Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Romualdas Lincevičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-507-133/2010

Teisėja Lidija Deksnienė Proceso Nr.1-50-9-00012-2009-9 Procesinio sprendimo kategorija:

2.4.9.

2010 m. rugsėjo 30 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Romualdo Lincevičiaus, teisėjų Arūno Paštuolio, Reginos Majauskienės, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, gynėjui advokatui Vytautui Kupcikevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 3 d. ir nuteistas dviejų metų laisvės atėmimu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. bausmės vykdymas V. A. atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL – 1300 Lt (vieno tūkstančio trijų šimtų litų) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Į bausmės laiką V. A. įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2009-04-06 iki 2009-04-26 įskaitytinai (LR BK 66 str.)

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas K. S., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. A., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 3 d. už tai, kad 2009 m. sausio - vasario mėn., tiksliai nenustatytą dieną, Jonavos rajone, tiksliau nenustatytoje vietoje, veikdamas bendrininkų grupėje su K. S., turėdamas tikslą bet kokiu būdu paveikti nukentėjusiąją D. P., kad ji Panevėžio apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-26-350/2009 dėl prekybos žmonėmis duotų melagingus parodymus, prašydamas K. S. suorganizuoti susitikimą su D. P., 2009 m. sausio - vasario mėn., tiksliai nenustatytą dieną, apie 13 val., K. S. atvežus D. P. į barą ( duomenys neskelbtini), esantį Rukloje, Ruklos seniūnijoje, Jonavos rajone, panaudodamas psichinę prievartą - apgaule įbaugindamas D. P., kad teisme liudytoja D. S. duoda parodymus, jog D. P. ją pardavė ir ėmė iš jos pinigus, kad jis teisme sakys, jog D. P. vartojo narkotikus ir pardavinėjo juos merginoms, tokiu būdu siekė paveikti nukentėjusiąją D. P., kad ji duotų melagingus parodymus Panevėžio apygardos teisme nagrinėjamoje byloje dėl prekybos žmonėmis.

Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas numato baudžiamąją atsakomybę tik tam, kuris siekė paveikti liudytoją ar nukentėjusįjį, kad šis duotų melagingus parodymus. Dėl to būtina nustatyti, kurie parodymai yra teisingi, nes baudžiamoji atsakomybė tam, kuris siektų paveikti liudytoją ar nukentėjusįjį, kad šie duotų teisingus parodymus, negalima. Baudžiamoji byla, kurioje nukentėjusiąja buvo apklausta D. P., dar neišnagrinėta, todėl nenustatyta, kurie jos parodymai yra teisingi, nenustatyta ar buvo tariamai siekiama ją paveikti, kad ji duotų melagingus, ar teisingus parodymus.

Nuteistasis taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad kaltinimas abstraktus, nenurodyta kokių melagingų parodymų buvo siekiama. Iš pačios D. P. parodymų matyti, kad tariamai buvo prašoma tik sušvelninti jos parodymus apie V. A., todėl iš tokio teiginio galima spręsti, kad buvo prašoma apibūdinti švelnesniais žodžiais ar geriau charakterizuoti, t.y. pateikti tik švelnesnį jo kaip asmenybės vertinimą. Tačiau vertinimai ir nuomonė negali būti parodymų dalykas. Nekonkretaus, abstraktaus kaltinimo pareiškimas, kuriame labai netiksliai nurodytas ir inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo laikas, net nemėginant nusikalstamos veikos padarymo laiko sutikslinti, prieštarauja BPK 219 str. 3 p. reikalavimams ir varžo V. A. teisę į gynybą, todėl šis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas laikytinas esminiu.

