Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Č. Š. ir jo gynėjo advokato Kazio Pėdnyčios bei Vilniaus apygardos prokuratūros apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 29 d. nuosprendžio, kuriuo:

Č. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² str. 1 d. ir nuteistas 300 MGL (11298 eurų) bauda.

Į Č. Š. paskirtos bausmės laiką, vadovaujantis BK 66 str., įskaitytas kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2015 m. birželio 2 d., prilyginant jį 2 MGL dydžio baudai bei nustatant galutinę 298 MGL (11222,68 eurų) baudą.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas T. S., tačiau šio asmens atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Č. Š. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo akcizinėmis prekėmis:

jis, pažeisdamas nustatytą tvarką, t. y. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 2 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, taip pat kontrabandinius tabako gaminius, 3 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis tabako gaminius, jeigu jie laiko įvežtus iš kitų valstybių į Lietuvos Respubliką tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija 100 pakelių cigarečių, 2014 m. birželio 24 d. apie 15.20 val. neteisėtai realizavo T. S. automobiliu „Mercedes Benz Sprinter“, v. n. (duomenys neskelbtini) prie namo, esančio (duomenys neskelbtini) atgabentas akcizais apmokestinamas prekes: ne mažiau kaip 69019 pakelių cigarečių „Fest“ su Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais, 150559,46 eurų vertės, ne mažiau kaip 2500 pakelių cigarečių „Minsk Capital“ su Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais, 6007,29 eurų vertės, ne mažiau kaip 35 pakelius cigarečių „Premjer“ su Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais, 77,18 eurų vertės, ir ne mažiau kaip 1228 pakelius cigarečių „Marlboro Gold Original“ su Ukrainos Respublikos akcizo ženklais, 2950,21 eurų vertės, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršija 250 MGL dydžio sumą, t. y. bendros 159594,14 eurų vertės, perduodamas automobilio „Mercedes Benz Sprinter“, v. n. (duomenys neskelbtini) raktelius bei nurodydamas šio automobilio buvimo vietą.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai suprato ir aiškino Č. Š. inkriminuoto nusikaltimo kvalifikuojantį požymį realizavimą, nes iš faktinių aplinkybių matyti, kad jis nusikaltimo dalyko (cigarečių) neperdavė kitam asmeniui. Nuosprendyje įvardintų cigarečių Č. Š. neturėjo, jos nebuvo jo žinioje, niekaip kitaip jomis jis nedisponavo. Nors teismas pagrįstai sprendė, kad cigarečių Č. Š. neįgijo, nelaikė, negabeno, nesiuntė ir nenaudojo, kaltinime inkriminuotus kvalifikuojančius požymius „įgijo“ ir „laikė“, užmokesčio už cigarečių realizavimą gavimo aplinkybę, jų pardavimą motyvuotai ir pagrįstai iš kaltinimo Č. Š. pašalino. Tačiau mano, kad net jeigu ir daryti prielaidą, kad Č. Š. nurodė automobilio Mercedes Benz Sprinter, v. n. (duomenys neskelbtini) buvimo vietą ir, kad jis perdavė šio automobilio raktelį, tokie jo veiksmai neatitinka jam inkriminuoto BK 199² str. 1 d. kvalifikuojančio požymio „realizavimo“ turinio ir prasmės. Teigiama, jog iš faktinių aplinkybių niekaip negalima spręsti, kad dėl Č. Š. veiksmų kasnors, taip pat ir T. S., būtų pradėjęs disponuoti įvardintomis cigaretėmis (įgijus savo žinion). Pasak apeliantų, disponavimo cigaretėmis nereiškia ir automobilio vietos nurodymas bei automobilio raktelio perdavimas, net jei tai būtų įrodyta. Tokiu būdu mano, kad teismas netinkamai aiškindamas BK 199² str. 1 d. kvalifikuojantį požymį – realizavimą, tuo pačiu šioje byloje netinkamai taikė ir baudžiamąjį įstatymą, kas iš esmės ir lėmė nepagrįsto ir neteisėto apkaltinamojo nuosprendžio dalyje dėl Č. Š. nuteisimo priėmimą.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad Č. Š. kaltė buvo grindžiama netiesioginiu įrodymu, jog jo telefone buvo rastas T. S. telefono numeris su prierašu „(duomenys neskelbtini)“. Nemano, jog teismas pagrįstai sprendė, kad ši aplinkybė atskirai ir bylos aplinkybių visete įrodo, jog jis realizavo nuosprendyje įvardintą nusikaltimo dalyką (cigaretes). Tuo pačiu, nepagrįstai vertino ir tai, kad Č. Š. mobilaus ryšio telefono užrašų knygutėje rastas telefono numeris patvirtina jo ir T. S. kontaktus. Teigiama, kad apeliantas T. S. nepažįsta, su juo bendrų reikalų neturėjo ir neturi, ką patvirtino ir pats T. S.. Tuo tarpu, jokių kitų duomenų paneigiančių šias aplinkybes byloje surinkta nebuvo. Pirmosios instancijos teismui Č. Š. nurodė, kad T. S. numerį turėjo, nes jį jam davė kažkas iš jį pažįstančių asmenų, kadangi pastarasis (duomenys neskelbtini) turgavietėje prekiauja mobiliais telefono aparatais, o jis domėjosi iš ko galima būtų nupirkti pigiau. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad šiuo mobilaus telefono numeriu Č. Š. ir T. S. būtų tarpusavyje bendravę. Todėl mano, kad teismas, telefono numerio buvimo faktą šios bylos aplinkybių kontekste pernelyg sureikšmino, vertino siaurai ir padarė iš esmės niekuo nepagrįstą neteisingą išvadą, kad buvo palaikomi kontaktai su T. S. ir, kad jis disponavo bei realizavo šioje byloje konstatuotą nusikaltimo dalyką.

