Panevėžio apygardos teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs nuteistojo A. Š. prašymą palengvinti jo teisinę padėtį švelninant Panevėžio apygardos teismo 1996-04-18 apkaltinamuoju nuosprendžiu skirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apygardos teismo 1996-04-18 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) A. Š. pripažintas kaltu pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 105 straipsnio 2 ir 8 punktus ir, vadovaujantis BK 24 straipsnio 4 dalimi, jam paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė ir turto konfiskavimas. 2003-05-01 įsigaliojus naujam Baudžiamajam kodeksui, A. Š. pateikė Panevėžio apygardos teismui prašymą perkvalifikuoti jo padarytą veiką pagal naują įstatymą ir švelninti bausmę. Panevėžio apygardos teismas 2003-10-13 nutartimi nuteistojo prašymo netenkino.

Nuteistojo prašymas netenkinamas.

BPK 362¹ straipsnio 3 dalyje yra numatyta, jog prašymui arba teikimui nagrinėti gali būti rengiamas teismo posėdis, kuriame dalyvauja prokuroras. Dalyvauti šiame teismo posėdyje šaukiamas laisvėje esantis nuteistasis ir nuteistojo prašymu gynėjas. Laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis į teismo posėdį šaukiamas prireikus. Nuteistojo ir gynėjo neatvykimas į teismo posėdį nesustabdo bylos nagrinėjimo, jeigu teismas nepripažįsta, kad jiems dalyvauti būtina. Šiuo atveju nuspręsta žodinio nagrinėjimo nerengti, kadangi naujai aiškintinų aplinkybių nenustatyta. Beje jokių naujų aplinkybių, kurios nebūtų išnagrinėtos teismo posėdžių pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose metu, nenurodyta ir nuteistojo prašyme, todėl kyla tik paskirtos bausmės vertinimo klausimas, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti). Nuteistajam buvo pranešta, kad prašymas bus nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka ir jis turėjo galimybė pateikti papildomą informaciją.

Nuteistasis pateikė prašymą vadovaudamasis BPK 362¹ straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodyta, jog įstatymą, panaikinantį veikos nusikalstamumą, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu lengvinantį veiką padariusio asmens teisinę padėtį pagal nuteistojo, jo gynėjo prašymus, prokuroro, bausmės vykdymo institucijos teikimus taiko teismas, nagrinėjęs bylą pirmąja instancija. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paduodant šio straipsnio 1 dalyje nurodytus prašymus ar teikimus ir priimant teismo nutartis, vadovaujamasi Baudžiamojo kodekso 3 straipsnio nuostatomis. Vis dėlto nagrinėjamu atveju prašymas paduotas tuo pagrindu, kad nuteistojo A. Š. padėtį švelnina ne įstatyme įtvirtintas reguliavimas, o išaiškinimas, kurį pateikė Europos Žmogaus Teisių Teismas, priimdamas 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti). Šis sprendimas yra aktualus nagrinėjamai situacijai tiek, kiek jame konstatuota, jog „net tie labiausiai pasibjaurėtinus ir baisiausius nusikaltimus įvykdę asmenys vis tiek išsaugo savo esminį žmogiškumą ir gebėjimą keistis. Nors jų laisvės atėmimo bausmės yra ilgos ir pelnytos, jie išsaugo teisę turėti viltį, kad vieną dieną jie išpirks savo kaltes. Šios vilties iš jų negalima visai atimti. Atėmus iš jų viltį, būtų paneigtas esminis jų žmogiškumo aspektas, ir tai prilygtų pažeminimui.“ (180 pastraipa). Taigi EŽTT sprendime konstatuota, jog nacionalinis reguliavimas, kuriame nenumatyta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės peržiūra, pažeidžia Konvencijos 3 straipsnio reikalavimus. Aptartą išaiškinimą EŽTT priėmė konkrečioje byloje, t. y. dėl kelių asmenų pareiškimų – Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti). Apygardos teismas sutinka su prašyme aptartu ir detalizuotu išaiškinimu, kuris remiasi Konstitucinio Teismo jurisprudencija, kad doktrininė nuostata, jog Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią, negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą Lietuvos Respublika gali nesilaikyti savo tarptautinių sutarčių, jeigu jos įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose yra nustatytas kitoks teisinis reguliavimas negu nustatytasis tarptautinėmis sutartimis. Konstitucijoje taip pat yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinės teisės aktas (aišku, išskyrus pačią Konstituciją) nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis. Taigi teismas sutinka su išvada, kad tiek pati Konvencija, tiek EŽTT sprendimai nacionalinėje teisėje turi būti taikomi tiesiogiai. Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendime byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti) nebuvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas konkrečiai būtent nuteistojo A. Š. atveju, t. y. nebuvo konstatuota, kad Panevėžio apygardos teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo A. Š. paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, buvo padarytas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Antra, nagrinėjamu atveju būtų visiškai nepagrįsta teismui esančią teisėkūros spragą pašalinti ad hoc ir išaiškinimą, numatytą EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendime byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti), tiesiogiai taikyti ir nuteistajam A. Š., konstatuojant, kad ir šiuo atveju buvo padarytas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Toks vienkartinis teisėkūros spragos užpildymas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, kadangi EŽTT yra pateikti, bet dar neišnagrinėti eilės kitų pareiškėjų iš Lietuvos pareiškimai dėl to paties klausimo, t. y. ar paskyrus laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, kai nacionaliniame reguliavime nėra įtvirtintas peržiūros institutas, pažeidžiami Konvencijos 3 straipsnio reikalavimai (Dardanskis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 74452/13, 48303/16, kt.)). Taigi teismas, šiuo metu ad hoc užpildydamas teisinio reguliavimo spragą, išspręstų klausimą, kurį EŽTT dar tik nagrinės ateityje ir galbūt pasisakys nebūtinai taip pat identiškai, kaip yra išaiškinta 2017 m. gegužės 23 d. sprendime byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti).