Lietuvos Respublikos BK 233 str. 3 d. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas siekė paveikti liudytoją ar nukentėjusįjį panaudodamas smurtą ar kitokią prievartą. Šioje byloje bet kokį smurtą paneigė pati D. P.. Kitokios prievartos sąvoka nuteistajam inkriminuotame įstatyme nėra išaiškinta. Inkriminuojama, kad ta prievarta buvusi psichinė - apgaulė, t.y. kad kiti asmenys duoda prieš D. P. nepalankius parodymus. Įstatyme sąvokos „grasinimai" ir „kitokia prievarta" atskirtos. „Kitokios psichinės prievartos“ sąvoka yra paaiškinta 1996-06-21 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarime Nr. 43 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant turto prievartavimo baudžiamąsias bylas". Šio nutarimo 5 p. paaiškinta, kad kitokia prievarta - tai kaltininko tyčiniais veiksmais sukurta tokia situacija, kuri verčia nukentėjusįjį bijoti, kad neįvykdžius reikalavimo atsiras žalingos pasekmės jam, jo artimiesiems arba jų turtui. Todėl atkreiptinas dėmesys į tai, kad pati D. P. tvirtino, jog jokios prievartos nei iš V. A., nei iš kito asmens nepatyrė, ji, iš jos žodžių, tik vengė viešumo, kas įvertinant jos užsiėmimo rūšį, tikrai buvo jai nenaudingas.

Be to, tai, kad D. P. atžvilgiu nebuvo jokio smurto ar kitokios prievartos, tuo pačiu ir kvalifikuojančių V. A. veiką aplinkybių, neabejotinai patvirtina ir ta objektyvi aplinkybė, kad D. P. nebuvo pripažinta šioje byloje, kurioje yra priimtas skundžiamas nuosprendis, nukentėjusiąją.

Lietuvos Respublikos BPK 28 str. nurodyta, kad fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padaryta fizinės, turtinės ar moralinės žalos, pripažįstamas nukentėjusiuoju ir jam suteikiamos atitinkamos teisės, jei prieš fizinį asmenį pavartojama prievarta, tai toks asmuo neabejotinai patiria fizinės ar moralinės žalos. Taigi, jei prieš D. P. būtų pavartota kokia nors prievarta, tai ji būtų buvusi pripažinta nukentėjusiąją ir priešingai, jei ji nėra pripažinta nukentėjusiąją, reiškia nustatyta, kad ji nepatyrė jokios žalos, taigi ir prievarta prieš ją naudota nebuvo.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėją, prašiusį apeliacinį skundą tenkinti, prokurorę, prašiusią apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo skundas atmestinas.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, tirdamas, vertindamas įrodymus ir priimdamas nuosprendį, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus taikė tinkamai. Faktinės aplinkybės išnagrinėtos išsamiai ir nešališkai, įrodymai gauti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, patikrintas įrodymų liečiamumas, leistinumas, pakankamumas, jų tarpusavio ryšys, pašalinti iškilę prieštaravimai, faktinės bylos aplinkybės nustatytos remiantis surinktų byloje įrodymų visuma.

Nuteistasis savo skundu nesutinka su apkaltinamuoju nuosprendžiu dėl pripažinimo kaltu pagal BK 233 str. 3 d., todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį dėl tų klausimų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas (BPK 320 str.).

Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas, visapusiškai ir pilnutinai ištyręs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir pagrįstai V. A. pripažino kaltu. Teisėjų kolegija, susipažinusi su visa baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, jog ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylos nagrinėjimas vyko vadovaujantis BPK normomis ir šių normų reikalavimų pirmosios instancijos teismas nepažeidė.

