Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. kovo 29 d. nuosprendžio, kuriuo V.M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2, 3, 6 punktus laisvės atėmimu 15 metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš V. M. priteista: 5 809 Lt G. M., D. L. ir J. V. turtinei žalai atlyginti ir po 50 000 neturtinei žalai atlyginti; 3 000 Lt G. M., 189,45 Lt D. L. ir 170 Lt J. V. turėtoms išlaidoms advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovas, atlyginti; bei 1 853,96 Lt Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. nuteistas už tai, kad kankindamas, itin žiauriai nužudė bejėgiškos būklės šeimos narį – sutuoktinę E. M., o būtent: V. M. laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 11 d. name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nuolat smurtaudamas prieš savo šeimos narį – sutuoktinę E. M., kuri dėl amžiaus ir sveikatos problemų turėjo labai silpną regėjimą ir negalėjo savarankiškai paeiti, rankomis, kojomis, žarstekliu ir kitais nenustatytais daiktais sudavė nukentėjusiajai E. M. daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas ir padarė trauminį abipusį kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu, daugybines poodines-minkštųjų audinių kraujosruvas ant veido, galvos skliauto, liemens ir galūnių, daugybinius odos nubrozdinimus ant abiejų sėdmenų ir kairės šlaunies, odos nubrozdinimus – įdrėskimus plaštakų ir jų pirštų nugariniame paviršiuje bei odos nubrozdinimus abiejų kelių sąnarių priekiniame paviršiuje ir kairės blauzdos šoniniame išoriniame paviršiuje. Nuo daugybinių sumušimų visumos, išsivysčius galvos smegenų suspaudimui, hepatorenaliniam nepakankamumui, potrauminiam dinaminiam žarnyno nepraeinamumui ir difuziniam serofibrininiam peritonitui, hipostaziniam plaučių uždegimui, paviršinei uodegikaulio ir dešinio sėdmens odos pragulai, E. M. 2012 m. sausio 18 d. 17.20 val. Šilutės ligoninėje mirė. Dėl patirtų sužalojimų iki mirties E. M. jautė didelį skausmą ir kančias. Taip V. M. kankindamas, itin žiauriai nužudė bejėgiškos būklės šeimos narį – sutuoktinę E. M.

Apelianto manymu, skundžiamas teismo nuosprendis neteisėtas, teismo išvados neatitinka faktinių aplinkybių, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir paskirta neteisinga, per griežta, bausmė, tuo pažeista jo teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą.

Apelianto manymu, teismas savo išvadas grindė ne objektyviais faktais, o subjektyviomis prielaidomis. Apeliantas kategoriškai nesutinka su teismo išvada, kad jis kankino ir žiauriai nužudė savo sutuoktinę E. M.. Teigia, jog jo sutuoktinė sirgo kelių sąnarių ligomis ir laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 11 d. jos sveikatos būklė buvo apysunkė, ji daugiau gulėjo nei vaikščiojo. Apie sutuoktinės sveikatos būklę nurodytu laikotarpiu gali paliudyti A. K., S. R., R. J. ir A. K. Teismas vertino subjektyvius liudytojų, kurie nežinojo jų su sutuoktine asmeninio gyvenimo aplinkybių, parodymus ir neatsižvelgė į jo nurodytų liudytojų A. K., S. R., R.J. ir A. K. parodymus. Liudytojas A. K. parodė, jog jis nėra matęs, kad apeliantas muštų sutuoktinę. Liudytoja S. R. taip pat nenurodė, kad minėtu laikotarpiu apeliantas būtų mušęs savo sutuoktinę. Liudytojas A. K. parodė, kad E. M. 2012 m. sausio 9 d. nukrito iš antro aukšto ir patyrė traumas. Apelianto teigimu, E. M. sveikatos būklė jau seniai buvo sunki, o liudytojų parodymai apie smurtą prieš E. M. yra tik jų subjektyvi nuomonė. Pažymi, kad pati E. M. neigė, kad prieš ją buvo naudojamas smurtas.