Mano, kad teismas nesilaikė baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, jog nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstytos nuosekliai, turi sudaryti logišką visumą, o visos nuosprendžio dalys turi būti suderintos, be to, šiuo aspektu pažeidė teisminę praktiką. Konstatuodamas, kad Č. Š. padarė šį nusikaltimą, teismas nenustatė jam inkriminuotos veikos subjektyviųjų požymių, t. y. kad jis suprato, žinojo, jog įvardintame automobilyje yra šio nusikaltimo dalykas (akcizais apmokestinamos cigaretės), jog žinojo, kad jos laikomos tikslu realizuoti, pažeidžiant nustatytą tvarką, kad tai suvokdamas siekė jų realizavimo ir to norėjo bei, kad numatė jam inkriminuotų veiksmų pavojingumą. Teismas apsiribojo tik tuo, kad nemotyvuotai konstatavo, jog Č. Š. žinojo apie tai, koks yra krovinys mikroautobuse ir tą žinodamas – tą krovinį neteisėtai realizavo T. S.. Čia pat teismas padarė kitą, jau prieštaringą šiai, išvadą, kad Č. Š. susijęs su krovinio realizavimu. Iš esmės teismas Č. Š. tyčią nusikaltimui padaryti preziumavo. Konstatuodamas Č. Š. inkriminuotų nusikalstamų veiksmų subjektyviuosius požymius, teismas netyrė tyčios turinio ir kryptingumo, reikšmingų to nustatymui disponavimo nusikaltimo dalyku aplinkybių (cigarečių įgijimo, gabenimo būdo, jų suradimo aplinkybių, tai kad nei vienas įvykyje dalyvavusių ir teisme apklaustų asmenų nepažįsta Č. Š., o jis jų, kitų veikos objektyviųjų požymių). Teigiama, kad iš esmės veikos tiesioginė tyčia Č. Š. inkriminuotuose veiksmuose nenustatyta.

Atsižvelgus į nurodytų aplinkybių visumą, apeliantų vertinimu, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl Č. Š., teismas įrodymus vertino selektyviai, nevertino, ar tarp jų yra sąsajumas, išvadas grindė spėjimais ir prielaidomis, teismo motyvai nuosprendžio išvadoms pagrįsti arba neišdėstyti, arba išdėstyti pernelyg siaurai, lakoniškai ir vienpusiškai. Teismo vidinis įsitikinimas dėl padarytų Č. Š. kaltinančių išvadų ir jo kaltės nepagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vertinimu, laikantis įstatymų. Mano, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, numatytas BPK 20 str. ir dėl to padarė neteisingas išvadas, nulėmusias apkaltinamojo nuosprendžio jo dalyje dėl Č. Š. nuteisimo priėmimą. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka jam keliamų reikalavimų, o objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma Č. Š. kaltei pagrįsti neabejotinais įrodymais nenustatyta.

Vertinant bylos nagrinėjimo metu surinktų duomenų visumą bei jų gavimo aplinkybes, teismas, pašalindamas iš kaltinimo Č. Š. inkriminuotą aplinkybę, kad pastarasis iš kito nuteistojo T. S. gavo pinigus – 168 000 litų (48656,16 eurų) – kaip užmokestį už cigaretes, padarė nepagrįstą išvadą, kad nėra jokių įrodymų, kad kaltinamasis Č. Š. iš kaltinamojo T. S. už jam perduotą cigarečių krovinį gavo 168 000 litų užmokestį. Kaip nustatyta bylos nagrinėjimo metu, nuteistasis T. S. viso proceso (ir ikiteisminiame tyrime, ir bylą nagrinėjant teisme) nuosekliai teigė, kad dėl akcizinių prekių – kontrabandinių cigarečių – įsigijimo, perdavimo tarėsi su vieninteliu ir tuo pačiu asmeniu, kuris vėliau perdavė raktelį nuo transporto priemonės ir nurodė, kur yra paliktas autobusiukas, kuriame sukrautos cigaretės, tas pats asmuo nurodė, kur šią transporto priemonę grąžinti, po ko parvežęs liudytoją D. Ž. namo, nuėjo atsiskaityti su tuo pačiu asmeniu ir pastarajam sumokėjo 168 000 litų (teisme nurodė, kad apie 170 000 litų). Teismas šioje dalyje pripažino šio kaltinamojo parodymus atitinkančiais nustatytas aplinkybes ir jais rėmėsi. Šio kaltinamojo parodymus teismas atmetė tik toje dalyje, kad pastarasis nurodo bendravęs su nekonkrečiai nurodytu asmeniu, įvardijamu kaip baltarusis vardu P.. Kaip matyti iš teismo nuosprendyje išdėstytų aplinkybių, susijusių su bausmės skyrimu, pats piniginių lėšų perdavimo faktas abejonių teismui nekėlė, tačiau kadangi T. S. konkrečiai pinigų gavėjo neįvardina, teismas padarė išvadą, kad tai buvo ne Č. Š..