Baudžiamojoje byloje kito nuteistojo asmens K. S. parodymais pagrįstai nustatyta, kad Jonavos mieste prie turgaus sutiko V. A.. Jam buvo žinoma, kad V. A. yra kaltinamasis byloje dėl prekybos žmonėmis. V. A. klausė ar pažįsta D. P. ir paprašė duoti jos telefono numerį, ar suorganizuoti susitikimą su ja. Jis telefono numerio nedavė, sutiko suorganizuoti V. A. susitikimą su D. P.. Tikslios datos nepamena, sutarė, kad apie 13-14 val., į barą „Žalias baras", esantį Rukloje, Jonavos rajone, atveš D. P. į susitikimą su V. A.. D. P. telefono numerį turėjo, tačiau V. A. nedavė, nes norėjo išsiaiškinti kokie santykiai tarp jų. Ta pačią dieną paskambino D. P., paklausė jos kokie santykiai su V. A., ar neturi su juo problemų, D. P. atsakė - neturi. Tikslios dienos neprisimena, ryte paskambino D. P. ir paprašė atvažiuoti dėl pokalbio su V. A., V. A. paskambino ir pasakė, kokią dieną bus susitikimas. D. P. atvažiavo į Jonavą autobusu, po to ir jo vairuojamu automobiliu, nuvažiavo į barą „Žalias baras“, esantį Rukloje. Bare sutiko draugų, kurie išgėrinėjo. Jis užsakė alkoholinių gėrimų sau ir D. P.. Atvažiavo V. A.. Jis, D. P. ir V. A. nuėjo į kitą baro salę, kurioje buvo trise, kitų žmonių nebuvo. Minėtoje patalpoje jis surinko mobiliuosius telefonus iš V. A. ir D. P., surinko šiaip sau – kad nebūtų klausomasi ir įrašoma, niekas neprašė surinkti. Surinkęs telefonus išėjo kitą baro patalpą ir su draugais gėrė alkoholį. Apie ką kalbėjo D. P. ir V. A. jis negirdėjo, nežinojo apie ką jie kalba, bet gal numanė apie ką bus kalbama – kad bus kalbama apie bylą. Todėl ir paėmė telefonus. Jis pats neprašė, kad D. P. keistų parodymus, tik suorganizavo jos susitikimą su V. A..

Liudytoja D. P. parodymais pagrįstai nustatyta, kad kaltinamuosius pažįsta, nėra su jais susipykusi, byloje dėl prekybos žmonėmis ji yra pripažinta nukentėjusiąja. Panevėžio teisme buvo vieną kartą vasario mėnesį, po to dviejuose teismuose, kur pakeitė parodymus. 2009 m. pavasarį, jai paskambino K. S. ir klausė, ar ji gali susitikti su V. A., klausė ar ji ne piktuoju su V. A., sakė jis nori pasišnekėti. Tą pačią dieną nuvažiavusi į Jonavą susitiko su K. S., jis ją nuvežė į barą Rukloje, atėjo V. A., jie nuėjo į atskirą salę. K. S. išėjo, juos paliko vienus. Pradėjo kalbėtis apie vykstantį teismą. Ji norėjo sužinoti, kaip vyksta tame teisme. V. A. paprašė sušvelninti jo padėtį, todėl per pirmą teismą sumelavo jo naudai. V. A. kalbėjo apie tai, kas vyksta teisme, kokie gali būti klausimai, paklausė, ar ji galėtų pasakyti, kad sušvelninti jo padėtį – kad jis jų nevežiodavo po barus, kad jis nežinojo, kur jos dirba, kad jos į darbą ėjo pačios. V. A. ir K. S. jai negrasino, jai nieko nesiūlė, bet buvo kažkokia baimė. Ji išsigando viešumos, teismas buvo viešas, turi dvi nepilnametes dukras, iš baimės sumelavo, niekada nebuvo susidūrusi su teismais. Netiesiogiai V. A. kalbėjo, kad gali pasakyti, kur tos merginos, kur byloje nepaminėtos. Jos pabėgo iš Ispanijos, ji paėmė kartu vieną moterį, buvo netiesioginis grasinimas paviešinti apie tą Joaną. Jai atrodė, gal ir didelė grėsmė, kad su jos pavarde važinėja nepilnametė. Tėvų įgaliojimas buvo jos vardu. Šitą dalyką V. A. grasino paviešinti. V. A. teigė, kad pasakys, kad ji pirko narkotikus, jai bus iškelta baudžiamoji byla. Paskutinį kartą Panevėžyje duoti jos parodymai yra teisingi. Buvo abstraktus V. A. prašymas, kad sušvelninti jo padėtį. V. A. turėjo užrašų knygelę, skaitė iš jos daug. Bendraujant su V. A., atėjo K. S., sakė, kad jei ji padės jiems, jie padės jai. Po kelių dienų V. A. jai skambino ir klausė, ar ji apsisprendė pakeisti parodymus. Ji K. S. negalėjo niekaip padėti, ji tik pasakė, kad jis atvežė ją į profilaktoriumą, o K. S. pasakė - kam ji tai paviešino. K. S. norėjo, kad ji nepasakytų, kad jis ją atvežė į profilaktoriumą ir perdavė G. ir M.. Ji bijojo, kad jai bus iškelta baudžiamoji byla dėl S. ir J.. V. A. prašė sakyti, kad S. nuo jos pabėgo, parsidavinėjo, vartojo narkotikus. Bevažiuojat su V. A. namo, ji pasakė, kad pagalvos. Po kelių dienų paskambinusi K. S. pasakė, kad parodymų nekeis, tačiau atvykusi į teismą pakeitė parodymus, nes išsigando būti apkaltinta, kadangi V. A. primelavo, kad ją gali teisti ir kaltinti dėl merginų, kad jis pats pasakys teismui, kad ji vartojo narkotikus ir alkoholį, kad apie tai gali sužinoti vaikų teisių tarnyba, kad iš jos gali būti atimti vaikai. Pokalbis su V. A. turėjo įtakos parodymų pakeitimui, kadangi ji bijojo viešumo, bijojo, kad apie jos gyvenimą sužinos vaiko teisių apsaugos skyrius ir iš jos atims vaikus. V. A. yra prisidėjęs, kad ji pakeistų parodymus. Rukloje V. A. pasakė, kad visos merginos teisme sakė, kad ji pirko narkotikus.

