Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė), Halinos Zaikauskaitės (pranešėja) ir Henriko Sadausko, sekretoriaujant Daliai Staugienei, dalyvaujant vertėjai Violetai Marčiulionienei, pareiškėjui A. M.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą dėl Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo suteikti antrinę teisinę pagalbą, atsakovas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (Vilniaus VGTPT, Tarnyba), tretysis suinteresuotas asmuo G. R..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjo manymu vadovaujantis CPK 346 str. 2 d. yra pagrindas peržiūrėti Vilniaus apygardos teismo nutartį kasacine tvarka. Paaiškino, kad suteikiant pareiškėjui nekokybišką antrinę teisinę pagalbą nebuvo įvertinta ir išanalizuota susidariusi faktinė ir teisinė padėtis, t.y. teisminių nagrinėjimų metu nebuvo ištirta kas, kada ir kokia seka turi spręsti klausimą dėl sužalotos sveikatos priežasties, susijusios su darbu, nustatymo, nebuvo nustatyta, kokius veiksmus privalo atlikti gydytojai, kokia pradžia procedūros, susijusios su ligos priežasties nustatymu. Dėl to nustatant ligos priežastį, susijusią su darbu, Vilniaus miesto 3-jo apylinkės teismo 2005 09 19 nutartimi ne visiškai aiškiai buvo suformuluotas pareiškėjo reikalavimas neva pareiškėjas nori, kad teismas įpareigotų atsakovą nustatyti jo susirgimo priežastį. Pareiškėjas teigia, kad tokio jo pareiškimo, kad gydytojai be komisijos spręstų klausimą dėl ligos priežasties nustatymo, nebuvo.

Vilniaus apygardos teisme posėdžio metu A. M. pareiškė, kad pirmos instancijos teisme neatsakyta į jo patikslinto ieškininio pareiškimo reikalavimą įvardyti ligos priežastį. Pareiškėjas paaiškina, kad teismas 2006 02 09 nutartyje pakeitė jo reikalavimą ir vietoje „įvardyti“ ligos priežastį įrašė „nustatyti“ ligos priežastį.

Pareiškėjas aiškina, kad „suprasti“ ir „įvardyti“ susirgimo priežastį labai surišti tarpusavyje dalykai. Apygardos teismo teisėjų kolegija neatkreipė reikiamo dėmesio į A. M. pareiškimą ir pažodžiui suprato dalyko esmę taip, kaip ją suformulavo pirmos instancijos teismas, t.y., kad pareiškėjas nori įpareigoti gydytojus nustatyti susirgimo priežastį, t.y., kad gydytojai be komisijos, be pradinės procedūros nustatytų ligos priežastį. Mano, kad Vilniaus apygardos teismas priėmė ne tik niekam nereikalingą sprendimą, bet ir ne visiškai teisingą sprendimą, jog teisės normos gydytojų neįpareigoja nustatyti ligos priežastį, nors teisėjų kolegija sutiko, kad faktiškai gydytojas privalo maksimaliai stengtis nustatyti galimą ligos priežastį. A. M. nesutinka su Vilniaus apygardos teismo nutartyje esančiais teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialines ir procesines teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teigia, kad pagal galiojančias teisės normas gydytojai turi numatyti ligos priežastį, nes be to negali būti teisingo gydymo. Remiasi CK 6.725 str. ir teigia, kad turėjo būti apsaugotas nuo susirgimo. Pagal paciento reikalavimą gydytojai privalėjo įvardyti ligos priežastį, o gydytojai to nepadarė dėl to, kad iki šiol nenumano ligos priežasties.

Nesutinka su Vilniaus VGTPT sprendime esančiu teiginiu, kad A. M. įsitikinęs, jog teismas gali įpareigoti atsakovą nustatyti jo susirgimo priežastį, tai pareiškėjo teigimu neatitinka tikrovės.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas skundą palaikė ir papildomai paaiškino iš esmės tas pačias aplinkybes, kad teismai ne taip suprato jo reikalavimo esmę. O tai turėtų būti surašyta kasaciniame skunde. Teigė, kad teisinė pagalba jam nesuteikta nepagrįstai. Prašė skundą tenkinti.