EŽTT sprendimai prieš Lietuvą, kuriuose konstatuojami Konvencijos pažeidimai, turi būti vykdomi, t. y. pakeičiamas nacionalinis teisinis reguliavimas arba užpildomos teisinio reguliavimo spragos. Vis dėlto valstybės, net ir vykdydamos EŽTT sprendimus, ne visuomet gali užtikrinti nustatytų Konvencijos pažeidimų staigų pašalinimą, tam reikia atitinkamo laiko tarpo. Nors nuo EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti) yra praėję jau daugiau nei metai, negalima tvirtinti, jog nebuvo imtasi jokių veiksmų, siekiant pašalinti nustatytą Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. vasario 12 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo IV (pavasario) sesijos darbų programos“ Nr. 152 priede „Teisės aktų projektų, kuriuos Lietuvos Respublikos Vyriausybė siūlė įtraukti į Lietuvos Respublikos Seimo IV (pavasario) sesijos darbų programą, sąrašas“ yra numatyta, jog vienas iš siūlomų projektų yra Baudžiamojo kodekso 51 ir 97 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas ir lydimieji įstatymų projektai, kuriais siekiama įgyvendinti Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą ir sudaryti teisines sąlygas asmenims, kurie nuteisti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme ir atitinka Įstatyme nustatytus kriterijus, kreiptis į teismą dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo į terminuotą laisvės atėmimo bausmę. Taigi akivaizdu, jog atitinkami teisinio reguliavimo keitimo ir pildymo veiksmai, siekiant pašalinti esamą spragą ir užtikrinti EŽTT sprendimo įgyvendinimą, yra atliekami. Be to, akivaizdu, jog turi būti nustatytas bausmės nuteistajam, kuriam paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos, peržiūrėjimo institutas, t. y. įstatyme turi būti aiškiai įtvirtinti kriterijai, kuriais remiantis būtų sprendžiama, ar keisti paskirtąją laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, tačiau nekalbama tiesiog apie bausmės pakeitimą kitos rūšies bausme vykdymo proceso metu. Nagrinėjamu atveju nuteistajam A. Š. keičiant paskirtąją laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę kita bausme, pavyzdžiui, terminuotu laisvės atėmimu, nebūtų aišku, kokiais kriterijais remtis sprendžiant šį klausimą, t. y. tokia situacija neatitiktų numatomo įstatyme įtvirtinti peržiūros instituto prasmės, o būtų tik vienos bausmės rūšies pakeitimo kita klausimo svarstymas be įvertinimo, ar asmuo atitinka aiškius įstatyme įtvirtintus reikalavimus.

Skunde atkreipiamas dėmesys į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. kovo 19 d. Pastabas dėl bylos priimtinumo ir esmės, kuriose Vyriausybė nurodo, kad pareiškėjai, taip pat ir jis (A. Š.) galėjo (ir gali šiuo metu) pasinaudoti EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti). Vyriausybė teigia, nepasinaudojimas tokia galimybe yra ne kas kita, kaip vidaus teisinių galimybių neišnaudojimas, savo ruožtu sukeliantis neigiamų teisinių pasekmių Ęuropos Žmogaus Teisių Teismo procese. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintas teismų nepriklausomumo principas, pagal kurį teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi nuo kitų valstybės valdžios institucijų, pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ir kitų asmenų. Taigi, teismo nesaisto Lietuvos Respublikos Vyriausybės Pastabose byloje Dardanskis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 74452/13, 48303/16 ir kiti) pateikta nuomonė dėl to, kokiu būdu turėtų būti šalinama esama teisės spraga dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės peržiūros. Kaip jau minėta, ši teisės spraga turėtų būti šalinama ne tiesiogiai taikant EŽTT sprendimą byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti), o šio sprendimo pasėkoje keičiant nacionalinį teisinį reguliavimą. Tokiu būdu įstatyme būtų nustatyta aiški tvarka, kada ir kaip nuteistasis gali kreiptis į teismą dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės peržiūros, kokius kriterijus jis turi atitikti, norėdamas teismui pateikti tokį prašymą ir kad šis prašymas būtų patenkintas, taip pat kaip laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė būtų keičiama į kitą bausmę ir pan.

Motyvuojamoji dalis

Įvertinus minėtas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog prašymas yra nepagrįstas, todėl vadovaujantis BPK 362¹ straipsniu, keisti nuteistajam A. Š. Panevėžio apygardos teismo 1996-04-18 nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę kita bausmės rūšimi nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 362¹, 364 straipsniais,

nutaria:

nuteistojo A. Š. prašymą atmesti.

Nutartis per 7 dienas nuo nutarties gavimo dienos gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui per Panevėžio apygardos teismą.