Liudytojo R. V. parodymais pagrįstai nustatyta, kad 2009 m. pradžioje, tikslios datos nepamena, buvo Rukloje bare „Žalias baras". Į barą atėjo K. S., prisėdęs prie jų stalo vartojo alkoholinius gėrimus. K. S. bare buvo apie pusvalandį, po to išėjo. Vėliau K. S. į barą atėjo su nepažįstama mergina. Vėliau atėjo vyriškis, kuris kartu su K. S. ir mergina nuėjo į šalia pagrindinės salės esančią atskirą patalpą. K. S. užtruko neilgai, išėjo, vyriškis su mergina atskiroje patalpoje užtruko ilgiau – gal pusvalandį, gal valandą, kur jie nuėjo vėliau – nematė.

Asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolu nustatyta, kad liudytojas R. V. atpažino D. P., kaip panašią merginą, kuri buvo su K. S. ir nepažįstamu vyriškiu ( 1 t., b.l. 70-75).

Liudytojos N. G. parodymais pagrįstai nustatyta, kad ji 2009 m. kovo mėn. priėmė iš D. P. pareiškimą dėl poveikio jai ir apklausė ją liudytoja. Apklausos metu D. P. niekam neskambino ir su niekuo nesikalbėjo telefonu, tačiau jai rašė SMS žinutes, ir ji rašė žinutes, nes sakė, kad namie palikti vaikai. Apklausos metu D. P. buvo leista išeiti į tualetą, pertraukos apklausos protokole nefiksavo. D. P. pasakė, kad teisme davė melagingus parodymus, nes K. S. ir V. A. jai grasino. Ji buvo išsigandusi, bijojo dėl vaikų. V. A. grasino, kaip pasakė D. P., kad iš jos bus atimti vaikai. V. A. sakė D. P., kad teisme D. S. davė parodymus, kad D. P. pelnėsi iš jos prostitucijos, ir jei D. P. pakeis parodymus jo naudai, tai jis to nepatvirtins teisme. Tokių parodymų teisme D. S. nedavė, apie tai ji sakė D. P..

Ši aptarta aplinkybių visuma rodo, kad D. P., K. S., R. V. parodymai bei asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolas bei apylinkės teismo nuosprendyje konstatuotas intensyvus telefoninis bendravimas tarp K. S. ir D. P. mobiliaisiais telefonais, abejonių dėl buvusio susitikimo, kaip organizuoto, esant nuosekliai paminėtų ir aptartų veiksmų sekai, tinkamai įvertintai apylinkės teismo nuosprendyje, teisėjų kolegijai, nekelia ir netikėti jų parodymais pagrindo neduoda. Nuteistojo skundo motyvai, kad susitikimo per K. S. neplanavo, atmestini.

