Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje, žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Visą konvojavimo laiką pareiškėjas turėdavo sėdėti ant kieto pagrindo, automobiliai buvo nešvarūs, mėtėsi šiukšlės. Žiemą automobiliuose būdavo nežmoniškai šalta, o vasarą karšta. Dėl vietos trūkumo visi turėdavo važiuoti susispaudę, kartais stovėdami. Transporto priemonėse nebuvo galimybės pajudėti, vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 1 kv. m ploto, nebuvo saugos diržų ir rankenų. Kai kurie asmenys automobiliuose rūkydavo ir nerūkantieji buvo priversti kvėpuoti tabako dūmais. Nebuvo jokios ventiliacijos.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundo reikalavimus ir prašė jį tenkinti.

Atsakovas pabrėžė, kad specialiosios paskirties transportu vyksta tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius, priešingu atveju skiriamos papildomos transporto priemonės arba atsisakoma priimti konvojuojamuosius, padarant apie tai įrašą konvojaus kelionės žiniaraštyje. Nurodė, kad saugos diržus būtina prisisegti tik jei jie transporto priemonėse yra įrengti.

Specialiųjų transporto priemonių planinę ir neplaninę dezinfekciją atlieka sveikatos priežiūros specialistai. Neplaninės dezinfekcijos atliekamos atsižvelgiant į VST Vilniaus ir Kauno dalinių vadų prašymus.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas palaikė atsiliepimo į skundą argumentus, skundą prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas reikalauja priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų konvojavimo sąlygų per laikotarpį nuo 2010 m. iki kreipimosi į teismą dienos – 2015-12-02 (b. l. 7).

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, reikalavimams dėl žalos atlyginimo yra taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Šiuo atveju, pareiškėjas teigia, kad netinkamas jo konvojavimas vyko nuo 2010 m., tačiau skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo teismui pateikė 2015-12-02 (b. l. 7), todėl spręstina, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės mėn. iki 2012-12-01.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju, atsakovo atstovas atsiliepime į skundą tokį prašymą pareiškė (b. l. 16), todėl pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą yra pagrindas taikyti ieškinio senatį.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismui pripažinus, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, šį klausimą teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (2013-09-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

Teismui pateiktame skunde pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų konvojavimo sąlygų patyrė didelius neigiamus išgyvenimus, kuriuos įvertino 10 000 EUR neturtine žala. Tai rodo, kad skunde nurodytus atsakovo atstovo pažeidimus pareiškėjas vertino kaip itin reikšmingus, todėl objektyviai turėjo ir galėjo suvokti, kad tuo galimai yra pažeidžiamos jo teisės bei kreiptis teisminės gynybos. Pažymėtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims yra suteikiama teisė siųsti ir gauti korespondenciją, todėl pareiškėjas, manydamas, kad jo teisės yra pažeidžiamos, turėjo realią galimybę per įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taip pat pasinaudoti kvalifikuoto teisininko pagalba, tačiau to nepadarė ir nepateikė teismui įrodymų, jog dėjo aktyvias pastangas laiku realizuoti savo teisę į teisminę gynybą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių kliūčių, sutrukdžiusių reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareikšti laiku, teismas ex officio tokių aplinkybių taip pat nenustatė, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, spręstina, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, pareiškėjo reikalavimui už 2010 m. 2012-12-01 laikotarpį taikytina ieškinio senatis ir ši skundo dalis atmestina (CK 1.131 straipsnio 1 dalis), o skunde nurodytos laikymo Lukiškių TI-K sąlygos byloje vertintinos nuo 2012-12-02 iki 2015-12-02 imtinai (ginčo laikotarpis).

