Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovams A. A. O., E. O., ieškovų atstovui advokatui Vytautui Vinikui, atsakovei M. K. T., trečiajam asmeniui J. O. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. A. O. ir E. O. ieškinį atsakovei M. K. T., tretiesiems asmenims Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, Širvintų rajono 1 notarų biuro notarei Gražinai Zinkevičienei, J. O. ir V. O. dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dėl giminystės ryšio su mirusiuoju Č. O., ieškovai nurodė, kad anksčiau pavardės buvo rašomos rusų kalbą, o sulietuvinant buvo įterpta raidė „i“. Tai ir sąlygojo ieškovų ir palikėjo pavardžių neatitikimą, tuo tarpu iš gimimo liudijimų matyti, kad ieškovas .A A. O., E. O. ir V. O. yra Č. O. sūnus ir vaikaičiai.

Teismo posėdžio metu ieškovai ieškinį palaikė, o atsakovė ir tretysis asmuo J. O. prašė ieškinį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Dėl pavardžių neatitikties ir giminystės ryšio nustatymo.

Byloje nėra ginčo, kad A. A. O., E. O. ir V. O. yra mirusio Č. O. sūnus ir vaikaičiai. Su tuo sutinka ir atsakovė bei suinteresuotas asmuo. Iš byloje esančio A. A. O. gimimo liudijimo (b.l. 24) matyti, kad jo tėvas yra Č. O.. Archyvinė pažyma (b.l. 20) patvirtina, kad S. G. O. gimė (duomenys neskelbtini), o jo tėvai yra Č. O. ir K. S., o iš E. O. ir V. O. gimimo liudijimų matyti, kad jų tėvas yra S. G. O.. Remiantis aukščiau išdėstytu, darytina išvada, kad A. A. O., E. O. ir V. O. yra mirusio Č. O. sūnus ir vaikaičiai, todėl šis juridinis faktas nustatytinas.

Dėl palikimo priėmimo pradėjus valdyti fakto nustatymo.

Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnio 1 dalį CK penktosios knygos normos taikomos paveldėjimo teisiniams santykiams, kai palikimas atsiranda įsigaliojus CK, t. y. nuo 2001 m. liepos 1 d. Nagrinėjamoje byloje ieškovai prašo nustatyti palikimo, atsiradusio (duomenys neskelbtini) mirus jų tėvui (seneliui), priėmimo faktą, taigi, sprendžiant dėl šio reikalavimo, taikytinos 1964 m. CK normos, reglamentuojančios paveldėjimo teisinius santykius.

Paveldėjimo teisės normos nustato fizinio asmens turtinių teisių ir pareigų, taip pat kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimą mirusio asmens teisių perėmėjams – įpėdiniams. Palikimas atsiranda palikėjui mirus arba paskelbus jį mirusiu, ir palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas (1964 m. CK 568 straipsnis, 569 straipsnio 1 dalis; 2000 m. CK 5.3 straipsnio 1 dalis). Tam, kad įpėdinis įgytų palikimą, jis turi jį priimti (1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalis; 2000 m. CK 5.50 straipsnio 1 dalis).

Palikimo priėmimas savo esme yra vienašalis įpėdinio sudaromas sandoris, kuriuo įpėdinis išreiškia savo valią sukurti tam tikras teisines pasekmes – perimti palikėjo civilines teises ir pareigas. Įstatyme nustatyta, kad palikimui priimti įpėdinis, išreikšdamas savo valią, turi atlikti tam tikrus aktyvius veiksmus. Pagal tuo metu galiojusią teisės normą įpėdinis savo valią turi išreikšti per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos ir tai gali padaryti dviem būdais: arba paduoti palikimo atsiradimo vietos notarų biurui pareiškimą apie palikimo priėmimą, arba pradėti faktiškai valdyti paveldimą turtą. Tuo atveju, kai įpėdinis nesikreipia į palikimo atsiradimo vietos notarų biurą dėl palikimo priėmimo ir paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, bet faktiškai savo veiksmais priima palikimą, kilus ginčui dėl palikimo priėmimo fakto, šis faktas nustatomas teismo tvarka (CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Dėl šio fakto nustatymo taip pat gali tekti kreiptis tada, kai paveldimas nekilnojamasis ar kitas registruotinas turtas. Įpėdinis, priėmęs palikimą faktiniu valdymu, norėdamas remtis nuosavybės teise į paveldėtą turtą prieš trečiuosius asmenis, turi įregistruoti šią nuosavybės teisę viešajame registre (CK 1.75 straipsnis). Kad galėtų tai padaryti, įpėdinis turi kreiptis į teismą dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo ir įrodyti, jog jis per įstatymo nustatytą terminą pradėjo faktiškai valdyti paveldimą turtą ir tokiu būdu priėmė palikimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas palikimo priėmimą reglamentuojančias teisės normas, yra pabrėžęs, jog palikimo priėmimo faktiniu valdymu esmė – aktyvūs palikėjo veiksmai, kuriais siekiama įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą; norint įrodyti, kad įpėdinis priėmė turtą kaip palikimą, faktiškai pradėjęs jį valdyti per įstatyme nustatytą terminą, nepakanka įrodyti, jog įpėdinis tęsė naudojimąsi tuo turtu ir turto priežiūrą, pradėtus iki palikėjo mirties tokiu pagrindu, kuris nesukuria nuosavybės teisės; vien nurodyti veiksmai vienareikšmiškai nepatvirtina įpėdinio valios teisę naudotis turtu perkelti į kokybiškai naują stadiją – naudojimąsi, valdymą ir disponavimą turtu kaip nuosavybe (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 8 d. nutartį civilinėje byloje E. J., G. G. v. R. M., T. Š., bylos Nr. 3K-3-7/2001; 2001 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje G. Š. v. M. Š., V. K. IĮ ir kt., bylos Nr. 3K-3-442/2001, kt.). Taigi asmuo, grindžiantis savo reikalavimus palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad jis kaip įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo.

