus. Kasatoriaus nuomone, ši aplinkybė rodo, kad pareigūnai nebuvo suinteresuoti, jog G. N. būtų apklaustas. Pareigūnas L. D. 2002 metais besivydamas jį (kasatorių) susilaužė koją, todėl privalėjo nusišalinti nuo šios bylos tyrimo. Tai, kad jis buvo suinteresuotas šios bylos eiga ir baigtimi byloja ir tas faktas, jog kai jis buvo suimtas, šis į jo kamerą įnešė ir paslėpė šaunamąjį ginklą – pistoletą, bandydamas jį sukompromituoti, tačiau dėl to pradėjus rašyti skundus į įvairias institucijas, tarp jų į STT, Policijos Departamentą ir pan., šis faktas neteko reikšmės. Apie tai užsiminus teisme, L. D. iš teismo salės pasišalino, taip išvengdamas klausimų dėl minėto įvykio. Kasatorius įsitikinęs, kad L. D. ikiteisminį tyrimą atliko tendencingai ir netgi klastodamas įrodymus. Pavyzdžiui, 2008 m. spalio 22 d. kaltinamajame akte nurodyta, kad 2008 m. birželio 7 d. buvo apžiūrėta įvykio vieta – sandėliukas, esantis Biržų rajone, (duomenys neskelbtini). Sandėliuko viduje rasti motociklai „Kawasaki“, „Honda“ bei dviratis. Nuo motociklo „Kawasaki“ kairės ir dešinės rankenų paimti biologiniai pėdsakai, nuo motociklo „Honda“ rankenų paimti biologiniai pėdsakai, nukopijuotos dvi daktiloskopinės plokštelės su rankos pirštų pėdsakais. Motociklai ir dviratis, pristatyti į Kupiškio rajono policijos komisariatą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad įvykio vietos apžiūra atlikta 2008 m. birželio 9 d. Be to, kaltinamajame akte nurodytas b. l. 22–23, T. 1, o nuosprendyje – b. l. 28–33, T. 1, todėl neaišku, kur dingo bylos lapai, nurodyti kaltinime. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad 2008 m. birželio 7 d. įvykio vietos apžiūros protokolai surašyti ir atspausdinti kompiuteriu bei spausdintuvu, t. y. tai padaryta policijos komisariate, nors nurodyta pildymo ir apžiūros vieta yra kita. Kasatoriui neaišku, kur, kada ir kas šią vietos apžiūrą atliko, ar surinkti duomenys nesuklastoti, nes batai, kuriuos jam „priskiria“, buvo paimti tą pačią dieną, tačiau iš jų biologiniai mėginiai DNR tyrimui nepaimti, todėl kyla abejonių, ar šie protokolai atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus ir ar jais galima vadovautis. BPK 20 straipsnyje nurodyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. 2007 m. birželio 28 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato apžvalgos „Dėl Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 3 punkte išaiškinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, o 3.6 punkte – kad spręsdamas, ar duomenys yra gauti teisėtais būdais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams. Jeigu įvykio vietos apžiūros protokolas nebuvo įformintas vietoje, kasatoriaus nuomone, jis negali būti teisėtas įrodymas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų T. B., S. K., V. A. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes jų parodymai buvo išgauti panaudojant prieš juos psichinį smurtą. Teisingus parodymus šie liudytojai davė teisme, o T. B. dar ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis (kasatorius) nusikaltime nedalyvavo. Teismas nurodė, kad minėti liudytojai nesugebėjo paaiškinti, kokį poveikį jiems darė pareigūnai, tačiau V. A. parodė, kad jam buvo grasinta sugrąžinti į kalėjimą, T. B. – kad jam buvo grasinta patraukti baudžiamojon atsakomybėn, nes jis padėjo įvaryti motociklus. Minėti faktai yra nepaneigti, šiems asmenims baudžiamosios bylos dėl melagingų parodymų davimo neiškeltos. Nors pareigūnai nurodė, kad liudytojams nebuvo daroma jokio poveikio, tačiau tai, jog jie apklausinėjo juos prie artimųjų, mašinoje, pavėsinėje, lauke, parodo, kad spaudimas buvo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad nors teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus perskaitė balsu teisiamojo posėdžio metu, tačiau jie buvo duoti ne ikiteisminio tyrimo teisėjui, bet ikiteisminio tyrimo pareigūnui, todėl neturėtų būti traktuojami kaip turintys įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį, todėl apkaltinamojo nuosprendžio pagrindimas šiais parodymais reiškia Baudžiamojo proceso kodekse įtvirtintų leistinumo ir jų vertinimo principų pažeidimą (kasacinė nutartis Nr. 2K-544/2006).