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymo Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių 123 punkte yra įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog konvojavimo metu draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-03-14 nutarimu Nr. 278 patvirtintų VST nuostatų 6.3 punktu, sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų konvojavimo organizavimą ir vykdymą užtikrina VST. Konvojuojamųjų suimtųjų (nuteistųjų) teises ir pareigas, konvojaus pareigūnų veiklą reglamentuoja Konvojavimo taisyklės. Konvojavimo taisyklių 3 punktas nustato, kad konvojavimas – tai ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Specialiosios transporto priemonės – specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti yra pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus techniškai įrengtos kameros. Byloje pagal kelionės žiniaraščių duomenis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo konvojuotas 24 kartus (b. l. 17-115) specialiaisiais automobiliais, turinčiais transporto priemonės registracijos liudijimus ir išduotas techninės apžiūros ataskaitas (b. l. 118-119, 125-126, 129-131, 139-140, 142-143, 145-146, 148-149, 151-152, 154-155, 157-158, 160-161, 163-164, 166-167, 169-170). Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas techniškai tvarkingomis transporto priemonėmis.

Pareiškėjas teigia, kad konvojavimo metu specialiuosiuose automobiliuose trūkdavo vietos ir jis turėdavo vykti stovėdamas.

Konvojavimo taisyklių 109 punkte nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis, nei yra sėdimų vietų. Įvertinus atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie transporto priemones ir jų registracijos liudijimų S.1. punktuose nurodytą transporto priemonių maksimalų sėdimų vietų skaičių (vidaus reikalų ministro 2005-06-28 įsakymo Nr. 1V-204 „Dėl Kelių transporto priemonės registracijos liudijimo blanko aprašymo ir privalomosios formos patvirtinimo“ 5.7.21 punktas) matyti, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiaisiais automobiliais: „VW Crafter“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kuriuose įrengta po 19 sėdimų vietų (b. l. 141, 144, 147, 150, 153, 156, 159, 162, 165, 168), „IVECO/EUROCARGO“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) kuriame įrengta 30 sėdimų vietų (b. l. 117), „MAZ/437040“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame įrengtos 33 sėdimus vietos (b. l. 124), „MERCEDES BENZ“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) kuriame įrengtos 29 sėdimos vietos (b. l. 127) ir Nr. (duomenys neskelbtini) kuriame įrengta 30 sėdimų vietų (b. l. 138). Pagal minėtose transporto priemonėse įrengtų sėdimų vietų kiekį ir VST kelionės žiniaraščiuose nurodytą vykusių asmenų skaičių, matyti, kad maksimalus konvojuojamų asmenų skaičius ginčo laikotarpiu nebuvo viršijamas.

Atsiliepime į skundą atsakovo atstovas pažymėjo, kad konvojavimo transportas nevyksta, jeigu yra viršijamas konvojuojamųjų skaičius. Šiuos argumentus patvirtina 2013-05-15 kelionės žiniaraščio įrašas, kad dėl vietos stokos nebuvo priimtas vienas kalinamasis (b. l. 42-43). VST taip pat teigia, kad sutinkamai su Konvojavimo taisyklių 107 ir 137 punktais, visos konvojuojamųjų pareikštos pretenzijos įrašomos į kelionės žiniaraštį, taip pat visi konvojuojamieji, atvykę į paskirties tašką, turi teisę surašyti skundą dėl konvojavimo sąlygų, kuris privalomai perduodamas Viešojo saugumo tarnybos vadovybei. Iš byloje esančių kelionės žiniaraščių matyti, kad pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu nebuvo pareiškęs pretenzijų dėl vietos trūkumo konvojavimo transporte, taip pat nėra atžymų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus konvojavimo metu. Esant nurodytoms aplinkybėms, atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo nusiskundimas dėl vietos stokos.

Pareiškėjas nurodė, kad jo konvojavimas vykdavo nepagrįstai ilgai, be to, tik Kauno nepilnamečių įkalinimo įstaigoje buvo leidžiama pasinaudoti tualetu.