Esant nurodytų aplinkybių pagrindui, mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš kaltinimo pašalino aplinkybę, susijusią su piniginių lėšų Č. Š. perdavimu, todėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 29 d. nuosprendis keistinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms bei, kaip ir buvo nurodyta kaltinime, nuteistajam Č. Š. inkriminuotina pinigų iš nuteistojo T. S. priėmimo aplinkybė.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis Č. Š. ir jo gynėjas advokatas K. Pėdnyčia prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti bei tenkinti prokuratūros apeliacinį skundą.

Nuteistojo Č. Š. ir jo gynėjo advokato K. Pėdnyčios bei Vilniaus apygardos prokuratūros apeliaciniai skundai atmetami.

Pagal BPK 320 str. 3 d., apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tik apeliacinio skundo ribose, t. y. tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Pažymėtina, kad teismas yra saistomas apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, išreikštų prašymų konkretumo, aiškumo, apibrėžtumo, todėl tikrinamos tik tos faktinės aplinkybės dėl kurių yra paduotas apeliacinis skundas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nesutikdama su tokiais apeliantų apeliacinių skundų argumentais, patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus, jų visetą bei iš esmės padarė pagrįstas išvadas, neprieštaraujančias byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl nuteistojo Č. Š. padarytų konkrečių nusikalstamų veiksmų ir jų apimties, jas teisiškai įvertino. Ir nors teigiama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino bylos duomenų, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias ir prieštaraujančias išvadas, jas iš esmės grįsdamas netinkamai vertindamas bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatymo normomis, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d. nustatytais reikalavimais. Šiuo konkrečiu atveju, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, tiriant ir vertinant įrodymus, taikymo pažeidimų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. BPK 20 str. 2 d. ir 5 d. nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Šioje byloje, įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą nuosprendį. Teismas išdėstė pakankamus įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl Č. Š. pareikšto kaltinimo apimties, jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė tam tikrus duomenis. Išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje esančius duomenis, pateikė jų analizę, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę.

Pagal BK 199² str. 1 d. baudžiamojon atsakomybėn traukiama už akcizais apmokestinamų prekių, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, įgijimą, laikymą, gabenimą, siuntimą, naudojimą ar realizavimą pažeidžiant nustatytą tvarką. Nusikaltimas gali būti padaromas alternatyviais veiksmais, kurių kiekvienas iš jų atitinka iš esmės savarankišką nusikaltimo sudėtį, todėl nusikaltimo objektyviosios pusės realizavimui pakanka, kad būtų atliktas bet kuris vienas šio straipsnio dispozicijoje numatytų veiksmų.

Skundžiamu nuosprendžiu Č. Š. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo akcizinėmis prekėmis. Teismas nustatė, kad nusikaltimo objektyviąją pusę Č. Š. realizavo atlikdamas vieną alternatyvų BK 199² str. 1 d. dispozicijoje numatytą veiksmą – realizavimą. Akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių) realizavimu pripažįstama šių prekių, pažeidžiant nustatytą tvarką, atlygintinas ar neatlygintinas perdavimas kitam asmeniui. Realizavimas gali pasireikšti tokių prekių pardavimu, dovanojimu, davimu kaip atlygio už atliktus darbus ar suteiktas paslaugas, perdavimu už skolą, davimu skolon, mainais ir pan. Dėl tokių veiksmų kitas asmuo tampa akcizais apmokestinamų prekių, kurios realizuotos nesilaikant teisės aktais nustatytos tvarkos, įgijėju. Pagal šioje byloje pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, realizavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis pasireiškė Č. Š. perduodant T. S. automobilio, kuriame buvo cigaretės, raktelius ir nurodant šio automobilio buvimo vietą. Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis ir jo gynėjas nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis tvirtindami, jog Č. Š. nedisponavo nusikaltimo dalyku (cigaretėmis), nes savo žinioje jų neturėjo ir kitam asmeniui nerealizavo, taip pat, kad byloje nebuvo surinkta pakankamų šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Pagal Č. Š. parodymus, jis jokiais veiksmais neprisidėjo prie T. S. pradėjimo disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis, kategoriškai neigė dalyvavęs nusikalstamos veikos padaryme. Atsakydama į tokius skundo argumentus, kolegija pažymi, kad būtent teismas proceso metu sprendžia, kiek vieni ar kiti duomenys turi reikšmės byloje, taip pat kiek yra priimtina kiekvieno proceso dalyvio nurodoma pozicija, kurios vertinimas atliekamas visų byloje surinktų įrodymų kontekste ir ja vadovaujamasis tiek, kiek ji neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams bei atitinka faktines bylos aplinkybes. Būtent tokį vertinimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje atliko apygardos teismas. Paties nuteistojo Č. Š. parodymai pirmosios instancijos teismo buvo vertinti ir analizuoti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais ir jais remtasi tiek, kiek juos patvirtino ar paneigė kiti objektyvūs bylos duomenys. Išvadą apie Č. Š. dalyvavimą padarant minėtą veiką, apygardos teismas grindė remdamasis liudytojų – policijos pareigūnų V. B. ir R. V. parodymais, kuriuose jie tiek bylos ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu patvirtino stebėję pačią situaciją ir matę Č. Š. atliekamus veiksmus, taip pat ištyręs bei įvertinęs nuteistojo T. S. parodymus, atmesdamas juos tik toje dalyje, kur pastarasis nurodė bendravęs su nekonkrečiai nurodytu asmeniu, įvardijamu kaip baltarusiu vardu P., bei kitų byloje surinktų duomenų (duomenis, kurie įstatymų nustatyta tvarka užfiksuoti atitinkamuose procesiniuose dokumentuose) visetą.