Specialisto išvadoje Nr. 46/12(03) nenurodyta konkreti E. M. mirties priežastis, išvadoje neaptarta ir neįvertinta aplinkybė, kad E. M. buvo griuvusi ir galva atsitrenkusi į cementines grindis, taip pat nenustatyta tiksli traumos gavimo data. Teismo posėdyje ekspertas D. V. išsakė abejones, kurias būtina pašalinti. Ekspertas nukentėjusiajai padarytus sužalojimus įvertino kaip sunkų sveikatos sutrikdymą, todėl nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 135 straipsnį arba kitus BK straipsnius. Byloje nėra tiesioginių ir neginčijamų įrodymų, kad visi specialisto išvadoje įvardinti sužalojimai yra susijęs su jo nusikalstama veika, taip pat neįrodyta, kad jis siekė tyčia sunkiai sužaloti E. M. Todėl teismas nepagrįstai kontrastavo, kad jis sąmoningai siekė sutrikdyti žmogaus sveikatą ir leido atsirasti sunkioms pasekmėms.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apelianto nuteistojo V. M. gynėja prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokurorė prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas nuteistasis V. M., nesutikdamas su skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, prašo jį panaikinti bei priimti naują nuosprendį, tačiau kokį sprendimą turėtų priimti apeliacinės instancijos teismas nekonkretizuoja. Nors apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai neištyrė visų bylos aplinkybių ir tuo pažeidė jo teisę į teisingą bylos išnagrinėjimą, skundo turinys ir apelianto skunde pateikiami argumentai rodo, kad jis nesutinka su įrodymų vertinimu, jų pagrindu padarytomis teismo išvadomis ir faktinių bylos aplinkybių nustatymu, nusikalstamos veikos kvalifikavimu bei paskirtos bausmės dydžiu.

Dėl įrodymų vertinimo ir teismo išvadų pagrįstumo

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, surinktus įrodymus ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apkaltinamajame nuosprendyje yra išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; taip pat išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais atmesti kiti įrodymai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).

Apeliaciniame skunde nuteistasis V. M. neigia kankinęs ir žiauriai nužudęs savo sutuoktinę E. M. ir pateikia savą įvykių, susijusių su nukentėjusiosios E. M. mirtimi, versiją. Apeliantas prisipažįsta pirmosios instancijos teismo nustatytu laikotarpiu sudavęs sutuoktinei E.M. šluotkočiu vieną kartą per nugarą, tačiau neigia priežastinį ryšį tarp šio jo veiksmo ir pasekmių – nukentėjusiosios mirties. Teigia, kad E. M. dėl savo sveikatos būklės (sutrikusios eisenos ir silpno regėjimo) bei alkoholio vartojimo dažnai patirdavo sužalojimus krisdama ir atsitrenkdama į įvairius daiktus, o 2012 m. sausio 9 d. nukentėjusioji nukrito iš antro aukšto ir stipriai susižalojo, po to blogai jautėsi, tačiau į medikus nesikreipė, mano, kad tai ir buvo nukentėjusiosios mirties priežastimi.

Analogiškas aplinkybes apeliantas nurodė ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Pirmosios instancijos teismas, patikrinęs nuteistojo pateiktą įvykių versiją, ją motyvuotai atmetė. Teismas konstatavo, kad byloje įrodyta, kad V. M. tyčia sudavė daugybinius smūgius savo sutuoktinei E. M. į įvairias kūno vietas ir kad būtent jo veiksmai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su pasekmėmis – nukentėjusiosios mirtimi. Tokią išvadą teismas pagrindė išsamiai ištyręs ir įvertinęs įrodymų visumą: kaltinamojo, nukentėjusiojo G. M., liudytojų A. L., A. K., A. K., S. R., R. J., A. S., G. A. parodymus, parodymų patikrinimo vietoje, daiktų ir kitų objektų parodymų atpažinti, eksperimento protokolus, specialisto išvadas ir eksperto parodymus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padarytomis teismo išvadomis dėl V. M. kaltės tyčia, kankinant, itin žiauriai nužudžius bejėgiškos būklės šeimos narį – sutuoktinę E. M., nes jos atitinka bylos aplinkybes.