Kaip matyti iš Konvojavimo žiniaraščių, pareiškėjo konvojavimas maršrutu Šiaulių tardymo izoliatorius–Lukiškių TI-K–Šiaulių tardymo izoliatorius vykdavo apie 5 val., tačiau tokį ilgą konvojavimą įtakojo nustatytas konvojaus maršrutas ir atstumas tarp įkalinimo įstaigų, o ne Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų veiksmai, atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo pripažinti neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.

Konvojavimo taisyklių 134 punktas nustato, kad konvojuojamieji į tualetą vedami jų pačių prašymu. Iš byloje pateiktų kelionių žiniaraščių matyti, kad kelionės Šiaulių tardymo izoliatorius–Lukiškių TI-K–Šiaulių tardymo izoliatorius maršrutu vykdavo apie 2-5 val., pusiaukelėje konvojuojamieji į tualetą būdavo vedami Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje (b. l. 20-21, 24, 25, 36-37, 42, 43, 57-58, 61-62, 73-74, 77-78, 89-90, 105-106, 109-110). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjui kelionės metu buvo užtikrinta galimybė pasinaudoti tualetu. Kelionių žiniaraščiuose nėra įrašų apie atsisakymą išvesti konvojuojamus asmenis į tualetą, pareiškėjas nenurodė ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad kreipėsi į konvojavimo pareigūnus su prašymu išvesti į tualetą dažniau ir jo prašymas nebuvo tenkintas ar kreipėsi į būrio viršininką su skundu dėl negalėjimo kelionės metu pasinaudoti tualetu. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas neturi pagrindo pripažinti, jog konvojavimo metu VST pažeidė pareiškėjo teisę pasinaudoti tualetu.

Pareiškėjas skunde teigė, kad vasarą transporto priemonėse būdavo labai karšta, o žiemą – nežmoniškai šalta.

Reikalavimai specialiojo transporto įrengimui yra išdėstyti Konvojavimo taisyklėse. Konvojavimo taisyklių 146 punkte nustatyta, kad specialiajame automobilyje be kita ko turi būti veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui (Konvojavimo taisyklių 146.4 punktas), tačiau Konvojavimo taisyklės nereglamentuoja, kokia turi būti oro temperatūra specialiojo transporto kamerose.

Iš atsakovo atstovo pateiktų transporto priemonių, kuriomis pareiškėjas buvo konvojuojamas ginčo laikotarpiu, schemų matyti, kad jose visose buvo įrengtos šildymo sistemos ir ventiliacija, dauguma automobilių turi langus (b. l. 117, 124, 127, 128, 138, 141, 144, 147, 150, 153, 156, 159, 162, 165, 168). Pagal Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus Ventiliacijos efektyvumo matavimo protokolus iš esmės visose transporto priemonėse vienam asmeniui tenkančio oro tūris atitiko Konvojavimo taisyklių reikalavimus (b. l. 120, 122-123, 136-137, 173-174), išskyrus „MERCEDES BENZ“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) kur pagal transporto priemonėje įrengtų vietų skaičių vienam asmeniui teko 14.9 m³/h lauko oro (b. l. 133-134). Kita vertus, iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjo kelionių metu šia transporto priemone niekada nevyko maksimalus asmenų kiekis: 2013-04-05 vyko 18 konvojuojamųjų (b. l. 28-29), 2013-04-12 – šešiolika (b. l. 32-33), 2013-07-17 – septyniolika (b. l. 46-47), 2015-10-09 – dvidešimt (b. l. 89-90). Pagal nurodytos transporto priemonės registracijos liudijimą, ja gali vykti 29 asmenys, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo kelionių metu vienam asmeniui tenkančio oro tūrio reikalavimai nebuvo pažeisti.

Pareiškėjas nurodė, kad transporto priemonėse nebuvo saugos diržų bei kėdžių paminkštinimo ir dėl ilgo sėdėjimo ant kieto paviršiaus jam kildavo dideli nugaros skausmai.