Be to, kasatorius teigia, kad nagrinėjant bylą buvo pažeista nekaltumo prezumpcija, nes, dar nepradėjus jos nagrinėti ir nepriėmus apkaltinamojo nuosprendžio, suėmimo terminus jam pratęsdavo ta pati teisėja, nutartyse nurodydama, kad yra pakankamai duomenų, jog M. S. įvykdė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Tai byloja apie išankstinį nusistatymą ir nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei Baudžiamojo proceso kodekse. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad byloje yra jo žmonos ir advokato pokalbių išklotinė bei suvestinė, kurioje matyti pokalbis, liečiantis jo gynybą ir asmeniškai jį, o tai sudaro advokato ir kliento paslaptį. Teismas šiuo klausimu privalėjo pasisakyti ir atitinkamai imtis priemonių.
Šalies argumentai
Kasatorius teigia, kad jis ir jo brolis K. S. yra pametinukai ir labai panašūs. K. S. buvo apklaustas tik apeliacinės instancijos teisme, jo parodymai buvo detalūs ir aiškūs, tačiau teismas vadovavosi tik ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotais liudytojų L. K. ir V. Š. parodymais, nesiėmė priemonių jas iškviesti ir atlikti akistatą su K. S. Akistatos metu galėjo pasitvirtinti K. S. parodymai. Tai rodo teismo šališkumą ir bylos nagrinėjimo tendencingumą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nuteistojo M. S. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė prašo jo kasacinį skundą atmesti.
Šalies argumentai
Kasatorius, neigdamas nustatytas faktines bylos aplinkybes, teigia, kad nuteistojo V. S., liudytojų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant teisme, įvertinti netinkamai. Prokurorės nuomone, kasatoriaus argumentai dėl įrodymų vertinimo apskritai neanalizuotini, nes tai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.
Dėl motociklų ir dviračio vagystės M. S. kaltė įrodyta nuteistojo V. S. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, kad jis vagystę padarė kartu su broliu M. S., bei rašytiniais bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais: trasologinių tyrimų specialisto išvada, įrodančia, kad įvykio vietos apžiūros metu rasti avalynės pėdsakai palikti tokio tipo avalynės, kokią nešiojo M. S. ir V. S., telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokoluose užfiksuotų M. S. ir jo sutuoktinės R. S. pokalbių, iš kurių turinio matyti, kad jie kalbėjosi apie M. S. ruošiamą alibi, poveikį V. S., kad šis pakeistų savo parodymus, bei kitais nuosprendyje išdėstytais įrodymais. Nuteistojo V. S. bei liudytojų parodymus teismas vertino neatsiejamai nuo byloje esančių atitinkamų rašytinių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs nuteistųjų, liudytojų parodymus, palyginęs juos tarpusavyje ir įvertinęs kaip visumą kartu su kitais bylos duomenimis, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos. M. S. argumentus, dėl, jo nuomone, neteisingo įrodymų vertinimo, jų patikimumo, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė.
BPK 58 straipsnis pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. M. S. kasaciniame skunde nenurodyta nė viena iš šiame proceso įstatyme numatytų aplinkybių, kurios keltų abejonių bylą nagrinėjusių teisėjų nešališkumu. Byloje duomenų, kad bylą nagrinėję pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai ar teisėjai būtų buvę šališki, neobjektyvūs, ar būtų pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas, nėra. Tai, kad teismas įrodymus vertino ne taip, kaip norėtų kasatorius, nereiškia, jog teismas buvo šališkas.