Byloje pareiškėjų, atsakovės ir suinteresuoto asmens J. O. parodymais nustatyta, kad A. A. O. po tėvo mirties liko gyventi tėvo name, tvarkė jo ūkį, papjovė gyvulius ir mėsą panaudojo savo reikmėms, dirbo žemę ir t.t. Šie veiksmai, teismo vertinimu, rodo, kad A. A. O. aktyviais veiksmais priėmė palikimą per 6 mėnesius nuo tėvo mirties. Minėtais veiksmais A. A. O. parodė, kad priėmė tėvo paliktą turtą ir jį valdė kaip savo. Todėl šioje dalyje ieškinys dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad ieškovas A. A. O. po savo tėvo Č. O. mirties priėmė palikimą faktiškai pradėdamas paveldimą turtą valdyti, tenkintinas.

Tačiau teismo vertinimu, remiantis bylos duomenimis nėra pagrindo tenkinti E. O. reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis po savo senelio Č. O. mirties priėmė palikimą faktiškai pradėdamas paveldimą turtą valdyti. Byloje nėra jokių duomenų, kad jis atliko aktyvius veiksmus po senelio mirties jo turto atžvilgiu, kad priėmė palikimą ir jį valdė kaip savo. Byloje apklaustas liudytojas P. K. nurodė, kad aplink Č. O. sodybą turi ir dirba žemę, tačiau per visą laiką nuo Č. O. mirties E. O. matė tik du kartus. Atsakovė ir suinteresuotas asmuo J. O. nurodė, kad nėra matę, jog E. O. būtų atlikęs kokius nors veiksmus senelio sodyboje. Nors ieškovas A.A. O. nurodė, kad kai paprašydavo E. O. padėdavo jam su transportu ar dirbti darže. Šių veiksmų, teismo vertinimu, negalima laikyti veiksmais, kuriais priimamas palikimas, o tik kaip pagalbą dėdei. Be to, tiek atsakovė, tiek J. O. nurodė, kad daržą sudarė labai mažas plotelis, t.y. vos kelios vagos. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuosavybės teisių atkūrimo klausimais užsiėmė atsakovė, kurios pagalba buvo įregistruota, apmatuota grąžinta žemė. Remiantis aukščiau išdėstytu darytina išvada, kad nėra pagrindo tenkinti E. O. reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis po savo senelio Č. O. mirties priėmė palikimą faktiškai pradėdamas paveldimą turtą valdyti.

Dėl paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais.

Kaip jau minėta, ieškovai ieškiniu prašo pripažinti negaliojančiais M. K. T. išduotus 1995 m. balandžio 7 d. ir 2010 m. rugsėjo 22 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimus.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 1995 m. balandžio 7 d. paveldėjimo teisės liudijimu pagal įstatymą atsakovė paveldėjo 1/3 O. Č. turto (b.l. 34). Atsakovė prašo šį ieškovų reikalavimą atmesti ir taikyti ieškinio senatį.

Pagal 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalį ginčams, įskaitant kylančius iš paveldėjimo santykių, taikomas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 m. CK 86 straipsnio 1 dalis). 2000 m. CK nustatytas sutrumpintas tik paveldėjimo santykiams taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Sutrumpintas vienerių metų terminas taikomas asmeniui, pretenduojančiam į palikimą, ginčijant palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą (CK 5.8 straipsnis). Taikant CK 5.8 straipsnyje nustatytą sutrumpintą ieškinio senaties terminą reikšminga yra nustatyti šio termino taikymo sąlygas. Aiškindamas CK 5.8 straipsnį ir jį taikydamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą. Paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties. Tokie atvejai, kai įpėdiniai įstatymų nustatyta tvarka įgyvendino paveldėjimo pagrindu atsiradusias teises ir yra įgiję nuosavybės teises į paliktą turtą, kvalifikuotini kaip ginčas dėl to turto tarp bendraturčių. Jeigu vieni iš jų ginčija bendraturčių nuosavybės teisių į paveldėtą turtą atsiradimo teisėtumą, tai tokio ginčo šalys pagal teisinį statusą yra nuosavybės teisinių santykių subjektai (CK 4.47 straipsnio 2 punktas), kurių teisių į teisminę gynybą įgyvendinimui taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, kurio pradžia yra diena, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis, CK 1.125 straipsnio 1 dalis, 1.127 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje T. S. v. P. M., Klaipėdos apskrities viršininko administracija, Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-627/2008). Dešimties metų terminas šiuo atveju taip pat praėjęs, todėl taikytina ieškinio senatis, nes praėjus 6 mėnesiams po Č. O. mirties ieškovai turėjo žinoti, kad atsakovė gavo paveldėjimo teisės liudijimą ir jo per 10 metų terminą neginčijo.

Be to, net ir nepraleidus minėto termino, 1995 m. balandžio 7 d. paveldėjimo teisės liudijimo nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu, nes jis nepažeidžia ieškovų teisių, t.y. juo paveldėjo atsakovė tik tą turto dalį, kuri jai priklausė pagal įstatymą, t.y. 1/3 (J. O. savo dalies atsisakė).

Sprendžiant klausimą dėl 2010 m. rugsėjo 22 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo panaikinimo, būtina pažymėti, kad paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties. Įstatyme nustatyta, kad bendra tvarka paveldėjimo teisės liudijimas negali būti išduotas anksčiau, negu suėjus šešiems mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos (1964 m. CK 599 straipsnis), o pagal 2001 m. CK 5.67 straipsnį – anksčiau, negu suėjus trims mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos, tačiau nenustatyta terminų, per kuriuos palikimą priėmęs įpėdinis gali prašyti išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, t. y. šios teisės įgyvendinimas laiko atžvilgiu yra neribojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje G. V. v. R. Z. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-240/2008). Remiantis šiomis teisės taikymo (aiškinimo) taisyklėmis, konstatuotina, kad tiek ieškovas A.A. O., tiek atsakovė įstatymų nustatyta tvarka įgyvendino paveldėjimo pagrindu atsiradusias teises ir yra įgiję nuosavybės teises į mirusiojo Č. O. paliktą turtą. Toks susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimas yra teisinis pagrindas pripažinti, kad ginčas yra kilęs tarp bendraturčių, įgyvendinusių teises į nuosavybę, kilusias Č. O. turto paveldėjimo pagrindu, kai vieni iš jų ginčija kito bendraturčio nuosavybės teisių į paveldėtą turtą atsiradimo teisėtumą, o tai suponuoja, jog tiek ieškovas, tiek atsakovė pagal teisinį statusą yra ne asmenys, pretenduojantys į palikimą (CK 5.8 straipsnis), o nuosavybės teisinių santykių subjektai. Nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovas A.A. O. po savo tėvo Č. O. mirties priėmė palikimą faktiškai pradėdamas paveldimą turtą valdyti, pripažintinas negaliojančiu 2010 m. rugsėjo 22 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas.

Ieškovas E. O. už ieškinio padavimą sumokėjo 417 Lt žyminio mokesčio (b.l. 8, 52). Ieškinį patenkinus 60 procentų, proporcingai iš atsakovės priteistina ieškovo naudai žyminio mokesčio dalis ( 417 Lt x 60 proc. = 250 Lt).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260, 268, 270, 307, 448 straipsniais, teismas,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A.A. O., E. O. ir V. O. yra mirusio Č. O. sūnus ir vaikaičiai.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. A. O. po savo tėvo Č. O. mirties priėmė palikimą faktiškai pradėdamas paveldimą turtą valdyti.

Pripažinti negaliojančiu 2010 m. rugsėjo 22 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą pagal, kurį M. K. T. paveldėjo 2/3 Č. O. turto.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovės M. K. T. ieškovui E. O. 250 Lt žyminio mokesčio.

Įsiteisėjus teismo sprendimui panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 11 d. nutartimi šioje byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Širvintų rajono apylinkės teismą.