Nors nuteistasis ir jo gynėjas abejoja liudytojų – policijos pareigūnų V. B. ir R. V. duotų parodymų patikimumu, apeliuojant į jų neinformatyvumą, prieštaringumą, taip pat deklaratyviai teigiant, kad pastarieji galėjo būti suinteresuoti šios bylos baigtimi, sutikti su tokiais skundo argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo. Priešingai nei mano apeliantai, šių liudytojų parodymus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip patikimus, tiek kiek jie sutapo tarpusavyje, neprieštaravo kitiems bylos įrodymams ir atitiko faktines bylos aplinkybes. Apygardos teismas pakankamai motyvuotai pagrindė, kodėl vadovaujasi šių liudytojų parodymais, duotais apie jiems žinomas svarbias bylai aplinkybes. Be to, priešingai nei bandoma apeliuoti, šių liudytojų parodymai dėl esminių veikos padarymo aplinkybių (susijusių su automobilio, kuriame buvo akcizais apmokestinamos prekės, raktų perdavimu ir jo buvimo vietos nurodymu) buvo nuoseklūs, iš esmės vienodai papasakojant apie Č. Š. atliktų veiksmų apimtį, jų pobūdį. Kaip matyti, iš šių teisme apklaustų liudytojų policijos pareigūnų V. B. ir R. V. parodymų nustatyta, jog gavus duomenų apie Č. Š. disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis (cigaretėmis) ir norą jas realizuoti, šie duomenys buvo tikrinami ir tokio tikrinimo metu, bylai reikšmingoje vietoje, buvo pastebėta važiuojanti automobilių kolona sudaryta iš keturių automobilių, tarp kurių buvo ir Č. Š. vairuojamas automobilis VW Golf, bei tyrimo metu neatpažinto asmens vairuojamas mikroautobusas Mercedes Benz Sprinter, kuriame, kaip vėliau nustatyta, buvo vežamas nusikaltimo dalykas (cigaretės). Šių, tiesiogiai situaciją stebėjusių liudytojų tvirtinimu, sustojus minėtiems automobiliams, iš mikroautobuso išlipęs asmuo Č. Š. perdavė smulkų daiktą – galimai automobilio raktą ir pasišalino, o Č. Š., susitikęs su T. S. ir su juo bekalbant, šį smulkų daiktą, kurį jis iki jo perdavimo visą laiką laikė savo rankoje, perdavė pastarajam (T. S.). Po ko, Č. Š., grįžęs į automobilį VW Golf išvažiavo, o T. S. perdavus šį smulkų daiktą dar kitam asmeniui, mikroautobusas buvo nuvarytas į tyrimo metu nustatytą vietą, ten iškrautas ir po to vėl grąžintas. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių manyti, kad liudytojai tiek šios bylos ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu, nurodydami šias jiems žinomas aplinkybes, būtų turėję pagrindą apkalbėti Č. Š., ar būtų buvę kaip nors kitaip suinteresuoti šios bylos baigtimi, kaip bando tvirtinti apeliantai. Kolegijos nuomone, apeliantų argumentai susiję su šių liudytojų parodymų vertinimu, nesudaro pagrindo jais nesivadovauti, jie nelaikytini ir pakankamais skundžiamą teismo procesinį sprendimą pripažinti nepagrįstu ir neteisėtu. Juolab, kad kaip jau minėta, apygardos teismas, vertindamas Č. Š. pareikšto kaltinimo pagal BK 199² str. 1 d. pagrįstumą, kaltinimo apimtį, atsižvelgė ne vien tik į šių asmenų duotus parodymus, bet juos vertino kartu su kitais byloje esančiais duomenimis.