Pažymėtina, kad reikalavimus specialiojo transporto įrengimui nustatančiose Konvojavimo taisyklėse nėra numatytas saugos diržų specialiajame transporte įrengimas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 232 punkte nustatyta, kad kiekviena eisme dalyvaujanti transporto priemonė, kurios konstrukcijoje numatyti saugos diržai (yra jų tvirtinimo vietos), turi būti su saugos diržais. Iš nurodyto reglamentavimo matyti, kad saugos diržai gali būti neįrengiami, jeigu tai nenumatyta jos konstrukcijoje. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad transporto priemonių, kuriomis konvojuotas pareiškėjas, konstrukcijoje saugos diržų nebuvo numatyta, atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo pripažinti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus neįrengiant saugos diržų.

Konvojavimo taisyklių 146.3 punkte nurodyta, kad specialiajame transporte turi būti įrengti ir tvirtai pritvirtinti suolai (kėdės), tačiau paminkštintos sėdimos vietos nėra numatytos. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo pripažinti neteisėtų VST veiksmų. Nenustačius vienos iš valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos – neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, net ir pasitvirtinus pareiškėjo teiginiams dėl konvojavimo sukeltų nugaros skausmų, valstybės civilinė atsakomybė nekyla.

Atmestini kaip pernelyg deklaratyvūs ir abstraktaus pobūdžio pareiškėjo nusiskundimai dėl specialiojo transporto nešvaros, pareiškėjas nenurodė kurio konkrečiai konvojavimo metu transporto priemonė buvo netvarkinga, be to, švaros pažeidimai, teismo vertinimu, yra įtakoti pačių konvojuojamų asmenų higienos įgūdžių bei elgesio, todėl negali lemti atsakovo atsakomybės. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad transporto priemonėse yra atliekama planinė ir neplaninė dezinfekcija, teismas šiais VST argumentais neturi pagrindo abejoti, tuo tarpu byloje nėra duomenų, kad dėl atsakovo atstovo veiksmų specialiosiose transporto priemonėse būtų buvę pažeisti higienos reikalavimai, todėl nurodyti pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Konvojavimo taisyklių 127.7 punkte nustatyta, kad konvojuojamiesiems yra draudžiama rūkyti. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (2012 m. rugsėjo 1 d. redakcija) 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad juridinio asmens darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Atsiliepime į skundą VST nurodė, kad susodinus konvojuojamuosius į specialiųjų transportą, konvojaus viršininkas ar jo padėjėjas paskelbia konvojuojamiesiems Konvojavimo taisyklių reikalavimus. Apie padarytus pažeidimus pažymima kelionės žiniaraštyje. Byloje nėra duomenų, kurio konvojavimo metu pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, ar kad žodžiu, raštu kreipėsi į konvojaus pareigūnus konvojavimo metu dėl rūkymo transporto priemonėse, ar toks faktas būtų užfiksuotas pareiškėjo kelionių metu. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų ar teritorinių policijos įstaigų areštinių administracijai teikė skundus dėl tinkamos sveikatai aplinkos neužtikrinimo VST konvojavimo transporte. Esant nurodytoms aplinkybėms pareiškėjo nusiskundimas dėl rūkymo konvojavimo transporte atmestinas kaip nepagrįstas.

Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad 2012-12-02–2015-12-02 pareiškėjo konvojavimo laikotarpiu VST laikėsi visų Konvojavimo taisyklių reikalavimų, konvojavimą vykdė specialiai tam pritaikytu transportu, užtikrino saugų pareiškėjo transportavimą ir konvojavimo sąlygos visiškai atitiko Konvojavimo taisyklių reikalavimus. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju nenustatyta, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų konvojavimo sąlygų minėtu laikotarpiu atmestinas kaip nepagrįstas, nenustačius nei visų valstybinės civilinės atsakomybės atsiradimui būtinų sąlygų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

pareiškėjo D. R. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.