Paaiškina, kad pirmiausia antrinė teisinė pagalba Tarnybos 2005 06 02 sprendimu Nr. 24 A. M. buvo suteikta administracinėje byloje dėl VšĮ „Centro poliklinika“ įpareigojimo atlikt veiksmus, paskirta advokatė G. R.. Advokatė teikė antrinę teisinę pagalbą Vilniaus miesto 3-io apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-379-653/05, 2-140-653/06. Nustačius A. M. piktnaudžiavimą valstybės garantuojama teisine pagalba Tarnybos 2006 05 05 sprendimu Nr. 23/06 antrinės teisinės pagalbos teikimas civilinėje byloje buvo nutrauktas. Tokį Tarnybos sprendimą A. M. skundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, 2006 10 05 teismo sprendimu pareiškėjo skundas buvo atmestas. Pareiškėjas sprendimą skundė apeliacine tvarka.

Tarnyba, gavusi advokatės išvadą, iš esmės išnagrinėjusi pareiškėjo A. M. prašymą, prie prašymo pateiktus dokumentus, nenustatė pagrindo, kuriam esant Vilniaus apygardos teismo 2006 08 04 nutartis galėtų būti peržiūrėta kasacine tvarka.

Tarnyba, vadovaudamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 str. 5 d. 1 p., atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą A. M. dėl kasacijos parengimo, taip pat sprendime pažymėjo, kad kasacija nėra byloje dalyvaujančio asmens teisė, sudėtinė teisės kreiptis į teismą dalis, o yra ekstraordinari teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima tik išimtinais atvejais.

Bylos nagrinėjime atsakovės atstovas nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai, atsiliepimas gautas, todėl nutarta bylą nagrinėti atsakovės atstovui nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).

Bylos nagrinėjime nedalyvavo tretysis suinteresuotas asmuo advokatė G. R.. Gautas G. R. prašymas (b.l. 61) bylą nagrinėti jai nedalyvaujant. Nutarta bylą nagrinėti nedalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui, nes apie posėdį pranešta tinkamai.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, išklausiusi pareiškėjo paaiškinimus, daro išvadą, kad pareiškėjo skundas netenkintinas.

Šio ginčo dalykas yra Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos Vilniaus tarnybos 2006 10 27 sprendimo Nr. 1-374/06 teisėtumas ir pagrįstumas. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba minėtu sprendimu, vadovaudamasi LR valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 str. 5 d. 1 p., atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą A. M.. Atsisakymas grindžiamas tuo, kad ištyrus Vilniaus apygardos teismo 2006 08 04 nutartį, advokatės G. R. paaiškinimą dėl galimų kasacijos pagrindų nebuvimo, CPK normas reguliuojančias kasacinį procesą, tarnyba nenustatė kasacijos pagrindų. Tarnyba padarė išvadą, kad pareiškėjo A. M. reikalavimas dėl kasacinio skundo parengimo civilinėje byloje yra nepagrįstas.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 1 str. 1 d. įtvirtinta įstatymo paskirtis, taigi ir tikslas – įstatymas nustato valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą fiziniams asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Taigi, įstatymo pagrindinis tikslas padėti fiziniams asmenims, kurie patys nepajėgūs už savo lėšas pasisamdyti advokatą, gauti tinkamą teisinę pagalbą.

Minėto įstatymo 3 str. įtvirtinti pagrindiniai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principai. Šiame straipsnyje pasakyta, kad vienas principų yra valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo principas, taip pat vienas esminių principų yra draudimas piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis. Taigi šiame įstatyme keliami reikalavimai tiek pagalbą teikiantiems teisininkams (advokatams), tiek asmenims, besikreipiantiems dėl tokios pagalbos teikimo.

Iš skundžiamo sprendimo turinio (b.l. 5-7, 33-35) bei pateiktų civilinės bylos dokumentų (b.l. 8-14, 17, 38-43), iš ankstesnio Tarnybos 2006 05 05 sprendimo, kuriuo A. M. nutraukta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje, o taip pat iš pareiškėjo skundo turinio ir pasisakymo teisme matyti, kad pareiškėjas civilinės bylos nagrinėjimo metu visą laiką turėjo savo tvirtą nuomonę koks reikalavimas teismui turėjo būti suformuluotas, jis šį reikalavimą pakankamai tiksliai formuluoja pats, tačiau su tokia formuluote nesutinka pareiškėjui paskirta advokatė ir Tarnyba (kuri dėl to buvo nutraukusi pagalbos teikimą). Be to, pareiškėjas įsitikinęs, kad jo suformuluotą reikalavimą civilinę bylą nagrinėję teismai neteisingai suprato, o tai ir būtų kasacijos pagrindas, nes gydytojai turi būti įpareigoti nustatyti jam diagnozuotos ligos priežastį, nes kitaip gydymas negalimas, priešingai nei nusprendė teismai.

Teismas nagrinėdamas šį ginčą vadovaujasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – Įstatymas) nuostatomis. Pagal Įstatymo nuostatas už tinkamą įstatymo įgyvendinimą, t.y. už teisinės pagalbos kokybę, atsako advokatai (Įstatymo 10 str. ).

Civilinėje byloje teisinę pagalbą teikusi advokatė G. R. surašė išvadą (b.l. 55-56), kurioje išanalizavo civilinės bylos faktines aplinkybes, kaip teismai išsprendė keltus reikalavimus, kokie reikalavimai advokatės manymu būtų teisingi, bet nuo jų atsisakė A. M.. Advokatė nurodė, kad teismo sprendimu pareiškėjui neužkirsta galimybė teikti teismui naują, tinkamą reikalavimą, tai sprendime nurodė ir teismas. Advokatė išvadoje rašo, kad ji pilna sutinka su teismų sprendimais civilinėje byloje ir mano, jog nėra nei vieno pagrindo, numatyto CPK 346 str. 2 d., kasacinio skundo surašymui. Taip pat išvadoje advokatė pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2005 09 26 nutartyje (3P-3405/2005) nustatė, kad pagal CPK 346 straipsnį kasacija nėra byloje dalyvaujančio asmens teisė, sudėtinė teisės kreiptis į teismą dalis, o yra ekstraordinari teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima tik išimtinais atvejais. Advokatė išvadoje pažymėjo, kad CPK 347 str. 1 d. 3 punktas reikalauja skunde išdėstyti išsamius teisinius argumentus, pagrindžiančius nurodomo teisės pažeidimo esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui visoje valstybėje ir būtinybę dėl jo pasisakyti kasaciniam teismui. Advokatė nurodo, kad jos manymu nagrinėjant civilinę bylą pagal A. M. ieškinį nei procesinės, nei materialinės teisės normos nebuvo pažeistos. Todėl neįmanoma rasti argumentų, pagrindžiančių nesamo teisės pažeidimo esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, dėl kurio turėtų pasisakyti kasacinis teismas.

Skundžiamas tarnybos sprendimas grindžiamas CPK normomis, reguliuojančiomis kasacinį procesą, civilinės bylos duomenimis, teisės aktais, taikytais civilinėje byloje, o taip pat ir tuo, kad pats A. M. nenurodo teisės akto, kuriame būtų nustatytas būtinumas medicinos įstaigai ar gydytojams nustatyti ligos priežastį. Tarnybos sprendime sutinkama ir su advokatės G. R. išvada.

Teismas sutinka su Tarnybos sprendimo motyvais ir argumentais. Tarnyba pagal Įstatymą privalo teikti kokybišką teisinę pagalbą, t.y. privalo laikytis ir procesinių įstatymų reikalavimų. Jeigu Tarnyba nemato kasacijos pagrindų, laikytina, kad pareiškėjo reikalavimai rašyti kasacinį skundą yra akivaizdžiai nepagrįsti, todėl tarnyba galėjo vadovautis Įstatymo 11 str. 5 d. 1 p. ir neteikti antrinės teisinės pagalbos.

Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 str. 5 d. 2 p. nustatyta, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Tiek ši teisės norma, tiek Įstatymo 10 str. nuostatos, teismo manymu, leidžia Tarnybai vertinti prašymus teikti pagalbą ir iš teisinės pusės, t.y., ar Tarnyba turi teisinių argumentų surašyti prašomus procesinius dokumentus. Tarnyba nėra Įstatymo nuostatomis įpareigota beatodairiškai vykdyti asmenų prašymus teikti jiems teisinę pagalbą, netgi jeigu yra kitos sąlygos tokiai pagalbai teikti (asmens turtinė padėtis). Tarnybai leidžiama vertinti reikalavimų pagrįstumą.

Dėl to, kad skundžiamas Vilniaus VGTPT 2006 10 27 sprendimas Nr. 1-374/06 dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pagal A. M. prašymą yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir įstatymo reikalavimais, šis sprendimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu ir nenaikinamas. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamas sprendimas paliekamas galioti, negali būti tenkinamas ir antrasis pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovę suteikti kvalifikuotą antrinę teisinę pagalbą parengiant kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 08 04 nutarties.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p. ir 127 str.,

nusprendė:

pareiškėjo A. M. skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.