Nuteistojo apeliacinio skundo motyvai dėl D. P. ir K. S. asmeninių santykių ar jų tariamai bendrai padarytų nusikalstamų veikų Vokietijoje nenagrinėtini, kaip nesusiję su šios bylos veikos objektu.

Lietuvos Respublikos BK 233 str. 3 d. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją ar nukentėjusįjį panaudodamas smurtą ar kitokią prievartą. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų D. P. atžvilgiu buvo naudota psichinė prievarta, kurią D. P. suvokė, kaip realią grėsmę jai, nes V. A. netiesiogiai kalbėjo, jog gali pasakyti, kur tos merginos, kur byloje nepaminėtos. Jos pabėgo iš Ispanijos, ji paėmė kartu vieną moterį, buvo netiesioginis grasinimas paviešinti apie tą Joaną, be to, ji turėjo tėvų įgaliojimą dėl nepilnametės. Šitą dalyką V. A. grasino paviešinti. V. A. teigė, kad pasakys, kad ji pirko narkotikus, jai bus iškelta baudžiamoji byla. D. P. išsigando viešumos, teismas buvo viešas, ji turi dvi nepilnametes dukras, bijojo, kad apie jos gyvenimą sužinos Vaiko teisių apsaugos tarnyba ir iš jos atims vaikus, todėl iš baimės sumelavo. Iš šių aplinkybių pagrįstai galima teigti, jog nukentėjusiosios atžvilgiu buvo daromas psichologinis poveikis, pasakant ar užsimenant apie tokias žinias, kurios išgalvotos kaltininko. D. P. tai suvokė kaip realią grėsmę sau ir savo vaikams, suprato, kad jei nekalbės taip, kaip jos prašė V. A., jis savo ketinimus gali realizuoti.

Nuteistojo apeliacinio skundo motyvas, kad D. P. nepatyrė jokios žalos ir tai patvirtina jos nepripažinimas šioje byloje nukentėjusiąja, atmestinas kaip nepagrįstas. D. P. šioje byloje duoda parodymus, kaip liudytoja, savo statuso ji neskundžia ir tai nelaikytina esminiu BPK pažeidimu.

Nuteistojo apeliacinio skundo motyvas dėl nekonkretaus abstraktaus kaltinimo, t.y. tikslaus laiko (datos) nenustatymo, kaip esminio baudžiamojo proceso pažeidimo, atmestinas. V. A. tiek pateikus baudžiamąją bylą susipažinimui prieš baigiant ikiteisminį tyrimą, tiek pirmosios instancijos teisme išaiškinus kaltinimo esmę, prašymų dėl kaltinimo patikslinimo laiko atžvilgiu neišsakė, jis nurodė, kad kaltinimas jam suprantamas. Tai, kad nenustatytas kaltinime tikslus nusikalstamos veikos padarymo laikas ir proceso eigoje atsiradęs V. A. žodinis pareiškimas, kad kaltinimas V. A. netikslus, jis nežino nuo ko gintis, nes nėra nurodyta nusikalstamos veikos padarymo tiksli data – tik 2009 m. sausio-vasario mėnuo, vertintinas tik kaip formalus ir pagrįstai nelaikytas jo procesinių teisių pažeidimu, kadangi pats kaltinamasis V. A. pripažino bendravęs vieną kartą 2009 m. pradžioje su D. P. Ruklos bare, kuriame buvo ir K. S., žinojo šią dieną, todėl galėjo ją tiksliai nurodyti ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams ir turėjo galimybę gintis nuo pareikšto kaltinimo.

Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė visas aplinkybes, apklausė visus su šiuo įvykiu susijusius liudytojus ir vadovaudamasis parodymais, kita bylos medžiaga priėmė teisingą ir pagrįstą išvadą dėl poveikio darymo D. P.. Apelianto veika kvalifikuota pagal BK 233 str. 3 d. pagrįstai, bausmė paskirta tinkama, keisti Jonavos rajono apylinkės teismo 2010-05-10 nuosprendį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo V. A. apeliacinį skundą atmesti.