Darydamas išvadą, kad būtent Č. Š. realizavo akcizais apmokestinamas prekes, perduodant raktelius ir nurodant automobilio su cigaretėmis buvimo vietą, apygardos teismas taip pat rėmėsi nuteistojo T. S., kurio atžvilgiu nuosprendis nebuvo apskųstas, parodymais. Kaip matyti, nuteistasis T. S. viso šios bylos proceso metu nuosekliai teigė, kad dėl akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių) įgijimo, visą laiką iki jų perdavimo jam, tarėsi su vieninteliu ir tuo pačiu asmeniu, kuris vėliau jam ir perdavė raktelį nuo transporto priemonės ir nurodė, kur yra paliktas mikroautobusas su jame esančiu nusikaltimo dalyku (cigaretėmis), jog tas pats asmuo, jam taip pat nurodė, kur šią transporto priemonę reikės grąžinti. Apygardos teismas, šioje dalyje, šio nuteistojo parodymus pripažino atitinkančiais nustatytas faktines aplinkybes. Iš esmės tokie T. S. duoti parodymai, kolegijos nuomone, atitiko ir jau pirmiau aptartų policijos pareigūnų nurodytas aplinkybes. Vienok, vienintelis skirtumas tarp šio nuteistojo ir liudytojais apklaustų pareigūnų parodymų buvo tas, kad T. S. asmenį, jam realizavusį cigaretes, įvardino kaip baltarusį vardu P., o pareigūnai – kaip Č. Š.. Nors apeliantų vertinimu, tokie T. S. parodymai nepatvirtino Č. Š. veikimo nusikalstamoje veikoje, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad esant tokiai situacijai, tokių parodymų patikimumas nustatomas vertinant parodymus kitų bylos duomenų visumoje, dėl ko daromos išvados, ar pakanka duomenų pripažinti bylos aplinkybes įrodytomis. Kaip matyti, apygardos teismas ištyręs ir įvertinęs tokius T. S. parodymus visų byloje surinktų įrodymų kontekste, dalyje, kur pastarasis nurodė bendravęs ne su Č. Š., o su nekonkrečiu nurodomu asmeniu, vardu P., pagrįstai juos atmetė. Gi, byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma iš esmės patvirtino liudytojų policijos pareigūnų nurodomas aplinkybes apie asmenį T. S. realizavusį kontrabandines cigaretes, tuo pačiu paneigė tiek paties nuteistojo Č. Š., tiek nuteistojo T. S. aiškinimą, kad pastarasis tarėsi ne su Č. Š., o su asmeniu vardu P., kurio konkrečių anketinių duomenų negalėjo net įvardinti. Nežiūrint į šią aplinkybę, tuo pačiu atmetant apeliantų skunde nurodomą poziciją, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo T. S. parodymai pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo vertinami kaip įrodymai, kurie galėjo būti vertinti su kitais įrodymais nustatant apelianto Č. Š. kaltę jam inkriminuotos veikos padaryme. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas asmenį realizavus T. S. akcizais apmokestinamas prekes pagrįstai pripažino Č. Š., kurį nustatė remdamasis tiesiogiai įvykį stebėjusių ir teisme apklaustų pareigūnų duotų nuoseklių parodymų pagrindu. Tuo tarpu paties Č. Š. pozicija teisingai įvertinta kaip gynybinė, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, o T. S., nurodant nekonkretų asmenį - kaip siekis padėti Č. Š..

Be kita ko, vertinant Č. Š. pareikšto kaltinimo pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė ir į netiesioginį byloje esantį įrodymą, t. y. į tai, kad Č. Š. naudojamo mobilaus ryšio telefono kontaktuose buvo fiksuotas T. S. telefono numeris, padarydamas išvadą, jog ši aplinkybė patvirtina tarp nuteistųjų buvusį kontaktą. Ir nors nuteistasis bei jo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas remdamasis šia aplinkybe nepagrįstai sprendė apie Č. Š. ir T. S. kontaktus, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio ir netiesioginiais įrodymais. Netiesioginiais įrodymais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei jais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungtos nuoseklia logiška grandine. Įrodinėjimo prasme, svarbu, kad šie įrodymai būtų vertinami ne tik atskirai, bet ir visumoje. Netiesioginis yra toks įrodymas, kuriuo įrodinėjamas tarpinio fakto buvimas, o paskui ir įrodinėjimo dalyko elementu esanti aplinkybė. Visais atvejais būtina nustatyti, kad tarpinis faktas tikrai yra susijęs su įrodinėtinomis aplinkybėmis. Šioje byloje teismas nustatė tokį tarpinį faktą, jį nuosekliai ir logiškai susiedamas. Todėl darydamas išvadą, kad minėta aplinkybė kitų bylos aplinkybių visete įrodo ne tik Č. Š. ir T. S. buvusius kontaktus, bet ir tai, kad Č. Š. realizavo skundžiamame nuosprendyje nurodomą nusikaltimo dalyką (cigaretes), nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių BPK nuostatų, nes šią faktinę aplinkybę grindė ją liečiančių ir leistinų įrodymų viseto vertinimu. Be to, priešingai nei nurodoma apeliantų, apygardos teismas nesuteikė šiai byloje nustatytai aplinkybei didesnės reikšmės lyginant su kitais bylos faktiniais duomenimis, todėl apeliantų argumentai, kad teismas šį faktą pernelyg sureikšmino ir vertino siaurai, nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti ir išvados, kad Č. Š. asmenybė buvo nustatyta vėliau, kaip nurodoma apeliaciniame skunde pagal automobilio VW Golf duomenis, tuo pačiu atkreipiant dėmesį į tai, kad minėtas automobilis yra registruotas apelianto tėvo vardu, kurio vardas ir pavardė taip pat yra Č. Š.. Priešingai nei bandoma tvirtinti, šiuo konkrečiu atveju, bylos duomenimis nustatyta, jog liudytojams apie ketinamą vykdyti nusikalstamą veiką ir šios veikos dalyvius buvo žinoma iš anksto. Kaip matyti, liudytojų policijos pareigūnų V. B. ir R. V. parodymais buvo nustatyta, kad apie Č. Š. ketinimą realizuoti akcizais apmokestinamas prekes, pareigūnai buvo informuoti iš anksto, dar iki pradedant stebėti Č. Š. ir T. S. jų susitikimo vietoje. Šis faktas fiksuotas ir V. B. tarnybiniame pranešime dėl atlikto darbo ir nustatytų asmenų. Be to, liudytojas V. B. parodė, kad duomenų apie galimą cigarečių realizavimą tikrinimo metu, jis atpažino būtent nuteistąjį Č. Š. akcentuodamas, kad pastarąjį jis žinojo ir jam buvo žinoma jo išvaizda. Savo ruožtu liudytoju apklaustas R. V., taip pat parodė, kad stebėjimo metu, Č. Š. pavardę jam pasakė V. B.. Taigi, Č. Š. asmenybė jau buvo žinoma tą pačią dieną, kai buvo stebima vykdoma nusikalstama veika. Tiek liudytojo V. B., tiek liudytojo R. V. parodymai yra nuoseklūs, abu kategoriškai tvirtino, kad asmuo realizavęs T. S. akcizais apmokestinamas prekes (perduodamas automobilio raktelius ir nurodydamas automobilio su kontrabandinėmis cigaretėmis buvimo vietą) buvo būtent nuteistasis Č. Š.. Kaip jau buvo minėta abejoti šių liudytojų parodymais pagrindo nėra. Ta aplinkybė, kad automobilis, kuriuo atvyko Č. Š., buvo registruotas jo tėvo vardu ir pavarde, kuri sutapo su apelianto, taip pat nesuteikia pagrindo abejoti liudytojų parodymais ir vertinti juos kritiškai. Be to, tai, jog pirminiame V. B. tarnybiniame pranešime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo apeliantas nebuvo nurodytas, o jo duomenys atsispindėjo tik kitame, t. y. kitą dieną po šio tarnybinio pranešimo surašytame pareigūno tarnybiniame pranešime, kolegijos vertinimu, įvertinus šioje byloje surinktus duomenis, taip pat nepaneigia nustatytų šios bylos faktinių aplinkybių ir Č. Š. atsakomybės nagrinėjamoje veikoje nepašalina. Juo labiau neleidžia daryti išvados, kad pareigūnai nurodydami Č. Š. kaip asmenį realizavusį T. S. kontrabandines cigaretes, sąžiningai klydo.

Apeliaciniame skunde apeliantai taip pat kritikuoja teismo išvadą, kad Č. Š. T. S. jų susitikimo metu perdavė raktą nuo automobilio, kuriame buvo akcizais apmokestinamos prekės, teigiant, kad liudytojai policijos pareigūnai tik spėjo (darė prielaidą), kad tai galėjo būti automobilio raktas, nors paties rakto ir nematė, nurodydami, jog buvo perduotas kažkoks smulkus daiktas. Atsakant į šiuos argumentus pažymėtina, kad padaryti tokią išvadą teismui leido byloje įvertinus apklaustų liudytojų policijos pareigūnų ir kito nuteistojo, kurio atžvilgiu nuosprendis nebuvo apskųstas, parodymų visumą. Kaip matyti, ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojais policijos pareigūnai V. B. ir R. V. nurodė, kad Č. Š. susitikimo metu su T. S., rankoje laikė smulkų daiktą, kurį buvo gavęs iš asmens atvairavusio mikroautobusą su akcizais apmokestinamomis prekėmis ir šį smulkų daiktą perdavė T. S.. Liudytojas R. V. pažymėjo, kad smulkus daiktas jo manymu buvo mikroautobuso raktas. Analogiškai parodė ir V. B.. Teisminio nagrinėjimo metu, šie liudytojai patvirtino duotus savo parodymus, pažymėdami, jog patį veiksmą jie stebėjo maždaug iš dešimties metrų atstumo bei suprato, kad perduodamas smulkus daiktas buvo mikroautobuso, kuriame buvo kontrabandinės cigaretės, raktas. Liudytojas R. V. apygardos teisme nurodė, kad smulkus daiktas buvo perduodamas vienas kitam ir tai nebuvo panašu į asmenų pasisveikinimą. Liudytojas V. B. patikslino, kad matė, kaip šiuo perduodamu smulkiu daiktu buvo užrakinamas ir atrakinamas mikroautobusas. Tai, jog smulkus perduodamas daiktas buvo būtent mikroautobuso raktas, patvirtino ir nuteistasis T. S. tiek bylos ikiteisminio, tiek teisminio nagrinėjimo metu, tuo iš esmės patvirtindamas ir liudytojų policijos pareigūnų pateiktą vertinimą dėl perduodamo smulkaus daikto. Visų šių bylos proceso dalyvių (liudytojų ir nuteistojo) parodymai yra logiškai susiję, vieni kitus reikšmingai papildantys ir leidžiantys daryti pagrįstą išvadą dėl šioje byloje aptariamo perduoto smulkaus daikto, todėl kolegijos vertinimu toks apeliantų skundo argumentas laikytinas nepagrįstu.

Nėra pagrindo sutikti ir su tuo, kad pirmosios instancijos teismo išvados aiškinant veiksmus, kuriais pasireiškė Č. Š. akcizais apmokestinamų prekių realizavimas yra prieštaringos. Juolab, kad kaip matyti, tokie apeliacinio skundo argumentai iš esmės grindžiami teismo išvadas vertinant vienpusiškai ir selektyviai, nesiejant jų tarpusavyje. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas darydamas išvadą dėl Č. Š. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje, ne tik detalizavo būtent kokiais jo veiksmais pasireiškė akcizais apmokestinamų prekių realizavimas T. S., bet taip pat nurodė ir kokiais bylos duomenimis remdamasis šias aplinkybes nustatė. Kaip jau buvo minėta, pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, nusikaltimo dalyko (cigarečių) realizavimas pasireiškė tuo, kad Č. Š. T. S. perdavė automobilio, kuriame buvo cigaretės, raktą ir nurodė jo buvimo vietą. Konstatuodamas šį faktą, pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ištyrė tai pagrindžiančius duomenis ir jų analizę pateikė skundžiamame teismo nuosprendyje. Kokiais veiksmais akcizais apmokestinamų prekių realizavimas gali pasireikšti, dėl ko kitas asmuo tampa tokių prekių, kurios realizuotos nesilaikant teisės aktais nustatytos tvarkos, įgijėju, teisėjų kolegijos jau buvo aptarta aukščiau. Tuo pačiu, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad akcizais apmokestinamų prekių pažeidžiant teisės aktais nustatytą tvarką perdavimo kitam asmeniui forma veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.

Skunde taip pat nurodoma, kad tiriant nusikalstamą veiką, nebuvo siekiama patikrinti T. S. parodymų ir nustatyti asmenį vardu P., dėl ko, apeliantų nuomone, Č. Š. nepagrįstai buvo sutapatintas su šiuo asmeniu. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tokio veiksmo, nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, nebuvo būtina atlikti. Nors nuteistasis T. S. neneigė atlikęs tam tikrus veiksmus, tačiau jo parodymai nurodant asmenį kuris realizavo jam kontrabandines cigaretes, buvo paneigti objektyviais bylos duomenimis. Kaip matyti, tiriant veiką, jau tą pačią dieną buvo nustatyta, kad nusikalstamos veikos padaryme dalyvavo Č. Š., t. y. kad būtent Č. Š., o ne P., kaip nurodė T. S., pastarajam perdavė raktus nuo automobilio su jame esančiomis akcizais apmokestinamomis prekėmis ir nurodė šio automobilio buvimo vietą. Č. Š. buvo atpažintas nusikalstamos veikos darymą stebėjusių pareigūnų, kurių parodymų patikimu nebuvo suabejota. Jų parodymų patikimumu, neabejoja ir apeliacinės instancijos teismas. Todėl šiuo atveju T. S. parodymai, jog akcizais apmokestinamas prekes jam realizavo (perduodant automobilio, kuriame jos buvo ir nurodant jo buvimo vietą) asmuo, vardu „P.“ nenurodant konkrečių jo anketinių duomenų ir nesant kitų jo parodymų patvirtinančių įrodymų, savaime nėra pakankamas pagrindas paneigti Č. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymio buvimą. Be to, pažymėtina, kad nei ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai, nei bylą nagrinėjantys teismai nėra įpareigoti tikrinti visų kaltininko keliamų versijų ir tai nelaikytina įrodinėjimo pareigos paskirstymo pažeidimu. Taigi apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė tiek Č. Š. keltą gynybinę versiją, jog jis nusikaltimo daryme nedalyvavo, tiek T. S. nurodomą aplinkybę, jog mikroautobuso raktus jam perdavė ir automobilio buvimo vietą nurodė P.. Juolab, kad byloje surinkti duomenys patvirtino, jog būtent apeliantas Č. Š. šioje byloje nustatytais konkrečiais veiksmais realizavo T. S. kontrabandines cigaretes.

Taigi, kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodoma Č. Š. ir jo gynėjo K. Pėdnyčios apeliaciniame skunde, Č. Š. veikos kvalifikavimui pagal BK 199² str. 1 d. reikšmingas faktines aplinkybes teismas nustatė iš visumos bylos duomenų ir tai, kad nuteistasis atliko tam tikrus veiksmus (nustatytu laiku ir vietoje perdavė T. S. raktelius nuo mikroautobuso, kuriuo kaip nustatyta buvo atvežtos akcizinės prekės, nurodydamas jo buvimo vietą) jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme, patvirtino bylos įrodymais nustatytos aplinkybės. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad teismas turėjo pagrindą vertinti juos kaip vienas kitą patvirtinančius ir prieiti išvados, jog Č. Š. buvo žinoma apie mikroautobuse buvusias kontrabandines cigaretes. Esant nurodytų aplinkybių visumai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad vertindamas byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas BPK 20 str. 5 d. ir 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimų nepažeidė. Skundžiamame nuosprendyje pakankamai motyvuotai aptarti bylos duomenys (nuteistųjų, liudytojų parodymai, kiti bylos duomenys), atskleista jų įrodomoji vertė, tarpusavio ryšys. Tokiu būdu, byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, kuriais neginčijamai patvirtinta nuteistojo Č. Š. kaltė.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nebuvo surinkta pakankamai neginčytinų įrodymų, jog nuteistasis Č. Š. iš nuteistojo T. S. už jam realizuotą cigarečių krovinį gavo 168 000 Lt (kas atitinka 48 656,16 eurų) užmokestį. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, šią aplinkybę prokuroras iš esmės įrodinėjo nuteistojo T. S. parodymais, t. y., kad jis (T. S.) dėl kontrabandinių cigarečių visą laiką bendravo tik su vieninteliu asmeniu, kuriam ir sumokėjo 168 000 Lt sumą už cigaretes, taip pat liudytojų parodymais, mačiusių visas cigarečių perdavimo aplinkybes, iš kurių buvo nustatyta, kad T. S. nusikaltimo dalyką (cigaretes), atlikdamas tam tikrus veiksmus, realizavo Č. Š., bei liudytojo V. B. teisminio nagrinėjimo metu nurodyta aplinkybe, kad po cigarečių krovinio perdavimo, tą pačią dieną T. S., susitikęs su Č. Š. automobilių stovėjimo aikštelėje, kažką perdavė pastarajam (Č. Š.), o šis įsidėjo tai kas perduota į vidinę drabužių kišenę. Jokių kitų įrodymų, patvirtinančių T. S. nurodomą aplinkybę apie pinigų sumokėjimą, teismui pateikta nebuvo. Kolegijos nuomone, liudytojo V. B. teisme nurodyta aplinkybė apie tai, kad Č. Š. kažką įsidėjo į vidinę kišenę, neginčijamai nepatvirtina to fakto, kad aptariamo įvykio metu Č. Š. gavo atitinkamą pinigų sumą. Pažymėtina, kad norint pagrįsti kaltinimą šioje dalyje, pinigų sumokėjimo faktas turi būti nustatytas neabejotinai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, Č. Š. pareikštame kaltinime dėl akcizais apmokestinamų prekių disponavimo, ši aplinkybė nėra nustatyta. Apie tai, kad už kontrabandines cigaretes buvo sumokėta iš esmės teigė tik nuteistasis T. S.. Tačiau jokie kiti įrodymai šio nuteistojo nurodytų aplinkybių nepatvirtino. Pasisakant dėl teisme apklausto policijos pareigūno V. B. parodymų šiuo konkrečiu atveju, pažymėtina, jog jis negalėjo patvirtinti, kad tai, ką Č. Š. įsidėjo į vidinę drabužių kišenę, buvo būtent T. S. jam perduodami pinigai. Be to, kaip pagrįstai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, šis liudytojas nei tarnybiniuose pranešimuose, nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, kad po mikroautobuso grąžinimo, T. S. būtų bendravęs su Č. Š. ir, kad tokio bendravimo metu Č. Š. buvo kažkas perduota. Taigi, šių nustatytų aplinkybių pagrindu, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nepakanka įrodymų aplinkybei pagrįsti, kad Č. Š. už akcizais apmokestinamas prekes buvo sumokėta T. S. nurodyta pinigų suma. Pinigų perdavimo ir priėmimo faktas šioje kaltinimo dalyje nėra įrodytas jokiais objektyviais bylos duomenimis, kurie teismo būtų pripažinti įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šią aplinkybę, teisingai pažymėjo, kad išvados dėl pinigų perdavimo ir priėmimo fakto turi būti pagrįstos įrodymais, o ne prielaidomis, ir abejonės, kurių nėra galimybės pašalinti, traktuojamos kaltinamojo naudai, todėl pagrįstai šį inkriminuotą objektyvų veiksmą iš kaltinimo pašalino. Taip nuspręsdamas teismas nenutolo nuo suformuotos teismų praktikos, pagal kurią kiekvienas atitinkamo straipsnio dispozicijoje išdėstytas alternatyvus veiksmas (jo pasireiškimo būdas) turi būti įrodinėjamas atskirai. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo išvada, kad kaltinimas Č. Š. pasitvirtino iš dalies, kadangi bylos duomenimis buvo įrodyta, jog akcizais apmokestinamomų prekių realizavimas Č. Š. veikoje pasireiškė perduodant T. S. automobilio, kuriame buvo cigaretės, raktelius ir nurodant šio automobilio buvimo vietą.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo Č. Š. ir jo gynėjo advokato Kazio Pėdnyčios bei Vilniaus apygardos prokuratūros apeliacinius skundus atmesti.