Šalies argumentai
Kasatoriaus teiginys, kad policijos pareigūnai ikiteisminio tyrimo metu darė poveikį liudytojams T. B., Š. K., V. A., yra nepagrįstas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad šie liudytojai teisiamajame posėdyje nurodė, jog pareigūnai jiems darė poveikį, tačiau nė vienas nepaaiškino, kuo konkrečiai pasireiškė šis poveikis. Policijos pareigūnai L. D., D. T., T. Š. kategoriškai paneigė darę bet kokį poveikį minėtiems liudytojams. Teismas, įvertinęs liudytojų T. B., V. A., Š. K. argumentus dėl parodymų pakeitimo, byloje esančius telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų protokoluose esančius duomenis apie M. S. siekį daryti poveikį liudytojams, žinantiems nusikaltimo padarymo aplinkybes bei policijos pareigūnų parodymus, pagrįstai M. S. argumentus dėl liudytojams esą daryto poveikio atmetė. Byloje duomenų, kad kasatorius ikiteisminio tyrimo metu, turėdamas gynėją, būtų skundęs pareigūnų atliekamus procesinius veiksmus, nėra, protokoluose pastabų dėl atliktų procesinių veiksmų taip pat nebuvo pareikšta. Kasatoriaus teiginys, kad įvykio vietos apžiūros protokolas negali būti laikomas įrodymu, yra nepagrįstas. Teismas, įvertinęs 2008 m. birželio 9 d. įvykio vietos apžiūros protokolą, taip pat specialisto T. Š. parodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad įvykio vietos apžiūra atlikta ir apžiūros protokolas surašytas laikantis BPK 207 straipsnio 2 dalyje nustatytos tvarkos. Tai, kad įvykio vietos apžiūros protokolas buvo surašytas ne pačioje įvykio vietoje, o tuoj pat pabaigus tyrimo veiksmą, jame nurodant tyrimo vietą, taip pat atitinka BPK 179 straipsnio l dalyje nustatytus reikalavimus. Kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas nepašalino prieštaravimų, taip pat yra nepagrįstas. Tai deklaratyvus teiginys, nes nuteistasis nenurodo, kokių būtent prieštaravimų apeliacinės instancijos teismas nepašalino ir kokius esminius Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus, dėl kurių būtų galima panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, padarė.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.
Dėl baudžiamojo proceso įstatymo taikymo
Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs visus ištirtus įrodymus, palyginęs juos tarpusavyje ir įvertinęs jų visumą, M. S. pripažino kaltu 2008 m. birželio 2 d. kartu su V. S. ir nenustatytu asmeniu padarius svetimo turto – motociklo ir dviračio – vagystę įsibrovus į nukentėjusiojo R. V. garažą, esantį Antašavos kaime, o 2008 m. birželio 7 d. kartu su V. S. ir J. P. padarius motociklo vagystę įsibrovus į nukentėjusiojo A. G. garažą, esantį Didžprūdžių kaime. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą išanalizavęs įrodymus, pats atlikęs įrodymų tyrimo veiksmus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl M. S. dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas yra pagrįstos ir teisingos. Teisėjų kolegija nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada bei konstatuoti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, neturi teisinio pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas iš esmės analogiškus kasaciniam skundui nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl V. S., liudytojų T. B., S. K., V. A., V. Š., L. K., G. N. parodymų vertinimo, priimtame nuosprendyje šiuo aspektu išsamiai pasisakė, į visus apelianto argumentus motyvuotai, tinkamai aiškinant ir nenukrypstant nuo teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą baudžiamajame procese, atsakė. Kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas nepašalino prieštaravimų ir nesivadovavo principu, kad visos abejonės, jeigu jų negalima pašalinti, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, atmestini. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad iš kasacinio skundo turinio lieka neaišku, kokie prieštaravimai nepašalinti. Visų kasatoriaus minimų asmenų parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, yra ištirti, išanalizuoti ir įvertinti kitų ištirtų įrodymų kontekste. Dėl liudytojo K. S., kuris buvo apklaustas apeliacinės instancijos teisme, kitų liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų vertinimo apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išsamiai pasisakyta.
Kasatorius teigia esąs įsitikinęs, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas L. D. tyrimą atliko tendencingai ir netgi klastodamas dokumentus. Tai argumentuoja tuo, kad pagal kaltinamąjį aktą įvykio vieta – sandėliukas, esantis Vabalninke, (duomenys neskelbtini), buvo apžiūrėta 2008 m. birželio 7 d., nurodytas b. l. 22–23, T. 1, o nuosprendyje nurodyta, kad ši vieta, kurioje buvo rasti ir paimti nuo motociklų „Kawasaki“ ir „Honda“ rankenų biologiniai pėdsakai, apžiūrėta 2008 m. birželio 9 d., nurodytas b. l. 28–33, T. 1, todėl neaišku, kur dingo kiti bylos lapai, be to, 2008 m. birželio 7 d. protokolai surašyti ne įvykio vietoje, o policijos komisariate, todėl neaišku, kas, kur ir kada atliko apžiūras. Kasatoriaus nuomone, jeigu įvykio vietos apžiūros protokolas nebuvo surašytas įvykio vietoje, jis negali būti laikomas leistinu įrodymu. Šie kasatoriaus argumentai atmestini. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad įvykio vietų apžiūras atliko visų pirma ne kasatoriaus minimas L. D., o Kupiškio rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos Kriminalistinių tyrimų grupės specialistas T. Š., o kaltinamąjį aktą, įsitikinusi, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamų veikų padarymo, surašė Kupiškio rajono apylinkės prokuratūros prokurorė. Tai, kad kaltinamajame akte nurodyta klaidinga įvykio vietos apžiūros data bei bylos lapo numeris, parodantis, kur tas dokumentas yra, neturi reikšmės, nes teismas pats tiria ir vertina byloje surinktus duomenis. Iš bylos duomenų matyti, kad baigus ikiteisminį tyrimą M. S. buvo supažindintas su visa bylos medžiaga, kuri kartu su kaltinamuoju aktu buvo perduota teismui. Visi bylos duomenys teisiamajame posėdyje buvo ištirti. Pagal byloje esančius dokumentus minėto pareigūno įvykio vietos Antašavoje, (duomenys neskelbtini), apžiūra, kurios metu buvo rasti avalynės pėdsakai ir padarytos jų gipsinės išliejos, buvo atlikta 2008 m. birželio 2 d., įvykio vietos Didžprūdžių kaime apžiūra, kurios metu taip pat buvo rasti avalynės pėdsakai, – 2008 m. birželio 7 d. Tas pats pareigūnas 2008 m. birželio 9 d. atliko ir įvykio vietos, t. y. sandėliuko, esančio Vabalninkų miestelyje, Žolinės a. 13, ir jame rastų pagrobtų motociklų bei dviračio apžiūrą, kurios metu nuo motociklų rankenų buvo paimti biologinės kilmės pėdsakai, nukopijuotos daktiloskopinės plokštelės su rankų pirštų pėdsakais. Įvykio vietos apžiūros protokolas yra dokumentas, kuris turi atitikti bendrus BPK 179 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Šio įstatymo nuostatos nedraudžia įvykio vietos apžiūros protokolą surašyti ne apžiūros vietoje, todėl tai, kad protokolai tą pačią, t. y. įvykio vietos apžiūros dieną, buvo surašyti ne šių veiksmų atlikimo vietoje, nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Dėl to kasatoriaus argumentus pripažinti pagrįstais ir jais remiantis konstatuoti, kad įvykio vietų apžiūrų protokolai neatitinka BPK 20 straipsnyje nustatytų duomenų pripažinimo įrodymais reikalavimų, nėra pagrindo. Trasologinių tyrimų specialisto išvadose konstatuota, kad įvykio vietoje rasti tinkami identifikavimui avalynės pėdsakai palikti tokio pat tipo kaip M. S. avalyne, biologinių tyrimo specialisto išvadose – kad ant motociklo „Kawasaki“ rankenų rasta M. S. DNR su 99,99999 proc. tikimybe. Dėl specialistų išvadų apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išsamiai pasisakyta, į apelianto argumentus dėl jų vertinimo motyvuotai atsakyta ir paaiškinta, kodėl jie atmetami.
