- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-10-30
- Bylos Nr.
- 1A-369-843/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-31779-2016-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Dzedulionis, Aušra Bielskė, Audrius Cininas
- Nuteistasis
- A. N.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audriaus Cinino ir Gintaro Dzedulionio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. N. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 302 straipsnio 1 dalyje, nuteistas 30 MGL (1129,80 eurų) dydžio bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. N. nuteistas už tai, kad jis 2016-07-04, apie 18.56 val., Šalčininkų r., Šalčininkėlių k., kelio Šalčininkėliai – Dūdaičiai 1,00 km, vairavo automobilį „Opel Frontera“, v/n (duomenys neskelbtini) ir, norėdamas išvengti administracinės atsakomybės už transporto priemonės vairavimą neturint teisės jos vairuoti, automobilį sustabdžiusiam Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio Patrulių būrio vyriausiajam patruliui Romualdui Gotovecki pateikė kitam asmeniui, tai yra D. S., gim. 1986-01-13, priklausantį vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2010-01-11 VĮ „Regitra“.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu A. N. prašo panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017-03-14 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo ištesinti jį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Apeliaciniame skunde nurodo, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas, todėl naikintinas, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 3, 5 dalys), nesilaikė nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų ir padarė bylos įrodymais nepagrįstas išvadas.
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas savo nuosprendį grindė prielaidomis ir spėlionėmis, remdamasis vieno policijos pareigūno Romuald Gotovecki parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Teismas neapklausė kito dalyvavusio įvykyje policijos pareigūno Anatolijaus Lukjanovo, nevertino, kad prieš paskelbiant nuosprendį jis (A. N.) pranešė apie tai, kad šioje baudžiamojoje byloje paaiškėjo naujos ir labai svarbios aplinkybės bei faktai, įrodantys jo nekaltumą. Jis teismui yra pateikęs informaciją apie tai, kad jam pavyko nustatyti liudytoją A. P., M. V. prašymu paėmusį iš automobilio AUDI A6 D. S. priklausantį vairuotojo pažymėjimą, kurį A. P. laikė pas save, ir 2016-07-04 atvežė jį M. V. į Šalčininkėlių kaimą, Šalčininkų rajone. M. V. šį vairuotojo pažymėjimą iškart atidavė atvykusiems dviem policijos pareigūnams, kurie nuvyko į mišką ieškoti jo (A. N.). Visa tai matė A. P., kuriam M. V. paaiškino, kad reikia „prasukti reikaliuką“ dėl A. N.. Šios aplinkybės, apelianto teigimu, įrodo, kad įvykio metu automobilyje tarp dokumentų nebuvo D. S. priklausančio vairuotojo pažymėjimo, nes jį turėjo policijos pareigūnai, kurie nepagrįstai apkaltino jį (A. N.) nusikalstamos veikos padarymu. Teigia, kad M. V. yra jo senas skolininkas, kuris tyčia sukėlė konfliktą tam, kad išvengtų skolos grąžinimo. Apelianto teigimu, M. V. užsiima kontrabandinių cigarečių prekyba ir palaiko artimus santykius su policijos pareigūnais. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino ir atsisakydamas apklausti M. V. ir A. P. pažeidė jo (A. N.) teises, numatytas BPK 44 straipsnio 7 dalyje.
Teismo posėdyje nuteistasis ir nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas patikrino skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tai yra, nenustatęs kitų esminių BPK pažeidimų, ginčijamą nuosprendį patikrino tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Dėl apeliacinės instancijos teisme atlikto dalinio duomenų tyrimo
Apeliantas savo prašymą jį išteisinti grindė teiginiais, kad kaltinime nurodyto nusikaltimo jis nepadarė, policijos pareigūnui D. S. vairuotojo pažymėjimo nepateikė, šis minėtą dokumentą jau turėjo su savimi, jį jam perdavė jam kerštaujantis M. V..
Ši nuteistojo apeliaciniame skunde iškelta įvykių versija buvo patikrinta atlikus dalinį tyrimą.
Nuteistasis A. N., apklaustas apeliacinės instancijos teisme, nurodė, kad jo senas pažįstamas A. P. pavasarį jam papasakojo, kas iš tiesų įvyko su D. S. vairuotojo pažymėjimu. Jis matė, kaip M. V., su kuriuo apeliantas turi senų nesutarimų dėl paskolintų pinigų, tą vairuotojo pažymėjimą perdavė policijos pareigūnams. Tai buvo prieš įvažiuojant į Šalčininkėlių kaimo mišką, apie 300-400 m. iki įvykio vietos. Po to pareigūnai nuvyko į mišką, kur sustabdė jį (apeliantą). Jis ištraukė ir padavė pareigūnui R. Gotovecki maišelį su dokumentais. Galvojo, kad tarp jų buvo ir D. S. vairuotojo pažymėjimas, tačiau iš tiesų šį pažymėjimą pareigūnai jau turėjo su savimi. Jis buvo ištrauktas ir parodytas jam. M. V. jį „pakišo“ kerštaudamas. Pastarasis D. S. vairuotojo pažymėjimą gavo iš A. P.. D. S. vairuotojo pažymėjimo apeliantas rankose neturėjo. Ankstesniuose parodymuose nurodė, kad perdavė vairuotojo pažymėjimą pareigūnams, nes galvojo, kad šis pažymėjimas buvo paduotame maišelyje. Prieš tai D. S. buvo palikęs pažymėjimą automobilyje, kuriuo važiavo apeliantas. Teisės vairuoti transporto priemones jis pats niekada neturėjo. Galvojo, kad važiuoti miške jos nereikia. Norėjo pavažiuoti tik kelis šimtus metrų. Prieš kelis metus jis kreipėsi į Imuniteto tarnybą, nes policijos pareigūnai jam sulaužė šonkaulius. Todėl mano, kad taip yra jam kerštaujama. Su jį sustabdžiusiais pareigūnais asmeniškai konfliktų jis neturi. M. V. yra kontrabandininkas ir policininkai su juo bendradarbiauja.
Liudytojas policijos pareigūnas Anatolijus Lukjanovas, apklaustas apeliacinės instancijos teisme, nurodė, kad datos nepamena, gavo iškvietimą, kad Lyda-Vilnius keliu link Šalčininkėlių važiuoja vairuotojas, neturintis vairuotojo pažymėjimo. Jie nuvyko prie Šalčininkėlių, kur jų jau laukė pranešėjas. Jo neatsimena. Šis nurodė, kad vairuotojas nuvažiavo į mišką. Jie nuvažiavo į mišką, pamatė priešpriešiais atvažiuojančią mašiną ir įjungę švyturėlius ją sustabdė. Kolega porininkas nuėjo tikrinti dokumentų. Liudytojas vairavo tarnybinę mašiną. Grįždamas porininkas pasakė, kad vairuotojas pateikė vairuotojo pažymėjimą, ateidamas jį nešėsi. Nepamena, ar nešėsi dar ir kitus dokumentus. Tada buvo įformintas įvykis. Jie bendravo su A. N.. Nepamena, kokiu vardu jis jiems prisistatė. Vairuotojo pažymėjimas buvo ne jo vardu. Porininkas sakė, kad A. N. tą vairuotojo pažymėjimą pateikė kaip savo. Kad tai ne jo pažymėjimas jie suprato iš nuotraukos, A. N. nebuvo panašus. Nepamena A. N. reakcijos, kai buvo pasakyta, kad pažymėjimas ne jo. Porininkas eidamas prie sustabdyto automobilio rankose nieko neturėjo, gal skritulį, kuriuo stabdomi automobiliai. M. V. liudytojas nepažįsta. Pranešėją žino kaip asmenį, kuriam anksčiau buvo surašytas protokolas. Jis daro daug pažeidimų, jokių santykių su juo pas liudytoją nėra. Pranešėjas jiems nieko neperdavė. Su porininku pranešėjas irgi nėra pažįstamas, jie bendravo kaip pareigūnas su pranešėju. Jie neklausė, kodėl buvo pranešta apie vairuotojo pažymėjimo neturintį vairuotoją. Pranešėjo automobilyje sėdėjo keleivis, jaunas vyras. Jo apibūdinti jis negali, nepažįsta. A. P. ir A. N. liudytojas taip pat nepažįsta, jokie santykiai jų nesieja. Nežino, ar N. konfliktavo su kitais policijos pareigūnais, kiek žino, jis buvo anksčiau sulaikytas neblaivus.
Liudytojas M. V., apklaustas teisiamojo posėdžio metu, nurodė, kad A. N. pažįsta seniai, bet jau metai kaip jie nebendrauja dėl konflikto, nes liudytojas laiku negrąžino jam pinigų. Šiuo metu jis nebėra skolingas. D. S. liudytojas nepažįsta, jo vardu išduoto vairuotojo pažymėjimo nėra matęs. Policijos pareigūnus R. Gotoveckį ir A. Lukjanovą žino iš matymo, jokių asmeninių ryšių su jais neturi. Jie tik yra baudę jį administracine tvarka, surašę protokolus. Ne savo dokumentų jis jiems nėra perdavęs. A. N. matė tą dieną pravažiuojantį, jis važiavo link Šalčininkėlių, o liudytojas važiavo namo, jie prasilenkė. Nežino, ar A. N. tuo metu turėjo vairuotojo pažymėjimą. A. P. yra matytas asmuo, žino, kad šis dirbo miške. Prieš kelis metus susipažino su juo per A. N.. 2016-07-04 nebuvo susitikęs su A. P., jį matė gal prieš du metus. Jis jam nėra perdavęs kitų asmenų vardu išduotų dokumentų. Šiuo metu liudytojas su A. N. nėra susipykęs, pas jį nėra dirbęs. Jie nebendrauja. Jis tik skambino jam prieš posėdį, nes ant šaukimo buvo A. N. pavardė, kad pasiteirauti, dėl ko vyks teismo posėdis.
Teismui balsu perskaičius A. N. 2017-06-28 teisme duotus parodymus liudytojas nurodė, kad tai yra netiesa. Pakartojo, kad A. P. jis nematė dvejus metus ir nebendravo. Per Feisbuką šis rašė, kad uždarbiauja užsienyje, tad jo net nebuvo Lietuvoje, tai kaip tada galėjo perduoti dokumentą. Liudytojo atžvilgiu buvo iškeltos bylos, jos išnagrinėtos, su A. N., A. P., R. Gotovecki ar A. Lukjanovu įvykiai nesusiję.
Liudytojas A. P., apklaustas apeliacinės instancijos teisme, nurodė, kad A. N. pažįsta, juos siejo darbo ryšiai. M. V. taip pat pažįsta, juos sieja draugystė. D. S. nepažįsta, tačiau yra matęs jo vardą vairuotojo pažymėjime. Pernai, galimai vasarą, M. V. paprašė jo paimti D. S. vairuotojo pažymėjimą iš Audi automobilio. Šis stovėjo dirbtuvėse Marijampolio kaime, Šalčininkų r. Audi buvo sidabrinės spalvos, nežino kieno. Į dirbtuves jis važiavo remontuoti mašinų. Pažymėjimas buvo mašinos dėtuvėje. Jis berods buvo seno pavyzdžio, jo neapžiūrinėjo. Jis atrodė kaip paso kortelė. Jame buvusios pavardės jis nepamena, o vardas atrodo buvo D. ar Da.. Negali apibūdinti nuotraukoje buvusio asmens. Pažymėjimas dėtuvėje buvo palaidas, dar buvo kažkokių kitokių dokumentų. Paėmęs pažymėjimą jis paskambino M. V. savo senu numeriu, jo nepamena. Nepamena ir M. V. numerio. Šis tą pačią dieną paėmė pažymėjimą iš jo. Po 10 min., gal kiek vėliau, atvyko pareigūnai su žymėtu policijos ženklais džipu, M. V. su jais pasisveikino. Visa tai vyko Šalčininkėlių rajone, iki pietų, iki 12 val. Pareigūnų buvo du. M. V. ir vienas pareigūnas (sėdėjęs keleivio vietoje) išlipo iš mašinų, pasisveikino. Liudytojas negirdėjo, apie ką jie kalbėjo, nematė, ar ką nors perdavė. M. liudytojui buvo sakęs, kad jis praneštų jam, kai pamatys A. N.. Liudytojas, pamatęs miške jį važiuojant žaliu džipu, paskambino M. V.. A. N. buvo su vairuotoju Vitalijumi dviese. Vitalijus yra apie 30 metų, tamsių trumpų plaukų. N. sėdėjo priekyje, keleivio vietoje. Matė juos iš toli, tačiau aiškiai. Tuo metu M. V. nebuvo, jie jau buvo išsiskyrę. Policijos pareigūnai jau buvo nuvažiavę miško keliuku. Kur nuvažiavo N. jis nepamena, tai buvo po 10-15 min. Po šio įvykio daugiau A. N., M. V. ir pareigūnų liudytojas nematė. Susitikęs A. N. liudytojas visa tai jam papasakojo. Žinojo, kad M. V. norėjo jį (A. N.) „pakišti“. Tų policijos pareigūnų liudytojas nepažįsta. Nežino, ar M. V. turi ryšių policijoje. Jis yra jam sakęs, kad A. N. yra jį sumušęs. Tai sakė prieš liudytojo papasakotus įvykius. Už vairuotojo pažymėjimo paėmimą M. V. liudytojui buvo žadėjęs 100 €, tačiau nedavė. Nesiteiravo M. V., kam jam reikalingas tas pažymėjimas.