V. M. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BPK 129 straipsnio 2 dalies 2, 3, 6 punktuose, pagrįsta teismo posėdyje ištirtų ir tarpusavyje susijusių įrodymų visuma, o ne vien tik kaltinimo liudytojų parodymais. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas ištyrė, patikrino ir įvertino visų byloje apklaustų, tarp jų ir apelianto nurodytų, liudytojų parodymus. Teismas, vertindamas liudytojų parodymus, atsižvelgė į tai, kiek jie yra nuoseklūs, išsamūs, logiški, koks jų ryšys su kitais byloje surinktais duomenimis. Teismas neturėjo teisinio pagrindo netikėti liudytojos A. L. parodymais, nes jie viso proceso metu buvo nuoseklūs, išsamūs, tarpusavyje sutampantys, be to, juos patvirtina kiti teisiamajame posėdyje ištirti ir įvertinti bylos duomenys. Liudytoja A. L. parodė, kad ji matė kaip V. M. nuolat žemino ir sistemingai mušė, kankino E. M.. E. M. nuolat buvo sumušta, tačiau ji niekada nesiskundė dėl vyro elgesio. Maždaug porą savaičių iki E. M. nužudymo, būdama kieme, matė kaip V. M. daužė E. M. kieme, liudytojai pradėjus šaukti, kad jis ją užmuš, V. M. pritempė E. M. prie namo laiptelių ir pagaliu, panašiu į šepečio kotą, ją daužė, po to įvilko į vidų, įvertė į lovą. Ji parodė, jog V. ir E. M. namai yra apie 30 metrų atstumu nuo jos namų, todėl, kai pas juos namuose degdavo šviesa, viskas buvo kaip per televizorių matyti (2 t., 157-158 b. l.). Liudytojos A. L. parodymams patikrinti buvo atliktas eksperimentas. Eksperimento metu buvo nustatyta, kad pro liudytojos A. L. namo langą gerai matosi V. ir E. M. gyvenamasis namas ir tai, kas vyksta namo viduje (3 t., 2-3 b. l.). Pirmosios instancijos teismas rėmėsi teismo posėdyje paskelbtais ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojos R. J. parodymais, kuriuose ji parodė, kad V. M. nuolat mušdavo savo žmoną, tačiau ši niekada nesiskųsdavo, nes jo bijojo. 2012 m. sausio 11 d. ji pas V. ir E. M. atėjo anksti ryte. Netrukus V. M. pradėjo šaukti ant E. M., smogė E. M. kumščiu 1 smūgį per nugarą, po to pasiėmęs netoliese buvusį žarsteklį juo mušė E. M., matė kaip žarstekliu smogė E. M. per nugarą, juosmens sritį, kiek iš viso V. M. sudavė smūgių E. M. nematė (1 t., 106; 107-108 b. l.). Liudytoja ikiteisminio tyrimo metu atpažino metalinį strypą – žarsteklį, kaip daiktą, kuriuo V. M. savo namuose smogė savo žmonai E. M. smūgį per nugarą, ir apibūdino pagal kokius požymius jį atpažįsta (1 t., 110-111 b.l.). Nors pirmosios instancijos teisme liudytoja R. J. nepatvirtino minėtų parodymų, teigdama, jog ikiteisminio tyrimo metu apklausos protokolus pasirašė jų neskaičiusi, jų jai neperskaitė ir tyrėja (2 t., 158-159 b. l.), teisme, kaip liudytoja, apklausta tyrėja G. A. paneigė tokius liudytojos parodymus. Liudytoja G. A. parodė, jog liudytoja R. J. ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus laisva valia, parodymai buvo surašyti iš liudytojos žodžių, liudytoja perskaitė apklausos protokolus ir juos pasirašė (2 t., 160-161 b. l.). Netikėti liudytojos G. A. parodymais teismas neturi pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad liudytoja R. J., gyvendama pas kaltinamąjį namuose, yra nuo jo priklausoma, be to, yra jo įbauginta, nes buvo kaltinamojo sumušta, jos parodymus, duotus teisme, atmetė. Teismas nesirėmė liudytojo A. K. parodymais, duotais teisiamojo posėdžio metu, kad nukentėjusioji nukrisdama nuo laiptų atsitrenkė galva į betonines grindis, nes šie parodymai buvo paneigti liudytojo parodymų patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis. Apelianto nurodyti liudytojai A. K. ir S. R. įvykių, vykusių laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 11 d. V. ir E. M. namuose, nematė. Nors liudytojas A. K. parodė anksčiau nematęs, kad kaltinamasis smurtautų prieš savo žmoną, tačiau jis neneigė matęs sumuštą nukentėjusiąją, tik nurodė nežinantis, ar ji buvo sumušta, ar susižalojo pati virsdama (2 t., 157 b. l.). Liudytoja S. R. parodė, kad pas V. ir E. M. sausio mėnesį nebuvo, tačiau anksčiau būdavo, kad V. M. mušdavo žmoną (2 t., 158 b. l.). Tokie liudytojų A. K. ir S. R. parodymai, įvertinus juos kitų byloje esančių įrodymų kontekste, priešingai nei teigia apeliantas, leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad nuteistasis V. M. naudojo fizinį smurtą prieš savo sutuoktinę. Aptariamoje byloje nėra duomenų, kad prieš nukentėjusiąją E. M. fizinį smurtą būtų naudoję kiti asmenys. Aplinkybė, kad E. M. dėl prieš ją naudoto sutuoktinio fizinio smurto niekam nesiskundė, nesukuria apeliantui alibi ir nepaneigia teismo išvadų dėl jo kaltės įvykdžius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Jau anksčiau aptartais liudytojų parodymais nustatyta, kad E. M. bijojo savo sutuoktinio, todėl dėl prieš ją naudojamo fizinio smurto niekam nesiskundė.