Byloje duomenų, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys yra suklastoti, kad pareigūnas L. D. atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, nėra.
Pagal BPK 154 straipsnio 6 dalį draudžiama klausytis gynėjo pokalbių su įtariamuoju ar kaltinamuoju, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, daryti jų įrašus, kontroliuoti kitą elektroninių ryšių tinklais tarp jų perduodamą informaciją, ją fiksuoti ir kaupti. Byloje duomenų, kad buvo klausomasi gynėjo pokalbių su M. S., nėra. Remiantis ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimis buvo kontroliuojami ir fiksuojami J. P., M. S. ir R. S. mobiliaisiais telefonais vykę pokalbiai. Pagal byloje esančius duomenis, yra užfiksuotas R. S. pokalbis su gynėju, tačiau juo teismo išvados dėl M. S. kaltumo nėra grindžiamos.
Pagal BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu jis sprendė įtariamojo suėmimo ar pratęsimo klausimą, sankcionavo procesinių prievartos priemonių taikymą arba nagrinėjo proceso dalyvių skundus toje pačioje byloje. Nagrinėjamojoje byloje bylą nagrinėjusi teisėja ikiteisminio tyrimo procese nedalyvavo, įtariamojo suėmimo ar suėmimo termino pratęsimo klausimų nesprendė. Pagal BPK 123 straipsnio 6 dalį, kai byla perduota į teismą, paskirti, palikti galioti, pratęsti ar panaikinti suėmimą arba pakeisti jį kita kardomąja priemone gali teismas, kurio žinioje yra byla, vadovaudamasis šio Kodekso 122 straipsnio reikalavimais. Dėl kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo, termino pratęsimo, pakeitimo ar panaikinimo teismas nusprendžia posėdyje vadovaudamasis šio Kodekso XI skyriaus nuostatomis. Pagal šio skyriaus 121 straipsnyje nustatytas bendrąsias kardomųjų priemonių skyrimo nuostatas kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką. Kai byla perduota teismui, asmuo laikomas kaltinamuoju, tokio asmens suėmimo termino pratęsimo klausimą teismas, kurio žinioje yra byla, sprendžia nepaisydamas to, ar dėl to gautas prokuroro pareiškimas (BPK 127 straipsnio 9 dalis). Nagrinėjamoje byloje teisėja, pratęsdama M. S. suėmimo terminą, šių baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė. Kasatoriaus teiginys, kad teisėja, suėmimo pratęsimo nutartyse nurodydama, jog yra pakankamai duomenų, kad jis įvykdė inkriminuotas nusikalstamas veikas, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, atmestinas. Priimtuose procesiniuose sprendimuose nepasisakyta apie kaltinamojo kaltės įrodytumą, t. y. jokių sąvokų ar formuluočių apie įrodytą kaltinamojo kaltę, juose nėra. Nutartyse pasisakyta apie byloje surinktų duomenų pakankamumą. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys nėra įrodymai. Tokiais jie tampa tik tada, kai teismas pagal baudžiamojo proceso įstatyme nustatytas taisykles juos ištiria ir pripažįsta įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis), kuriais galima grįsti priimamą nuosprendį. Suėmimo pratęsimo nutartyse jokia išankstinė nuostata, kad surinkti duomenys bus pripažinti įrodymais ir jais bus grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, nepareikšta. Suėmimo termino pratęsimas teisėjo, kurio žinioje yra byla, savaime negali būti traktuojamas kaip reiškiantis teismo šališkumą, išankstinį teismo nusistatymą priimti apkaltinamąjį nuosprendį.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant bylą esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta, pripažinti, kad byla išnagrinėta neišsamiai ir šališkai, nėra teisinio pagrindo. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes M. S. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo nuosprendžių panaikinimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo M. S. kasacinį skundą atmesti.