Šie duomenys buvo teisėtai surinkti ir ištirti teismo posėdyje, tad teismas juos pripažįsta įrodymais ir vertins juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
Dėl įrodymų vertinimo
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi tiek pirmosios instancijos teismo, tiek apeliacinėje instancijoje surinktus įrodymus, tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, sprendžia, kad nustatytoje A. N. veikoje yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 302 straipsnio 1 dalyje, sudėtis.
Nors apeliantas A. N. savo kaltę dėl jam reiškiamų kaltinimų neigė, duodamas parodymus apeliacinės instancijos teisme tvirtino, kad D. S. vairuotojo pažymėjimo jį sustabdžiusiems pareigūnams nepateikė, pareigūnas jį jau turėjo su savimi, vis tik teisėjų kolegija jo parodymais netiki ir jais nesivadovauja. Tokią išvadą teisėjų kolegija padarė atsižvelgusi į tai, kad A. N. parodymai yra nenuoseklūs. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (b. l. 7, 24, 51-52, 114-116) jis pats patvirtino, kad D. S. vairuotojo pažymėjimas buvo tarp dokumentų, kuriuos jis pateikė policininkui, tačiau teigė, kad taip padarė per klaidą, neapsižiūrėjęs. Jis kartu tvirtino, kad D. S. buvo palikęs savo vairuotojo pažymėjimą jo automobilio daiktadėžėje (b. l. 24), kad vairuotojo pažymėjimas buvo paduotame pareigūnams aplankale, kad pagal nuotrauką iš karto matėsi, kad jis yra ne jo (A. N.). Tuo tarpu apeliacinėje instancijoje jis jau nurodė, kad minėto vairuotojo pažymėjimo jo automobilyje apskritai nebuvo, pareigūnui jis jo nepateikė, o tik galvojo, kad pateikė kartu su kitais dokumentais. Kiti byloje surinkti patikimi įrodymai pastarųjų apelianto parodymų nepatvirtina, o priešingai – paneigia.
Liudytojas policijos pareigūnas Romuald Gotovecki, betarpiškai bendravęs su sustabdytą automobilį vairavusiu apeliantu, savo parodymais patvirtino, kad jam pareikalavus A. N. be kitų dokumentų pateikė ir D. S. vairuotojo pažymėjimą, pareigūnui pasiteiravus jis prisistatė D. S. vardu, pavarde. Šio liudytojo parodymai yra nuoseklūs, kategoriški (b. l. 5, 20, 83, 118), be to, juos patvirtina kiti surinkti įrodymai. Tai, visų pirma, policijos pareigūno Anatolijaus Lukjanovo parodymai (apklaustas apeliacinės instancijos teisme), kad įvykio pranešėjas atvykusiems pareigūnams nieko neperdavė, sustabdžius vairuotoją pareigūnas Romuald Gotovecki ėjo prie jo nieko nesinešdamas (nebent skritulį), grįžęs atsinešė D. S. vairuotojo pažymėjimą, sakė, kad A. N. jį jam pateikė kaip savo. Nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių konkrečių aplinkybių, dėl kurių galima būti spręsti, kad šie liudytojai yra suinteresuoti ir apkalba A. N., kad juos su apeliantu sieja kokie nors kitokie, ne tarnybinio pobūdžio santykiai, tokių aplinkybių konkrečiai neįvardijo ir pats apeliantas. Pareigūnai parodymus davė būdami įspėti dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, prisiekę. Į tai atsižvelgęs teismas šių asmenų parodymus vertina kaip patikimus, patvirtinančius kaltinimo faktines aplinkybes ir paneigiančius apelianto nurodomą įvykių versiją.
Apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas ir liudytojas M. V., apelianto tvirtinimu perdavęs D. S. vairuotojo pažymėjimą A. N. vėliau sustabdžiusiam policijos pareigūnui (R. Gotovecki), tačiau minėtas liudytojas šiuos apelianto teiginius kategoriškai paneigė ir teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, neturi pagrindo juo netikėti. Nebuvo nustatytos jokios konkrečios aplinkybės, leidžiančios pagrįstai spręsti, kad tarp policijos pareigūnų ir M. V. buvo kokie nors kitokie, ne tarnybinio pobūdžio santykiai, kad šie asmenys turėjo suinteresuotumą melagingai ir nusikalstamai apkalbėti A. N..
Aukščiau minėtų išvadų nepaneigia ir apeliacinės instancijos teismo apklaustas liudytojas A. P.. Šis liudytojas nors ir tvirtino, kad įvykio dieną M. V. prašymu buvo nuvažiavęs į Marijampolio km. esančias dirbtuves, kur iš automobilio Audi dėtuvės paėmė ten buvusį D. S. vairuotojo pažymėjimą ir atvežęs jį perdavė M. V., kad po to matė, kaip šis bendravo su atvažiavusiais policijos pareigūnais, prašė liudytojo pranešti pamačius važiuojantį A. N., ką liudytojas ir padarė, kas atitiktų A. N. paskutinius teismui duotus parodymus, tačiau šiais liudytojo parodymais teisėjų kolegija netiki, juos nevertina kaip patikimus ir jais nesivadovauja. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgęs į jų prieštaringumą kitiems patikimiems įrodymams, netikslumą. Visų pirma teismas atkreipia dėmesį, kad duomenys apie minėtą liudytoją buvo gauti tik po to, kai buvo atliktas ikiteisminis tyrimas, byla perduota ir išnagrinėta teisme. Be to, neatitinka liudytojo A. P. nurodytas įvykių laikas, kuomet, pasak jo, atvažiavę policijos pareigūnai bendravo su M. V. ir važiavo ieškoti A. N.. Liudytojas tvirtino, kad tai buvo iki pietų, iki 12.00 val., kai tuo tarpu visi kiti apklausti asmenys, tame tarpe ir pats A. N., tvirtino, kad įvykiai vyko vakare, apie 19.00 val. Be to, liudytojas A. P. teigė, kad A. N. automobilyje aiškiai matė du asmenis – V. (T.) ir A. N., tuo tarpu pats A. N., taip pat liudytojai V. T. ir V. T. patvirtino, kad į mišką jie atvažiavo trise, vėliau A. N. važiavo dviese su V. T.. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliacinės instancijos teisme pats A. N. tvirtino, kad prieš tai jo vairuotam automobilyje (Opel Frontera) buvo laikomas D. S. paliktas vairuotojo pažymėjimas, nors pasak A. P., šis buvo laikomas kitame automobilyje Audi.
Aukščiau nurodytas išvadas teisėjų kolegija padarė įvertinusi ir kitus byloje surinktus įrodymus. Priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, liudytojos V. T. parodymai negali būti vertinami kaip paneigiantys policijos pareigūno R. Gotovecki parodymus ir A. N. kaltumą bei patvirtinantys jo paties parodymus. Liudytoja pirmosios instancijos teismui nurodė (b. l. 117-118), kad A. N. policijos pareigūnui pateikė dokumentus, tačiau ji nežino, kokius konkrečiai. Ji taip pat teigė, kad pareigūnas nesiteiravo A. N. vardo, pavardės, tačiau kartu tvirtino, kad negirdėjo apie ką su pareigūnais bendravo A. N..
Šiuo atveju atsižvelgtina ir į liudytojo V. T. parodymus (b. l. 117), kuris patvirtino, kad matė A. N. automobilio Opel Frontera dėtuvėje kito asmens „teises“ (vairuotojo pažymėjimą). Ir nors šis asmuo nenurodė, kieno konkrečiai vairuotojo pažymėjimą matė, tačiau šie parodymai iš esmės atitinka kaltinimo faktines aplinkybes ir prieštarauja A. N. versijai, kad jis neturėjo D. S. vairuotojo pažymėjimo, šį policijos pareigūnams įvykio dieną perdavė M. V.. Atkreiptinas dėmesys, kad pats A. N. teisės vairuoti ir tai patvirtinančio vairuotojo pažymėjimo niekada neturėjo (b. l. 11, 25) ir byloje nėra jokių duomenų, kad jo automobilyje buvo dar kieno nors kito, apart D. S., vairuotojo pažymėjimas.
Apibendrindamas išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliaciniame skunde A. N. iškelta įvykių versija nepasitvirtino, byloje surinktų patikimų įrodymų visuma patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytas kaltinimą atitinkančias faktines aplinkybes, jos kvalifikuotos teisingai, o paskirta bausmė atitinka jos individualizavimą įtakojančias aplinkybes.
Pirmosios instancijos teismo 2017-03-14 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, pagrindo jį naikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. N. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja jos priėmimo dieną.