Priešingai nei skunde teigia apeliantas, specialisto išvada Nr. 46/12(03) ir papildoma specialisto išvada Nr. pM 9/12(03) nustatyta E. M. mirties priežastis, sužalojimų padarymo mechanizmas ir jų padarymo laikas. Specialisto išvadoje Nr. 46/12(03) nurodyta, kad E. M. mirtis įvyko nuo trauminės lėtinės subdurinės hematomos (kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu) bei daugybinių kūno poodinių - minkštųjų audinių kraujosruvų, išsivysčius galvos smegenų suspaudimui, hepatorenaliniam nepakankamumui, potrauminiam dinaminiam žarnyno nepraeinamumui ir difuziniam serofibriniam peritonitui bei prisidėjus hipostaziniam plaučių uždegimui. Lemiamos įtakos mirčiai turėjo lėtinė subdurinė hematoma. E. M. padaryti sužalojimai sudavus daugybę smūgių – ne mažiau kaip 30 trauminių poveikių. Odos nubrozdinimai abiejų kelių sąnarių priekiniame paviršiuje bei kairės blauzdos viršutinio trečdalio šoniniame paviršiuje, matyt, atsirado griūnant – atsitrenkus į kietą pagrindą bei bukus aplinkos daiktus. Panašiai galėjo būti padarytos poodinės kojų kraujosruvos. Juostų formos kraujosruvos ant juosmens ir stuburo galėjo gautis nuo smūgių siauru cilindrinės formos – lazdos, strypo pavidalo įrankiu, juo galėjo būti šepečio kotas bei žarsteklis. Kovos požymių nėra. Daugelis rankų sužalojimų galėjo gautis E. M. ginantis, prisidengiant rankomis nuo smūgių galvą (t. 1, b. l. 36–39). Papildomoje specialisto išvadoje Nr. pM 9/12 (03) nustatyta, kad E. M. mirė nuo daugybinių sumušimų. E. M. sužalojimai, sukėlę hepatorelinį nepakankamumą, potrauminį peritonitą ir sunkų sveikatos sutrikdymą, nebūdingi griuvimui, galėjo būti padaryti 2012-01-11. Sužalojimai, nuo kurių mirė E. M., padaryti įvairiais daiktais ir įrankiais. Juostų formos poodinės kraujosruvos ant juosmens ir stuburo, dalis kitų kraujosruvų bei odos nubrozdinimų galūnėse galėjo būti padaryti suduodant metaliniu žarstekliu ir šluotos kotu – šiuo būdu padaryta dalis sužalojimų, sukėlusių nukentėjusiosios mirtį (t. 1, b. l. 56–60). Ekspertas D. V. apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino savo išvadas ir parodė, kad nukentėjusiosios mirties priežastis buvo daugybiniai kūno sumušimai. Nustatyta ne mažiau kaip 30 trauminių poveikių – suduotų smūgių. Ekspertas parodė, kad negalima išskirti, kad vien tik galvos ar vien tik to ar kito organo sužalojimas turėjo įtakos mirčiai. Didžiausios įtakos mirčiai turėjo kraujo išsiliejimas po kietuoju smegenų dangalu – subdurinės hematomos, jos buvo lėtinės, senos, patirtos prieš vieną ar dvi savaites iki patenkant į ligoninę, tačiau įtakos turėjo ir daugybiniai kūno sumušimai, masyvios kraujosruvos, dėl ko išsivystė inkstų ir kepenų nepakankamumas, potrauminis dinaminis žarnyno nepraeinamumas, prisidėjo pilvaplėvės uždegimas – peritonitas difuzinis, fibrininis. Viso to rezultatas – mirtis. Ekspertas patvirtino, kad tarp šių visų sužalojimų ir E. M. mirties yra priežastinis ryšys. Taigi specialisto išvadomis ir eksperto teisme duotais paaiškinimais nustatyta, kad E. M. mirė ne nuo vieno konkretaus sužalojimo, o nuo daugybinių sumušimų. Teisėjų kolegija jokių prieštaravimų tarp pirmos ir papildomos specialisto išvados nenustatė. Specialisto išvados yra aiškios, išsamios, konkrečios, patvirtina viena kitą, o antroji papildo pirmąją. Ekspertas teisiamojo posėdžio metu patvirtino duotas išvadas ir atsakė į proceso dalyviams rūpimus klausimus. Taigi aptartais bylos įrodymais nustatytas E. M. padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo mechanizmas ir priežastinis ryšys tarp sužalojimų ir mirties.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertino bylos įrodymus, teisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti priešingas išvadas. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai. Teisėjų kolegija aptariamoje byloje esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų vertinant įrodymus ir nustatant faktines bylos aplinkybes nenustatė.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo

Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia.

Teisėjų kolegijos nuomone, aptariamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes padarė teisingas išvadas dėl nuteistojo V. M. kaltės formos ir jos turinio. Teismas teisingai konstatavo, kad nuteistasis V. M., suduodamas savo sutuoktinei E. M. daugybinius smūgius į galvą ir kitas kūno vietas sukėlė pavojų ne tik nukentėjusiosios sveikatai, bet ir gyvybei, kas įrodo, kad V. M. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors nenorėjo atimti gyvybės, bet veikė siekdamas sutrikdyti žmogaus sveikatą, bei sąmoningai leido atsirasti pasekmėms, t. y., kad V.M. nužudė nukentėjusiąją netiesiogine tyčia.

Nustačius, kad gyvybė atimta veikiant netiesiogine tyčia, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius – kaip nužudymas ar sveikatos sutrikdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 6 punktas). Šioje byloje nustatyta, kad dėl V. M., veikdamas netiesiogine tyčia, atėmė gyvybę E.M., todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal atsiradusius padarinius – kaip nužudymas.

Pirmosios instancijos teismas V. M. įvykdytą nužudymą kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą (bejėgiškos būklės žmogaus nužudymas), 3 punktą (šeimos nario nužudymas) ir 6 punktą (nužudymas kankinant ar kitaip itin žiauriai) ir tokią veikos kvalifikaciją skundžiamame nuosprendyje išsamiai motyvavo.

Apeliantas skunde neginčija teismo išvadų dėl bejėgiškos būklės žmogaus ir šeimos nario nužudymo, todėl teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl V. M. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktus, jų nekartoja. Tačiau apeliantas kategoriškai nesutinka su teismo išvada, kad jis kankino ir žiauriai nužudė savo sutuoktinę. Tokie apelianto teiginiai prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms.

Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (kankinant ar kitaip itin žiauriai), kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Kankinimas – tai tam tikrą laiką trunkantys veiksmai, sukeliantys dideles fizines, dvasines kančias nukentėjusiajam tiesioginiu poveikiu į jo kūną arba sudarantys sąlygas kilti tokioms kančioms. Nužudymas itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Šiuo atveju neturi reikšmės, kiek laiko nukentėjusysis po pavartoto smurto iki mirties jautė kūno sužalojimų sukeltą skausmą.

Aptariamoje byloje teismo medicinos ekspertas nustatė, jog nukentėjusiajai E. M. buvo padaryti sužalojimai sudavus ne mažiau kaip 30 trauminių poveikių. Sužalojimai, nuo kurių mirė E. M., padaryti įvairiais daiktais ir įrankiais. Tarp visų sužalojimų ir E. M. mirties yra priežastinis ryšys. Byloje apklausti liudytojai patvirtino, jog nukentėjusioji buvo smarkiai sumušta, V. M. nuolat naudojo fizinį smurtą prieš savo sutuoktinę. Medicinos darbuotojai nukentėjusiajai konstatavo didžiules susiliejančias mėlynes ant veido, galvos plaukuotoje dalyje, ant kojų ir rankų, pilvo, nugaros, juosmens, nueinančias į klubus ir sėdmenis, plačias poodines hematomas. Aptartų aplinkybių visuma leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad nukentėjusioji E. M. buvo nužudyta itin žiauriai, kankinant.

Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nuteistojo V. M. kaltės formą bei tyčinės kaltės rūšį ir kvalifikuodamas V. M. nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 3 ir 6 punktus tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Kvalifikuoti nuteistojo V. M. padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 135 straipsnį ar kitus Baudžiamojo kodekso straipsnius nėra teisinio pagrindo.

Dėl paskirtos bausmės

Apeliantas skunde teigia, kad jam paskirta neteisinga, per griežta, bausmė.

Toks apelianto teiginys nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam V. M. bausmę už jo įvykdytą nusikalstamą veiką, atsižvelgė į BK 54 ir 61 straipsnio išdėstytas aplinkybes ir, teisėjų kolegijos manymu, nustatė nuteistajam tinkamą bausmės dydį. Apeliacinės instancijos teismas švelninti nuteistajam paskirtą bausmę pagrindo nenustatė.

Apelianto įvykdytas nusikaltimas priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis), veikta netiesiogine tyčia. Nuteistojo padaryto labai sunkaus nusikaltimo pasekmės yra labai sunkios ir negrįžtamos – atimta kito žmogaus gyvybė. Apelianto įvykdytas nužudymas yra kvalifikuotas, esant net trims šį nusikaltimą kvalifikuojantiems požymiams – nužudytas bejėgiškos būklės žmogus (BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktas), šeimos narys (BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas), nužudymas padarytas kankinant, itin žiauriai (BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – jis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Įvertinta nuteistąjį charakterizuojanti medžiaga. Iš jos matyti, kad V. M. (duomenys neskelbtini) seniūnijos charakterizuojamas neigiamai kaip piktnaudžiaujantis alkoholiu, grubus, smurtaujantis (2 t. 81, 83 b. l.). Nuteistasis baustas administracine tvarka, po aptariamo nusikaltimo padarymo padarė naują, smurtinį nusikaltimą (BK 140 straipsnio 1 dalis), už kurį yra nuteistas Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 30 d. nuosprendžiu (2 t., 70-72 b. l.).

Baudžiamasis įstatymas už kvalifikuotą nužudymą (BK 129 straipsnio 2 dalis) numato laisvės atėmimo bausmę nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos.

Apygardos teismas, įvertinęs anksčiau paminėtas aplinkybes, apeliantui už jo įvykdytą kvalifikuotą nužudymą (BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 3, 6 punktai) paskyrė 15 metų laisvės atėmimo bausmę. Ši bausmė yra nežymiai didesnė už BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį, kuris yra 14 metų. Apeliantas skunde naujų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad nuteistajam V. M. už jo įvykdytą kvalifikuotą nužudymą yra paskirta tinkamo dydžio bausmė, laikyti šią bausmę aiškiai per griežta nėra įstatyminio pagrindo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti nuteistojo V. M. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti.